Vasario 28 d. Lietuvių kalbos instituto (LKI) Mokslo taryba (MT) apsvarstė darbo grupės parengtą dokumentą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo 2022 m. projekto Nr. XIVP-880(2)“ir pritarė jame išdėstytam Įstatymo projekto įvertinimui.
Darbo grupė, kurią sudarė LKI mokslininkės dr. Ona Aleknavičienė, dr. Rita Miliūnaitė (grupės vadovė), Nida Poderienė ir dr. Aurelija Tamulionienė, atliko Įstatymo projekto analizę: jis buvo palygintas su Lietuvos Respublikos teisės aktais, kuriais reglamentuojamas valstybinės kalbos vartojimas, taip pat su kaimynių šalių (Lenkijos, Latvijos, Estijos) valstybinės kalbos įstatymais bei ES dokumentais.
Įstatymo projekto analizė atskleidė jo trūkumus, iš kurių svarbiausi šie:
1) nesuformuluotas įstatymo tikslas;
2) nenumatyta valstybinės kalbos apsauga: Įstatymo projekte nėra nė vieno straipsnio, kuriame būtų apibrėžta, kas sudaro jos apsaugą ir kokiomis priemonėmis ji turi būti vykdoma;
3) sudaromos sąlygos lygiavertei dvikalbystei ar daugiakalbystei Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, įmonėse ir organizacijose;
4) neapimamos svarbios valstybinės kalbos vartojimo sritys, pavyzdžiui, nėra straipsnio, skirto asmenvardžių vartosenai Lietuvos gyventojų asmens dokumentuose, rašytinėje kalboje ir informacinėje erdvėje;
5) esminės sąvokos apibrėžtos netiksliai arba apibrėžčių iš viso nėra, ir tai sudaro pagrindą įvairioms įstatymo aprėpties ir jo taikymo interpretacijoms;
6) skirtingai nei galiojančiame Valstybinės kalbos įstatyme, nėra garantuojama teisė Lietuvoje įgyti visų švietimo pakopų išsilavinimą lietuvių kalba; nebėra reikalavimo mokyklose išmokyti lietuvių kalbos, taip pat reikalavimo mokėti lietuvių kalbą valstybės nustatytu kalbos mokėjimo lygiu pagal profesiją ir pareigas;
7) stinga atsakingo požiūrio į bendrinės lietuvių kalbos kokybės (taisyklingumo ir funkcionalumo) užtikrinimą;
8) neužtikrinamas visavertis lietuvių kalbos vartojimas skaitmeninėje terpėje: viešosioms paslaugoms teikti, kalbos duomenims kaupti ir apdoroti, dirbtiniu intelektu grįstoms technologijoms kurti;
9) nuostatos dėl valstybinės kalbos politikos kūrimo ir jos vykdymo priežiūros institucijų yra prieštaringos ir neatitinka Konstitucijos 5 str. įtvirtinto valdžių padalijimo principo;
10) nenumatyta atsakomybė už Įstatymo įgyvendinimą, jo priežiūrą, panaikintas visas dabar galiojančiame įstatyme esantis skyrius „Atsakomybė ir kontrolė“.
Darbo grupė, kurią sudarė LKI mokslininkės dr. Ona Aleknavičienė, dr. Rita Miliūnaitė (grupės vadovė), Nida Poderienė ir dr. Aurelija Tamulionienė, atliko Įstatymo projekto analizę: jis buvo palygintas su Lietuvos Respublikos teisės aktais, kuriais reglamentuojamas valstybinės kalbos vartojimas, taip pat su kaimynių šalių (Lenkijos, Latvijos, Estijos) valstybinės kalbos įstatymais bei ES dokumentais.
Įstatymo projekto analizė atskleidė jo trūkumus, iš kurių svarbiausi šie:
1) nesuformuluotas įstatymo tikslas;
2) nenumatyta valstybinės kalbos apsauga: Įstatymo projekte nėra nė vieno straipsnio, kuriame būtų apibrėžta, kas sudaro jos apsaugą ir kokiomis priemonėmis ji turi būti vykdoma;
3) sudaromos sąlygos lygiavertei dvikalbystei ar daugiakalbystei Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, įmonėse ir organizacijose;
4) neapimamos svarbios valstybinės kalbos vartojimo sritys, pavyzdžiui, nėra straipsnio, skirto asmenvardžių vartosenai Lietuvos gyventojų asmens dokumentuose, rašytinėje kalboje ir informacinėje erdvėje;
5) esminės sąvokos apibrėžtos netiksliai arba apibrėžčių iš viso nėra, ir tai sudaro pagrindą įvairioms įstatymo aprėpties ir jo taikymo interpretacijoms;
6) skirtingai nei galiojančiame Valstybinės kalbos įstatyme, nėra garantuojama teisė Lietuvoje įgyti visų švietimo pakopų išsilavinimą lietuvių kalba; nebėra reikalavimo mokyklose išmokyti lietuvių kalbos, taip pat reikalavimo mokėti lietuvių kalbą valstybės nustatytu kalbos mokėjimo lygiu pagal profesiją ir pareigas;
7) stinga atsakingo požiūrio į bendrinės lietuvių kalbos kokybės (taisyklingumo ir funkcionalumo) užtikrinimą;
8) neužtikrinamas visavertis lietuvių kalbos vartojimas skaitmeninėje terpėje: viešosioms paslaugoms teikti, kalbos duomenims kaupti ir apdoroti, dirbtiniu intelektu grįstoms technologijoms kurti;
9) nuostatos dėl valstybinės kalbos politikos kūrimo ir jos vykdymo priežiūros institucijų yra prieštaringos ir neatitinka Konstitucijos 5 str. įtvirtinto valdžių padalijimo principo;
10) nenumatyta atsakomybė už Įstatymo įgyvendinimą, jo priežiūrą, panaikintas visas dabar galiojančiame įstatyme esantis skyrius „Atsakomybė ir kontrolė“.
Komentuoti: