[LV] Latvijos geležinkeliai

[Al1]

Tęsiu toliau.

Už maždaug 2,3 km nuo Priekulės stoties (skaičiuojant nuo stoties ašies) nuo linijos į Liepoją atsiskiria linija į Skuodą, Kretingą. Tiksliau tai buvo dvi linijos, išeinančios iš Priekulės stoties ir apie 2 km ėjusios viena šalia kitos.
Linija į Liepoją išardyta. Kairėn suka linija į Lietuvą.



Ten pat, vaizdas atgal, Priekulės link.



Kai jau pylimai linijų į Priekulę ir į Lietuvą tampa atskiri, linijoje į Lietuvą yra pralaida.



Linija į Lietuvą daro daugiau nei 90 laipsnių posūkį į pietus. Ties buvusia pervaža, Lietuvos link.



Iš Lietuvos ateinanti linija turėjo ir nuvažiavimą tiesiai į Liepoją be užsukimo į Priekulės stotį su judėjimo krypties keitimu.
Nuotraukoje kairėn eina pylimas jau išardyto nuvažiavimo į Liepoją.



Ten pat, vaizdas Lietuvos link. Ties medžiu būta iešmo.



Iešmo vieta iš arčiau. Iš likę pabėgiai, ant kurio stovėjo iešmo perjungimo mechanizmas. Čia turėjo būti blokpostas, bet statiniai nugriauti.



Už kelių šimtų metrų nuo iešmo vietos yra tiltelis per Virgą.



Vaizdas iš šono.



Geležinkelis Virgą kerta dar kartą už poros šimtų metrų. Antrasis tiltelis per Virgą.



Jo vaizdas iš šono.

[Al1]

Einu toliau vakarinio kelyno galo link. Ant pervažos matosi autobusas iš Liepojos.



Vaizdas atgal.



Dar kiek paėjus pervažos link.



Pervaža.



Ties pervaža, Liepojos link.



Ten pat, stoties vaizdas nuo pervažos.



Tęsinys bus.

[Al1]

Ilga rampa ir didelė pakrovimo aikštė.



Vaizdas atgal.



Toliau paėjus, geležinkelis suka kairėn.



Maždaug ties rampos galu. Vaizdas Liepojos link.



Einu prie bėgių.



Vaizdas atgal, stoties pastatų pusėn.



Vėl Liepojos link.



Ten pat, vaizdas atgal. Pivažiuojamasis kelias sandėlio (tolumoje matosi) link. Jis iki sandėlio, aišku, nedaeina, išardytas.



Tarp bėgių auga krūmai.

[Al1]

Raudonų plytų pastatas - daugiabutis dabar. Bet anksčiau čia būta depo. Kada jis paverstas daugiabučiu - gali būti, kad dar tarpukaryje, o gal ir po Antrojo pasaulinio karo.



Plytos iš netoliese buvusios Kalėtų plytinės.



Vaizdas pro duris. Labiau panašu, kad depas daugiabučiu paverstas dar tarpukaryje.



Ties buvusiu depu, vaizdas Vainodės link.



Grįžtu prie stoties pastato.



Einu į kitą kelyno galą. Vaizdas atgal.



Sandėlys.



Yra ir daugiau sandėlių.

[Al1]

Pirmojo pasaulinio karo metais buvo dar viena pralanka ar stotis, maždaug 5,6 km nuo Priekulės (tarp Priekulės ir Elkuzemės), kuri vadinosi Gulben.
Maždaug čia jos būta. Niekas neprimena tų laikų.



Priekulės prieigose esanti pervaža. Vaizdas Priekulės link. Už krūmų yra tiltelis.



Tai tiltelis per Virgą.



Vaizdas Priekulės link.



Priekulė.



Vaizdas dešinėn, Vainodės link. Tolumoje matosi raudonų pytų pastatas.



Peronai ir stoties pastatas.



Ten pat, vaizdas Vainodės link.



Prieinu prie raudonų plytų pastato.



Vaizdas Priekulės stoties pastato pusėn.



Vaizdas nuo perono galo. Čia būta vandens kolonėlės.

[Al1]

Tęsiu.
Ties Augustės kaimo pervaža. Priekulės link.



