Parašė cozzamarra
Rodyti pranešimą
Tiesą sakant, man sunkiai suvokiama, kad apie tokius dalykus įmanoma būti negirdėjus, gyvenant Lietuvoje. Gal tai priklauso kažkaip nuo regionų? Nes kai mokiausi pradinėse klasėse audringais 90-aisiais, pas mus Švenčionėlių mokykloje organizuotai mus visus vesdavo į mišias, padarydavo pertrauką pamokose per religines šventes ir vesdavo į bažnyčią. Ne tik mūsų klasė, bet ir paralelinės, ir vyresnės, ir jaunesnės - visi. Bažnyčia būdavo pilna vaikų.
Kai sulaukus 8 - 9 metų atėjo laikas eiti prie pirmos komunijos - visą katekizmo mokymą ir paruošimą pirmai išpažinčiai ir komunijai, organizavo mokytojai su vietiniais kunigais.
Tikyba būdavo pati pirma pamoka pirmadieniais, nuo jos prasidėdavo savaitė, ir apskritai savaitę pradėdavom visa klasė atsistojusi ir sukalbėjusi poterius. Per tikybos pamokas aiškindavo visas krikščioniškas tradicijas nuo - iki.
Ir mūsų kartos tėvai, net užaugę sovietmečiu, buvo ir yra religingi, pas visus namie visada mačiau kryžius ir šventus paveikslus, ir puikiai žinau kad net senesniais laikais, būdami pionieriais ir komjaunuoliais eidavo į bažnyčią, buvo krikštyti, priėję komunijos, sutvirtinti, tuokėsi bažnyčiose, krikštijo gimusius vaikus, aišku tam nuveždavo į kitą parapiją ar net rajoną "kad nesireklamuoti", bet religija visada buvo gyva, ir labai svarbi gyvenimo dalis.
Gal ne visur Lietuvoje taip buvo? Dėl to man ir keista. Kažkada vienas kolega pasakė, kad nemoka melstis, tai aš laikau išsižiojęs. KAIP įmanoma nemokėti maldų? Nes man atrodo, kad maldų mokėjimas - tai savaime suprantamas dalykas nuo vaikystės.
Komentuoti: