EU. Eurozonos ekonomikos aktualijos

[Eidvis]

Tačiau jeigu tikslas kuo spartesnis augimas, tai skaičiavimai sudėtingesni ir galbūt mes irgi pralaimime ir sveikoje ekonomikoje pritrauktume dar daugiau investicijų.

Būtent to aš ir nesuprantu. Nesuprantu, kodėl nestabili valiuta, kurią sužlugdyti gali bet kuri populistinė valdžia, yra kažkoks gėris. Nesuprantu kaip tai tarnauja pritraukiant investicijas. Mano supratimu yra kaip tik priešingai, kad stabili valiuta ir stabili fiskalinė politika traukia investicijas, nes investuotojams svarbiausia yra patikimumas ir kai šaliai yra skolinama už neigiamas palūkanas - tai yra pagrindinis ženklas, kad šalis yra patikima ir pyk nepykęs, bet su litu tokio patikimumo nebūtų buvę.

Mintis, jog turėdami eurą neuždirbinėjame pinigų JAV yra gana naivi

Nežinau iš kur ta mintis, nes mano mintis buvo, kad euras sugebėjo pateikti alternatyvą doleriui ir kad didžioji mūsų užsienio prekybos dalis yra vykdoma ne doleriais, o eurai, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad euras nukonkuravo dolerį ir pan.

. ECB ekonomistai jau išmetė visus matematinius modelius, ten nekvaila chebra susirinkus, jie puikiai žino, ką daro ir greit susigaudo, kai viskas vyksta ne pagal planą.

Mano supratimu tai labai svarbi mintis. Esmė, kad žaibas du kartus į tą pačią vietą netrenkia ir norint išvengti kažkada būsimos krizės, reikia nedurnų galvų, kurios nors ir ne durnos, bet vistiek nėra stebuklingos išpranašauti tiksliai kas ir kada bus. Bet nemažai daliai šalių alternatyva yra išsirinkti populistus ir paskirti tokius centrinio banko ekonomistus, kurie atitinką jų įsivaizdavimą apie ekonomiką. Mes kalbam apie tai, kad net didžiausiems profesionalams yra labai sunku nuspėti ateitį, o čia ateina tokie, kurie nė nebando nuspėti kada ir kodėl kokia krizė ateis, jie krizę tiesiog sukuria lygioje vietoje.

Faktas, bet yra populistiška manyti, jog tik populistai leidžia pinigus, o rimti politikai taupo. Kažkodėl su 2008 metų krize, kurios kaltininkė JAV pati susitvarkė per metus, o taupiojoje nepopulistinėje Europoje kai kur ji dar tebesitęsia ir galo nematyti.

Aš nenoriu per daug apie plėstis, nes nelabai suprantu kodėl Europa 'nepopulistinė'. Tiesą sakant didžiausios problemos Europoje kilo būtent ten, kur valdžia buvo labiausiai populistinė, skirtumas nuo JAV yra tas, kad ten populizmas ganėtinai sėkmingai yra užkardomas nepriklausomų institutų, tas pats Trump'as FED'ą vos ne į teismą norėjo paduoti.

Nu tikrai nepasiteisinęs reikalas, tiktais galingiausia pasaulio valstybė pastoviai nukreipinėja didžiausio pasaulyje militaristinio komplekso pinigus ten, kur jų reikia labiausiai; taip pat nurodinėja visokiems privatininkams lėktuvų gamintojams, kur statyti gamyklas ir t.t. Tikra planinė ekonomika, Leninas nubraukia ašarą.

Yra milžiniškas skirtumas tarp to, kai ta pati JAV nori sužlugdyti Nord Stream tuo pagelbėjant ir savo dujų tiekėjams ir tarp to, jeigu dujų tiekėjai JAV būtų valstybiniai, taip kaip yra Rusijos, kur Gazpromo vadovais tampa Putini draugeliai.

[Tomas]

themanual siūlau nevargti atrašinėjant į Eidvio pasąmonės srautą, nes atsakydamas jis sukurs dar didesnį kliedesių rinkinį ir bus pasaka be galo.

[sankauskas]

Šiais laikais nurodinėjimas praktiškai bet kam gali būti įpakuotas į state incentive's, o valstijų konkurenciją jais "prižiūri" federalinė valdžia. Anksčiau buvo tiesiog įkuriamos kariuomenės bazės ir kontraktų laimėtojai patogiai įsikurdavo šalia jų, pvz Lockheed Martin Virdžinijoje ar Džordžijoje, nors jau turėjo gamyklą Kalifornijoje su visomis galimybėmis plėstis. Ir žinoma visą tai tebuvo laisvos rinkos pasekmė, kurios nepaneigsi be įslaptintų kontraktų detalių. Dabar kai gamyklos jau stovi, pakanka padalinti kontraktus kam reikia (juos laimi ne šiaip gamintojas, o praktiškai konkreti jo gamykla, nes jau žinoma, kur yra reikalingų komponentų gamybos infrastruktūra). Atėjus gamyklų uždarymo metui, politikai susigalvojo naują žaidimą, kuriuo sugeba "išsaugoti" darbo vietas privatininkų (!) įmonėse vienose valstijose bet kažkodėl ne kitose. Tai nėra blogai, priešingai, tai netgi yra būtina siekiant tolygiai vystyti valstijas ir įdarbinti neišnaudojamą darbo jėgą, ten kur stambus privatus verslas nesiryžta eiti tik dėl pigesnės bet dažnai mažiau kvalifikuotos darbo jėgos neturėdamas kažkokių garantijų iš federalinės valdžios.