Ten pat, vaizdas atgal.



Einu prie Augustupės tilto.



Augustupės tiltas.



Kita stotelė - Elkuzemė. Stotis ar pralanka čia atsirado Pirmojo pasaulinio karo metais ir vadinosi Augusthofu. Nors pavadinimas susijęs su Augustės kaimu, bet stotelė randasi prie sekančios pervažos už maždaug 1 km, o ne ties Augustės pervaža.

Elkuzemė. Vaizdas nuo pervažos.



Tikriausiai tarpukario laikų stoties ar pralankos pastatas. Dabar tik gyvenamasis namas.





Vaizdas pervažos (ir Priekulės) link.

[Al1]

Vaizdas Priekulės link.



Stotis nenaudojama. Bet joje yra nedidelis geležinkelio muziejus. Buvo uždarytas.



Rampa ir sandėlis.



Peronai ir bėgiai, Priekulės link.



Lūšės link.



Rampa.



Sandėlis iš arčiau.



Bendras vaizdas.



Rampa vagonų pakrovimui iš galo.



Stoties vaizdas nuo pervažos.



Ties pervaža, Priekulės link.



Tęsinys bus.

[Al1]

Fotoreportažas Lūšė (nuo sienos su Latvija) - Priekulė - Skuodas.

Tarpukaryje kurį laiką kelias per Latviją, per Latvijos Priekulę, ir Skuodą buvo alternatyvus pasiekti Klaipėdą, kol nebuvo nutiesta Kužių - Kretingos linija. Kelias per Pagėgius pagal ilgį maždaug toks pats, bet kažkodėl Lietuva pagrinde naudojosi linija su užvažiavimu į Latviją. Taip, techninė linijos per Pagėgius būklė buvo prastesnė, bet gi niekas nedraudė jos sutvarkyti iki reikiamo lygmens. Visgi kažkodėl tai nebuvo padaryta.

Lietuvos pasienio stotis buvo Mažeikiai, taip pat Lūšė. Skirtingais laikotarpiais tikriausiai buvo skirtinga patikros tvarka. Panagrinėjus tvarkaraščius, tampa aišku, kad pasienio patikra Mažeikiuose veikė linijai Mažeikiai – Laižuva – Rengė, nes Laižuvoje pasienio stotis atsirado tik antroje ketvirtojo dešimtmečio pusėje. Mažeikiuose buvo tikrinami iš Latvijos ar į Latviją latvių traukiniais Ryga – Liepoja – Ryga vykstantys keleiviai, kurie įlipdavo ar išlipdavo Mažeikiuose. Lūšėje šių traukinių patikros nebuvo, nors traukiniai trumpam sustodavo. Gal tikrino tik mašinistus arba tai buvo techninis sustojimas pasienio palydai įlipti ar išlipti.

Kaip tiksliai buvo atliekamas Lietuvos traukinių į Klaipėdą ir iš Klaipėdos pasienio patikrinimas, pasakyti tiksliai negaliu, bet įtariu, kad jis buvo supaprastintas, latviai keleivių netikrindavo, tikrino tik išlipančius Latvijoje ir įlipančius Latvijoje. Analogiška tvarka veikė ir jau minėtam latvių traukiniu į ir iš Liepojos. Latvijos teritorijoje Lietuvos traukiniai stodavo tik Vainodėje, Priekulėje, kur buvo pasienio stotis, ir Kaletų stotelėje. Pastaroji ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje tapo pasienio stotimi. Kol Kaletuose nebuvo stoties, ten tikriausiai buvo techninis sustojimas latvių pasieniečiams, lydintiems traukinį nuo ar iki Priekulės, įlipti ir išlipti. Pasienio patikra Skuode irgi ilgai neužtrukdavo, apie 8-15 min. Lūšėje patikra irgi trukdavo iki 10 min., Mažeikiuose traukinys į Klaipėdą ar iš jos stovėdavo irgi apie 10 min.

