Pasaulio ekonomikos aktualijos

[Tomas]

Tu matai, o kai LT įsivedinėjo eurą, ekanamystai aiškino, kad viskas atpigs, nes dings valiutos keitimo rizika

[Zygis]

Visko is JAV importuotojams ir pirkejams liudni laikai. Bet kazkas naiviai tikisi, kad euro - usd kursas netures itakos infliacijai Euro zonoje. Kanada ir ta pakele palukas 1% staiga. O ECB tik planuoja isstenet pirma pakelima 0.25%.

Beje infliacijos genijams forume:

On inflation, purchasing power
Nearly half of all goods imported into the eurozone are invoiced in dollars, compared to less than 40 percent in euros, according to the European statistics authority, Eurostat.

[PoDV]

Daužtų automobilių iš JAV importuotojams liūdni laikai

"Automobiliai <3" žmonėms apskritai liūdni laikai dabar žinant kuro kainas, infliaciją ir pan. dalykus.

[Tomas]

Daužtų automobilių iš JAV importuotojams liūdni laikai

[Globalus]

Euro kursas nukrito žemiau 1 JAV dolerio ribos

Euro kursas trečiadienį pirmą kartą nuo 2002 metų gruodžio mėnesio nukrito žemiau psichologiškai reikšmingos 1 JAV dolerio ribos, slegiamas vis niūresnių euro zonos ekonomikos perspektyvų ir galimybės, jog rusiškų dujų tiekimas nebus atnaujintas.

Paskelbus, kad JAV Federalinio rezervų sistema (FRS) toliau didins palūkanų normas, euro kursas JAV dolerio atžvilgiu nukrito iki 0,9998 JAV dolerio už 1 eurą.

[RokasLT]

[Lettered]

dangoraižiste, tai čia Lietuva didžiuojasi būdama tarp tų šalių, kur vartoja svetimo GDP sąskaita? Estijos GDP yra didesnis už AIC, Latvijos – beveik lygūs abu rodikliai, Lietuvos, Lenkijos – AIC daugiau už GDP. Ar čia tiesiog reiškia, kad lietuviai uždarbiauja užsienyje (Vakaruose) ir perka iš to užsienio, kur pigiau (pvz., iš Rytų)? Įdomu, kaip pasikeis šių metų rodikliai, kai daug kas pabrango ir atsisakom / nebegalim pirkti iš Rytų slavų.

Lietuvoje dabar žmonės į kišenę gauna gerokai didesnę BVP dalį nei seniau (anksčiau BVP lyginant su kaimynais irgi buvo neblogas, bet verslas nesidalindavo su darbuotojais), todėl ne tik formaliai pagal BVP aplenkėm tokias ES senbuves šalis kaip Ispanija, Portugalija bet ir realiai vartojam daugiau ir atitinkamai kai kur kainos (pvz. butų nuoma pajūryje) jau didesnės nei tose šalyse.

[dangoraižistas]

Čekija, Slovėnija, Ispanija ir Italija – Lietuvos sąraše kurias dar šalis planuojama ekonomiškai aplenkti per KELERIUS kitus metus.

[manometras]

dangoraižiste, tai čia Lietuva didžiuojasi būdama tarp tų šalių, kur vartoja svetimo GDP sąskaita? Estijos GDP yra didesnis už AIC, Latvijos – beveik lygūs abu rodikliai, Lietuvos, Lenkijos – AIC daugiau už GDP. Ar čia tiesiog reiškia, kad lietuviai uždarbiauja užsienyje (Vakaruose) ir perka iš to užsienio, kur pigiau (pvz., iš Rytų)? Įdomu, kaip pasikeis šių metų rodikliai, kai daug kas pabrango ir atsisakom / nebegalim pirkti iš Rytų slavų.

[dangoraižistas]

Naujasi duomenys, paskelbti Eurostato už 2021.

