Ar Rusija vis dar kelia grėsmę Lietuvai?

[acetonas]

Ko Ukraina dabar neišleidžia čia jau pačios reikalas, mes remiame, kiek galim ir atrodo reikalinga, bet žmones iš LT išsiųsti, tai čia jau būtų nelabai suderinama su demokratijos vertybėmis, kurias patys vaizduojame, kad giname nuo Rusijos.

Kodėl nesuderinama su demokratija? Ir dabar Lietuva baudžia dezertyrus. Jei Ukraina paprašo gražinti kokį pabėgelį manau mes tikrai gražinam.

[Tomizmas]

Kyla labai didelių abejonių ir dėl to, kokia būtų nemažos dalies tokių žmonių kokybė kaip karių (jeigu jau bet kokia kaina stengėsi pabėgti nuo karo). Netgi prievarta išsiuntus, įdomu ar visi jie būtų labai motyvuoti ir kiek parodytų iniciatyvos mušant priešus, o ne bandant vėl kažkokiais būdais nusimuilinti, gal netgi žalodamiesi, ar atsidūrę kovos lauke - pasiduodami priešams.

[Lettered]

Tai gal ir Ukrainos požiūris rusiškas, kad neišleidžia vyrų ir prašo grąžinti įvairiais būdais išvažiavusius? Ar Ukrainai jau pagelbėt nebereikia?

Ko Ukraina dabar neišleidžia čia jau pačios reikalas, mes remiame, kiek galim ir atrodo reikalinga, bet žmones iš LT išsiųsti, tai čia jau būtų nelabai suderinama su demokratijos vertybėmis, kurias patys vaizduojame, kad giname nuo Rusijos.

[Tomizmas]

Jeigu laimėti neįmanoma, geriau žūti nei vergauti.

O štai su šituo teiginiu per visą pasaulio istoriją didžioji dalis "vidutinių paprastų žmogelių" akivaizdžiai nesutikdavo. Gal žodžiais deklaruodavo viena, o darydavo visai ką kita. Užtenka pažiūrėti, koks procentas žmonių Lietuvoje aktyviai priešinosi okupacijai, žinodami visą riziką - Sibiras ar net mirtis, ir kiek gyveno tiesiog eilinius gyvenimus gal ir nemėgdami to kas įvyko, bet... Prisitaikydami, "kad tik nekliudytų".

Kiek žmonių visoje pasaulio istorijoje išeidavo kovoti, o kiek tiesiog gyvendavo po užkariautojais, kai kuriais atvejais netgi galiausiai asimiliuodamiesi su jais.

[mantasm]

Čia jūsų požiūris rusiškas, jei siūlote prievarta išsiųsti ukrainiečius, kurie Lietuvoje legaliai gyvena su savo šeimomis.

Tai gal ir Ukrainos požiūris rusiškas, kad neišleidžia vyrų ir prašo grąžinti įvairiais būdais išvažiavusius? Ar Ukrainai jau pagelbėt nebereikia?

[Lettered]

Čia toks labai jau rusiškas požiūris. Pasaulyje yra 3-4 superderžavos kurios kaip nori likusį pasaulį taip dalijasi. Visi kiti yra tik pseudo ir jeigu rusams kaip superderžavai reikia to, tai po 3 dienų kai jų tankas įvažiuoja jūs jau geriate kavą su simonian tos šalies sostinėje. Ir visi vaikai sveiki, gyvi ir laimingi.

Čia jūsų požiūris rusiškas, jei siūlote prievarta išsiųsti ukrainiečius, kurie Lietuvoje legaliai gyvena su savo šeimomis.

[Visdarlietus]

Labai blogai kam? Vaikams, kad gyvi liko ir turi tėvus? Ką dabar siūlote daryti, prievarta siųsti ukrainiečius į Ukrainą, kad daugiau tokių istorijų būtų? Lietuviai, kurie kovoja Ukrainoje kaip Kumpis ir kiti, tą daro savanoriškai, niekas jų prievarta nevežė.

