Europos Sąjungos reikalai

[mantasm]

Propaganda tame, kad ES - Naujoji imperija, tokia kaip SSRS ar Rusijos carinė, tipo, ne ką geresnė, o dar ir blogesnė, nes ne tradicinė.

Nors taip nėra iš tiesų.

Propaganda tokia. Bet dėl to vaizduoti, kad ES nėra srovių norinčių judėti link centralizacijos ir stumiančių ideologinius dalykus virš demokratinių mechanizmų būtų savęs apgaudinėjimas. Čia kaip vengti vegetarizmo, nes vienas vegetaras ilgam į istorijos knygas įsirašė.

[Sula]

Kokią fobiją?

Visi propagandiniai naratyvai šiaip geriausiai ir veikia kai turi krislą tiesos

Propaganda tame, kad ES - Naujoji imperija, tokia kaip SSRS ar Rusijos carinė, tipo, ne ką geresnė, o dar ir blogesnė, nes ne tradicinė.

Nors taip nėra iš tiesų.

[mantasm]

Dėl ES centralizacijos, tas procesas jei eis tai labai lėtai.

Tiesiog konstatuoju faktą, kad egzistuoja tokia srovė.

[Dundorfas]

Kokią fobiją?

Visi propagandiniai naratyvai šiaip geriausiai ir veikia kai turi krislą tiesos

Dėl ES centralizacijos, tas procesas jei eis tai labai lėtai.

[mantasm]

Čia vėl ta savo fobija kaišioji, neaktuli mums dabar ir labai koreliuojasi su Kremliaus naratyvais.

Kokią fobiją?

Visi propagandiniai naratyvai šiaip geriausiai ir veikia kai turi krislą tiesos

[Dundorfas]

Tai taip. Su idėja karštose galvose ir plika subine gali statyt imperiją. Eurosojūze yra srovių, kurios norėtų tai padaryt, bet apart kamštukų pristabačinimo, panašu, niekas neduoda jiems per daug reikštis. Nebent kiek naudinga stambiam verslui, pvz paimant rytų europą kuri ir pati baisiai norėjo. Bet ir tai sunkiai sekasi ją suvalgyti ir užsimano patapt lygiaverčiais nariais, o ne klusniais ideologinės imperijos vienetais. Nors šita retorika labai dažnai girdisi, kad turim klausyt centriuko ir tyliai daryt „kaip reikia“, o ne sėdėt prie vieno stalo kaip lygūs su lygiais.

Čia vėl ta savo fobija kaišioji, neaktuli mums dabar ir labai koreliuojasi su Kremliaus naratyvais.

[mantasm]

Na reikia idėjinio arba imperinio pagrindo tam, Rusija po 1917 turėjo ir tą ir tą, bet galiausiai laimėjo imperinis. Pradžioje buvo Kominternas su pasaulinės revoliucijos idėja visam pasaulyje su Trockiu priešakyje, Stalinas likvidavo Trockį 1939, Kominterną 1943 bandydamas įsiteikti JAV, siekant paramos II pasauliniame.
Dabar yra ISIS jie irgi turi idėją apie pasaulinį kalifatą, šveicarų mastysena ko gero tolokai nutolusi nuo ISIS.

Tai taip. Su idėja karštose galvose ir plika subine gali statyt imperiją. Eurosojūze yra srovių, kurios norėtų tai padaryt, bet apart kamštukų pristabačinimo, panašu, niekas neduoda jiems per daug reikštis. Nebent kiek naudinga stambiam verslui, pvz paimant rytų europą kuri ir pati baisiai norėjo. Bet ir tai sunkiai sekasi ją suvalgyti ir užsimano patapt lygiaverčiais nariais, o ne klusniais ideologinės imperijos vienetais. Nors šita retorika labai dažnai girdisi, kad turim klausyt centriuko ir tyliai daryt „kaip reikia“, o ne sėdėt prie vieno stalo kaip lygūs su lygiais.

[suoliuojantis]

Dabar yra ISIS jie irgi turi idėją apie pasaulinį kalifatą, šveicarų mastysena ko gero tolokai nutolusi nuo ISIS.

