Pasaulio ekonomikos aktualijos

[taspac]

Nežinau, koks to kiniečio darbas, bet spėju – nelabai kūrybinis. Bent jau IT dažnai prie kavutės išsprendžiamos problemos, kurios sutaupo ne vienos dienos, o kartais ir savaitės darbą, kai pravaliduojami sprendimai, pasidalijamos idėjos ir patirtis sprendžiant kažkokią problemą. Teko sutikti ir Lietuvoje tokių IT darbuotojų, kurie ateidavo lygiai 8 ir išeidavo lygiai 5 – nevėluodavo į darbą, bet ir nė minutės daugiau nedirbdavo: jokių kavutės, mažai bendravimo. Tačiau dažnai reikėdavo perdaryti, ką jis sukurdavo. Ir labai dažnai tie, kur eina kavutės, pasilieka kažkiek ilgiau darbe, kad nepasimestų mintis arba – kažkoks kaip azartas – pasitikrinti, ar tavo idėja veikia

Kaip pats dirbantis IT (software development) galiu pasakyti, kad darbinių diskusijų prie kavos būna gal 20%, visa kita - apie orą.

Kiniečiai buvo IT service desk specialistai. 1st ir 2nd level support.

[Lettered]

Kiek pastebiu arklio dalis tų, kurie dirba kiek eina, tuos pinigus ne taupo „o ką jeigu bus sunkūs laikai“, o išleidžia.

Jūsų gyvenimo tikslas turbūt nusinešti kuo daugiau pinigų į kapus?
Kalbate apie tai kaip reiktų susimažinti darbo krūvius, kad pradėti gyventi savo malonumui, bet kritikuojate tuos, kurie daug dirba, kad galėtų sau leisti mėgautis gyvenimu.

[taspac]

Tik Ukraina ir kitos šalys susiduria su viena ir ta pačia senėjimo problema. 40 mln darbštingų žmonių šaunu, tik 20 mln jų bus pensininkai ir kiti 20 mln daugumoje jau suaugę, su vaikais ir sveikatos problemomis. Sėkmės juos versti dirbti neatsistojant, nesirūpinti šeima ir nesirgti, kad išlaikyti produktyvumą konkuruoti su indais

Čia ne vertimo klausimas, nei prie jų nei prie mūsų niekas nestovi su šautuvu, kad dirbtume. Čia lūkesčių, jie gal ir turės vaikų ar sveikatos ar kitų problemų, bet jie labiau sukandę dantis dirbs net joms esant nei mes. Ir prašys už tai mažiau pinigų. Mums tai yra (kol kas) patogumo klausimas, jiems tai bus išgyvenimo/atsistojimo ant kojų klausimas. Kuris labiau motyvuoja ir lūkesčius ar sąlygų statymą sumažina?

[mantasm]

Finansinis raštingumas tai čia jau kita tema.

Bet jei pradėsime dirbti daugiau tik tada kai jau ateis sunkesni laikai, o ne dabar, gali būti jau per vėlu. Nes paprasčiausiai gali jau nebūti kur dirbti tą "daugiau".

Jei paeis DI, gali nebebūti kur dirbti „daugiau“ net jei ir arei iki tol.

[andriz]

Tęsiant temą apie gyvenimo - darbo/gyvenimo santykį, 669 ir pan. Keletas mano pvz iš gyvenimo:

..... Tad papasakoja kaip vyksta kitur. Pvz Kinija: ten darbuotojas ateina 8 ryto į ofisą, pasidaro kavos ir sėda prie kompo, ir dirba. Jokiu kas valandą kavos gėrimų, pokalbių apie orą su kolegomis ir pan. Tada valandą pietauja, ir po pietų vėl iki 5 TIK darbas. Nėra ten vergavimų po 12 val. ar pan., bet jei dirbama tai dirbama....

Nežinau, koks to kiniečio darbas, bet spėju – nelabai kūrybinis. Bent jau IT dažnai prie kavutės išsprendžiamos problemos, kurios sutaupo ne vienos dienos, o kartais ir savaitės darbą, kai pravaliduojami sprendimai, pasidalijamos idėjos ir patirtis sprendžiant kažkokią problemą. Teko sutikti ir Lietuvoje tokių IT darbuotojų, kurie ateidavo lygiai 8 ir išeidavo lygiai 5 – nevėluodavo į darbą, bet ir nė minutės daugiau nedirbdavo: jokių kavutės, mažai bendravimo. Tačiau dažnai reikėdavo perdaryti, ką jis sukurdavo. Ir labai dažnai tie, kur eina kavutės, pasilieka kažkiek ilgiau darbe, kad nepasimestų mintis arba – kažkoks kaip azartas – pasitikrinti, ar tavo idėja veikia

[neamos]

