Lietuvos kariuomenės pasirengimas

[Galys]

Kumpis ir neužima kažkokių pareigų kariuomenėje, kad būtų galima vertinti iš praktinės pusės, kokių rezultatų duoda tokia komunikacija, bet tai nereiškia, kalba netiesą.

Tai tokia jo komunikacija neduoda ne tai kad jokių rezultatų pačioje kariuomenėje, tokia jo komunikacija tiesiog mažina pasitikėjima pačia kariuomene. Ypatingai kai dar visa tai daroma geriausiais RT metodais.

Suprasčiau jei jis turėtų savo įsivaizdavimą ir stengtųsi jį realiai įgyvendinti kariuomenėje, KASP ar šauliuose, juolab kad šaulių vadas yra labai prodroniškas, jei galima taip išsireikšti.

Bet kai tu pradeda nuo to, kad: žiūrėkit, aš buvau Ukainoje tai dabar susikiškit visas savo NATO į subinę ir klausykitės manęs.

Nu žmogau, dalykai taip neveikia ir niekad neveiks, tai labiau rodo kiek tu pats nesigaudai situacijoje.

[Lettered]

Dar rašydamas supratau, kad atsiras tokių, kurie nesupras apie ką kalba, todėl ir pateikiau Š.Jasiukevičiaus pavyzdį. Vienas savo tikslų siekia tikslingai ir juos pasiekia, kitas su visais susipykęs ir tiesiog taškosi Š į visas puses.

Kumpis ir neužima kažkokių pareigų kariuomenėje, kad būtų galima vertinti iš praktinės pusės, kokių rezultatų duoda tokia komunikacija, bet tai nereiškia, kalba netiesą.

[Galys]

Bet Kumpis važiavo, priešingai nei kiti "ekspertai", ir karo atveju Lietuvoje nebėgtų, o būtų tas, kuris priešakinėse linijose sėdi, priešingai nei dauguma tų ekspertų ir karininkų. Todėl ir kalba apie šitas problemas kariuomenėje, nes jam pačiam reiktų kariauti ir rūpi, kad karo atveju būtų kaip apsiginti, nors su tuom kalbėjimu ir susilaukia daug priešų tarp kariuomenės atstovų.

Dar rašydamas supratau, kad atsiras tokių, kurie nesupras apie ką kalba, todėl ir pateikiau Š.Jasiukevičiaus pavyzdį. Vienas savo tikslų siekia tikslingai ir juos pasiekia, kitas su visais susipykęs ir tiesiog taškosi Š į visas puses.

[Lettered]

Arunasx citatoje, galima nueiti į delfio straipsnį, kuriame yra nuoroda į kumpio postą fb. Na tai ten iš komentarų galima susidaryti apie jį šiokį tokį vaizdą: " Nemokyk mokyto", "niekas nenustebins jau žvelgusio mirčiai į akis" ir t.t. T.y. toks jausmas, kad į Ukraina važiavo tik tam, kad užsidėtų tą varnelę ir dabar pirmas ir galutinis argumentas bus: "O tu ar buvai Ukrainoje, nes aš tai buvau. "

Jei vaizdingai tai yra žmonės, kurie perskaitę knyga apie žvejybą, nueina ir nusiperka dar kelias knygas, nes supranta, kad vienos knygos neužtenka net bendram vaizdui susidaryti,nekalbant jau apie išmanymą.Ir yra žmonės, kurie perskaitę tą pačią knygą pasijaučia pilnai pajėgūs pradėti mokyti žvejoti kitus.

Bet Kumpis važiavo, priešingai nei kiti "ekspertai", ir karo atveju Lietuvoje nebėgtų, o būtų tas, kuris priešakinėse linijose sėdi, priešingai nei dauguma tų ekspertų ir karininkų. Todėl ir kalba apie šitas problemas kariuomenėje, nes jam pačiam reiktų kariauti ir rūpi, kad karo atveju būtų kaip apsiginti, nors su tuom kalbėjimu ir susilaukia daug priešų tarp kariuomenės atstovų, nors patogiau dėl tų varnelių ir padėkų būtų kaip tik visiems lįsti į minkštą vietą ir pataikauti, net ir finansinės naudos tada gautų prisitrynęs.