Čia toks labai jau rusiškas požiūris. Pasaulyje yra 3-4 superderžavos kurios kaip nori likusį pasaulį taip dalijasi. Visi kiti yra tik pseudo ir jeigu rusams kaip superderžavai reikia to, tai po 3 dienų kai jų tankas įvažiuoja jūs jau geriate kavą su simonian tos šalies sostinėje. Ir visi vaikai sveiki, gyvi ir laimingi.

[MedinisStrazdas]

As tai manau geriau koncentruotis i tai, kad karo nebutu. O jei bus, tai kaip ji laimet, o ne didvyriskai zut ant Pilenu aukuro.

Tai viskas savo laiku. Geriausia kad karo nebūtų. Jeigu bus, geriausia laimėti. Jeigu laimėti neįmanoma, geriau žūti nei vergauti.

Jūs pasiliktumėte kad nereiktų klausyti, bet yra šimtai tokių, kurie pasijaustų kalti "o jeigu tikrai iš nervų mama mirs per mane" ir išvažiuotų su ja kartu.

na čia yra amžina žmonijos bėda, kad perdaug priklausomi nuo emocijų.

[Lettered]

Imant grynai ciniškai. Jei patys ukrainiečiai negina savo valstybės, kam kitiems juos traukt iš bėdos? Gal jiems iš tiesų nelabai ir svarbu ta savo valstybė? Istorijoje yra krūva pavyzdžių kai kariaujami karai, su pagalba laimima, bet po to paaiškėja, kad vietiniams neįdomu tie iškovoti laimėjimai ir ilgalikėj perspektyvoj būna atsiduodama buvusiam priešininkui.

Ir tas pats, jei nutiktų diena X, būtų ir mūsų atžvilgiu. Atmetant pavienius 4-maži-vaikai-be-mamos atvejus, tokie „Dubajaus batalionai“ labai blogai. Tiek pasilikusiųjų moralės atžvilgiu (kam man kariaut už kažkokio išvažiavusiojo turto išsaugojimą), tiek užsienio požiūrio (kam mums už juos kariaut jei patys nekariauja), tiek dėl elementariai galvų skaičiaus ginantis.

Labai blogai kam? Vaikams, kad gyvi liko ir turi tėvus? Ką dabar siūlote daryti, prievarta siųsti ukrainiečius į Ukrainą, kad daugiau tokių istorijų būtų? Lietuviai, kurie kovoja Ukrainoje kaip Kumpis ir kiti, tą daro savanoriškai, niekas jų prievarta nevežė.

[Tomizmas]

Su tokia emocine manipuliacija tai pasilikčiau jau vien tam kad nebereikėtu jų klausyti. Bet aš su taip isteriškai kalbančiai žmonėm ir dabar negyvenu.

Na, tokios emocinės manipuliacijos labai dažnas ir visiškai nestebinantis dalykas, kai savo artimą žmogų bet kokia kaina stengiamasi atitraukti nuo pavojaus. Tėvai su suaugusiais vaikais gana dažnai panašiai daro (netgi dėl žymiai mažesnių dalykų nei ėjimas į karą), kai galvoja, kad vaikams gresia pavojus, o durų kaip vaikystėje jau neužrakinsi.

Jūs pasiliktumėte kad nereiktų klausyti, bet yra šimtai tokių, kurie pasijaustų kalti "o jeigu tikrai iš nervų mama mirs per mane" ir išvažiuotų su ja kartu.

[Sklansky]

Na pirma gal reikia pradėti nuo to kad geriau iš vis negyventi (žūti) nei gyventi rusų okupacijoje dar kartą. Tai jo, gal ir pirmi žūtumėm, bet toks ir yra mūsų pasirinkimas.

As tai manau geriau koncentruotis i tai, kad karo nebutu. O jei bus, tai kaip ji laimet, o ne didvyriskai zut ant Pilenu aukuro.

[Sklansky]

Nemanau, kad padeda man. Keistas klausimas. Visi žmonės klijuoja vienokias at kitokias eitiketes vienokiems ar kitokiems žmonėms. Kažkaip neįprasta klausti ar jiems tai padeda.

Klijuoja etiketes tie, kurie turi supaprastinta ir primityvu pasaulio vaizda, nes tokios etiketes padeda sudetingus dalykus paverst paprastais. Simplified solution for a difficult question.

Tokie zmones nesiojasi visokias Trumpo fotkes ant avataru ir poto jas tyliai ir, sakykime, gedingai tenka nusiimt, paaiskejus, kad, visgi, ne toks jis jau cia ir isganytojas.

Tai taip ir su tom etiketem. Uzklijuot lengva, bet gali backfirint.

[MedinisStrazdas]

As manau tie, kurie labiausiai komentaruose rekia kaip nekencia rusu, kaip eis, kaip darys, ura patriotai ir pan. tai tikro karo atveju greiciausiai arba isvis neitu arba pirmi zutu. O tie tylesni, rimtai priesininka vertinantys, dar kitu vatnikais vadinami nenustebciau, jog sustovetu.

Na pirma gal reikia pradėti nuo to kad geriau iš vis negyventi (žūti) nei gyventi rusų okupacijoje dar kartą. Tai jo, gal ir pirmi žūtumėm, bet toks ir yra mūsų pasirinkimas.

Artimųjų spaudimas.

Su tokia emocine manipuliacija tai pasilikčiau jau vien tam kad nebereikėtu jų klausyti. Bet aš su taip isteriškai kalbančiai žmonėm ir dabar negyvenu.

[PoDV]

Didžiausios grėsmės Lietuvoje, mano nuomonė.

Socialinė atskirtis, skurstantys vyresni žmonės ir neįgalieji, psichologinis smurtas visuomenėje, gal net globalios tendencijos tokios kaip korporatyvizmas. Visokie klikbaitai minta žmonių baimėmis. Žmonės rimtai bijo investuoti į Lietuvą, statytis namus, gimdyti vaikus. Lietuvoje spėju dėl vyraujančios karo baimės nukritęs gimstamumas smarkiau nei jis galėtų būti be šios karo grėsmės. Kažkuria dalimi ir savęs nuvertinimas, bet iš kitos pusės tas turi ir naudingų pusių, nes Lietuvos karinis visuomenės sluoksnis įžiūri naudos kad neatsipalaiduotume ir nežiūrėtume į grėsmę. Aš pats nepritariu į situaciją žiūrėt nerimtai, kaip vos ne bando premjeras Paluckas daryt. Visuomenė neišmoko ar dar tik mokosi surasti tinkamą viduriuką tarp visiško nerūpėjimo ir visiškos panikos.

Rusijai naudinga save vaizduoti tiek nenuspėjama, tiek kaip nenugalima grėsme, jaukiančia žmonių gyvenimus.

Lietuvoje dėl visokių geokultūrinių ar net istorinių niuansų šiek tiek linkstama prilyginti Lietuva=Ukraina (na bent jau apytiksliai), nors spėju aplinkybės būtų skirtingos tiek dėl geopolitikos tiek dėl ekonominio išsivystymo. Grynai Ukrainos scenarijus Lietuvoje vertinu gal 15% tikimybė, didžiausia tikimybė hibridinėms grėsmėms kas jau dabar vyksta realiai, o Baltijos šalių karo scenarijus spėju bus kitoks, gal ir nebūtų ilgo karo, panašiai kaip Vidurio Ukrainoje, o ne Rytų Ukrainoje kur frontas stovi ir judama vėžlio greičiu. Didesnė tikimybė kaimyninių šalių reakcijai, nes įdirbio Vakarų integracijai Baltijos šalyse įdėta daugiau, pati visuomenė nesimėtė taip tarp Rusijos ir Vakarų kaip ta pati Ukraina. Nors tiesą sakant bijau Ukrainos likimo Lietuvai ypač jeigu pačiam tektų pakliūt į tą verpetą. Tas karas atrodo amžinas, bet jis negali būt fiziškai amžinas, nes nėra begalybės resursų ir žmonių.

[Sklansky]

Vienam kariaujančiam reikia n+k pagalbos užnugaryje. Taip pat ir civilių.