Su Vainode lieka neaiškiausia. Ar ten buvo tik techninis sustojimas, ar ir pasienio. Formaliai ten niekada nebuvo pasienio stoties, visgi skirtingų metų tvarkaraščiuose nurodyti laikai nuo 1-2 minučių iki 5-10 minučių. O kam reikia 10 minučių sustojimo, jei tai tik techninis sustojimas pasieniečiams įlipti? Be to nuo Vainodės iki sienos su Lietuva gan nemažas atstumas – beveik 10 km. Pagal tvarkaraščius traukinys beveik dvigubai didesnį atstumą nuo Mažeikių iki Lūšės ir nuo Lūšės iki Vainodės įveikdavo maždaug per 25-30 min. Taigi, atrodo, visgi kad Latvijoje prie sienos dar galėjo būti techninis sustojimas, kuris nenurodomas tvarkaraštyje, nes ten jokios stotelės nebuvo, o vieta gūdi – aplink miškai, gal tais laikais koks vienas kitas vienkiemis ir buvo... O arti sienos prie geležinkelio galėjo būti įrengta pasieniečių užkarda.

Visgi tokia tvarka neatsirado iš karto. Apie 1922-25 metus pasienio patikra vyko tikriausiai tik Mažeikiuose, nes Lūšėje buvo poros minučių sustojimas, o Mažeikiuose ilgas....
Tai nereiškia, kad buvo taip, kaip parašiau aukščiau, tai tik mano versija, panagrinėjus tvarkaraščius.

Taigi, tiltas per Lūšį, kuria praeina Lietuvos ir Latvijos siena. Vaizdas iš Lietuvos į Latviją.



Latvijos pusėje, vaizdas Priekulės link.



Nuo sienos tęsiasi nemažas miško masyvas. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai buvo įrengę Dalatyno pralanką, 5,7 km nuo Lūšės. Vieta neprivažiuojama, nieko neišlikę. Jau prie nepriklausomos Latvijos vadinosi Vidmežiais, bet greitai buvo panaikinta.

Pirmoji buvusi stotelė Latvijos teritorijoje - Kazbariai (Kazbari). Buvo čia, peronas išardytas, vaizdas Priekulės link.



Paėjus pirmyn apie 100 metrų, vaizdas atgal, Lietuvos link.



Vainodės stotis.



Peronų ir kelyno vietos vaizdas Lūšės link.



Šalia stoties yra daugiau geležinkelio pastatų.



Kad ir šitas gyvenamasis daugiabutis geležinkeliečiams.

[Al1]

Latvijoje stringa naujų 8 vnt. dyzelinių traukinių pirkimas. ES atsisakė skirti 75 proc. lėšų traukinių įsigijimui. Tuo tarpu pirmasis konkurso etapas jau įvyko, iš 5 pasiūlymas pateikusių pretendentų atrinkti Pesa, Stadler Polska, CAF, atmesti Metrovagonmaš ir Kriukovo vagonų gamyklos iš Ukrainos pasiūlymai.

https://lz.lv/p/sofinansirovanie-es-...h-poezdov-5107

[Tomas]

Kokią žinią jie neša? - jokios. Žinią neša bilieto kaina, stoties vieta mieste, patogūs traukiniai ir tvarkaraštis.

Na LT pagrindinė geležinkelio problema yra ta, kad turime geležinkelių Sankt-Peterburgas - Varšuva, Sankt-Peterburgas - Kionigsbergas ir Minskas - Libava atkarpas su atšakom, bet neturime rišlaus geležinkelių tinklo su XXI a. keleiviams vežti pritaikytais maršrutais.

[Al1]

Kažkaip neteko matyti, kad užžėlę būtų. Ten, kur naudojama, viskas palei geležinkelius išskusta +herbicidais, kad neaugtų žolė. Šiaip tai Lietuvoje per daug švaistomaant tų pakelių (ne tik geležinkelio) skutimui. Gerą biznį suka visokios švogerių kompanijos, pjaudamos žolę.

[Ignalina]

LDZ infrastruktūrai toli iki LTG infrastruktūros. LT tikrai gerai( kartais net per gerai) viskas prižiūrima, dažoma, šienaujama, o su nauju rebrandingu, tikėtina bus dar geriau..

Dėl šienaujama tai klystat. Jau kelinti metai iš eilės ne tik visos pakelės apžėlę taip, kad neįmanoma praeit, bet ir stotyse po bėgiais žaliuoja..