[suoliuojantis]

Žiūrėsim kas bus Lenkijoje. Šiandien jų centrinis bankas netikėtai net 1 proc. pakėlė bazinę palūkanų normą. Tokio padidinimo niekas nesitikėjo. Per kiek daugiau nei metus tai jau septintas didinimas ir ketvirtas po naujų metų. Tai pats didžiausias padidinimas nuo 2000 metų. Dabar bazinė palūkanų norma bus 4,5 proc. Tai pats aukščiausias dydis nuo 2012 metų. Ir tai greičiausiai ne paskutinis didinimas. Absoliuti dauguma lenkų ekonomistų sako, kad toks didnimas šokiravo.


Rada Polityki Pieniężnej na środowym posiedzeniu podwyższyła stopę referencyjną NBP o 1 pkt proc., do 4,5 proc. To największa podwyżka od 2000 r. I to jeszcze prawdopodobnie nie koniec zacieśniania polityki pieniężnej. W następstwie kwietniowej podwyżki, stopa referencyjna NBP znajdzie się od czwartku na poziomie najwyższym od listopada 2012 r.

https://www.rp.pl/banki/art36024131-...rpp-zaskoczyla

[luknas]

[MedinisStrazdas]

Labia lengvai pasiekiama - nustokit milijardus printinti.

[Gator]

Rimtas pasiūlymas kaip JAV FED tvarkytis su infliacija:

The Federal Reserve will need to engineer a sharp decline in stock prices, housing prices, and Bitcoin prices in order to bring inflation back under control, according to Credit Suisse Group AG strategist Zoltan Pozsar.

https://www.breitbart.com/economy/20...ght-inflation/

[Globalus]

Neblogai

Izraelis perka iš Vokietijos povandeninius laivus už 3 mlrd eurų

[Romas]

VZ.LT 2021.12.31
Po pusės šimtmečio ir audringo skandalo finansų pasaulis laidoja LIBOR

Nuo naujųjų metų LIBOR tarpbankinė skolinimosi norma pradės savo negrįžtamą kelionę į nebūtį. Po 45 metų buvimo atskaitiniu indeksu paskolų, kredito sutarčių ir išvestinių finansinių priemonių pasaulyje LIBOR indeksas nuo naujųjų metų keičiamas kitais. Su šiokiomis tokiomis išimtimis.

LIBOR – tai vidutinė tarpbankinė palūkanų norma, žyminti, už kokią kainą įvairiems laikotarpiams, keliomis valiutomis bankai skolintų vieni kitiems Londono tarpbankinėje rinkoje.
Indeksas buvo skaičiuojamas septynių terminų (nakties, savaitės, 1, 2, 3, 6 ir 12 mėn.) ir penkiomis valiutomis: eurais, JAV doleriais, D. Britanijos svarais sterlingų, Japonijos jenomis ir Šveicarijos frankais.
Indekso skaičiavimas pagrįstas atrinktų, mažiau nei 20 bankų teikiamais duomenimis, kurie surenkami apklausos būdu, t. y. bankai pranešdavo indekso administratorei „ICE Benchmark Administration“, už kiek jie galėtų paskolinti pinigų kitiems.
FCA ir Anglijos bankas jau kurį laiką šioje sistemoje įžvelgė sisteminę riziką ir siekė finansų pasaulį pervesti prie alternatyvių indeksų. Tai lėmė kelios priežastys.

FCA ir Anglijos banko Finansinės politikos komitetas (FPC) pažymėjo, kad aktyvumo mažėjimas tarpbankinio skolinimosi rinkoje kelia abejonių dėl LIBOR indekso tvarumo ateityje. Kitaip tariant, bankai vieni kitiems skolino vis mažiau, todėl indeksas tapo nebe rodikliu, už kiek bankai skolina vieni kitiems, bet už kiek jie tai galėtų daryti. (...)

Kaip ne kartą rašė VŽ, piktnaudžiavimas LIBOR palūkanomis paaiškėjo 2007-aisiais. Prasidėjus finansų krizei, buvo skelbiamas nerealiai mažas LIBOR, nors bankai neskolino vienas kitam nei už LIBOR, nei už bet kokią kitą kainą. (...)

Perėjimas prie alternatyvų
2017 m. buvo pasiektas oficialių institucijų ir bankų susitarimas dėl indekso palaikymo iki 2021 m. pabaigos.
Laikotarpis iki 2021 m. pabaigos numatytas kaip pereinamasis laikotarpis ir buvo skirtas bankams bei kitiems rinkos dalyviams atsisakyti LIBOR indekso ir pereiti prie alternatyvių lyginamųjų indeksų.

