Religija

[Tomizmas]

Tai valstybės irgi turi savo įstatymus dėl vėliavų gerbimo/niekinimo ir pan., bet neturi nieko panašaus, kas yra parašyta Biblijoje dėl Dievo (ar kitų dievų) atvaizdų, stabų garbinimo. Pvz., jei nusišluostyčiau kojas ant valstybinės vėliavos ir paviešinčiau vaizdo įrašą internete, tikėtina, kad, pagal šalies įstatymus, man grėstų kažkokia atsakomybė. O jei tą patį padaryčiau su audeklus, ant kurio pavaizduotas Dievas (na, tarkim, iš Mikelandželo freskų)? Ar tai nuodėmė? Jei taip, tai kodėl? Jei tikiu ir gerbiu Dievą, bet ignoruoju (o gal net niekinu) visokius stabmeldiškus elementus gerbti/garbinti kažkokią žemišką, žmonių susigalvotą simboliką, kuri bando vaizduoti tai, kas yra anapus žemiško proto suvokimo ribų, tai ar nebūtų visiškai dzin tas tariamas simbolikos negerbimas, jeigu net Biblijoje prirašyta pakankamai apie stabmeldystės pavojus, įskaitant ir jo atvaizdų garbinimą? Kažkaip ta riba tarp simbolikos ir stabmeldystės labai jau slidi. Jei Dievas yra toks didis ir protu nesuvokiamas, visai logiška, kad bet koks jo ar Švč. Trejybės atvaizdavimas ar garbinimas, meldimasis per visokių stabukų, teplionių, medinukų simboliką yra Dievo didybės, visagalybės, neapčiuopiamumo, neaprėpiamumo ir nesuvokiamumo išniekinimas, prilygstantis tiesiog bukai stabmeldystei.

Taip, šita riba labai slidi, ir labai gaila, kad tikrai daug tikinčiųjų jos neišlaiko. Kiek pasaulyje vyko ir vis dar vyksta visokių nesutarimų ar net karų tarp abraominių religijų, vien dėl to, kad į pirmą vietą iškeliamos apeigos, simbolika, pamirštant kad tie žmonės irgi tiki į tą patį Dievą/Allah/Elohim. Kryžius ar pusmėnulis, keliais pirštais reikia žegnotis, maldos namus vadinti bažnyčia, cerkve ar mečete ir t. t. Daug baisių dalykų pridaryta dėl simbolikos, dėl apeigų. Tai akivaizdus Dievo įsakymų pažeidimas.

Kas liečia Dievo vaizdavimą - na, pradėti reikia nuo to, kad jo atvaizduoti neįmanoma. Tai yra kaip Visatoje visur esančios energijos forma. Kaip oras - be pavidalo ir be formos, taigi, ir be atvaizdo.

Jėzaus, Marijos ar šventųjų (kurie buvo žmonės) atvaizdai patys savaime nėra stabai. Meldžiamasi tiems, kas paveiksluose, o ne paveikslui. Jeigu tiksliau - per juos meldžiamasi Dievui, prašoma užtarimo, kaip pvz. litanijose paminimas šventojo vardas ir atsakoma "melski už mus" - taigi, vis tiek maldos tikslas eina į Dievą, ne kaip politeizme ar kituose kultuose, į daug "dievelių". Ir nepagarbus, nederamas elgesys su religine simbolika yra suprantamas kaip nepagarba tiems, kas atvaizduoti juose, o ne patiems tiems paveikslams, nes jie nėra stabai savaime.

Jei namie ant sienos yra senas paveikslas su seneliais jaunystėje, jį sudaužyti yra pasityčiojimas iš senelių, ne paveikslo kaip daikto. Ne jis čia svarbiausias.

[Tomizmas]

Užuojauta katalikams. Dievas aiškiai pasakė (net 2-ame įsakyme, o ne kažkur šiaip Biblijos raizgalynėse), ką darys už visokią drožybą ir stabų garbinimą.

Abraominėse religijose garbinamas Dievas, o ne stabai, gyvi ar negyvi daiktai, gamtos jėgos ar panašiai. Kryžiai ar pusmėnuliai atlieka simbolikos funkciją. Lygiai taip pat, kaip vėliava simbolizuoja valstybę ir gyventojų tapatybę, bet pati savaime nėra valstybė.

Kai kurios bažnyčios ir vaivorykštės propagandos vėliavas kelia, tad nebaišku lieka kas nuodėmė, o kas ne.