[Al1]

Tokių pavyzdžių Europoje tikrai yra ir ne vienas. Ta pati Prancūzija, Italija, Belgija, Nyderlandai. Skiriasi unifikavimas, tačiau tikrai yra vieningi šriftai, spalvos, dydžiai, suoliukai ir kiti dalykai (žinoma, su niuansais). Pats gyvenau Prancūzije ir labai dažnai važinėdavau traukiniais. Net šiukšliadėžės yra vieno dizaino, ką jau kalbėti, kad švieslentėse naudojamas vienodas vizualinis identitetas, net tvarkaraščių pakeitimų informaciniai lapeliai spausdinanmi vienodo dydžio ir šrifto. Žinoma, pačios stotys yra pritaikomos pagal aplinkybes, bet vientisumą stengiamasi išlaikyti.
Nenoriu pasakyti, kad tai yra svarbiau nei išvystytas tinklas, tvarkaraščiai ir prižiūrėta infrastruktūra, bet vizualinis vientisumas yra labai svarbu ir tai neša žinią.
Svarbu, ir koks šriftas, kokios spalvos, kokia stoginė ir kokie suoliukai, bet čia jau architektūros psichologijos tema. Svarbu, kaip ir kokiuose pastatuose gyvenam ir kaip jie atrodo, kažkodėl suprantam, jog pusė namo dažyta žaliai, pusė raudonai, vienas langas baltas, kitas juodas nėra estetiškai patrauklu, priešingai žavimės išlaikytomis proporcijomis, spalvomis ir formomis ir pan. Juk namas funkciškai gali būti ir kartoninė dėžutė, ir rūmai, bet visgi suprantam skirtumą tarp jų.
Tai nereiškia, kad reikia viską iš karto keisti, bet reikia sukurti strategiją, stotis vistiek atnaujinti anksčiau ar vėliau reikia, tad galima tą daryti palaipsniui, tačiau jau turint strategiją. Galbūt visur visko keisti ir nereikės, bet visus elementus apjungti į vientisą vaizdą.
Identitas ir strategija tai tarsi kelias, kryptis, o kai žinai kryptį, lengviau link to ir eiti nei blaškytis.

Būtent, kas šriftai, iškabų apipavidalinimas ir pan. unifikuota. Bet ne paviljonai ar peronai, pastatai... Kaip tik nieko gero iš unifikavimo šviestuvų ar paviljonų nėra. Net įrengiant metro linijas, kurios pakankamai smarkiai unifikuotos stotys, kiekviena pagal bendrą projektą pastatyta stotis daroma skirtingo apipavidalinimo - spalvos, dekoras, medžiagos, apšvietimo sprendimai ir t.t.

[PoDV]

Kartais važinėju traukiniu Kaunas-Vilnius, tai man pasirodė viskas pakankamai standartizuota. Į tokius dalykus kaip šiukšliadėžės dėmesio neatkreipiau ar stoginių dizainas, bet šriftas, lentelės ir pėsčiųjų judėjimo ženklinimas visur gana vienodas.

[Aleksio]

Žinia labai paprasta - daugiau tvarkos arba mažiau tvarkos. Vizualinio apipavidalinimo kuriamas vientisumas ir aiškumas, yra sudedamosios teikiamų paslaugų dalys ... Kokios asociacijos kils matant surūdijusią ir teptuku nuteptą iškabą.

Kaip yra susiję eilinė netvarka ir vienodas dizainas? - niekaip.

[Garbanius]

LDZ infrastruktūrai toli iki LTG infrastruktūros. LT tikrai gerai( kartais net per gerai) viskas prižiūrima, dažoma, šienaujama, o su nauju rebrandingu, tikėtina bus dar geriau..

[Perfect]

Kokią žinią jie neša? - jokios. Žinią neša bilieto kaina, stoties vieta mieste, patogūs traukiniai ir tvarkaraštis.

Žinia labai paprasta - daugiau tvarkos arba mažiau tvarkos. Vizualinio apipavidalinimo kuriamas vientisumas ir aiškumas, yra sudedamosios teikiamų paslaugų dalys. Kaip ir internetinis tinklapis su klampia navigacija ir perkrauta nepatrauklia grafika, taip ir transporto paslaugos grafinis apipavidalinimas yra lygiai tokios pat sudedamosios dalys. Kokios asociacijos kils matant surūdijusią ir teptuku nuteptą iškabą.

[Aleksio]

Nenoriu pasakyti, kad tai yra svarbiau nei išvystytas tinklas, tvarkaraščiai ir prižiūrėta infrastruktūra, bet vizualinis vientisumas yra labai svarbu ir tai neša žinią.

Kokią žinią jie neša? - jokios. Žinią neša bilieto kaina, stoties vieta mieste, patogūs traukiniai ir tvarkaraštis.

[voyage]

Niekas niekur masiškai to nedaro. Vienintelis konkretus pavyzdys yra Estija. Bet jie ką padarė? Likvidavo visas keleivines stotis, išskyrus Talino, Narvos, Tartu, Valgos. Gal dar kokios 2-3 liko. Tai automatiškai didesnių stočių vietoje reikėjo kažko tai keleiviams. Be to Estija perėjo prie aukštų peronų visur. Taip pat dalis stotelių buvo perkelta į kitą vietą kelis šimtus metrų į vieną ar kitą pusę, arčiau keleivių, kas šiaip jau teisinga.
Tikriausiai po 1991 metų į peronų ir paviljonų atnaujinimą, neskaitant pabetonavimo, padažymo ir palopymo nieko nebuvo investuota. Tai atėjo laikas viską keisti. Latvijoje taip nėra. Dalis peronų atnaujinta, dalis seni.
Kas dėl išlaikymo, tai nieko ten pigiau nėra, kaip tik brangiau. Pigiausiai yra keisti ten, kur susidėvėję. Stotelė tai ne traukinys, kad kuo didesnė unifikacija, tuo pigiau eksploatuoti. Koks skirtumas, kokia stoginė, koks peronas? Eksploatavimo kaštai nuo to iš esmės nesiskirs.

Tokių pavyzdžių Europoje tikrai yra ir ne vienas. Ta pati Prancūzija, Italija, Belgija, Nyderlandai. Skiriasi unifikavimas, tačiau tikrai yra vieningi šriftai, spalvos, dydžiai, suoliukai ir kiti dalykai (žinoma, su niuansais). Pats gyvenau Prancūzije ir labai dažnai važinėdavau traukiniais. Net šiukšliadėžės yra vieno dizaino, ką jau kalbėti, kad švieslentėse naudojamas vienodas vizualinis identitetas, net tvarkaraščių pakeitimų informaciniai lapeliai spausdinanmi vienodo dydžio ir šrifto. Žinoma, pačios stotys yra pritaikomos pagal aplinkybes, bet vientisumą stengiamasi išlaikyti.
Nenoriu pasakyti, kad tai yra svarbiau nei išvystytas tinklas, tvarkaraščiai ir prižiūrėta infrastruktūra, bet vizualinis vientisumas yra labai svarbu ir tai neša žinią.
Svarbu, ir koks šriftas, kokios spalvos, kokia stoginė ir kokie suoliukai, bet čia jau architektūros psichologijos tema. Svarbu, kaip ir kokiuose pastatuose gyvenam ir kaip jie atrodo, kažkodėl suprantam, jog pusė namo dažyta žaliai, pusė raudonai, vienas langas baltas, kitas juodas nėra estetiškai patrauklu, priešingai žavimės išlaikytomis proporcijomis, spalvomis ir formomis ir pan. Juk namas funkciškai gali būti ir kartoninė dėžutė, ir rūmai, bet visgi suprantam skirtumą tarp jų.
Tai nereiškia, kad reikia viską iš karto keisti, bet reikia sukurti strategiją, stotis vistiek atnaujinti anksčiau ar vėliau reikia, tad galima tą daryti palaipsniui, tačiau jau turint strategiją. Galbūt visur visko keisti ir nereikės, bet visus elementus apjungti į vientisą vaizdą.
Identitas ir strategija tai tarsi kelias, kryptis, o kai žinai kryptį, lengviau link to ir eiti nei blaškytis.

[Al1]

Kas atsitiko? Rusijos tranzitinių krovinių beveik neliko.