Tęsiant temą apie gyvenimo - darbo/gyvenimo santykį, 669 ir pan. Keletas mano pvz iš gyvenimo:

3. Turime vieną milžiną pašonėje. Gerai, kad kol kas jis "užsiėmęs". Tai Ukraina. Kai baigsis karas, jei jiems pavyks įsilieti iki ES rinką, o gal net tapti ES nariais. Jei pavyks gauti kažkokias saugumo garantijas.Ateis 40 milijonų darbo rankų šalis, su mažais atlyginimų poreikiais, geru darbštumu, darbo kultūra, europos supratimu,noru atstatyti šalį, motyvacija ir pan. Tad nebus nuostabu, kai lietuvį norintį per pietus pasitvarkyti asmeninių reikalų, ateinantį į darbą 9, pradedantį dirbti 10 ir kasmet besitikintį 10% algos didėjimo nukonkuruos ukrainietis.

Tik Ukraina ir kitos šalys susiduria su viena ir ta pačia senėjimo problema. 40 mln darbštingų žmonių šaunu, tik 20 mln jų bus pensininkai ir kiti 20 mln daugumoje jau suaugę, su vaikais ir sveikatos problemomis. Sėkmės juos versti dirbti neatsistojant, nesirūpinti šeima ir nesirgti, kad išlaikyti produktyvumą konkuruoti su indais

[taspac]

Kiek pastebiu arklio dalis tų, kurie dirba kiek eina, tuos pinigus ne taupo „o ką jeigu bus sunkūs laikai“, o išleidžia. Ir atėjus sunkesniems laikams dar klausimas kam būtų sunkiau - ar kukliau gyvenantiems kuriems tektų pradėt daugiau dirbt. Ar tiems, kam tektų susiprastinti išpūstą gyvenimo būdą.

Finansinis raštingumas tai čia jau kita tema.

Bet jei pradėsime dirbti daugiau tik tada kai jau ateis sunkesni laikai, o ne dabar, gali būti jau per vėlu. Nes paprasčiausiai gali jau nebūti kur dirbti tą "daugiau".

[mantasm]

Jei "man gana" reiškias pakankamai užsidirbau likusiam gyvenimui iki pensijos tai viskas ok.

Bet net ir užsitikrinus pasyvias pajamas pvz iš NT nuomos negali būti garantuotas, jog krentant ekonomikai bus pakankamai nuomininkų ar nuomos kainos netaps mažesnės nei įmoka bankui.

Bet jei "man gana" yra "pavargau vergauti" ir noriu gyventi patogiai su lūkesčiu, kad esamos pajamos didės kartu su infliacija ar net man nededant daugiau pastangų ar dedant tik minimumą, tai galima taip labai greitai nusivilti.

Tas labai pastebima IT sektoriuose, kur specialistai nematę sunkaus gyvenimo, nuo pat studijų laikų jų labai reikėjo, algos buvo iškart didelės, kavutes, xbox ofisuose, tad jiems ir atrodo kad visada tų darbų bus, atlyginimai bus aukšti, jie diktuos sąlygas, iš bėdos pakaks ir 0,5 etato pajamų, jei nesinorės labai ardytis, nes ir tai bus aukščiau už VDU ir pan.

Kiek pastebiu arklio dalis tų, kurie dirba kiek eina, tuos pinigus ne taupo „o ką jeigu bus sunkūs laikai“, o išleidžia. Ir atėjus sunkesniems laikams dar klausimas kam būtų sunkiau - ar kukliau gyvenantiems kuriems tektų pradėt daugiau dirbt. Ar tiems, kam tektų susiprastinti išpūstą gyvenimo būdą.

[taspac]

Geras pavyzdys. Bet kur išsikels maximos ir autoservisiukai bei plytelių klojėjai?
Nors, sutinku, pokyčiai ateina ir čia.

Jie neišsiskels, bet jų klientai,. kurie paras pajamas dėl nukonkuruotų verslų išėjimo, paprasčiausiai pas juos daugiau neateis arba atėję išleis smarkiai mažiau.

[taspac]

Tikrai manai, kad galime konkuruoti siuvyklų biznyje su Banlgadešu, kuriame nėra šildymo sezono, nereikia žieminių rūbų, o būstas neprivalo būti A+++ energinio naudingumo kategorijos?

Su dabartiniais lūkesčiais (o lūkesčiai tai ne tik darbuotojo norima alga, bet ir darbo kodeksai ar kiti įstatymai kaip ir minėtas A+++) tikrai ne. Tad ir sakau, kad 20+ metų pagyvenome gerai, dar kurį laiką iš inercijos tas gyvenimas bus neblogas. Bet tada, mano akimis ateis kritimas, ir ant kiek jis bus skausmingas, būtent priklauso ir nuo mūsų lūkesčių, valdžios sprendimų ir pan.