Nuo naujųjų metų bankai ir finansų institucijos nebepasirašinės naujų sutarčių, kuriose būtų įtrauktas LIBOR. (...) Sutartyse, kuriose nurodyta nykstanti LIBOR palūkanų norma, ji bus keičiama atitinkamais alternatyviais indeksais.

www.vz.lt/rinkos/2021/12/31/...#ixzz7Gc1sWNgg

[MedinisStrazdas]

Pradžiai reikėtu kad tokios kaip EU MOSS iniciatyvos būtų pritaikytos globaliai ir visiems mokesčiams. Kas nežino - mokesčius moki toje šalyje, kur teiki paslaugą, taigi jokių offšorų, būstinių iškėlimų ir pan nesąmonių nebeliktų, nes tiesiog nebūtų tam prasmės.

[Tikras architektas]

Man užtektų pirma LLRI ištremti iš Lietuvos ir sutvarkyti mokėsčius iš neoliberalių į vakarietiškus.
O pasauliniu mąstu - šiek tiek daugiau reguliavimo ir efektyvesnio perskirstymo. Apkarpyt ofšorus, tax heivenus, kartelius. Tokią Panamą reiktų karo laivais blokuot. Mūsų šaliai tokie pokyčiai būtų labai į naudą, turėtume daugiau pinigų ir infrastruktūrai, ir švietimui, ir gynybai. Kitaip tariant, biudžetas nebe būtų išlaikomas ant snarglių.

[Sula]

Geras interviu, tačiau antraštė, kaip dažnai būna, nevisai atitinka išsakytas mintis. (Laisvosios rinkos ekonomikos nėra bene pusėje, jei ne daugiau pasaulio, ir tai nereiškia, kad ten tuo problemos sprendžiasi)
Tik kaip visą tai įgyvendinti? Tam, kas išspręstų žmonijos socialinę problemą, galima būtų skirti Mega-Nobelio premiją.

[Panevezietis]

Gal tiktų šioje temoje.

https://www.lrt.lt/naujienos/mokslas...kos-ekonomikos

Jungtinėse Tautose dirbantis lietuvių mokslininkas: jei norime išlikti kaip rūšis, turime atsisakyti laisvosios rinkos ekonomikos

Mums ne naujiena, kad ledynai nenumaldomai tirpsta, nyksta žuvys ir bitės, o plastiko randama ne tik sniege, bet ir naujagimių organizmuose, rašoma „Nepatogaus kino“ pranešime žiniasklaidai. Bet ar suprantame, ką iš tiesų reiškia šie pokyčiai?

Prof. Jurgis Kazimieras Staniškis kartu su keturiolika kitų pasaulio mokslininkų Jungtinėse Tautose trejus metus ieškojo būdų, kaip spręsti planetos problemas, ir parengė Globalaus darnaus vystymosi strategiją viso pasaulio valstybėms: „Turime suprasti, jog šis dokumentas iš tikrųjų yra žmonijos išlikimo strategija. Terminai „tvarus vystymasis“ arba „darnus vystymasis“ dažną klaidina, nes mes siekiame ne tvarumo ar darnos, bet žmonių, kaip rūšies, išlikimo. Iki negrįžtamų globalinių pokyčių pradžios turime ne daugiau kaip dešimt metų, todėl mokslininkų suformuluotus uždavinius reikia pradėti įgyvendinti jau šiandien“.

– 2016 m. buvote atrinktas į Jungtinių Tautų nepriklausomų mokslininkų grupę. Kartu su keturiolika kitų pasaulio mokslininkų parengėte JT Globalaus darnaus vystymosi gaires viso pasaulio politiniams lyderiams ir visuomenei. Kodėl Jungtinės Tautos nusprendė suburti tokią grupę? Koks buvo jūsų pagrindinis tikslas?