Nemanau, kad pas mus tokio ilgumo ir intensyvumo karas butu, kad uznugaris tokia reiksme turetu. Nera strateginio gylio ir nebus cia Ukrainos tipo karo, bet gal as ir klystu.

[mantasm]

Kad kazka liudina, kai zmogus begdamas nuo smurto pasirenka emigracija, o ne kita Lietuvos kampeli, tai cia nuliudusiu problema. Ir ten kazkokios prievoles isauginusiai saliai jiem taip vienodai, patikekit. Nes ta visuomenes kisene tai dazniausiai vidurine mokykla, kur mokytojas gaudavo 500LT atlyginima. Tai tokie emigrave savo pinigu perlaidom greiciausiai atperka visus investuotus i juos valstybes pinigus per kelis metus. Ir mano akim, tokiu ilgalaikiu emigrantu yra daug daugiau nei tu, kuriem Lietuva suteike aukstaji issilavinima ir jie karjera daro uzsieny.

Dar del tos moralines problemos, kas gins Lietuva. Istoriskai karo metu kariauja 10% pilieciu. Ir gina pilieciai esantys kariniu strukturu nariais.

Kad jiems vienodai tai faktas. Bet nuo to visuomenės problemos nesumažėja. Tai nematau didelio džiaugsmo iš tokių emigerių laimės paieškų.

O perlaidų laikai kiek teko girdėti senai baigėsi. Bet jų tėvams pensijas mokėsim mes. Ir tikėtina nemaža dalis tų emigravusiųjų dar stums ant mūsų, kad jų giminaičiai per mažai gauna.

Vienam kariaujančiam reikia n+k pagalbos užnugaryje. Taip pat ir civilių.

[Sklansky]

As manau tie, kurie labiausiai komentaruose rekia kaip nekencia rusu, kaip eis, kaip darys, ura patriotai ir pan. tai tikro karo atveju greiciausiai arba isvis neitu arba pirmi zutu. O tie tylesni, rimtai priesininka vertinantys, dar kitu vatnikais vadinami nenustebciau, jog sustovetu.

[Tomizmas]

Na bet iš esmės manau, kad vaikų turėjimas turėtų tik dar labiau motyvuoti apginti savo namus nuo užpuoliko.

Tai kad į valias yra tokių, kurie renkasi lengvesnį variantą - kurti sau namus kitoje šalyje, kad ir Lietuvoje, kur gražu, taiku, ramu, niekas nesugriauta, ir šalies išsivystymas nesulyginamai geresnis negu gimtoje Ukrainoje netgi iki karo - ką jau kalbėti apie ilgus sunkius metus po karo, kol Ukraina bent kažkiek atsigaus ir pradės vytis tą pačią Lietuvą ar net Bulgariją... Kol kiti ten kariaus ir atstatinės, lauks geresnių dienų - jų vaikučiai turės gerovę jau tuoj pat.

Man vienam tai atrodo apgailėtina? Normalus vyras turi ginti tėvynę, o ne dėt į kojas.

Dar kartą cituoju tą pačią žinutę, nes nepaminėjau dar vieno LABAI sunkiai atlaikomo dalyko, kuris prasidėtų, jeigu pradėtų realiai dvelkti karo vėjai:

Artimųjų spaudimas.

Įsivaizduokit kokį nors sąlyginį Mantą, vis labiau kaista atmosferai ir už Baltarusijos sienos jau telkiami kariai. Šeima ruošiasi išvykti, bet Mantas kaip ir norėtų likti ir atlikti savo pareigą. Ir iš savo artimųjų girdi štai ką. Pirmiausiai pagyvenusi motina, verkianti net iki klyksmų, besistverianti už širdies:

Mantukai, vaikeli, maldauju, važiuojam! Kam aš tave gimdžiau, auginau, per naktis nemiegojau, kad tu dabar numirtum? Vaikeli, gyvu Dievu prašau tavęs - spjauk tu į tuos savo principus, bėgam kol galim! Aš tavo mama, vaikeli, negi tau manęs negaila? Tau visai nesvarbu, kaip aš kenčiu? Vajetau, man jau tuoj tikrai, arba infarktas, arba insultas, numirsiu per tave net karui neprasidėjus... Nužudysi savo motiną tokiu elgesiu, Mantai, ką tu darai? Palaidosi mane, galėsi po to eit kariaut! Vaikeli, prašau, pasigailėk manęs... Manęs tau negaila - savęs pagailėk! Liksi be kojų, be rankų, kaip gyvensi? Kas valgyt į burną įdės, kas tau užpakalį nušluostys? Mantukai, paklausyk mamos, vaikeli, neišgyvensiu tikrai...

Už kojų užsistvėrę vaikai rauda:

Tėti, neišeik! Tėti, nenoriu kad mirtum! Važiuojam, tėti, mes mylim tave! Norim kad būtum su mumis! Tėti!!!!!!!

Žmona su ašaromis akyse:

Tai tau net vaikų negaila? Pažiūrėk kaip verkia! Tau nusispjauti? Lietuva jam matai, tėvynė... Ką tau davė, vaikus du auginom, labai padėjo? Kas tu per žmogus! Principai tau, o vaikai visai nerūpi! Tu pažiūrėk, kaip verkia... Šito jie nusipelnė? Mantai, nedurniuok! Baik pagaliau, važiuojam!

Aišku, tai nėra priežastis neatlikti pareigos, bet tokių, kurie pasiduotų - būtų ne vienas, ne du ir ne dešimt.

[Sklansky]

Naudingiausia būtų „tai kada grįši, laukiam, nebūk šiknius“ stiliaus spaudimas. Nes imant plikai tai faktas, kad ilgalaikė emigracija, pavadinkim, negražu išauginusios visuomenės atžvilgiu. Ypač kai iš visuomenės kišenės baigia studijas ir toli gražu ne tik bakalaurą.

Deja istorijos kai „mušė patėvis“ pas mus nėra retos. Užjaučiu tokius žmones. Bet neretai tokiais atvejais užtenka nusidaigot į priešingą Lietuvos galą. Jei vietoj to renkasi bėgt į užsienius tai liūdina kaip ir kitų ilgalaikių emigrantų atžvilgiu.

Kad kazka liudina, kai zmogus begdamas nuo smurto pasirenka emigracija, o ne kita Lietuvos kampeli, tai cia nuliudusiu problema. Ir ten kazkokios prievoles isauginusiai saliai jiem taip vienodai, patikekit. Nes ta visuomenes kisene tai dazniausiai vidurine mokykla, kur mokytojas gaudavo 500LT atlyginima. Tai tokie emigrave savo pinigu perlaidom greiciausiai atperka visus investuotus i juos valstybes pinigus per kelis metus. Ir mano akim, tokiu ilgalaikiu emigrantu yra daug daugiau nei tu, kuriem Lietuva suteike aukstaji issilavinima ir jie karjera daro uzsieny.

Dar del tos moralines problemos, kas gins Lietuva. Istoriskai karo metu kariauja 10% pilieciu. Ir gina pilieciai esantys kariniu strukturu nariais.

[Tomizmas]

Man vienam tai atrodo apgailėtina? Normalus vyras turi ginti tėvynę, o ne dėt į kojas.

Pajutus realią mirties baimę, atsirastų į valias tokių, kuriems būtų visiškai nusispjauti normalūs jie ten vyrai ar nenormalūs, kad tik liktų gyvi. Ukrainiečių vyrukų Europose irgi ne tiek mažai... Aišku, tikrai nesakau kad tai palaikau, be abejo šalį reikia ginti. Bet ar pirmas, ar paskutinis kartas pasaulio istorijoje, kai tam tikrai daliai žmonių rūpi tik jų kailiai, na dar artimųjų?

Pirmas tokio pobūdžio rimtas karas Europoje po WWII, tai logiška, kad niekas nebuvo pasiruošęs ir netikėjo, kad taip gali įvykti. Beto mes vakariečiai ir labiau vertinam gyvybes.

Jugoslavijos karas nebuvo rimtas?