[Tomas]

Tokie irgi konkuruoja su pasauliu, yra ne vienas pavyzdys siuvyklų, kurios išsikėlė iš Lietuvos, nes kitur pigiau, našiau ar pan. Patinka ar nepatinka, bet tokia realybė. Tad klausimas, ką darome, būname principingi, laikomės orumo, bet neturime siuvyklų, ar sukandam dantis ir stengiamės išsilaikyti šioje žiaurioje ir negailestingoje konkurencinėje kovoje, pvz sumažindami lūkesčius?

Tikrai manai, kad galime konkuruoti siuvyklų biznyje su Banlgadešu, kuriame nėra šildymo sezono, nereikia žieminių rūbų, o būstas neprivalo būti A+++ energinio naudingumo kategorijos?

[Sula]

Tokie irgi konkuruoja su pasauliu, yra ne vienas pavyzdys siuvyklų, kurios išsikėlė iš Lietuvos, nes kitur pigiau, našiau ar pan. Patinka ar nepatinka, bet tokia realybė. Tad klausimas, ką darome, būname principingi, laikomės orumo, bet neturime siuvyklų, ar sukandam dantis ir stengiamės išsilaikyti šioje žiaurioje ir negailestingoje konkurencinėje kovoje, pvz sumažindami lūkesčius?

Geras pavyzdys. Bet kur išsikels maximos ir autoservisiukai bei plytelių klojėjai?
Nors, sutinku, pokyčiai ateina ir čia.

[taspac]

Klausimas, tik, kas dirba be "kavutės" ir viršvalandžius už VDU ar mažiau. Taip, gal nepakankamai našiai pinigine išraiška. Bet jų - dauguma, kas svarbu demokratijose.

Tokie irgi konkuruoja su pasauliu, yra ne vienas pavyzdys siuvyklų, kurios išsikėlė iš Lietuvos, nes kitur pigiau, našiau ar pan. Patinka ar nepatinka, bet tokia realybė. Tad klausimas, ką darome, būname principingi, laikomės orumo, bet neturime siuvyklų, ar sukandam dantis ir stengiamės išsilaikyti šioje žiaurioje ir negailestingoje konkurencinėje kovoje, pvz sumažindami lūkesčius?

[Sula]

Tas labai pastebima IT sektoriuose, kur specialistai nematę sunkaus gyvenimo, nuo pat studijų laikų jų labai reikėjo, algos buvo iškart didelės, kavutes, xbox ofisuose, tad jiems ir atrodo kad visada tų darbų bus, atlyginimai bus aukšti, jie diktuos sąlygas, iš bėdos pakaks ir 0,5 etato pajamų, jei nesinorės labai ardytis, nes ir tai bus aukščiau už VDU ir pan.

Klausimas, tik, kas dirba be "kavutės" ir viršvalandžius už VDU ar mažiau. Taip, gal nepakankamai našiai pinigine išraiška. Bet jų - dauguma, kas svarbu demokratijose.

[taspac]

P.S. pamiršau dar vieną kol kas miegantį milžiną - DI. Ir jei kas galvoja, kad tai dar toli ar čia išpūstas burbulas, nusivilti teks greičiau nei jie tikisi.

[taspac]

Jei "man gana" reiškias pakankamai užsidirbau likusiam gyvenimui iki pensijos tai viskas ok.

Bet net ir užsitikrinus pasyvias pajamas pvz iš NT nuomos negali būti garantuotas, jog krentant ekonomikai bus pakankamai nuomininkų ar nuomos kainos netaps mažesnės nei įmoka bankui.

Bet jei "man gana" yra "pavargau vergauti" ir noriu gyventi patogiai su lūkesčiu, kad esamos pajamos didės kartu su infliacija ar net man nededant daugiau pastangų ar dedant tik minimumą, tai galima taip labai greitai nusivilti.

Tas labai pastebima IT sektoriuose, kur specialistai nematę sunkaus gyvenimo, nuo pat studijų laikų jų labai reikėjo, algos buvo iškart didelės, kavutes, xbox ofisuose, tad jiems ir atrodo kad visada tų darbų bus, atlyginimai bus aukšti, jie diktuos sąlygas, iš bėdos pakaks ir 0,5 etato pajamų, jei nesinorės labai ardytis, nes ir tai bus aukščiau už VDU ir pan.

[mantasm]

Man rodos čia dvi atskiros temos. Viena yra „noriu mažai dirbt ir daug uždirbt“. Kita yra „man gana“.

[taspac]

Tęsiant temą apie gyvenimo - darbo/gyvenimo santykį, 669 ir pan. Keletas mano pvz iš gyvenimo:

1. Teko diskutuoti apie tai ką rašė Okmanas ir visus tuos “nevergaujančius" darbuotojus su keletu verslininkų, ir beveik corp lygio, ir mažesniais. Tai visų jų atsakymas panašus - mes nieko prieš tą darbą ir gyvenimą derinti darbuotojo naudai, užsimerkiame į tuos vėlavimus, kavos ilgus gėrimus, reikalų tvarkymus darbo metu, nemotyvacijas, darbų darymus tik minimumo lygyje...kol kas. Nes dar mūsų našumas laikosi pasaulinėje konkurencijoje. Bet jau esame labai ant ribos, todėl pamažu jau nyksta visokios darbuotojų "lepinimo" priemonės. Ir tai nėra kažkoks noras išnaudoti ar prisidaryti sau vergų. Kaip vienas pasakė, aš mielai visiems mokėčiau dvigubus atlyginimus ir leisčiau dirbti po 4 val per dieną jei už nugaros nestovėtų visas pasaulis. Ir jei tą ribą peržengsime, teks pasirinkti, ar gyvenimą kreipiame labiau nuo malonumų link darbo, ar išvis darbo neturime. Nes verslas bus paprasčiausiai nukonkuruotas šalių, kultūrų ar pan. kur yra smarkiau dirbama.

2. Esama darbovietė yra pasaulinis corp. Tad turime skyrius visame pasaulyje. Kolega lietuvis patapo service desk product owner. Tas skraido po visą pasaulį atidarydamas ar kuruodamas skirtingose šalyse service desk skyrius. Tad papasakoja kaip vyksta kitur. Pvz Kinija: ten darbuotojas ateina 8 ryto į ofisą, pasidaro kavos ir sėda prie kompo, ir dirba. Jokiu kas valandą kavos gėrimų, pokalbių apie orą su kolegomis ir pan. Tada valandą pietauja, ir po pietų vėl iki 5 TIK darbas. Nėra ten vergavimų po 12 val. ar pan., bet jei dirbama tai dirbama. Vakare su tais pačiais kinais išėjus į barą/restoraną jie atviru tekstu sako - jūs vakariečiai aptingote, nenorite dirbti, mes jus nukonkuruosime.
Kitas pvz Turkija: jei kokia Indija ir Kinija dar matome su skepsiu dėl jų kulturų skurtumo, tai Turkija tikrai didelis žvėris, ir tik Erdogano politika laiko nuo jos pilno įsiliejimo į vakarų rinkas. Daug ir gerai dirbantys darbuotojai ir verslai. Teisinga kultūra, greitai mokosi, suoranta europiečius. Cituojant kolegą, iki Turkijos maniau, kad jei jau pas mus įkūrė kokį stiprų padalinį , tai jį iškelti, is naujo apmokyti darbuotojus kitur ir pan. būtų labai brangu ir sunku. Bet dabar pamačiau, kad jei mes labai išlepsime su savo teisių, atlyginimo, gyvenimo kokybės reikalavimais... Verslai labai greitai pabėgs į tokias Turkijas. Ir jiems tai tikrai brangiai nekainuos.

3. Turime vieną milžiną pašonėje. Gerai, kad kol kas jis "užsiėmęs". Tai Ukraina. Kai baigsis karas, jei jiems pavyks įsilieti iki ES rinką, o gal net tapti ES nariais. Jei pavyks gauti kažkokias saugumo garantijas.Ateis 40 milijonų darbo rankų šalis, su mažais atlyginimų poreikiais, geru darbštumu, darbo kultūra, europos supratimu,noru atstatyti šalį, motyvacija ir pan. Tad nebus nuostabu, kai lietuvį norintį per pietus pasitvarkyti asmeninių reikalų, ateinantį į darbą 9, pradedantį dirbti 10 ir kasmet besitikintį 10% algos didėjimo nukonkuruos ukrainietis.

[Tomizmas]

Toks dalykas kaip "Rytai" iš viso neegzistuoja. Nes yra Vakarų civilizacija (Europa + jos vaikai Amerikose ir Australijose), bet jokios "Rytų civilizacijos" nėra nei pagal Huntingtoną, nei pagal nieką. Yra labai skirtingos ir viena į kitą nepanašios Islamo, Indijos ir Rytų Azijos civilizacijos, yra Rusija - irgi Europos vaikas, bet pabėgęs, piktas ir priešiškas. Bet čia jau krypstame į ne visai ekonominius klausimus.

[PoDV]

Kokie jūsų įrodymai?

Turiu pažįstamų, kurie pagal kultūrą mato daugmaž, kur vokiečiai ar į juos panašūs (tarkim skandinavai ar net britai) tokie tai labiau jau tikri Vakarai. Kuo toliau į Rytus geografiškai ir mažiau panašūs vienom ar kitom savybėm, tai Rytai.

Aš pats jau vertinu, kad Vakarai tai už Vilniaus dabar baigiasi, o ne už Berlyno kažkur, bet susidariau įspūdį, kad ne visiems tas prilimpa, net lietuviams kai kuriems.