Ekonomikos naujienos

[andyour]

Aš manau, kad tas gerovės indeksas labai priklausomas nuo progreso. Jeigu gyvenimas nors ir pamažu gerėja, visi žmonės žino, kad kitais metais bus geriau ir taip nutinka, tai žmonėse sukelia daug optimizmo.

[andyour]

Lietuvoje ar kitose posovietinėse šalyse, kur visi nori visko daug ir dar daugiau čia ir dabar tą pačią minutę - o jei nepasiekia, tai kaltas Landsbergis, Kirkilas, Kubilius, Šimonytė; o streso lygis pakyla, lyg būtų Napoleonas prie Vaterlo, matantis beviltišką pralaimėjimą.

Apskritai, kodėl, ko gero dauguma lietuvių neapykantą laiko siektinu elgesio pavyzdžiu. Kodėl kažką niekinti yra siektinas pavyzdys?

[Aleksio]

Kiek turiu patirties darbo rinkoje tai pazintys yra svarbios, bet ne ta prasme kad savo drauga priimi i darba delto kad jis yra draugas, o delto kad ji pazysti ir zinai kad jis gali atlikti darba, atrinkti toki zmogu is nepazystamu labai sunku ir gali nepasisekti is pirmo karto. Jei esi blogas darbuotojas pazintys tau gali ir pakenkti.

Jei būtų taip, tai niekas netrukšmautų. Bet valdiškose įmonėse dažnai būna taip, kad priimant du žmones į vienodas pareigas, vienam iš jų duodama 1,5 karto didesnė alga vien dėl to, kad jis yra brolis, žentas, švogeris, sūnus ir t.t. Arba kai priima į darbą žmogų, nors poreikio tam nebuvo, o vėliau paaiškėja, kad jis yra žentas, brolis, švogeris, draugas ir t.t.

[andyour]

Reziumuojant, kiekviena valstybė turi savų gerų savybių

[tivoli]

Danijos "laimingumą" toje šalyje gyvenanti giminaitė paaiškino paprastai - didžiausiu vienam gyventojui tenkančiu antidepresantų kiekiu .

Na tik nereikia. Racijos tame yra, bet... jei tikėsime pagal statistiką, tai vienam žmogui tenkančių antidepresantų rasi daugiau aukštos konkurencijos liberaliose anglosaksų šalyse kaip JAV, JK, net Australijoje nei Skandinavuose. O tą lamingumą parodė keletą studijų, jog Danijoje visuomenė gerai gyvena (nekalbu tik apie turtą, bet ir prasmingą ir visavertį laisvalakį, socialinę sistemą, bei solidų demokratijos egzistavimą - nuo vaikų auklėjimo iki darbo santykių) + sąlyginai tai homogeniška visuomenė, kur galioja principas danai labai pasitiki tik danais, nes jie danai (kas iš karto parodo pasitikėjimą tarpusavyje). Jų 'laimingumas' nėra kažkoks orgazminis ar nenumaldmai neurotinis-kognityvinis pasitenkinimas viskuo supa, o tai labiau vidinis jų pasitenkinimas ('satisfied') esama padėtimi. Plius jie nekelia kažkokių nerealių siekių sau ar visuomenei, valstybei ir pačio opurtunizmo žymiai mažiau, todėl nusivylimas kažko nepasiekus nėra toks išbalansuojantis, koks yra pvz. Lietuvoje ar kitose posovietinėse šalyse, kur visi nori visko daug ir dar daugiau čia ir dabar tą pačią minutę - o jei nepasiekia, tai kaltas Landsbergis, Kirkilas, Kubilius, Šimonytė; o streso lygis pakyla, lyg būtų Napoleonas prie Vaterlo, matantis beviltišką pralaimėjimą.

[senasnamas]

Laimingiausios ir nelaimingiausios pasaulio šalys
Straipsnis metų pabaigos pasvarstymams, iš ko ta šalių laimė susideda.

Kodėl Gana ir Pietų Korėja, kurių Bendrasis vidaus produktas (BVP) 1950 m. buvo panašus, vystėsi tokiomis skirtingomis kryptimis ir Korėjos BVP vienam gyventojui šiandien siekia 39 tūkst. JAV dolerių, o Ganos – tik 3 tūkst.

Trečius metus iš eilės pirmauja Norvegija. Išteklių svarbos nuneigti negalima, tačiau

Laimės ingredientai kur kas sudėtingesni nei disponavimas nafta ar geležies rūda.

Yra ir abejotinų vietų:

JAV pagal verslumo skatinimą sąraše 5-a, o sveikatos apsaugos atžvilgiu – net 1-a, nes JAV yra daugiausiai pasaulyje sveikatos apsaugai išleidžianti valstybė, be to, šioje šalyje itin išvystyta skiepų sistema

Išlaidos sveikatos apsaugai labai slidus pasakymas. Išpučiam vaistų ir med. paslaugų kainas, išlaidos išaugs, bet tai nereiškia, kad visuomenė bus sveikesnė. Seniai žinoma, kad JAV lobizmas med. srityje yra vienas didžiausių. Skiepų sistema irgi nereikėtų per daug didžiuotis - iš ligų profilaktikos tai tampa dideliu verslu. Per pirmus gyvenimo metus JAV naujagimiui, nežinau, ar tik rekomenduojami, ar ir privalomi, 26 skiepai. Tai yra absurdas. Kas lieka iš besiformuojančio imuniteto, kai jį vos žmogui gimus atakuoja 26 neaiškios sudėties vakcinų dozės. Todėl sveikatos apsaugos lygį reikėtų matuoti ne išlaidų lygiu, o ligonių skaičiumi. Bent jau JAV tai išlaidos proporcingos ligonių skaičiui. Vadinasi, sistema niekam tikusi. Išlaidoms augant ligonių skaičius turėtų mažėti.

Svarbu pabrėžti, kad gerovė/laimė – ne toks „žaidimas“, kuriame laimintysis gauna daugiau pralaiminčiojo sąskaita; visos šalys gali progresuoti tuo pačiu metu.

Danijos "laimingumą" toje šalyje gyvenanti giminaitė paaiškino paprastai - didžiausiu vienam gyventojui tenkančiu antidepresantų kiekiu .

[tadux]

Kiek turiu patirties darbo rinkoje tai pazintys yra svarbios, bet ne ta prasme kad savo drauga priimi i darba delto kad jis yra draugas, o delto kad ji pazysti ir zinai kad jis gali atlikti darba, atrinkti toki zmogu is nepazystamu labai sunku ir gali nepasisekti is pirmo karto. Jei esi blogas darbuotojas pazintys tau gali ir pakenkti.

[andyour]

/\ bedarbio pašalpa mokama tik pusę metų. Tiesiog, aš stengius kalbėti apie esmę, tai žinoma, kad joms esant mažesnėms valstybė sutaupytų.

[Lettered]

Bet tai mažai ką sprendžia, nepakankamai sukuria darbo vietų.

Bet pinigų tikrai per daug išleidžiama bedarbio pašalpoms, nesitikėjau, kad tokia didelė suma, jau nekalbant apie visas kitas lengvatas. Galų gale tegul geriau išvažiuoja į kitą šalį, jei čia nėra darbo. Kokia nauda, jei tokios sumos gula ant dirbančiųjų pečių?

[andyour]

O, pasirodo, mano idėjos ne vienišos šioje padangėje

Nuomonė. Pašalpos bedarbiams turi būti mažinamos

Bet tai mažai ką sprendžia, nepakankamai sukuria darbo vietų.

[Lettered]

Taip, bet ne todėl, kad jie pažįstami, bet todėl, kad galbūt jie patikimi. Tai ne tas pats, kas lietuviškas švogerizmas.

O ką reiškia "patikimesi"? Faktas, kad UK pažintys yra daug svarbesnės. Lietuvoje tas galioja nebent kalbant apie "paprastus" darbus. Žodžiu, čia tik stereotipas, kad Lietuvoje labiau svarbūs draugystės ryšiai nei kitur.