– Mokslininkų grupės reikėjo dėl to, kad ankstesni Jungtinių Tautų mėginimai diegti darnų vystymąsi pasaulyje nebuvo sėkmingi. 2015-aisiais Jungtinės Tautos parengė 2030 Darbotvarkę, 17 tikslų ir 169 uždavinius valstybėms, kad būtų aišku, ką turime daryti siekdami, jog darnaus vystymosi strategijos įgyvendinimas paspartėtų. Tačiau mažiau nei po metų vykusiame „JT Aukšto lygio politikos forume“, į kurį susirinko deleguoti pasaulio ministrai, paaiškėjo, kad kilo daug neaiškumų, kaip šiuos uždavinius įgyvendinti, kaip matuoti rezultatus, o kai kurių šalių atstovai kėlė klausimą, ar JT suformuluoti tikslai yra moksliškai pagrįsti. Tuomet Jungtinės Tautos suorganizavo pasaulinį konkursą ir atrinko penkiolika mokslininkų šiai strategijai pagrįsti. Konkursas buvo sudėtingas, jame dalyvavo virš keturių šimtų kandidatų.


2016-aisiais pradėjome dirbti. Iš mūsų buvo prašoma per trejus metus parengti mokslinį darnaus vystymosi strategijos dokumentų pagrindimą artėjančiai 2019-ųjų Generalinei Asamblėjai. Ataskaitoje „Ateitis yra dabar: mokslas darniam vystymuisi pasiekti“ suformulavome rekomendacijas šalių vadovams, politikams ir visuomenei, pateikėme mokslinius sprendimus, kaip elgtis, kad žmonija išliktų. Kas keturi metai bus renkamos mokslininkų grupės, kurios stebės šių tikslų įgyvendinimą.

– Jūs turėjote galimybę prieiti prie daugybės duomenų. Ką naujo sužinojote per šiuos darbo Jungtinėse Tautose metus? Kas jus patį nustebino?

– Visos pasaulio problemos man buvo žinomos ir prieš tai, tik nemaniau, kad jos tokios aštrios. Mes gaudavome Pasaulio banko ir kitus duomenis, kurie nėra viešai skelbiami. Pamačius realius skaičius kartais būdavo sunku užmigti, nes padėtis atrodė beviltiška. Smėlio pakrantes jau dabar sudaro trisdešimt procentų plastiko, trūksta maisto, vandenynų ir oro užterštumas didžiulis, nyksta žuvys – aš pats nežinojau, kad mes tiek nusivažiavę. Kinijoje vietoje bičių augalus apdulkina robotukai. Pagal mokslininkų prognozes iki 2045-ųjų bičių dramatiškai sumažės ir pas mus. Aplinkos problemos yra apgaulingos: pažvelgus pro langą Lietuvoje viskas atrodo gerai, sunku įžiūrėti, kokia bloga ekosistemos padėtis.

Didėja socialinė atskirtis, keičiasi klimatas, nyksta bioįvairovė, vartojimas ir nedarni gamyba nepaliaujamai didina taršą. Iš šių reiškinių bet kuris gali būti mums mirtinas. Neseniai NATO projekte „Science for peace“ su mokslininkais kalbėjome apie tai, jog greitu laiku galime sulaukti didžiulių neramumų dėl vandens stokos. Nors vanduo sudaro septyniasdešimt procentų planetos, tačiau tinkamo gerti nėra tiek daug. Dėl maisto trūkumo taip pat gali prasidėti konfliktai tarp valstybių – juk dėl duonos kąsnio alkanas žmogus pasirengęs bet kam.

Žemėje visada buvo problemų, bet šįkart situacija skiriasi tuo, kad lengvus sprendimus daryti jau per vėlu. Tai tas pats, kas aptikti ketvirtos stadijos vėžį. Globalios ekosistemos degradacijos procesai sunkiai sustabdomi, nes kyla iš to, ką mes vadiname „progresu“. Nors žinojome daug pesimistinės informacijos, mūsų ataskaita nėra gąsdinanti – ji teikia vilties, ir kartu labai įpareigoja. Mes vieni kitus drąsindami suradome būdus, kaip situaciją pagerinti.

– Kritikuojate Europos žaliojo kurso koncepciją dėl per didelio susitelkimo į klimato kaitą. Kodėl?

– Pagrindinė problema yra ne klimato kaita. Mes aiškiai savo ataskaitoje įrodome – jei skurdas, socialinė atskirtis, taršos ir bioįvairovės nykimo problemos nebus išspręstos, galime užmiršti apie klimato krizės suvaldymą. Problemas reikia spręsti kompleksiškai, nes visos jos stipriai susipynusios tarpusavyje.

– Kokią socialinę ar ekologinę problemą jūsų mokslininkų grupė išskiria kaip esminę?

– Pagrindinė problema yra socialinė nelygybė. Ji apėmusi daugiau negu pusę pasaulio žmonių. Keturi milijardai gyventojų turi socialinių problemų ir mes visi sėdime vienoje valtyje su jais. Turime padėti kitoms šalims susidoroti su skurdu, nes alkanas žmogus mąsto neracionaliai ir pirmiausia rūpinasi savimi, o ne globalinėmis problemomis. Klimato krizės sprendimas – tai pirmiausia skurdo panaikinimas.

Bangladeše, kuriame siuvami mūsų nešiojami žinomų prekių ženklų drabužiai, už darbo dieną siuvėja gauna du dolerius. Vietnamo gyventojai, dirbantys „Adidas“ gamykloje, nuo klijų poveikio serga baisiomis ligomis, o tikroji šių batų, už kuriuos Vakaruose mokame kelis šimtus dolerių, savikaina tėra keli doleriai. Žmonės, kurie mus apauna ir aprengia, neturi sveikatos apsaugos ar kitų socialinių garantijų.


– Kokių veiksmų siūlote imtis, siekiant mažinti socialinę atskirtį pasaulyje?

– JT Tūkstantmečio tiksluose buvo numatyta, kad, jei kiekviena išsivysčiusi šalis skirtų 0,7 % savo BVP atsilikusių šalių vystymuisi (technologijoms, gamykloms, inovacijoms, statyboms), socialinė atskirtis būtų panaikinta. Jungtinės Tautos šį tikslą įgyvendinti buvo numačiusios nuo 2000-ųjų iki 2015-ųjų metų. Ir ką jūs manot? Per penkiolika metų 0,7 % savo BVP panaudojo tik penkios šalys: Liuksemburgas, Danija, Švedija, Jungtinė Karalystė ir Nyderlandai (0,65 %). Taip jau yra, kad kai žmogus daug turi, jis nori dar daugiau.

Labai svarbu, kad visi mokėtų mokesčius. Juk didžiosios korporacijos dabar to nedaro. Mokesčiai turi būti progresiniai – kas daugiau uždirba, tas daugiau moka. Kartą Švedijoje kolega profesorius pakvietė mane parodyti, kaip jis mokesčiams atiduoda šešiasdešimt procentų savo algos. Paklausiau, ar jam neplyšta širdis, o jis atsakė: „Ne. Nešu šitą voką su pasididžiavimu, nes žinau, kad pinigai sugrįš man. Per gerą švietimą, medicininę priežiūrą, infrastruktūrą.“ Jis tiki vyriausybe, nes ji atskaitinga mokesčių mokėtojams, todėl piliečiams nėra nė minties kažką nusukti. Švedijoje dirbau ketverius metus – ten jaučiau, kad sistema veikia žmogui, kad apie mane galvojama. O pas mus pirmiausia galvojama apie pelną. Čia norėčiau pacituoti vokiečių programavimo specialistą ir filosofą Kai Krause: „Milijardai mūsų pirmtakų būtų tiesiog sudegę iš laimės, jei būtų turėję visa tai, ką šiandien turime mes. Pakeisti viską iš tikrųjų šiandien reikštų visus pagrindinius dalykus padaryti prieinamus visiems Žemės rutulio gyventojams. Padaryti galą toms begalinėms beprasmėms kančioms – štai koks yra pats prasmingiausias tikslas.“

– Nuo ekosistemos krizės niekur nepabėgsime. Jūs teigiate, kad iki negrįžtamų globalinių procesų pradžios žmonėms liko dešimt metų. Prie kokių pokyčių žmonėms teks prisitaikyti?