[Sula]

Manau, kad reikia skirti du dalykus. Tai karybą, karybos mokslas ir politika ar politikavimas. Kai apie pastarąją pradeda diskutuoti kariškiai, dažniausiai IMHO, nieko gero neišeina.

[Galys]

Kumpis gi buvo apsiskelbes, kad yra vienintelis lietuvis atstovaujantis Lietuva Ukrainos kare ir tai padare is gedos uz kitus. Maziau klausyti tokio eksperto, balai zino ka jis ten isvis veike

Arunasx citatoje, galima nueiti į delfio straipsnį, kuriame yra nuoroda į kumpio postą fb. Na tai ten iš komentarų galima susidaryti apie jį šiokį tokį vaizdą: " Nemokyk mokyto", "niekas nenustebins jau žvelgusio mirčiai į akis" ir t.t. T.y. toks jausmas, kad į Ukraina važiavo tik tam, kad užsidėtų tą varnelę ir dabar pirmas ir galutinis argumentas bus: "O tu ar buvai Ukrainoje, nes aš tai buvau. "

Jei vaizdingai tai yra žmonės, kurie perskaitę knyga apie žvejybą, nueina ir nusiperka dar kelias knygas, nes supranta, kad vienos knygos neužtenka net bendram vaizdui susidaryti,nekalbant jau apie išmanymą.Ir yra žmonės, kurie perskaitę tą pačią knygą pasijaučia pilnai pajėgūs pradėti mokyti žvejoti kitus.

[ALV77]

Kumpis gi buvo apsiskelbes, kad yra vienintelis lietuvis atstovaujantis Lietuva Ukrainos kare ir tai padare is gedos uz kitus. Maziau klausyti tokio eksperto, balai zino ka jis ten isvis veike

[Galys]

Ai, ir dar, jei jau Kumpis mus ruošia dronų karam, tai vat tokia dronų karų realybė: judėjimas ir rotacija tik ten ir tada kur ir kada yra įmanoma. Čia ne pora valandų sušlapus.

Embedded Tweet

[Galys]

Ukrainoje kariavęs savanoris sureagavo į rezervo mokymuose dalyvavusio vyro istoriją: esame gilioje duobėje delfi.lt

Čia yra labai ir labai plona linija.

Paskaitykit visą šitą tekstą per rusiškos propagandos prizmę. Viskas limpa idealiai.

1) vienas anekdotas ir mūsų kariuomenė jau lyginama su Ukrainos:

Iš sovietmečio paveldėtas mentalitetas ir požiūris į eilinius karius ne kaip į gyvus žmones, o tik kaip į pėstininkus šachmatų lentoje, yra daug gilesnė, sisteminė problema, su kuria susiduria visos posovietinių šalių kariuomenės. Tai itin išryškėjo Ukrainoje prasidėjus plataus masto karui.

Kai tie patys kariavę Ukrainoje sako,kad ten dažnai kovoja didelė ir maža sovietinės kariuomenės,kalbant apie mentalą,

2) Tada tokia citata:

bet ir pratybų pabaigoje pasityčiojo, privertusi visus šlapius ir sušalusius kelias valandas laukti, kol pasirodys aukšti karininkai bendrai nuotraukai.
Perskaitęs tai, negalėjau neprisiminti atvejo Ukrainoje, kai vienas mano kovos draugų, kariaujantis nuo 2014-ųjų, viešai (ir ne be pagrindo) pažemino į mūsų padalinio vyrų apdovanojimo ceremoniją atvykusius aukštus karininkus, kvietusius bendrai nuotraukai, jiems pareikšdamas: „Aš jūsų negerbiu ir fotografuotis su jumis nesiruošiu.“

Buvo galima sakyt, kad visi šitie fotografavimaisi yra žalingi, nes jau daug kartų į tokias fotosesijas Ukrainoje parėjo Iskanderai ir tokios tradicijos apskritai turėtų būti išgyvendintos. Bet ne, čia ištraukiama citata Azov'o kario, visiškai be jokio konteksto. Taip tiesiog sudarant vaizdą, kad jei jau vadas sudaro kažkokį nepatogumą ar rodo viršenybė, vsio,gali siųsti jį ant trijų raidžių.

3)

Užsieniečiai – gruzinai, amerikiečiai, britai, švedai – net ir turėdami pulkininkų laipsnius kaunasi fronte greta eilinių ukrainiečių karių. Per daugiau nei dvejus metus kare neteko sutikti nė vieno atsargos pulkininko ar net majoro iš Lietuvos. Atsitiktinumas? Nemanau. Greičiau jau sistema – pas mus ruošiami ne karo, o taikos meto karininkai. Ir tai jau tampa tradicija.

Gruzinų kariai su savo CV kažin ar daug ką galėtų nuveikti Gruzijos kariuomenėje dabartiniais laikais, Amerikiečiai, britai , kad ir švedai tai čia tiesiog daug skaitlingesnės tautos. Kiek ten tų karininkų jis sutiko, kad būtų galima daryti, tokias toli siekiančias išvadas, kad lietuvių karininkai yra tinkami tik taikos laikotarpiu?

4)

Pagal 1940 m. duomenis, rusams okupavus Lietuvą, iš 1728 tuometinių Lietuvos karininkų apie 1500 iškart tapo buvusio Lietuvos kariuomenės vado generolo Vitkausko vadovaujamo Raudonosios armijos korpuso karininkais.

Na ir pagal geriausias rusiškos propagandos klšes sudėtas palyginimas: Kokie netikėliai buvo Lietuvos karininkai per WW2, tai kadangi Rupšys susitaisė dantį, lygiai tas pats bus ir dabar.

Viską buvo galima parašyti daug labiau pamokančiai, bet buvo nueita keliu,kad kuo labiau sudirbti Lietuvos karininkiją.

Kaip manot ką tokiais komentarais yra logiškiau pasiekti: kad prasti karininkai pasimokys ir taps geresniais,ar kad visuomenės akyse karininkija bus sudirbta ir pritraukti savanorių taps daug sunkiau?

Vat jums ir Kumpio strateginis minties gylis.

Nori nenori man prieš akis stovi toks veikėjas Efialtas ir filmo "300", kuris spartiečių buvo atstumtas ir pradėjo jų nekęsti tiek, kad susidėjo su persais.

Tarkime toks Š.Jasiukevičius sėkmingai prastūminėja savo dronų karyba Lietuvos kariuomenėje, O Kumpis ir toliau skundžiasi visose įmanomose platformose, kad niekas nesupranta jo genialumo.

Ir ne, nesu naivus ir negalvoju, kad LK viskas yra idealu ir visi karininkai verti medalio. Ne. čia kaip ir visur kitur yra visko. Kaip ir Ukrainos kare jau yra šimtai tūkstančių mačiusių fronta ir rizikavusių savo gyvybe, bet ar dabar pagal kiekvieno iš jų įsivaizdavimą turėtume rengti gynybinius planus?

[Arunasx]

Ukrainoje kariavęs savanoris sureagavo į rezervo mokymuose dalyvavusio vyro istoriją: esame gilioje duobėje delfi.lt

„Delfi“ neseniai pasidalijo rezervo mokymuose dalyvavusio ir anonimu norėjusio išlikti vyro atsiliepimais. Jis turėjo daug pastabų dėl mokymų organizavimo, taip pat nusivylė vadų požiūriu. Į jo išsakytas mintis savo feisbuko paskyroje sureagavo Ukrainoje kariavęs savanoris Arūnas Kumpis. Įkeltu įrašu jis leido pasidalinti ir su „Delfi“ skaitytojais. 13 Pasak A. Kumpio, 2014-ųjų rudenį atnešęs savanorio prašymą į KASP 8-osios rinktinės štabą, iš vieno tuometinių kuopos vadų jis išgirdo sovietmetį priminusį pajuokavimą eilinių karių adresu: „Į kurią vietą kareiviui tik nebučiuosi, visur šikna.“
Iš sovietmečio paveldėtas mentalitetas ir požiūris į eilinius karius ne kaip į gyvus žmones, o tik kaip į pėstininkus šachmatų lentoje, yra daug gilesnė, sisteminė problema, su kuria susiduria visos posovietinių šalių kariuomenės. Tai itin išryškėjo Ukrainoje prasidėjus plataus masto karui. Kaip viename interviu teigė buvęs „Azov“ brigados štabo viršininkas Bohdan Krotevych: „Geriausius rezultatus šiame kare, kaip taisyklė, rodo jau karo metu iškilę aukšti karo vadai, tuo tarpu buvę taikos meto generolai visiškai nepateisina lūkesčių.“ Bijau, kad tai galioja ir Lietuvai. Kurį laiką manyta, kad anglų kalbos kursai ir studijos Vakarų kariniuose koledžuose pakeis ir mūsų karininkijos mentalitetą. Deja.
Spalio 6-26 d. Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų brigadoje „Žemaitija“ buvo organizuoti aktyviojo rezervo karių mokymai, integruoti į brigados „STIPRUS GRIFONAS 25“ pratybas. Šiose pratybose dalyvavęs, prieš dvejus metus privalomąją karo tarnybą baigęs karys rašo, kad pratybų metu „ne tik nebuvo užtikrintos sveikatos, poilsio ir saugumo sąlygos, bet ir vadų požiūris į rezervistus nebuvo pagarbus“. Anot jo, mokymų programa buvo apgailėtina, o karinė vadovybė ne tik kad nepasirūpino oro sąlygas atitinkančia karių apranga – dėl to dalis karių iškart peršalo ir susirgo – bet ir pratybų pabaigoje pasityčiojo, privertusi visus šlapius ir sušalusius kelias valandas laukti, kol pasirodys aukšti karininkai bendrai nuotraukai.
Perskaitęs tai, negalėjau neprisiminti atvejo Ukrainoje, kai vienas mano kovos draugų, kariaujantis nuo 2014-ųjų, viešai (ir ne be pagrindo) pažemino į mūsų padalinio vyrų apdovanojimo ceremoniją atvykusius aukštus karininkus, kvietusius bendrai nuotraukai, jiems pareikšdamas: „Aš jūsų negerbiu ir fotografuotis su jumis nesiruošiu.“ Ir tai tik vienas iš švelnesnių šio karo epizodų. Mūsų karininkai dažniausiai tikrą karą pažįsta tik iš „YouTube“ filmukų arba iš Ukrainos kolegų pasakojimų ir vargu ar susimąsto apie tai, kas ten lieka už kadro.
Užsieniečiai – gruzinai, amerikiečiai, britai, švedai – net ir turėdami pulkininkų laipsnius kaunasi fronte greta eilinių ukrainiečių karių. Per daugiau nei dvejus metus kare neteko sutikti nė vieno atsargos pulkininko ar net majoro iš Lietuvos. Atsitiktinumas? Nemanau. Greičiau jau sistema – pas mus ruošiami ne karo, o taikos meto karininkai. Ir tai jau tampa tradicija.
1944 m. vasario 16 d. generolui Povilui Plechavičiui paskelbus kvietimą, į Lietuvos vietinę rinktinę susibūrė iki 20 tūkstančių savanorių – trūko tik karininkų. O kiek nepriklausomos Lietuvos karininkų vadovavo pokario partizanų būriams? Vienetai. Ir tikrai ne todėl, kad visi buvo represuoti.
Pagal 1940 m. duomenis, rusams okupavus Lietuvą, iš 1728 tuometinių Lietuvos karininkų apie 1500 iškart tapo buvusio Lietuvos kariuomenės vado generolo Vitkausko vadovaujamo Raudonosios armijos korpuso karininkais.
Šiandien turime ne ką geresnį vaizdą: vienas buvęs kariuomenės vadas, generolas Valdas Tutkus, prisijungė prie prorusiško politinio judėjimo ir propaguoja „taiką su agresore“, kitas – generolas Valdemaras Rupšys – mina teismų slenksčius bylinėdamasis dėl ne pagal paskirtį panaudotų kariuomenės pinigų. Tai kaip ten su ta munduro garbe?“, – retoriškai klausė A. Kumpis.