Tai čia panašiai, kaip Lietuvoje valdžia privačiam verslui liepia kur statyti kokius nors bankų paslaugų centrus - pvz. 1579 įkurdama Vilniaus universitetą, ir sukoncentruodama ten kvalifikuotą darbo jėgą, privertė Barklajų įsikurti Vilniuje, nors galbūt jie labiau norėjo įsikurti Skuode.

[themanual]

šaltinis?

Šiais laikais nurodinėjimas praktiškai bet kam gali būti įpakuotas į state incentive's, o valstijų konkurenciją jais "prižiūri" federalinė valdžia. Anksčiau buvo tiesiog įkuriamos kariuomenės bazės ir kontraktų laimėtojai patogiai įsikurdavo šalia jų, pvz Lockheed Martin Virdžinijoje ar Džordžijoje, nors jau turėjo gamyklą Kalifornijoje su visomis galimybėmis plėstis. Ir žinoma visą tai tebuvo laisvos rinkos pasekmė, kurios nepaneigsi be įslaptintų kontraktų detalių. Dabar kai gamyklos jau stovi, pakanka padalinti kontraktus kam reikia (juos laimi ne šiaip gamintojas, o praktiškai konkreti jo gamykla, nes jau žinoma, kur yra reikalingų komponentų gamybos infrastruktūra). Atėjus gamyklų uždarymo metui, politikai susigalvojo naują žaidimą, kuriuo sugeba "išsaugoti" darbo vietas privatininkų (!) įmonėse vienose valstijose bet kažkodėl ne kitose. Tai nėra blogai, priešingai, tai netgi yra būtina siekiant tolygiai vystyti valstijas ir įdarbinti neišnaudojamą darbo jėgą, ten kur stambus privatus verslas nesiryžta eiti tik dėl pigesnės bet dažnai mažiau kvalifikuotos darbo jėgos neturėdamas kažkokių garantijų iš federalinės valdžios.

[themanual]

Aš norėčiau ir perskaityti visą tavo atsakymą ir į jį atsakyti, bet šiandien tam laiko neturiu, dėl to atsakysiu tik tai, kas manau, jog dažnai didelė problema yra tai, kad dėl ekonominių problemų kaltė yra suverčiame centriniam bankui, tai beje yra labai populiaru Rusijoje - dėl krizės kaltas ne Putinas, kuris lėmė didelę korupciją, sankcijas, nepagerino verslo sąlygų, o neva dėl daugiametės ekonominės stagnacijos kaltas centrinis bankas ir palūkanų normos. Taip kad mes ant to nepasimaukim ir nemaišykim apelsinų su bulvėmis.

Aš ECB ir nekaltinu dėl euro trūkumų, centrinis bankas yra toks koks buvo sukurtas ir jis dėl to nėra kaltas. Palūkanų normos tėra įrankis, o Draghi apskritai laikau stebūkladariu. Jeigu sudariau klaviatūros riterio imidžą, kuris gali išspręsti visas eurozonos problemas, tai tikrai toks nesu suprantama, kad viskas ekonomikoje yra spekuliacija, kol to nepatikriname realybėje, bet euras yra limbo būsenoje ir lengva būti optimistu Lietuvoje. Iš mūsų taško tikrai galima patikėti, jog visos euro problemos savaime susitvarkys, reikia tik palaukti...

[Eidvis]

Nevykęs, nes pusė Europos turi santaupų ir žiūri kaip jos neinvestuojamos nyksta, kita pusė jų beveik neturi ir bando taupyti, kai jiems reikėtų kaip tik skolintis ir kurti produktą. Valstybes sieja bendra valiuta, bet ekonominiai santykiai tarp jų panašūs į kariaujančiųjų tarpusavyje, kur pralaimėtojai papildomai dar gauna mokėti visokias reparacijas nesigilinant kieno kaltė. Mes ir dar keli nykštukai esam praktiškai vieninteliai išlošiantys šioje situacijoje, jeigu tikslas yra vytis vidurkį. Tačiau jeigu tikslas kuo spartesnis augimas, tai skaičiavimai sudėtingesni ir galbūt mes irgi pralaimime ir sveikoje ekonomikoje pritrauktume dar daugiau investicijų.