– Aš net nevadinčiau to prisitaikymu, tai – bandymas išlikti. Trūks vandens, maisto, kils grėsmių žmonių sveikatai. Kadangi pasaulio geriamieji vandenys yra šiauriau, turėsime juo dalintis. Klimato migrantai paskui vandenį keliaus, o mes privalėsime juos priimti. Nebus taip, kad kažkur žmonės mirs iš bado, o mes Lietuvoje uliosime – žmogiškumas reikalaus suteikti pagalbą, nebus kitos išeities. Taigi reikės susitaikyti su tuo, jog Europoje negyvens vien tik europiečiai. Jei tęsis tokia globalizacija, tautos greičiausiai išnyks, tame tarpe ir Lietuva.

Mes nematome kitų būdų išspręsti šitą problemą, išskyrus neatidėliotiną darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimą. Nebent dramatiškai mažintume žmonių skaičių, nustotume gimdyti vaikus. Bet moraliais būdais to padaryti neįmanoma. Reikia suvokti, kad žmonių populiacijos greitas augimas yra didžiausia problema.

– Klimatologai sako, kad dėl klimato krizės žmonių, kaip rūšies, populiacija labai sumažės. Ką jūs apie tai galvojate?

– Gali būti, kad žmonės visai išnyks. Mes esame dalis gamtos, dalis ekosistemos. Bioįvairovė dabar dramatiškai mažėja, nes dėl žmogaus veiklos susidaro sąlygos, nebetinkamos egzistuoti vienai ar kitai rūšiai. Gana greitai Žemėje gali susidaryti sąlygos, kurios bus nepakenčiamos ir žmonių rūšiai. Pavyzdžiui, atsirado nauja nepaprastai pavojinga koronaviruso atmaina iš Pietų Afrikos. Yra įrodyta, kad laukiniai gyvūnai jaučiantys didelį stresą gali išskirti mirtinas medžiagas ar virusus ir juos per tarpininką perduoti žmogui. Koronavirusas tikriausiai ir atsirado iš laukinių gyvūnų, kuriuos žmonės laiko siaubingose sąlygose. Gamta gali sugalvoti galybę būdų, kaip mūsų atsikratyti.

O scenarijų čia gali būti įvairių: ekologinių, geologinių, biologinių. Pavyzdžiui, kai kurie mokslininkai teigia, kad gali atsirasti virusas, kuris sterilizuos žmones. Taip pat staigiai tirpstant ledynams medžiagos ir vanduo žemėje pasiskirstys kitaip ir yra pavojus, kad pasikeis žemės ašies pasvirimas. Jei taip atsitiks, iš esmės pasikeis ne tik klimatas, bet ir orbita. Jungtinių Tautų ataskaitoje mes kalbame apie tai, kokioms sąlygoms susidarius prasidės negrįžtami globaliniai procesai.

– Ar tiesa, kad niekas nežino, kaip iš tikrųjų spręsti ekosistemos problemas?

– Problema tame, kad čia vieno sprendimo nėra. Pasaulis nesusitaria dėl klimato krizės ir vargu, ar gali susitarti. Klimato krizę sukėlėme mes, vakariečiai, o dabar pirštu rodome į Afriką, Aziją, Pietų Ameriką. Kai lankausi besivystančiose šalyse, man sako: „Palaukit, mums reikia atsistoti ant kojų, išspręsti socialines problemas ir tada užsiimsime klimato reikalais.“ Būdami išsivystę, sotūs ir apsipirkę viso likusio pasaulio sąskaita kažko iš jų reikalaujame, nors esame visiškai nelygūs. Nesusivienysime su pasauliu būdami skirtinguose gyvenimo lygmenyse. Sotaus žmogaus su alkanu niekas negali suvienyti.

– Koks būtų jūsų pasiūlymas? Nuo ko pradėti spręsti fundamentalias, beveik neišsprendžiamas problemas?