[Arunasx]

Kad nereikėtų vargti:

A few days ago I was at an event organized by MITS in Kyiv, where the topic was the “drone wall” and whether Russian UAVs could shift Europe’s front line. Ironic question — can you shift what doesn’t exist. I tried to unpack the core problem: Europe’s lack of preparation for the imminent war Russia might start against European countries.
So the title of my thought: Europe is playing at war, not preparing for it. Europe speaks the language of progress but thinks in the language of comfort. Here war has become a tech show, where every new buzzword — “game-changer”, “AI”, “drone revolution” — creates an opiate sense of control, replacing real preparation for the coming war Russia may begin by invading the Baltic states. Unfortunately, because of a lack of real combat experience, generals, defence ministers, politicians (Ukrainians included, regrettably) have forgotten the main thing — equipment does not fight on its own.
A drone, a rifle, a tank, a fighter, a radar station, a truck — these are only tools with specific tasks. An army is not a pile of metal and not merely a crowd of highly trained soldiers. An army is a structure that moves as one: C4ISR, logistics, infantry, artillery, intelligence, medicine, communications. Everything begins with the principles of war — they are the constant on which the art of war is built; they should be reminded to European generals as insistently as we constantly remind Ukrainian (Soviet-trained) commanders.
Objective — a clearly defined end state. C4ISR must provide a single picture and clear tasks; without an objective all tools are useless.
Offensive — action must seize the initiative; defense must be active. Infantry and artillery cannot wait for long data collection cycles; they act on targets provided by intelligence and on C4ISR decisions.
Mass — concentrate fire and resources at the decisive point. Logistics and ammunition stocks allow you to “build up” fire where it will matter most.
Economy of Force — allocate resources with priority to what matters. Battle-testing and right procurement priorities prevent wasting scarce resources on “show projects”.
Maneuver — use movement to create favorable force ratios. Infantry and armor, combined with intelligence and EW, create opportunities to bypass or break the enemy’s defenses. Unity of Command (C2) — one plan, coordinated action. C2 inside C4ISR guarantees that all elements act to a single intent, not to separate instructions.
Security — protection from enemy reconnaissance and strikes; protect supply chains and comms. EW/cyber and dispersed logistics infrastructure make the system survivable.
Surprise — strike where and when the enemy does not expect it. Quality intelligence plus a fast decision cycle in C4ISR deliver tactical advantage.
Simplicity — plans must be understandable and executable in chaos. Training, NCO skills and standardized SOPs make tactics work even when comms fail.
Sustainability / Perseverance — the ability to endure prolonged pressure and to recover. Strategic stocks, MRO, medicine and mobilization capacity are what give a campaign long legs. Without this connectivity, everything else is just shards of technical pride. If there is no system, even the best technology does not unite an army — it merely fragments it into pieces, each living in its own illusion of strength. Today Europe pours billions into startups that have no grounding and no realistic chance of success. Their founders are “veterans” of peacekeeping missions, not modern high-intensity war.
They build pretty prototypes that fail field tests. Stark Defence failed all strikes; Watchkeeper fell on its own wings. This is not merely technical malfunction — it is a diagnosis of a system where money has replaced experience. Stark raised over $100 million in venture capital, including investment tied to Peter Thiel, and none of its four test strikes hit their targets.
Watchkeeper cost British taxpayers more than £1 billion, and after years of development became a symbol of expensive impotence: drones crashed before they could fight. Money creates the illusion of understanding war, but it cannot substitute for those who have seen it up close.
When technology is born without front-line experience, it becomes a fine concept that dies on first contact with reality.
Finland is the exception. It has over 900,000 reservists, of whom 280,000 can be mobilized immediately. Under the Comprehensive Defence 2035 plan the state is deploying new ammunition and fuel stocks and modernizing shelters along the eastern border, while updating its system of field fortifications.
The purchase of 64 F-35A fighters, joint production of Patria 6×6APCs and over 2,000 exercises a year — this is not a show, it is practical preparation for war. Finland does not build “drone walls” for the news — it builds real territorial defence plans: stocks, roads, reserves, mobilization lists.
For them war is not a concept, it is an engineering task already calculated by the hour.
And Europe, even if in theory it were to receive the best weapons and the best army, would still lack the most important thing — officers who know how to fight this war.
Not a museum war, not a simulation — but a modern, chaotic, dynamic war. That experience exists — among Ukrainian officers.
And Europe is now losing the chance not merely to learn from them, but to save itself from future defeat. Investment should go not into yet another prototype, but into people who know what real war looks like. That is the most profitable investment — and the only one that makes sense.
Europe is turning its attention to Ukrainian officers — chiefly those bearing high ranks: generals, advisors, former chiefs of staff. It is convenient: they speak a familiar language — about strategy, plans, funding.
But most of them met the war away from the frontline, in offices. In 2014 many were colonels who had not seen the real front line.
Their experience is administrative, not combat. And this paradox creates the false impression that experience is being taken into account. While Europe listens to generals instead of those who actually fought, it repeats the old mistake: learning from theorists when living practitioners are right next to it.
Concepts like a “drone wall” will not save you if they are not backed by a system that can see, think and act. Any wall without experience of use, without protection and countermeasures, is just decoration. Any innovation without war is just noise.
Victory will not go to the side with the most technology, but to the side that remembers the army is not a set of devices, but a way of thinking that turns chaos into order.
Whoever first stops playing at war — and starts preparing for it — will win.
It is a pity that the mistakes of the foolish and the show-loving will bring additional suffering and the deaths of innocent civilians.

[Dundorfas]

Geros įžvalgos ko reikia Europai:

Embedded Tweet

[MedinisStrazdas]

Tai numušti reikia dar nepasiekus Vilniaus. Apie Jeigu daskrenda iki Vilniaus jau yra tarnybų failas ir reikia spręsti nedelsiant.

[Edd]

Yra dronų skrendančių iki 350 km/h, reikia tik ant jų galo adatą primontuoti, tik problema turbūt pačių balionų aptikimas ir matymas.

Vien 5km aukštyje oras jau ~50% retesnis nei jūros lygyje, todėl greičiai jau toli gražu nebebus tokie, o baterija seks žymiai greičiau, tokiuose aukščiuose fixed wing dronai daug efektyvesni.

[Edd]

Kad negalima numušti, nes krisdamas 30 kg svoris gali pridaryti bėdos. Kalba buvo apie perėmimą.

Buvo visokių kalbų, įskaitant ir numušimą, virš Vilniaus turbūt to nedarytų, bet gal kur nors virš retai apgyvendintų teritorijų. Dėl perėmimo tai įdomu kaip tas perėmimas atrodytų, galima sugalvoti keletą variantų, bet jie dar sudėtingesni (gal išskyrus mažų skylučių padarymas lazeriu kad ne visiškai nukristų, bet greičiau nusileistų).

[Dundorfas]

Kad negalima numušti, nes krisdamas 30 kg svoris gali pridaryti bėdos. Kalba buvo apie perėmimą.

Kia šachedus šaudys jau bus nesvarbu.

[xvoss]

„Rheinmetall“ vadovas: tikimės sukurti apie 1.100 darbo vietų, su lietuviais kalbamės dėl dronų ir oro gynybos sistemų



Plačiau: https://www.vz.lt/pramone/2025/11/04...sistemu-575271

Gal kas galėtų visu straipsniu pasidalinti?

Prašau:

Arminas Pappergeris, Lietuvoje šaudmenų gamyklos statybas antradienį oficialiai pradėjusios Vokietijos gynybos pramonės kompanijos „Rheinmetal“ vadovas, sako, kad toliau žiūri į Lietuvą kaip į potencialią vietą investicijoms ir bendradarbiavimui. Kompanija ceremonijos metu su Lietuvos Vyriausybe pasirašė bendradarbiavimo memorandumą dėl 155 mm sviedinių užtaisų gamybos kompetencijų centro Lietuvoje kūrimo. „Rheinmetal“ dairosi dar bent į dvi gynybos sritis ir tikisi Lietuvoje sukurti bent 1.000–1.100 darbo vietų.

„Mes pradėjome nuo techninės priežiūros centro, kurį įkūrėme tankams. Baisogalos gamykla yra antras taškas. Trečias taškas yra šiandien paskelbta šaudmenų užtaisų gamykla, dėl kurios dar kalbamės. Mes taip pat kalbamės apie tai, ar yra galimybių bendradarbiauti nepilotuojamų orlaivių sistemų (UAV) srityje, taip pat oro gynybos srityje. Tai yra penki punktai. Tikiuosi, kad per ateinančius metus galėsime sukurti daugiau nei 1.000, galbūt 1.100 darbo vietų. Bet jei kuriate tiesiogines darbo vietas, visada kuriate ir netiesiogines darbo vietas. Netiesioginės darbo vietos yra mano minėta tiekimo grandinė. Aš kalbu apie tai, nes mes siekiame gauti komponentus iš gamintojų čia, Lietuvoje“, – „Verslo žinioms“ sakė A. Pappergeris.