Kas yra nuodėmė, parašyta Šventąjame Rašte. Jeigu bažnyčia nesilaiko Šventojo Rašto, tai čia tos bažnyčios nuokrypis nuo to, kas laikoma dorybe ar nedorybe. Religija dėl to nesikeičia.

Pačiame dugne su lenkais...

Jaunystėje daug netikinčių ar nesidominčių. Su amžiumi tai linkę mažėti.

Pamenu savo klasioką, kuris labai didžiuodamasis visiems tvirtino, kad yra netikintis, jam tai atrodė labai kieta. Kai jo draugas nusižudė, keista ar nekeista, bet pamačiau jį kapinėse meldžiantis. Ir žegnotis pasirodo moka...

[1252]

gyventi vadovaujantis sveiku protu (AKA 10 Dievo įsakymų).

Pas protestantus to nėra. Tu arba praktikuoji, arba degi pragare.

2. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.

Užuojauta katalikams. Dievas aiškiai pasakė (net 2-ame įsakyme, o ne kažkur šiaip Biblijos raizgalynėse), ką darys už visokią drožybą ir stabų garbinimą.

[Gator]

Toli gražu ne. Katalikybė tikrai nepalaiko tokio tikėjimo. Neiti į bažnyčią kartą per savaitę - nuodėmė, nesimeldimas niekada - nuodėmė, apskritai religijos nepraktikavimas yra nuodėmė.

Kai kurios bažnyčios ir vaivorykštės propagandos vėliavas kelia, tad nebaišku lieka kas nuodėmė, o kas ne.

[Tomizmas]

yra visiškai normalu ir nesmerktina nekalbėti poterių, neiti į mišias, nežinoti kuria ranka žegnotis, bet ženytis bažnyčioje ir gyventi vadovaujantis sveiku protu (AKA 10 Dievo įsakymų).

Toli gražu ne. Katalikybė tikrai nepalaiko tokio tikėjimo. Neiti į bažnyčią kartą per savaitę - nuodėmė, nesimeldimas niekada - nuodėmė, apskritai religijos nepraktikavimas yra nuodėmė.

[Savitarnos kasa]

Pačiame dugne su lenkais...

2014-2016

[Tomas]

Nereikia pamiršti tokios sąvokos kaip "nepraktikuojantis katalikas". Nes yra visiškai normalu ir nesmerktina nekalbėti poterių, neiti į mišias, nežinoti kuria ranka žegnotis, bet ženytis bažnyčioje ir gyventi vadovaujantis sveiku protu (AKA 10 Dievo įsakymų).

Pas protestantus to nėra. Tu arba praktikuoji, arba degi pragare.

[abruo]

Mokyklose tenka matyti itin mažai besirenkančių tikybą, jos grupės drastiškai mažėja. Gal čia provincija taip nusveria šitą rodiklį? Nelabai įsivaizduoju.

Dar gali būti, kad per surašymą priklausymą religijai padiktuoja tėvai (o jei žmogus gyvena su tėvais, net būdamas vyresnis nenori atvirai pripažinti esąs netikintis). Kita vertus, paskutinis surašymas tai buvo toks keistas, įdomu, iš kur buvo paimti duomenys apie tuos, kurie patys nesijungė prie sistemos ir nenurodė apie save duomenų?

[Lettered]

Pačiame dugne su lenkais...

O jūsų kada nors kas nors klausė?

[John]

Tau jau ne 16-29.

Niekas kitaip ir neteigė.

[digital]

Tau jau ne 16-29.

[John]

Per paskutinį surašymą, kuriame nereikėjo aktyviai dalyvauti, aš specialiai prisijungiau prie surašymo sistemos, kad pažymėčiau, jog priklausau katalikų bendruomenei, tai bendroje šalies statistikoje aš irgi figūruoju kaip religingos visuomenės dalis, nors dievais netikiu

[sankauskas]

Pačiame dugne su lenkais...

[mantasm]

Kita vertus viena religija tai tikrai būtų gerai - kiek karų vien dėl to kyla?

Be konkurencijos gautųsi užsistovėjus bala. Ir netrukus atsirastų naujas pakaitinis vienos ar kitoks judėjimas ir būtų grįžta į status quo.

[Gator]

Kas įdomiausia, tai galima susidaryt įspūdį, kad pasaulinė vyriausybė – blogai, o štai pasaulinė religija (su kokiu nors popieža priešaky) – gerai. Labai keista. Ne tiek jau daug tie dalykai skiriasi. Gal popieža galėtų tvirtinti prezidentus? Vot būtų tvarka!

Kas sakė, kad pasaulinė religija gerai?
Tavo pavyzdyje labiau ne popiežius turėtų būt, nes musulmonai dabar labiausiai kovoja už savo religijos įsigalėjimą. Krikščionys kryžiaus žygių fazę praėjo per viduramžius.

Kita vertus viena religija tai tikrai būtų gerai - kiek karų vien dėl to kyla?

[abruo]

Kas įdomiausia, tai galima susidaryt įspūdį, kad pasaulinė vyriausybė – blogai, o štai pasaulinė religija (su kokiu nors popieža priešaky) – gerai. Labai keista. Ne tiek jau daug tie dalykai skiriasi. Gal popieža galėtų tvirtinti prezidentus? Vot būtų tvarka!

[ALV77]

Tai mes kalbame apie naują pasaulinę religiją (monoteistinę), juk akivaizdu.

cia jau i masine psichoze labiau nesa nei religija

[Kecal]

Ne, jokių pasaulio vyriausybių!

Tai mes kalbame apie naują pasaulinę religiją (monoteistinę), juk akivaizdu.

[Lettered]

Kas čia keisto?
Neužtenka. Tarkim, Vilniaus miegamuosiuose rajonuose, kur gyvena dešimtys tūkstančių tikinčiųjų, yra vos kelios bažnyčios. Ne visi gyvena centre, ir tikintieji neprivalo važinėti į centrą, jei nori turėti bažnyčią savo rajone.

Jei tikintieji (tiksliau kuningai) nori po bažnyčios ant kiekvieno kampo, tai tada neturėtų skųstis, kad griūna kitos neremontuojamos senos įtrauktos į paveldą.

[Tomizmas]

Sekmadieniais užėjus į bet kurią Vilniaus ar netgi mažų miestų bažnyčią (lankausi Švenčionėlių ir Švenčionių bažnyčiose), jos būna pilnos. Daugybė ne tik pensininkų, bet ir jaunų šeimų su vaikais. Bažnyčios būna sausakimšos ne tik per Kalėdas ir Velykas, bet ir per tokias šventes kaip Šv. Agota (tą dieną šventina duoną), Žolinės, Sekminės. Taip kad nesimato tendencijos, kad staiga po 30 metų bažnyčios pasidarys tuščios. Pamenu bažnyčias prieš 30 metų kai buvau visai mažas vaikas, matau dabar. Tendencija nepasikeitusi - žmonių pilna.

Beje, ar tikrai Vakaruose bažnyčios taps nereikalingos? Šiemet kaip tik per Sekmines važiavome į kelionę. Tą dieną kirtome Lenkiją ir Vokietiją. Skirtingai nei Lietuvoje, pirmadienis po Sekminių tose šalyse netgi nedarbo diena (o kada pagaliau pas mus padarys?), matėm tikrai labai daug žmonių prie bažnyčių, o užeiti apsipirkti nelabai buvo įmanoma - niekas nedirbo. Teko lankytis Ispanijos, Italijos bažnyčiose - jose buvo daugybė žmonių, ir ne tik besidairančių turistų, bet besimeldžiančių, degančių žvakes. Ispanijoje teko 2 kartus trumpai pamatyti vietines mišias - žmonių buvo daugybė, tikrai kunigai nekalbėjo tuščioms erdvėms. Bavarijoje teko pamatyti daugybę šeimų su vaikais prie provincijos miestelio bažnyčios (buvo labai panašu į pirmą komuniją, kuri dažniausiai ir daroma vasaros pradžioje).

Religijos reikšmė aišku deja sumažėjo, bet visuomenėje yra ir bus didelis procentas žmonių (gal netgi dauguma), kuriems religija svarbu, ir po 30 metų manau bažnyčios tikrai bus reikalingos ir senos, ir naujos, o toliau - tokia tolima ateitis ir jos tendencijos sunkiai prognozuojamos. Nereikia stebėtis - gal jums poreikio ir nėra, bet daugumai yra. Jeigu labai daug kas neina į bažnyčią kas sekmadienį, tai nereiškia kad netiki, ir neateina niekad, neina išpažinties, neina komunijos, neužsakinėja mišių už gyvus ar mirusius... Daro tai. Kiekvienų mišių pradžioje būna skaitomas sąrašas žmonių, už kuriuos (gyvus ar mirusius) jos aukojamos, ir jis visada būna labai ilgas.