Beje sakyčiau, kad islamistiniuose judėjimuose labai panašūs procesai vyksta po to kai jie įsitvirtina valdžioje. Tos pačios Irano revoliucijos istorija yra klasika. Grynai idėjinis projektas su laiku išvirto į grynai imperinį, kuomet plėtra vykdoma ten kur gali arba atrodo, kad gali, įsitvirtinti nebesiekiant grynai ideologinių tikslų ir kuomet sąjungininkais tampa tie, kurie ideologiniu požiūriu yra absoliutūs antagonistai: socialistinės kilmės Asadas su įsitikinusių musulmonų persekiojimu, ateistinė Kinija ar kairuoliška, antireliginė Venesuela, imperinė Rusija su antagonistiniu požiūriu į gretimas tų šalių teritorijas ir istorinių įvykių priešingu vertinimu ir t.t.

[Dundorfas]

Esmė ne ekonominis stiprumas, o noras plėstis, galimai nežiūrint į priemones irba pasekmes savo esamiems gyventojams suvalgant naujas teritorijas. Šveicarija labai stipri ekonomiškai, bet vis dar tėra kažkiek mažų kantonų ir nesiplečia į aplinkines teritorijas. Nors jei būtų noro, turbūt būtų turėję galimybių prisiviliot naujų kantonų.

Na reikia idėjinio arba imperinio pagrindo tam, Rusija po 1917 turėjo ir tą ir tą, bet galiausiai laimėjo imperinis. Pradžioje buvo Kominternas su pasaulinės revoliucijos idėja visam pasaulyje su Trockiu priešakyje, Stalinas likvidavo Trockį 1939, Kominterną 1943 bandydamas įsiteikti JAV, siekant paramos II pasauliniame.
Dabar yra ISIS jie irgi turi idėją apie pasaulinį kalifatą, šveicarų mastysena ko gero tolokai nutolusi nuo ISIS.

[mantasm]

Kai kurių idėjų nerealistiškumą (įgyvendinimo neįmanomumą) suvokti greitai priverčia pats gyvenimas. Matyt, 40 “respublikų” sssras buvo tokia idėja.
Beje, net ekonomiškai gan stipri ES dar nejungia 40 šalių.

Esmė ne ekonominis stiprumas, o noras plėstis, galimai nežiūrint į priemones irba pasekmes savo esamiems gyventojams suvalgant naujas teritorijas. Šveicarija labai stipri ekonomiškai, bet vis dar tėra kažkiek mažų kantonų ir nesiplečia į aplinkines teritorijas. Nors jei būtų noro, turbūt būtų turėję galimybių prisiviliot naujų kantonų.

[manometras]

Kai kurių idėjų nerealistiškumą (įgyvendinimo neįmanomumą) suvokti greitai priverčia pats gyvenimas. Matyt, 40 “respublikų” sssras buvo tokia idėja.
Beje, net ekonomiškai gan stipri ES dar nejungia 40 šalių.

[suoliuojantis]

Rusijai mažiau reikėjo antro nerusiškų kraštų žiedo negu pirmo ir ji sugebėjo / spėjo visiškai prijungti tik tai, ką sugebėjo, t. y. ankstesnės imperijos teritoriją minus beveik visą Suomiją ir beveik visą tarpukario Lenkiją, kurios buvo stipresnės šalys ir tautos (labiau skyrėsi nuo ruskyno pagal rusifikacijos, žmonių vergiškumo ir vargšumo lygį ir karinę galią) už prijungtąsias.