Jis teigė neatmetantis galimo bendradarbiavimo ne tik su besikuriančios Lietuvos gynybos industrijos gamintojais, bet ir su tradicinės pramonės atstovais, pavyzdžiui, chemijos pramone.

A. Pappergerio teigimu, naudos iš naujų gamyklų gaus tiek Lietuvoje dislokuota vokiečių brigada, tiek mūsų pačių kariuomenė, tačiau didesnis kompanijos dėmesys Lietuvai ateina ne dėl brigados.

„Vokietijos ir Lietuvos santykiai vyriausybių lygmeniu yra labai geri. Mes aptarėme su Vyriausybe, ar jie nori tapti „Rheinmetall“ ekosistemos dalimi. Vyriausybė priėmė sprendimą ir pasakė, kad nori eiti šiuo keliu. Tai ir yra priežastis, kodėl mes čia investuojame“, – sakė jis.

Anksčiau praėjusią savaitę skelbta, kad Vokietijoje „Rheinmetall“ kartu su dronų startuoliais „Stark“ ir „Helsing“ pretenduoja į maždaug 900 mln. Eur sutartis dėl dronų kamikadzių gamybos. Šiais dronais, kurių būtų pagaminta iki 12.000, būtų aprūpinta ir Lietuvoje esanti Vokietijos brigada, teigė leidinys.

„Tiesa, kad mes dėl to deramės, bet sutartis dar nėra pasirašyta. Tačiau tikimės, kad iki metų pabaigos priimsime sprendimą“, – VŽ nurodė A. Pappergeris.

Lietuvoje ir Latvijoje gamyklas statanti gynybos kompanija derėjosi ir su Estija, tačiau šalies valdžia vėliau pranešė, kad vokiečių pasiūlymas jų nesudomino.

„Mes kalbėjomės su Estija, bet jie nepriėmė jokių sprendimų. Nėra taip, kad jie mums nepateikė atsiliepimų. Jie paprasčiausiai nepriėmė jokių sprendimų šiuo klausimu. Tai yra vyriausybės rankose, ne mūsų“, – situaciją paaiškino A. Pappergeris.

Kompanija pastaruoju metu intensyviai investuoja – prieš ceremoniją Baisogaloje paskelbta apie naujas gamyklas Bulgarijoje ir Rumunijoje. Gynybos pramonė plečiasi visoje Europoje ir kol kas sustoti nesiruošiama.

„Šiuo metu esame investicijų etape, kuris truks dvejus metus. Manau, kad turėsime dar daugiau investicijų. Bet po to, po 2 ar 3 metų, investicijos pasieks aukščiausią lygį, tuomet jos išliks stabilios“, – prognozavo „Rheinmetall“ vadovas.

A. Pappergeris „Rheinmetall“ dirba nuo 1990 m. Kompanijoje jis kopė karjeros laiptais ir 2013 m. buvo paskirtas valdybos pirmininku.
Viena statoma, kita minty


Antradienį oficialiai pradėtos gamyklos statybos bus vykdomos 340 ha plote, Kemėrų kaime, maždaug 6 km nuo Baisogalos. Joje kasmet planuojama pagaminti dešimtis tūkstančių 155 mm artilerijos sviedinių. Pirmąją produkciją tikimasi pagaminti 2026 m. viduryje, o visu tempu dirbti 2027 m.

Pernai vasarą šalims pasirašius investicijų sutartį skelbta, kad Vokietijos koncernas būsimoje gamykloje ketina sukurti bent 150 naujų darbo vietų. Pagal sutartį „Rheinmetall“ priklauso 51%, „Epso-G Invest“ – 48%, o Giraitės ginkluotės gamyklai – 1% įmonės „Rheinmetall Defence Lietuva“ akcijų. Spalio pabaigoje paskelbta, kad 141 mln. Eur vertės užsakymą statyti gamyklą gavo „PST Group“. Bendrovės technika darbus statybvietėje pradės per kelias savaites.