[John]

Pats visą tą perėjau prieš du metus atvykęs į UK ir galiu drąsiai pasakyti, kad Lietuvoje švogerizmas praktiškai neegzistuoja palyginus su anglišku švogerizmu. Didžioji darbo pasiūlymų dalis nepatenka į jokius skelbimus, bet gaunama tik per pažįstamus.

Taip, bet ne todėl, kad jie pažįstami, bet todėl, kad galbūt jie patikimi. Tai ne tas pats, kas lietuviškas švogerizmas.

[deep'as]

Toks dalykas kaip lietuviškas švogerizmas čia neegzistuoja.

Pats visą tą perėjau prieš du metus atvykęs į UK ir galiu drąsiai pasakyti, kad Lietuvoje švogerizmas praktiškai neegzistuoja palyginus su anglišku švogerizmu. Didžioji darbo pasiūlymų dalis nepatenka į jokius skelbimus, bet gaunama tik per pažįstamus.

[John]

O pats kokį darbą dirbi, kad visus likusius vadini tinginiais ir veltėdžiais?

Dirbu normalų darbą, kurio pakanka mano poreikiams ir pomėgiams tenkinti. Į savo darbą žiūriu atsakingai ir teikiu jam prioritetą prieš visas kasdienines smulkmenas (išskyrus atostogas). To pakanka, kad būtum gerbiamas, mylimas ir visada laukiamas.

Kiek laiko trunka, pvz., Londone darbo paieška pagal turimas kvalifikacijas? Pusmetį, metus? O jei nepasiseks? Dar kartą plius tiek laiko. Ir tai ten tu turi būti ohoho – 10 kartų aplinkinius prašaunantis. O kiek tokių šaunuolių Londone į vieną darbo vietą? Užsuk į normalesnį Job Center ir pamatysi, kiek tvarkingų ir išsilavinusių vietinių (anglakalbių) žmonių ieško darbo, o jų paieškos baigiasi siūlymu atsiųsti savo CV. Arba į kokią kolegiją; pamatysi, koks žmonių srautas „noriu noriu noriu“.

Tiesa, gero ir gerai apmokamo darbo niekas šiaip sau neduoda. Jį reikia užsitarnauti. Kita vertus, jei turi paklausią specialybę, darbą gausi nesunkiai. Galbūt ne po savaitės, bet po mėnesio. Jei tikrai nesiseks, po metų (tuo metu dirbsi darbą ne pagal kvalifikaciją). Bet darbą gausi. O toliau viskas priklausys nuo paties: kaip stengsiesi, kaip gerai dirbsi ir kaip užsirekomenduosi. Niekas šiaip sau į viršų nekels, nes viskas priklauso tik nuo paties ir kaip sugebėsi įrodyti, kad esi vertas geresnės pozicijos. Toks dalykas kaip lietuviškas švogerizmas čia neegzistuoja. Aš su tuo susidūriau ir gana greit supratau, kad galų gale viskas priklauso tik nuo manęs. Jei vienur nepasiseks, tai pasiseks kitur. Bet tikrai pasiseks, jei netingėsi ir neišsidirbinėsi.

Kuo man patinka UK, kad jei esi geras darbuotojas ir netingi dirbti, čia būsi gerbiamas, mylimas, giriamas ir laukiamas, nepriklausomai nuo aplinkybių. Darbą čia rasti kur kas lengviau, nei Lietuvoje. O ir visokių kvalifikacijos nereikalaujančių darbų pilna, kuriuos padirbęs beveik visada turi šansą kilti kokios nors karjeros laiptais. Svarbiausia dirbti, stengtis ir būti nuoširdžiam su savo darbu ir pareigomis. Vienintelė priežastis, kai čia kyla sunkumų įsidarbinti, jei esi labai sunkios sveikatos būklės (aklas, neturi kojų, rankų, esi psichiškai nesveikas ir t.t.... nors aišku tuomet galioja visokios valstybės socialinės programos, su kuriomis gali pasidaryti benefitų ir visokių panašių bla bla bla).