Pasakyčiau dar, kad su laiku išgaravo postrevoliucinis romantizmas: iškart po revoliucijos išties buvo tarp bolševikų nemažai romantikų, kurie nuoširdžiai tikėjo pasauline revoliucija ir "darbininkų ir valstiečių pasauline federacija". Po WWII tokių jau praktiškai nebebuvo (reikia pasakyti, kad nykimo požymiai akivaizdūs jau ir 1930s). Kažkur mačiau statistiką, kad iki 1936-1937 metų netgi kiek mažiau nei pusė CK narių buvo etniniai rusai, tuo tarpu periodu po WWII 92 proc. CK narių buvo etniniai rusai arba visai rusifikuoti ukrainiečiai ir baltarusiai (kas akivaizdžiai neatitiko tautinių proporcijų). T.y. SSSRija persijungė iš revoliucine ideologija paremtos šalies į tipinę imperiją. O va čia ir yra šuo pakastas: tipinės imperijos taiko teritorijų ir tautų kontrolę, o ne žūtbūt siekia prisijungti šalis ir kraštus kaip savo sudėtines legitimias dalis (netgi perdaug tiesiogiai prisijungti laiko pavojinga). Tos pačios XIX a. europinės imperijos taikė labai įvairias valdymo formas: ta pati Prancūzija tik Alžyrą ir kelias kitas užjūrio teritorijas buvo prijungusi kaip sudėtines Prancūzijos dalis, o visa kitą visokie protektoratai, globojamos teritorijos ir t.t. Ta prasme SSSR absoliučiai nesiskyrė nuo tipinės imperijos: naudojo įvairias kontrolės formas, bet akivaizdu, kad Rytų bloko šalys nepriklausomybės neturėjo. Kokios Bulgarijos padėtis soc. periodu nelabai skyrėsi nuo kokios Nigerijos padėties kolonijiniu laikotarpiu: ten irgi nominaliai buvo visokie emyratai, karalystės ir kiti dariniai, kuriuos valdė vietiniai veikėjai, tik britai pasirūpindavo, kad jie būtų palankūs jiems, o jei kurie būdavo pernelyg savarankiški juos tiesiog nuversdavo ir pastatydavo kitus (kaip Vengrijoje 1956 ar Čekoslovakijoje 1968; daugelis tiesiog patys susiprasdavo kaip Lenkijos vadai 1981 metais). Tik vat to laikotarpio žemėlapiuose Nigerija ar Kamerūnas būdavo spalvinami žaliai arba violetine spalva, o Bulgarija ar Čekoslovakija nebuvo raudona spalva spalvinamos.

[Sula]

Rusijai mažiau reikėjo antro nerusiškų kraštų žiedo negu pirmo ir ji sugebėjo / spėjo visiškai prijungti tik tai, ką sugebėjo, t. y. ankstesnės imperijos teritoriją minus beveik visą Suomiją ir beveik visą tarpukario Lenkiją, kurios buvo stipresnės šalys ir tautos (labiau skyrėsi nuo ruskyno pagal rusifikacijos, žmonių vergiškumo ir vargšumo lygį ir karinę galią) už prijungtąsias.

Rusijos politika po 1917 m. gerokai transformavosi. Pradžioje buvo siekta pasaulinės komunistinės revoliucijos, be idėjos prisijuginėti sovietizuotas šalis, tačiau jau su Stalino atėjimu ji pasikeitė (plačiai žinomas jo nesutarimas nacionaliniu klausimu su V.Leninu), kai atsirado idėja plėsti pačią SSRS kitų šalių prievartiniu sovietizavimu ir prijungimu. Svajota ir ruoštasi mažiausiai 40-ies "respublikų" valstybei. Šis projektas, kaip žinom,nepavyko. Ir Stalinas WWII rezulatate atsisakė pasaulinio komunizmo (ir SSRS) ir tiesioginės prievartinės plėtros idėjos. Atsirado naujesnė jau opkupuotų ar priklausomų šalių sovietizacija bei parama kitų šalių komunistinėms jėgoms, be tiesioginio karinio įsikišimo. Peraugusi vėliau, prie Chruščiovo į "taikaus sambūvio" politiką.
Gal jeigu būtų išlikęs stalinizmas ir po 50-ųjų, tai būtų peraugęs į didžiaurusiško sovietinio imperializmo rėmus. Kurio ryškius elementus matome šiandieną.
Apskritai mažai kas vertina J.Staliną kaip komunizmo idėjų oportunistą ir dabar daug kas klaidingai tapatina Stalinas=komunizmas. Toks pats (bet daug kuo išsiskiriantis) oportunistas buvo ir Mao.

[manometras]

Turtingumas tikrai nebuvo faktorius, Bulgarija bendrai buvo laikoma turtinga šalis Rytų bloko kontekste, šiltas klimatas, eksporto prekės, kurortai, etc. Pagrindinė priežastis kodėl neprijungė yra problematiška Bulgarijos geopolitika. Aplink Bulgariją nebuvo tikrų lojalistų Sovietų Sąjungai. Rumunai šiek tiek kaip Š. Korėja, "autonomiški", SSRS gerai, bet nori būti patys sau faini. Jugoslavai su savo ekonomikos ir geopolitikos modeliu. Graikija, Turkija? NATO nariai, Amerika ranka pasiekiama.