155 mm sviedinių užtaisų gamybos kompetencijų centro Lietuvoje kūrimas, dėl kurio antradienį pasirašytas bendradabiavimo memorandumas, galėtų būti daugiau nei 400 mln. Eur investicija. Kaip nurodo BNS, užtaisų gamyklą valdytų jungtinė „Rheinmetall“ ir Lietuvos įmonė – tai būtų toks pat modelis, kaip ir gamykla Baisogaloje: 51% jos akcijų priklausytų Vokietijos koncernui.

<...>

[suoliuojantis]

„Rheinmetall“ vadovas: tikimės sukurti apie 1.100 darbo vietų, su lietuviais kalbamės dėl dronų ir oro gynybos sistemų



Plačiau: https://www.vz.lt/pramone/2025/11/04...sistemu-575271

Gal kas galėtų visu straipsniu pasidalinti?

Nieko detalaus nepasakyta. Pradeda statybas Lietuvoje, Latvijoje irgi statys naują šaudmenų gamyklą, o Estija nieko jiems neatsakė. Nori ir toliau bendradarbiauti su Lietuva, vyriausybė irgi siekia būti Rheinmetall ekosistemos dalimi. Ir panašus blablabla. Jokių detalių.

Pvz:

Trečias taškas yra šiandien paskelbta šaudmenų užtaisų gamykla, dėl kurios dar kalbamės. Mes taip pat kalbamės apie tai, ar yra galimybių bendradarbiauti nepilotuojamų orlaivių sistemų (UAV) srityje, taip pat oro gynybos srityje. Tai yra penki punktai. ... Netiesioginės darbo vietos yra mano minėta tiekimo grandinė. Aš kalbu apie tai, nes mes siekiame gauti komponentus iš gamintojų čia, Lietuvoje“, – „Verslo žinioms“ sakė A. Pappergeris.

...
Lietuvoje ir Latvijoje gamyklas statanti gynybos kompanija derėjosi ir su Estija, tačiau šalies valdžia vėliau pranešė, kad vokiečių pasiūlymas jų nesudomino.

„Mes kalbėjomės su Estija, bet jie nepriėmė jokių sprendimų. Nėra taip, kad jie mums nepateikė atsiliepimų. Jie paprasčiausiai nepriėmė jokių sprendimų šiuo klausimu. Tai yra vyriausybės rankose, ne mūsų“, – situaciją paaiškino A. Pappergeris.

[digital]

Kad numuštų balioną su šia vaikiška šaudykle reikia prie baliono gan arti priskristi, 3-10km aukštyje, balionui skrendant iki 200km/h greičiu. Tai reiškia kad paprastas kvadkopteris net nelabai tinka, tokiuose aukščiuose efektyviau būtų tiesiog dronai su sparnais (fixed wing). Jei skrenda ~200 balionų, sugaudyti juos tiesiog fpv valdymu būtų sudėtinga, reikia AI. Plius dronas tai dronas, čia jau antraeilis klausimas, visų pirma tuos balionus reikia užfiksuoti ir sekti kur tiksliai jie yra. Todėl panašu kad ne viskas taip paprasta.

Kad negalima numušti, nes krisdamas 30 kg svoris gali pridaryti bėdos. Kalba buvo apie perėmimą.

[Sklansky]

„Rheinmetall“ vadovas: tikimės sukurti apie 1.100 darbo vietų, su lietuviais kalbamės dėl dronų ir oro gynybos sistemų

Arminas Pappergeris, Lietuvoje šaudmenų gamyklos statybas antradienį oficialiai pradėjusios Vokietijos gynybos pramonės kompanijos „Rheinmetal“ vadovas, sako, kad toliau žiūri į Lietuvą kaip į potencialią vietą investicijoms ir bendradarbiavimui. Kompanija ceremonijos metu su Lietuvos Vyriausybe pasirašė bendradarbiavimo memorandumą dėl 155 mm sviedinių užtaisų gamybos kompetencijų centro Lietuvoje kūrimo. „Rheinmetal“ dairosi dar bent į dvi gynybos sritis ir tikisi Lietuvoje sukurti bent 1.000–1.100 darbo vietų.

Plačiau: https://www.vz.lt/pramone/2025/11/04...sistemu-575271

Gal kas galėtų visu straipsniu pasidalinti?