Mintis, jog turėdami eurą neuždirbinėjame pinigų JAV yra gana naivi, kai visa svarbiausia pasaulio prekyba vyksta doleriais ir jokia valiuta nėra alternatyva USD. Kol Wall St. yra pasaulio finansų centras, tol mes, vokiečiai, kinai ir visi kiti uždirbinėjam pinigus amerikonams. Keturiasdešimt metų po Antro pasaulinio visi pirko amerikiečių prekes, dabar paskutinius keturiasdešimt perkam amerikietišką svajonę; čia nelabai ką pakeisi ir neverta to kvestionuoti gilinantis į euro problemas. O kokia valiuta keičiamės regione nelabai svarbu, euras turi savo patogumą, aš jo įsivedimo Lietuvoje niekad nekvestionavau ir net jam žlugus manau jog buvimas Vokietijos ekonominiu satelitu būtų naudingesnis, nei bandymas atkurti litą. Ekonominė kaip ir bet kokia kita nepriklausomybė yra siekiamybė, bet esant reikalui ir tautos apsisprendimui šauti sau į koją (na nebent aplinkybės būtų kardinaliai kitos nei dabar) mūsų maža svarba greičiausiai leistų susigrąžinti šias laisves.



Skolinimo skatinimas ir buvo pirminė normos mažinimo priežastis, defliacijos niekas nesitikėjo. Pesimisto požiūriu pavyko tik užstagnuoti ekonomiką, optimisto - išvengti dar gilesnių krizių, o ką manė realistai tik laikas parodys. ECB ekonomistai jau išmetė visus matematinius modelius, ten nekvaila chebra susirinkus, jie puikiai žino, ką daro ir greit susigaudo, kai viskas vyksta ne pagal planą. Ekonomika yra socialinis mokslas, jeigu ekonomistas to nesupranta, tai jis niekam tikęs ekonomistas, o tokių ECB mažai. Galima juos pasveikinti, kad pavyko suvaldyti situaciją su svertais kuriuos jie turi, bet kol eurobiurokratai realiais veiksmais neišsklaidys rinkose vyraujančių baimių ir nesudaužys užburto taupymo rato, tol ECB ir bus tik krizių valdymo centras degančiame pastate su keliais gesintuvais.



Faktas, bet yra populistiška manyti, jog tik populistai leidžia pinigus, o rimti politikai taupo. Kažkodėl su 2008 metų krize, kurios kaltininkė JAV pati susitvarkė per metus, o taupiojoje nepopulistinėje Europoje kai kur ji dar tebesitęsia ir galo nematyti. Aišku eurobiurokratai nori, kad visi manytų, jog alternatyva jiems yra Venesuela ar Baltarusija ir didžiausia svajonė būtų, kad jokia naujai atėjusi valdžia negalėtų keisti valstybių ekonominės politikos nuleistos iš Europos. Ir viskas su tuo būtų gerai, jeigu ta politika būtų protinga ir kuriama taip kaip tai daroma JAV, o ne kreiva ir primetama šantažo būdu post factum saugant ne visos eurozonos interesus, o tik žaidžiant politniius žaidimėlius


Eurozonoje veikiančio banko problemos yra visos eurozonos problema. Bandymas lokalizuoti jų bailout'us yra politinis populizmas ir tiek, o prasta kontrolė yra tik nevykęs pasiteisinimas bei nepasiruošimas kuriant monetarinę sąjungą. Kai amerikonai bailout'ino savo bankus nieks nežiūrėjo į kiekvienos valstijos atskirą kredito balansą (nors tokia informacija yra FED'e renkama ir pagal tai federalinė valdžia skirsto investicinius pinigus).




Nu tikrai nepasiteisinęs reikalas, tiktais galingiausia pasaulio valstybė pastoviai nukreipinėja didžiausio pasaulyje militaristinio komplekso pinigus ten, kur jų reikia labiausiai; taip pat nurodinėja visokiems privatininkams lėktuvų gamintojams, kur statyti gamyklas ir t.t. Tikra planinė ekonomika, Leninas nubraukia ašarą.



Tai pats parašėte, kad dabar spausdina ir supirkinėja skolą, nors pinigų ir taip nėra kur dėti (!). O galėtų tiesiog leisti specialias obligacijas ir sąjungos lygmeniu investuoti į XXI amžiaus technologijų ir visokios žaliosios revoliucijos projektus. Valstybėms pačioms dėl to nereiktų papildomai skolintis šiems projektams ir atlikusius pinigus panaudotų savo skolos apsitarnavimui, kad skola mažėtų realiai, o ne ant popieriaus. Ir apskritai tas valstybės skolų supirkimas yra nevykęs žaidimas, makroekonomiškai eurozonos valstybių skolos yra niekas kai toje pačioje eurozonoje yra belekaip aukštas taupymo lygis. O dabar Europai neinvestuoti į žalias technologijas ir neišspręsti visų eurozonos problemų būtų tas pats kaip neinvestuoti į Tesla akcijas prieš keturis mėnesius

Aš norėčiau ir perskaityti visą tavo atsakymą ir į jį atsakyti, bet šiandien tam laiko neturiu, dėl to atsakysiu tik tai, kas manau, jog dažnai didelė problema yra tai, kad dėl ekonominių problemų kaltė yra suverčiame centriniam bankui, tai beje yra labai populiaru Rusijoje - dėl krizės kaltas ne Putinas, kuris lėmė didelę korupciją, sankcijas, nepagerino verslo sąlygų, o neva dėl daugiametės ekonominės stagnacijos kaltas centrinis bankas ir palūkanų normos. Taip kad mes ant to nepasimaukim ir nemaišykim apelsinų su bulvėmis.

[sankauskas]

tiktais galingiausia pasaulio valstybė <...> nurodinėja visokiems privatininkams lėktuvų gamintojams, kur statyti gamyklas

šaltinis?

[themanual]

Aš nelabai suprantu dėl ko euras yra nevykęs, tiesą sakant euras bene vienintelis sugebėjo pateikti alternatyvą JAV doleriui. Jeigu ne euras - tai mūsų užsienio prekyba vyktų ne litais ir ne markėmis, o doleriais, t.y. uždirbinėtumėm pinigus ne sau, o JAV, kai dabar ir patys iš to uždirbam, kai kitos šalys eurą naudoja.

Nevykęs, nes pusė Europos turi santaupų ir žiūri kaip jos neinvestuojamos nyksta, kita pusė jų beveik neturi ir bando taupyti, kai jiems reikėtų kaip tik skolintis ir kurti produktą. Valstybes sieja bendra valiuta, bet ekonominiai santykiai tarp jų panašūs į kariaujančiųjų tarpusavyje, kur pralaimėtojai papildomai dar gauna mokėti visokias reparacijas nesigilinant kieno kaltė. Mes ir dar keli nykštukai esam praktiškai vieninteliai išlošiantys šioje situacijoje, jeigu tikslas yra vytis vidurkį. Tačiau jeigu tikslas kuo spartesnis augimas, tai skaičiavimai sudėtingesni ir galbūt mes irgi pralaimime ir sveikoje ekonomikoje pritrauktume dar daugiau investicijų.

Mintis, jog turėdami eurą neuždirbinėjame pinigų JAV yra gana naivi, kai visa svarbiausia pasaulio prekyba vyksta doleriais ir jokia valiuta nėra alternatyva USD. Kol Wall St. yra pasaulio finansų centras, tol mes, vokiečiai, kinai ir visi kiti uždirbinėjam pinigus amerikonams. Keturiasdešimt metų po Antro pasaulinio visi pirko amerikiečių prekes, dabar paskutinius keturiasdešimt perkam amerikietišką svajonę; čia nelabai ką pakeisi ir neverta to kvestionuoti gilinantis į euro problemas. O kokia valiuta keičiamės regione nelabai svarbu, euras turi savo patogumą, aš jo įsivedimo Lietuvoje niekad nekvestionavau ir net jam žlugus manau jog buvimas Vokietijos ekonominiu satelitu būtų naudingesnis, nei bandymas atkurti litą. Ekonominė kaip ir bet kokia kita nepriklausomybė yra siekiamybė, bet esant reikalui ir tautos apsisprendimui šauti sau į koją (na nebent aplinkybės būtų kardinaliai kitos nei dabar) mūsų maža svarba greičiausiai leistų susigrąžinti šias laisves.

Bazinės palūkanų normos visų pirma buvo sumažintos dėl to, kad tai leido padaryti maža infliacija, t.y. pakelti infliacijai į rinką yra paduodama daugiau pinigų ir tai daroma sumažinant palūkanas, kurios atitinkamai turi paskatinti skolinimąsi. Jeigu mažos palūkanos neskatina investuoti - tai problemos yra kažkur kitur, nes būtų labai naivu tikėtis, jog didesnį investavimą galėtų lemti didesnės palūkanos.

Skolinimo skatinimas ir buvo pirminė normos mažinimo priežastis, defliacijos niekas nesitikėjo. Pesimisto požiūriu pavyko tik užstagnuoti ekonomiką, optimisto - išvengti dar gilesnių krizių, o ką manė realistai tik laikas parodys. ECB ekonomistai jau išmetė visus matematinius modelius, ten nekvaila chebra susirinkus, jie puikiai žino, ką daro ir greit susigaudo, kai viskas vyksta ne pagal planą. Ekonomika yra socialinis mokslas, jeigu ekonomistas to nesupranta, tai jis niekam tikęs ekonomistas, o tokių ECB mažai. Galima juos pasveikinti, kad pavyko suvaldyti situaciją su svertais kuriuos jie turi, bet kol eurobiurokratai realiais veiksmais neišsklaidys rinkose vyraujančių baimių ir nesudaužys užburto taupymo rato, tol ECB ir bus tik krizių valdymo centras degančiame pastate su keliais gesintuvais.

Tvirta ir patikima valiuta yra ne minusas, o pliusas. Jeigu italus valdo populistai, kurie nemoka su ekonomika elgtis - tai tokiai šaliai euras kaip tik priduoda stabilumo ir patikimumo. Žinom kaip batka Baltarusijoje buvo pamėgęs valiutos nuvertėjimą, kelis kartus taip ekonomiką skatino ir tai gali duoti trumpalaikį teigiamą efektą, tačiau ilgainiui kainos atsistato, o neigiami aspektai išlieka - niekas jų valiuta prekiauti nenori, o žmonės santaupas į dolerius ar tuos pačius eurus išsikeičia taip savai ekonomikai dar labiau kenkiant. Tvirtumas yra euro pliusas, o ne minusas.

Faktas, bet yra populistiška manyti, jog tik populistai leidžia pinigus, o rimti politikai taupo. Kažkodėl su 2008 metų krize, kurios kaltininkė JAV pati susitvarkė per metus, o taupiojoje nepopulistinėje Europoje kai kur ji dar tebesitęsia ir galo nematyti. Aišku eurobiurokratai nori, kad visi manytų, jog alternatyva jiems yra Venesuela ar Baltarusija ir didžiausia svajonė būtų, kad jokia naujai atėjusi valdžia negalėtų keisti valstybių ekonominės politikos nuleistos iš Europos. Ir viskas su tuo būtų gerai, jeigu ta politika būtų protinga ir kuriama taip kaip tai daroma JAV, o ne kreiva ir primetama šantažo būdu post factum saugant ne visos eurozonos interesus, o tik žaidžiant politniius žaidimėlius

Bankų bail out'inimo problema yra ne ECB, o silpnos ir nepakankamai kvalifikuotos vietinės šalių valdžios. Snoras ir Ūkio bankas bankrutavo ne dėl to, kad ECB kažkaip blogai dirbo ir jeigu juos būtų reikėję bail'outinti - tai būtų ne ECB, o Lietuvos klaidos. Po visų krizių prie bankų priežiūros prisijungė ir ECB, dėl ko jie tapo patikimesni - vėlgi, čia euro pliusas, o ne minusas.

Eurozonoje veikiančio banko problemos yra visos eurozonos problema. Bandymas lokalizuoti jų bailout'us yra politinis populizmas ir tiek, o prasta kontrolė yra tik nevykęs pasiteisinimas bei nepasiruošimas kuriant monetarinę sąjungą. Kai amerikonai bailout'ino savo bankus nieks nežiūrėjo į kiekvienos valstijos atskirą kredito balansą (nors tokia informacija yra FED'e renkama ir pagal tai federalinė valdžia skirsto investicinius pinigus).

Čia jau kažkoks planinės socialistinės ekonomikos modelis, kur į gamyklas investuoja ne verslas, o valstybė. Kaip žinom iš istorijos, tai nepasiteisina.

Nu tikrai nepasiteisinęs reikalas, tiktais galingiausia pasaulio valstybė pastoviai nukreipinėja didžiausio pasaulyje militaristinio komplekso pinigus ten, kur jų reikia labiausiai; taip pat nurodinėja visokiems privatininkams lėktuvų gamintojams, kur statyti gamyklas ir t.t. Tikra planinė ekonomika, Leninas nubraukia ašarą.

Bet čia svarbus ir kitas aspektas - jeigu ECB užsiimtų investicijomis, tai iš kur jis gautų pinigų toms investicijoms? Ūkiškai kalbant - reikėtų įjungti eurų spausdinimo mašiną.

Tai pats parašėte, kad dabar spausdina ir supirkinėja skolą, nors pinigų ir taip nėra kur dėti (!). O galėtų tiesiog leisti specialias obligacijas ir sąjungos lygmeniu investuoti į XXI amžiaus technologijų ir visokios žaliosios revoliucijos projektus. Valstybėms pačioms dėl to nereiktų papildomai skolintis šiems projektams ir atlikusius pinigus panaudotų savo skolos apsitarnavimui, kad skola mažėtų realiai, o ne ant popieriaus. Ir apskritai tas valstybės skolų supirkimas yra nevykęs žaidimas, makroekonomiškai eurozonos valstybių skolos yra niekas kai toje pačioje eurozonoje yra belekaip aukštas taupymo lygis. O dabar Europai neinvestuoti į žalias technologijas ir neišspręsti visų eurozonos problemų būtų tas pats kaip neinvestuoti į Tesla akcijas prieš keturis mėnesius

[mantasm]

Ne, sakau kad tai buvo politinis sprendimas be jokios realios bendros fiskalinės politikos strategijos, tačiau jam kažkodėl politinės vienybės ir valios užteko. O kai reikia taisyti to sprendimo žalą, kažkodėl valios nebeužtenka, vienybės nelieka.

Kai buvo politinis sprendimas kurį visi interpretavo kaip jiems patogu - tol viskas ir tiko. Kai pradėjo matytis kažkokios centralizuotos gairės - prasidėjo tryda iš visų pusių. Kas būtų jei reiktų tokias gaires pritaikyti plačiau? Ar galima tikėtis kitokio vaizdelio nei su Graikija?

[Eidvis]

Nevykusio eksperimento pavadinimu "euras" rezultatas

Aš nelabai suprantu dėl ko euras yra nevykęs, tiesą sakant euras bene vienintelis sugebėjo pateikti alternatyvą JAV doleriui. Jeigu ne euras - tai mūsų užsienio prekyba vyktų ne litais ir ne markėmis, o doleriais, t.y. uždirbinėtumėm pinigus ne sau, o JAV, kai dabar ir patys iš to uždirbam, kai kitos šalys eurą naudoja.

šitai tęsiasi jau ilgai ir kas blogiausia niekam jų nereikia. Vokiečių bankininkai maldauja, kad juos kas paimtų, bet niekas nebesiryžta investuoti iš skolintų.

Bazinės palūkanų normos visų pirma buvo sumažintos dėl to, kad tai leido padaryti maža infliacija, t.y. pakelti infliacijai į rinką yra paduodama daugiau pinigų ir tai daroma sumažinant palūkanas, kurios atitinkamai turi paskatinti skolinimąsi. Jeigu mažos palūkanos neskatina investuoti - tai problemos yra kažkur kitur, nes būtų labai naivu tikėtis, jog didesnį investavimą galėtų lemti didesnės palūkanos.

Italija ir Vokietija yra skirtingos ekonomikos, kurioms užsiimant sava fiskaline politika reikalinga skirtinga monetarinė politika, kuri šiuo metu negalima. Italai negali nusistatyti savo bazinių palūkanų, negali prekybos deficitų subalansuoti nuvertėjant valiutai, galų gale negalės devalvuotis kai bus visiškai šikna, ar defaultinti ant skolų.

Tvirta ir patikima valiuta yra ne minusas, o pliusas. Jeigu italus valdo populistai, kurie nemoka su ekonomika elgtis - tai tokiai šaliai euras kaip tik priduoda stabilumo ir patikimumo. Žinom kaip batka Baltarusijoje buvo pamėgęs valiutos nuvertėjimą, kelis kartus taip ekonomiką skatino ir tai gali duoti trumpalaikį teigiamą efektą, tačiau ilgainiui kainos atsistato, o neigiami aspektai išlieka - niekas jų valiuta prekiauti nenori, o žmonės santaupas į dolerius ar tuos pačius eurus išsikeičia taip savai ekonomikai dar labiau kenkiant. Tvirtumas yra euro pliusas, o ne minusas.

Gyvename jau keli dešimtmečiai po finansializacijos revoliucijos, bet apie bankų bail out'us supratimas lyg XIX amžiuje, jog gelbėjame kažkokius privatininkus, o ne visą ekonomiką. Bankininkus reikia reguliuoti iki bail out'o, bet tuomet juk ekonomika klesti, "laisva" rinka ir nieks nesikiša.

Bankų bail out'inimo problema yra ne ECB, o silpnos ir nepakankamai kvalifikuotos vietinės šalių valdžios. Snoras ir Ūkio bankas bankrutavo ne dėl to, kad ECB kažkaip blogai dirbo ir jeigu juos būtų reikėję bail'outinti - tai būtų ne ECB, o Lietuvos klaidos. Po visų krizių prie bankų priežiūros prisijungė ir ECB, dėl ko jie tapo patikimesni - vėlgi, čia euro pliusas, o ne minusas.

Kad euras būtų sėkmingas reikia arba pilnos federalinės fiskalinės integracijos kaip JAV arba mažų mažiausiai ECB privalo tapti tikru banku (dabar tik eilinė reguliacinė institucija) ir apsiimti didelio mąsto investicijomis eurozonoje visų jos narių sąskaita, pavyzdžiui elektromobilių gamyklas, vėjo jėgainių parkus ir pan.

Čia jau kažkoks planinės socialistinės ekonomikos modelis, kur į gamyklas investuoja ne verslas, o valstybė. Kaip žinom iš istorijos, tai nepasiteisina. Tiesą sakant netgi vystant infrastruktūros projektus girdžiu nuomonę, kad 'ai, čia gi ne mūsų, o ES pinigai, tai svarbu įsisavinti, nelabai svarbu kaip'. Kai susidėtų toks požiūris su valstybės gebėjimais steigti ir valdyti gamyklas - tai rezultatas manau jau dabar aiškus koks būtų. Jeigu norima paskatinti investicijas į elektromobilių gamybą ir vėjo jėgainių parkus - tą galima daryti daugybe kitų būdų, per visokias lengvatas, LEZ'us ir pan.

Bet čia svarbus ir kitas aspektas - jeigu ECB užsiimtų investicijomis, tai iš kur jis gautų pinigų toms investicijoms? Ūkiškai kalbant - reikėtų įjungti eurų spausdinimo mašiną. Problema ta, kad kai valiuta nėra stabili ir globali, tai įjungus tą spausdinimo mašina valiuta nuvertėja ir gaunasi Baltarusijos ar Venesuelos variantas. Tačiau realiai Lietuva dabar yra įjungus eurų spausdinimo mašiną ir iš to gauna naudą nepatiriant neigiamų to aspektų. Kitaip tariant ECB yra paleidęs kiekybinį skatinimą - t.y. 'spausdina' eurus ir už juos perka valstybės skolą. Kadangi ECB akcininkais yra ir Lietuva, tai jinai už savo dalį pinigų išsiperka savo skolą arba gali nusipiprkti ir kitų valstybių skolas. Teoriškai Lietuvos skola popieriuje nelabai mažėja, nes oficialiai skolą išperka ECB, bet praktiškai, kadangi Lietuva yra ECB dalininkė, tai galime sakyti, kad Lietuva savo skolą mažinasi iš atspausdintų eurų. Taigi vien iš to, kad Lietuva turi tvirtą, patikimą, pasaulinę valiuta, mes uždirbame milijardus eurų. Su litu nieko panašaus nebūtų ir tai yra dar vienas itin reikšmingas euro privalumas.

[themanual]

Nelabai supratau komentaro. Ar sakai, kad euro įvedimas Graikijoje ir buvo toka iš viršaus nuleista bendros fiskalinės politikos užuomina? Kaip toliau viskas vystėsi matėm. Ir norisi kartoti eksperimentą didensiu mąstu?

Ne, sakau kad tai buvo politinis sprendimas be jokios realios bendros fiskalinės politikos strategijos, tačiau jam kažkodėl politinės vienybės ir valios užteko. O kai reikia taisyti to sprendimo žalą, kažkodėl valios nebeužtenka, vienybės nelieka.

[mantasm]

Žinot, galim tikėti, kad nieks nežinojo apie Graikijos realius ekonominius rodiklius prieš įsivedant eurą ir vėliau iki pat pirmos rimtesnės krizės arba galim tikėti, kad buvo tiesiog patogiai užmerktos akys Graikijoje euro įvedimas buvo vietinių ir europinių biurokratų sprendimas, patys graikai iki tol gyveno puikiai su itin žema privačia skola (tikra vokiška šlapia svajonė) ir niekam jų mokyti kaip gyventi nereikėjo. Vokiečiai nebent patys galėjo iš jų mokytis sveikos mitybos ir žemo streso gyvensenos

Nelabai supratau komentaro. Ar sakai, kad euro įvedimas Graikijoje ir buvo toka iš viršaus nuleista bendros fiskalinės politikos užuomina? Kaip toliau viskas vystėsi matėm. Ir norisi kartoti eksperimentą didensiu mąstu?

[themanual]

Ir tikėtis, kad švieži ekonominės kultūros nesutarimai niekada nenutiks per rinkimus?

Žinant vokiečius, prognozuočiau, kad tūlas vokietis iš principo graiką marintų badu kol anas suprastų kaip reikia teisingai gyventi. Su skandinavais irgi tas pats, bet jie dėl to ir nėra eurozonoje.

Žinot, galim tikėti, kad nieks nežinojo apie Graikijos realius ekonominius rodiklius prieš įsivedant eurą ir vėliau iki pat pirmos rimtesnės krizės arba galim tikėti, kad buvo tiesiog patogiai užmerktos akys Graikijoje euro įvedimas buvo vietinių ir europinių biurokratų sprendimas, patys graikai iki tol gyveno puikiai su itin žema privačia skola (tikra vokiška šlapia svajonė) ir niekam jų mokyti kaip gyventi nereikėjo. Vokiečiai nebent patys galėjo iš jų mokytis sveikos mitybos ir žemo streso gyvensenos

[mantasm]

Tūlo vokiečio sprendžiant tokius reikalus atsiklausiama tik per rinkimus, o per juos žaidžia tos dienos emocijos ir jausmai. Graikija pati yra niekas ir jos pseudo gelbėjimas buvo tik politinės valios reikalas, finansiškai sveiko sprendimo našta būtų tokia pat (spėčiau netgi mažesnė) kaip ir dabartinis vienos eurozonos narės pavertimas neįgalia.
Graikija tik viena korta namelyje, o už ne iki galo uždarytas duris ir skersvėjį kambaryje vokiečiai atsakingi tiek pat kiek ir visi kiti, nes problema yra sisteminė. Dabar vokiškas išdidumas lėmė tik tai, kad pusė Europos nebepajėgi įpirkti jų produkcijos, vokiečių bankininkus ištikęs didžiausias košmaras (guli pinigai, kurių niekas nenori skolintis), o vokiečių liaudis stebi, kaip tirpsta jų lėšos suneštos į pensijų fondus.
Manau, kad tūlas vokietis pasisakytų ne tik už graikų bet ir afrikiečių gelbėjimą, jeigu eurozona pagaliau išsivaduotų iš stagnacijos

Ir tikėtis, kad švieži ekonominės kultūros nesutarimai niekada nenutiks per rinkimus?

Žinant vokiečius, prognozuočiau, kad tūlas vokietis iš principo graiką marintų badu kol anas suprastų kaip reikia teisingai gyventi. Su skandinavais irgi tas pats, bet jie dėl to ir nėra eurozonoje.

[themanual]

Kalba apie fiskalinę politika. Ar tūlas vokietis sutiktų savais pinigais gelbėti graiką graikišku stiliumi? O graikas sutiktų būti gelbėjamas su pilna vokiška mokestine sistema ir jos priežiūra? Net jei būtų "bendra fiskalinė politika"? Jau matėm konkretų pavyzdį kas nutiko Graikijoje per rinkimus. Ar reiktų ES kariuomenės, kad užtikrinti fiskalinę politiką ir padaryti tai klausimu sprendžiamu ne demokratiškai rinktose institucijose?

Tūlo vokiečio sprendžiant tokius reikalus atsiklausiama tik per rinkimus, o per juos žaidžia tos dienos emocijos ir jausmai. Graikija pati yra niekas ir jos pseudo gelbėjimas buvo tik politinės valios reikalas, finansiškai sveiko sprendimo našta būtų tokia pat (spėčiau netgi mažesnė) kaip ir dabartinis vienos eurozonos narės pavertimas neįgalia.
Graikija tik viena korta namelyje, o už ne iki galo uždarytas duris ir skersvėjį kambaryje vokiečiai atsakingi tiek pat kiek ir visi kiti, nes problema yra sisteminė. Dabar vokiškas išdidumas lėmė tik tai, kad pusė Europos nebepajėgi įpirkti jų produkcijos, vokiečių bankininkus ištikęs didžiausias košmaras (guli pinigai, kurių niekas nenori skolintis), o vokiečių liaudis stebi, kaip tirpsta jų lėšos suneštos į pensijų fondus.
Manau, kad tūlas vokietis pasisakytų ne tik už graikų bet ir afrikiečių gelbėjimą, jeigu eurozona pagaliau išsivaduotų iš stagnacijos

[mantasm]

Kultūros, papročių ir nacionalinio identiteto praradimas federacijoje yra dešiniųjų baubas; federacija pirmiausia ir būtų pilna ekonominė integracija, eurobiurokratams ar Europos progresyvei kairei tautinis asimiliavimasis nebuvo, nėra ir nebus federacijos tikslas, nes jis kirstųsi su europinėmis vertybėmis. O bandymas judėti link bendros fiskalinės politikos yra tik politinės valios klausimas, žmonės bet kokiu atveju turėtų tarti savo žodį, bet dabar bijoma rizikuoti, nes nesekmės atveju dabartiniams politikams teks užleisti pozicijas ir prasidės nauji brexitai. Tuo tarpu nieko nedarant nesekmė bus garantuota, tiesiog ji ateis iš lėto. Apskritai galim šitą temą pamiršti ilgam (atsižvelgiant į aktualijas ir vyraujančias nuotaikas), nes yra paprastesnių (mano minėtų) konstruktyvių būdų gelbėti eurozoną ir tuo pačiu ES.

Kalba apie fiskalinę politika. Ar tūlas vokietis sutiktų savais pinigais gelbėti graiką graikišku stiliumi? O graikas sutiktų būti gelbėjamas su pilna vokiška mokestine sistema ir jos priežiūra? Net jei būtų "bendra fiskalinė politika"? Jau matėm konkretų pavyzdį kas nutiko Graikijoje per rinkimus. Ar reiktų ES kariuomenės, kad užtikrinti fiskalinę politiką ir padaryti tai klausimu sprendžiamu ne demokratiškai rinktose institucijose?

[mantasm]

Bet iš ES kažkodėl pabėgo UK, kuri turėjo daug privilegijų (pvz. galėjo pasilikti savo valiutą), o ne kuri nors kita valstybė, kuriai netinka esama fiskalinė politika.

Esamos fiskalinės politikos kaipo ir nėra. Ar ne?

[themanual]

Kas trukdo dabar turėti suderintą fiskalinę politiką? Kas bus su priežastimis kurios priveda prie skirtingos fiskalinės politikos? Nuo institucinės integracijos nedings istorija, kultūra, papročiai ir įpročiai. Čia tiesus kelias į dar kelis brexitus.

Kultūros, papročių ir nacionalinio identiteto praradimas federacijoje yra dešiniųjų baubas; federacija pirmiausia ir būtų pilna ekonominė integracija, eurobiurokratams ar Europos progresyvei kairei tautinis asimiliavimasis nebuvo, nėra ir nebus federacijos tikslas, nes jis kirstųsi su europinėmis vertybėmis. O bandymas judėti link bendros fiskalinės politikos yra tik politinės valios klausimas, žmonės bet kokiu atveju turėtų tarti savo žodį, bet dabar bijoma rizikuoti, nes nesekmės atveju dabartiniams politikams teks užleisti pozicijas ir prasidės nauji brexitai. Tuo tarpu nieko nedarant nesekmė bus garantuota, tiesiog ji ateis iš lėto. Apskritai galim šitą temą pamiršti ilgam (atsižvelgiant į aktualijas ir vyraujančias nuotaikas), nes yra paprastesnių (mano minėtų) konstruktyvių būdų gelbėti eurozoną ir tuo pačiu ES.

[Lettered]

Kas trukdo dabar turėti suderintą fiskalinę politiką? Kas bus su priežastimis kurios priveda prie skirtingos fiskalinės politikos? Nuo institucinės integracijos nedings istorija, kultūra, papročiai ir įpročiai. Čia tiesus kelias į dar kelis brexitus.

Bet iš ES kažkodėl pabėgo UK, kuri turėjo daug privilegijų (pvz. galėjo pasilikti savo valiutą), o ne kuri nors kita valstybė, kuriai netinka esama fiskalinė politika.

[mantasm]

Būtų galima turėti vieną instituciją, kuri spręstų visos eurozonos fiskalinę politiką ir jos problemas. Euras nediskriminuoja pagal kalbą, papročius ar kultūrą

Kas trukdo dabar turėti suderintą fiskalinę politiką? Kas bus su priežastimis kurios priveda prie skirtingos fiskalinės politikos? Nuo institucinės integracijos nedings istorija, kultūra, papročiai ir įpročiai. Čia tiesus kelias į dar kelis brexitus.