Būtų buvę lengviau Lenkiją padaryt 16 respublika, bet ji pati nenorėjo, kalbama, kad būtų dar greičiau sugriovus SSRS.

Rusijai mažiau reikėjo antro nerusiškų kraštų žiedo negu pirmo ir ji sugebėjo / spėjo visiškai prijungti tik tai, ką sugebėjo, t. y. ankstesnės imperijos teritoriją minus beveik visą Suomiją ir beveik visą tarpukario Lenkiją, kurios buvo stipresnės šalys ir tautos (labiau skyrėsi nuo ruskyno pagal rusifikacijos, žmonių vergiškumo ir vargšumo lygį ir karinę galią) už prijungtąsias.

[digital]

Vengrų politikas: Europos Sąjunga šiuo metu yra atsidūrusi vienoje lovoje su priešu

– Tačiau, nepaisant viso to, ką išvardinote, Orbanas vis dar sėdi prie sprendimų priėmimo stalo ir ES, ir NATO. Ar manote, kad kiti lyderiai su Orbanu turėtų elgtis griežčiau?

– Manau, kad tai yra sisteminė arba struktūrinė ES liga. Manau, kad kai 2004 m. ir 2007 m. vyko Rytų Europos šalių plėtra, buvo neprotinga prieš tai nepakeisti sprendimų priėmimo mechanizmo. Jie naiviai manė, kad jei laikomasi demokratinių normų, padėties nebus galima atsukti atgal, t. y. šios šalys negalės nukrypti nuo demokratijos kelio. Dabar ES faktiškai tapo šios sprendimų priėmimo sistemos įkaite. Istoriškai, jei prisiminsime Abiejų Tautų Respubliką, kiekvienas Seimo narys turėjo veto teisę. Tai lėmė, kad teritoriniu požiūriu didžiausia Europos imperija 17 amžiaus viduryje per tris etapus buvo padalyta tarp trijų aplinkinių imperijų – Prūsijos, Rusijos ir Habsburgų monarchijos.

Tai savižudybė ES, jei ji negalės pakeisti sprendimų priėmimo mechanizmo, nes ES viduje Orbanas nuolat stengiasi išnaudoti veto teisę ir kurti sąjungas, kuriose autokratai gali apsaugoti vienas kitą nuo tinkamų sankcijų. Pavyzdžiui, Lenkijos atveju, nors Kaczynskis nėra Rusijos agentas, jis siekė apsaugoti savo biurokratinį ar konservatyvų autokratinį valdymą. (...)

[Gator]

reik Žemaitaičio koalicijoje, bus lengviau su AFD suformuota vyriausybe bendraut.

Vokietijoj "tolerantiškai' manau pareikš visi, kad nedarys koalicijos su afd.

[Stadionas]

Kogero šioje remoje tiks labiausiai

reik Žemaitaičio koalicijoje, bus lengviau su AFD suformuota vyriausybe bendraut.

[dts]

Kogero šioje remoje tiks labiausiai

[MedinisStrazdas]

Jeigu valstybė gali normaliai veikti ir gyvenimas nesugriūna be vyriausybės - tai sakyčiau, valstybė funkcionuoja net labai gerai. Galima prisiminti ir Lenkiją, kuri 2010 m. po katastrofos buvo likusi beveik be valdžios. Jeigu jau valstybė tikrai būtų disfunkcinė - prasidėtų nesąmonės net iki pilietinio karo.

Yra didelis tarpas tarp valstybė funkcionuoja labai gerai ir pilietinis karas. Lenkijos pavyzdys netinkamas, nes šitas rusų išpuolis prieš Lenkijos prezidentą kaip suveikė kai vienijantis veiksnys Lenkijoje.

[Tomizmas]

puse kadencijos neturi vyriausybės nėra disfunkcinė? Ten nesusitarus dėl biudžeto 18 mėnesių nebuvo iš vis valdžios. Tik priešingai nei JAV, valstybinės institucijos veikė nes jos nėra nuo to priklausomos.

Jeigu valstybė gali normaliai veikti ir gyvenimas nesugriūna be vyriausybės - tai sakyčiau, valstybė funkcionuoja net labai gerai. Galima prisiminti ir Lenkiją, kuri 2010 m. po katastrofos buvo likusi beveik be valdžios. Jeigu jau valstybė tikrai būtų disfunkcinė - prasidėtų nesąmonės net iki pilietinio karo.