Galima pamanyti, kad aplinkui – vien lūzeriai, tinginiai ir veltėdžiai.

Kadangi pats praėjau UK darbo struktūrą nuo apačios iki "saugių" sluoksnių, labai gerai žinau, kas kaip veikia. Mažai apmokamo darbo (kur visvien mokama daugiau, nei minimumas), nors vežimu vežk. Teko pačiam matyti, kaip elgiasi su tokiu darbu susidūrę vietiniai socialinės sistemos išlaikytiniai. Pirmą dieną į darbą tikriausiai pavėluos, nes "vėlavo traukinys". Po kelių dienų "susirgs". Dar po kelių dienų bus "šeimos problemos". Po savaitės pavėluos bent valandą išvis be pasiteisinimo. O po dar kelių savaičių išvis nepasirodys darbe ir tuo viskas baigsis. Man pačiam teko asmeniškai susidurti su ne vienu tokiu atveju. Tai labai liūdnas ir žiaurus reiškinys, nes tokių žmonių čia yra labai daug. Ištisi kvartalai apgyvendinti tokiais veltėdžiais. Ištisos kartos nėra ragavusios darbo ir jie tiesiog nesuvokia, kas yra atsakomybė ir kodėl darbe reikia būti laiku, kodėl negalima darbe tiesiog nepasirodyti arba kodėl išvis reikia eiti į darbą. Tu pats nepatikėtum, kiek čia tokių lūzerių yra. Mane šiurpas ima ir aš nesuprantu, kodėl šita problema čia tiesiog ignoruojama.

Jei turėtum beveik pilnametę atžalą, kokį kelią pasiūlytum jam rinktis šiandien ir argumentuok, kodėl? Atsakyk į šitą; į likusius gali neatsikirtinėti.

Neturiu tokios atžalos, bet turiu vieną gerą pažįstamą, kuri būtent tokią atžalą turi ir šiuo metu kaip tik rūpinasi jos ateitimi. Tik nelabai supratau klausimo ir ką tiksliai norėtum sižinoti?

[Combat]

SoDrų ir dabar nėra... kai kur. Pavyzdžiui Singapūre. Nėra ten jokių išmokų, didelių valstybinių pensijų, nemokamų dalykų. Ar daug ten badaujančių, valkataujančių? Ar didelis nedarbas? Ar žmonėms bloga gyventi? Paradoksas, bet išplėstinės valstybinės socialinės sistemos nebuvimas viską sureguliavo taip, kad Singapūras iš esmės pasiekė daugumą tikslų, kurių dažnai nepasiekia netgi dosnios soc. sistemos (pvz., UK). Tai iš esmės teisinga sistema, nes visi supranta, kad tik darbu ko nors pasieksi. O aš pats kasdien matau kad ir tos pačios Britanijos socialinės sistemos išlaikytinius, kurių čia yra labai labai daug. Tai labai kraupus vaizdas. Tiesiog kažkoks košmaras. Aš rimtai imu galvoti, kad visa tas skandinaviško stiliaus soc. sistemas reikia siųsti velniop. Palikti nebent sveikatos apsaugą ir kitus pačius svarbiausius dalykus, kaip nemokamo maisto davinius ar būsto schemos benamiams ir visiškai neišgalintiems už jį susimokėti.

O pats kokį darbą dirbi, kad visus likusius vadini tinginiais ir veltėdžiais?

Kiek Londone žinai įmonių kuriose, pvz., atvykus su čemodanu, galėtum įsidarbinti ir dar iš tos įmonės gyvenamąjį plotą gauti pradžiai, kaip, pvz., TSRS santechnikas Afonia, aerodrome su čemodanu besiblaškantis ir niekaip negalintis apsispręsti į kurį miestą skristi naujam gyvenimui – Čeliabinską, Čerepovecą ar Čitą (kiek pamenu, tas epizodas kažkur į filmo pabaigą). Toks bet kuriame mieste bet kurioj santvarkoj gyventų.
Kiek laiko trunka, pvz., Londone darbo paieška pagal turimas kvalifikacijas? Pusmetį, metus? O jei nepasiseks? Dar kartą plius tiek laiko. Ir tai ten tu turi būti ohoho – 10 kartų aplinkinius prašaunantis. O kiek tokių šaunuolių Londone į vieną darbo vietą? Užsuk į normalesnį Job Center ir pamatysi, kiek tvarkingų ir išsilavinusių vietinių (anglakalbių) žmonių ieško darbo, o jų paieškos baigiasi siūlymu atsiųsti savo CV. Arba į kokią kolegiją; pamatysi, koks žmonių srautas „noriu noriu noriu“.

Tas pats ir Lietuvoj. Pvz., man atskambino tik tada, kai į CV įrašiau, kad „galima tartis dėl darbo 0,1 etato“. Ne idiotas, kad sutikčiau dirbti visą darbo dieną už 0,1 etato. Arba sąlygomis, kad mes tau viską duodam, bet atlyginimą pats užsidirbi, už SODRĄ susimoki ir dar darbo kaštus pasidengi. Jei darbdavys negarantuotas pardavimais ir paklausa, tai gal nišą kokie durniai užpildys, bandydami išspausti vašką iš š...?

Galima pamanyti, kad aplinkui – vien lūzeriai, tinginiai ir veltėdžiai.

UK iš 14 amžiaus jau išbrido, kad grįžtų prie pačio siūlomo modelio.

Jei turėtum beveik pilnametę atžalą, kokį kelią pasiūlytum jam rinktis šiandien ir argumentuok, kodėl? Atsakyk į šitą; į likusius gali neatsikirtinėti.

[Wycka]

O, pasirodo, mano idėjos ne vienišos šioje padangėje

Nuomonė. Pašalpos bedarbiams turi būti mažinamos

[Wycka]

/\ Bet nuo prekių vis tiek lūžta lentynos

Mano kiemas irgi pilnas šiukšlių, nors kas mėnesį tvarkingai apmoku aplinkos tvarkymo sąskaitas. Ir ką — nuo to kam nors geriau?

[Wycka]

Nori pasakyti, kad vaikai, pensininkai ir ligoniai turi dirbti?

Laba diena. Noriu pasakyti, kad kažkam reikia juos išlaikyti. O jų yra nemažai. Ir šią „puokštę“ žaviai papildo bedarbiai veltėdžiai, kuriems valstybę jaučia begalinę meilę ir nenugalimą poreikį juos išlaikyti svetimais pinigais. Už tai ir pakelkime naujametines taures.

[LBP]

Visi seni ar jauni miršta nuo ligų. Dar niekas nemirė nuo senatvės.
Dabartinė socialinė apsauga degradavo iki tiek, kad tapo piktnaudžiautojų rojumi. Sąžiningai dirbantys ir mokantys mokesčius tiesiog privalo išlaikyti veltėdžius. Paradoksas, bet sistema skatina nedirbti. Pvz jau dabar Lietuvoje visuomenę išlaiko tik vos per 40% žmonių. Nedirba, ir dėl to mokesčių SoDrai nemoka vaikai, mokiniai, dalis studentų, pensininkai, didžioji daugumą invalidų, bedarbiai, bomžai, kaliniai. Laikinai nedirba sergantieji ir esantys dekretinėse ar nemokamose atostogose. PSD moka tik dirbantieji ir patys norintys jį savarankiškai susimokėti (bet ar daug tokių yra?), tačiau nuėjęs į polikliniką tegul ir eilinio sveikatos patikrinimo (reikalauja darbdavys, kartą į metus), privalai laukti bendroje eilėje pas šeimos daktarą kartu su tais pačiais vaikais, paaugliais ir pensininkais. Ir dažnai laukti tenka ilgai, nors ir tau paskirtas priėmimo laikas. Visiška nepagarba dirbančiojo žmogaus laikui, kurio ir taip nuolat trūksta.

Nori pasakyti, kad vaikai, pensininkai ir ligoniai turi dirbti?

[andyour]

/\ Bet nuo prekių vis tiek lūžta lentynos