– Darnus vystymasis visų pirma kviečia grįžti prie moralinių, etinių vertybių. Kai jų nėra, viskas blogėja, nes žmogaus ego veda į katastrofą. Darnaus vystymosi centre yra žmogus ir jo aplinka, todėl tradicinės vertybės – vienas pagrindinių darnaus vystymosi principų. Šiandien melas tampa gyvenimo būdu, kuomet gyventi sąžiningai tiesiog neapsimoka. Moralė bei etika nei versle, nei bankuose, nei kitose sistemose nėra pagrindinės vertybės. Dėl to mes ir esame tokioje padėtyje. Tampame nuasmeninti ir technologijos šį procesą tik skatina. Mokslas įrodė, jog žmogui svarbiausia socialinis ryšys. Turi sugrįžti žmogui būdingi dalykai: empatija, bendradarbiavimas. Ir šios vertybės turi būti diegiamos ne tik alternatyviose mokyklose, o visuotinėje švietimo koncepcijoje, ministerijoje. Priešingu atveju mes nieko negalėsime padaryti.

Taip pat privalu pakeisti dabartinę socialinę ekonominę sistemą, atsisakyti laisvos rinkos ekonomikos. Mes turėjome tą padaryti mažiausiai prieš penkiasdešimt metų. Pokariu suvaidinusi esminį vaidmenį vėliau ši sistema mus ir atvedė į šiandienos kritinę situaciją. Rinką būtina riboti, nes mus riboja ištekliai ir poveikis aplinkai. Reikalinga nauja socialinė ekonominė sistema, kurios vystymosi kriterijus būtų matuojamas ne tik BVP arba pelnu, bet kompleksiniu rodikliu, kurį sudarytų ekonominis, aplinkosauginis, socialinis bei kultūrinis dėmenys. Deja, šiandien Europoje stokojama politikų, kurie išdrįstų pasakyti, jog laikas atsisakyti laisvosios rinkos kapitalizmo ir pajėgtų įgyvendinti reguliuojamos rinkos socioekonominę sistemą.

– Siūlote atsisakyti laisvosios rinkos, nes būtent vartojimas daro mums žalą?

– Taip. Labiausiai mes teršiame gaminiais. Reikia, kad gaminys ilgai tarnautų, kad būtų lengvai pataisomas, perdirbamas ir tinkamas naudoti pakartotinai. Dabar gamintojai nėra suinteresuoti savo produkcijos ilgaamžiškumu, nes laisvosios rinkos pagrindas yra ekonomikos augimas, grįstas didėjančiu vartojimu. Šiandien vartojimo ir gamybos būdai turi keistis iš esmės.

Mes siūlome gaminius keisti paslaugomis. Pavyzdžiui, norint įsigyti šaldytuvą, galima būtų pirkti ne daiktą, o įmonės pirkti šaldymo paslaugas, tai yra šaldytuvą nuomotis. Tada gamintojas norėtų pasiūlyti vartotojui tokį gaminį, kuris visiškai patenkintų poreikius ir tarnautų ilgai. Kita idėja – kad pramonės įmonių darbuotojai visi būtų akcininkais. Tai lemtų kitokį požiūrį į darbą.

Mokslininkai sukūrė labai daug sprendimo būdų, tačiau jiems įgyvendinti reikalinga politinė valia. Deja, politinius sprendimus priimti be galo sunku dėl dabartinės lobistų įtakos. Reikia pažaboti subsidijas, kuriomis remiamos labiausiai taršiausios veiklos: kalnakasyba, energetika ir žemės ūkis. Pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos subsidijavo žemės ūkį, todėl maisto produktai tapo pigūs. Siekdami išplėsti rinkas šiais produktais jie užvertė Meksikos rinką ir tokiu būdu visiškai sužlugdė Meksikos žemės ūkį – jis paprasčiausiai nepajėgė atsilaikyti. Subsidijos iškreipia rinką, stabdo netaršių technologijų vystymąsi ir dažnai tampa naujų rinkų užkariavimo strategija, į bankrotą vedančia vietos pramonę.

– Esate inžinierius, padaręs 140 atradimų, parašėte ne vieną vadovėlį aukštosioms mokykloms ir visą gyvenimą dirbote technologijų srityje. Kaip jums atrodo, ar technologijos gali padėti mums įveikti ekosistemos krizę? Pavyzdžiui, inovacijos, kurios išvalytų anglies dioksidą iš atmosferos ar mikroplastiką iš vandenynų?

– Daugelis žmonių tikisi, kad technologijos išspręs mūsų problemas, bet šįkart aš taip nemanau. Technologijos visada turi dvi puses: jos kažką duoda, bet visuomet ir atima. Be to, jos dažniausiai didina socialinę atskirtį. Technologija, kuri neturėtų neigiamo poveikio žmogui arba aplinkai, neegzistuoja ir vargu, ar galima tokią sukurti. Anglies dioksido absorbavimas ar taršos tvarkymas technologijų pagalba yra savęs apgaudinėjimas. Tarkim, užterštame vandenyje pastatysime filtrą ir išvalysime mikroplastiką, bet kur jį tada dėsime? Mums reikia nustoti generuoti taršą, nustoti išskirti anglies dioksidą, radikaliai pakeisti gamybos būdus ir liautis be saiko vartoti.

Mano jau minėtame NATO projekte dalyvavo profesorius iš Silicio inovacijų slėnio. Jis pasakojo, jog kiekvienais metais Silicio slėnyje į gamybą išleidžiama iki šimto naujų medžiagų, tačiau jų poveikis žmogui ir aplinkai nėra išsamiai tiriamas. Aš jo klausiu: „Kodėl jūs tų medžiagų netiriat?“ O jis sako: „Nes verslas laukti negali. Tyrimas truktų iki septynerių metų.“ Tai mano klausimas būtų toks: kur tas verslas skuba?

Tokių skubėjimo pavyzdžių istorijoje yra labai daug. Kai Thomas Midghley 1930-aisiais išrado freoną, visi labai džiaugėsi. Nuodijo mus juo penkiasdešimt metų, kol apsižiūrėjo, kad freono garai pavojingi – jie didina ozono skylę. Šis mokslininkas taip pat išrado švininį benziną, padidinusį variklio efektyvumą. Su išmetamosiomis dujomis švinas nusėdo į dirvą ir mes jį valgysime dar ilgai. O kodėl tai nebuvo tiriama iškart? Nes nebuvo laiko – svarbiau buvo greitas pelnas.

– Kas, jūsų nuomone, galėtų būti išlikimo strategijos įgyvendinimo vedliais ir tais balsais, kurių dabar klausytųsi visuomenė?

– Vaikai ir jaunimas. Mano kartoje tokių žmonių nedaug, bent jau Lietuvoje. Kai dirbau Švedijoje, turėjau galimybę susitikti su Švedijos gamyklų generaliniais direktoriais. Man labai įstrigo „Ericsson“ gamyklos direktoriaus pasakojimas. Jis sakė: „Aš gamtos apsaugos inspektorių nebijau – aš bijau savo vaikų. Auklėtoja vaikui darželyje papasakojo, kad kvėpuojame blogu oru dėl pramonės taršos. Parėjęs namo vaikas liepė nuvesti visus į gamyklą ir parodyti, ar teršiame, ar ne.“ Aš irgi moksleiviams rekomenduoju eiti į gatves, reikalauti sprendimų, kurie užtikrintų ateities kartų kokybišką gyvenimą. Demokratinėje sistemoje kito būdo nėra.

– Sakėte, kad pamačius statistinius duomenis apie tikrąją ekosistemos ir globalių problemų padėtį buvo sunku užmigti. Kas jums teikia motyvacijos ieškoti sprendimo būdų?

– Apie grėsmes žinau ir nuotaikų būna visokių, bet aš save laikau informuotu optimistu. Tikiu, kad žmogus yra protingas ir pasirinks socioekonominę sistemą, grįstą žmogiškosiomis vertybėmis.

– Kuo jus praturtino darbas Jungtinėse Tautose?

– Labai džiaugiuosi, kad buvo galimybė tame procese sudalyvauti. Nors buvau daug kur, iki tol man nėra tekę dirbti tokių protingų ir iškilių mokslininkų grupėje. Aš ir pats labai pasikeičiau. Esu inžinierius, labai konkretus žmogus. Mūsų grupę sudarė skirtingų mokslų atstovai, tad turėjau progą suvokti kitų sričių mokslinį pagrindą. Dažnai mokslininkų bendruomenėje vyrauja mąstymas tik vienos mokslo srities rėmuose, dėl to kartais pritrūkstame pagarbos vienas kitam. O ši pagarba yra labai svarbi, nes be tarpsritinių tyrimų darnaus vystymosi strategijų įdiegti neįmanoma.

– Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė