Parašė Romas
Rodyti pranešimą
Antras lenkinimo etapas: ponai dvarininkai ir ponai kunigai aiškina savo tarnams valstiečiams / savo beraščiams baudžiauninkams, kad Dievas nesupranta lietuviškai ir todėl jie turi suprast lenkiškai arba melstis lenkiškai net patys savęs nesuprasdami.
Trečias lenkinimo etapas: gente Lituanus, natione Polonus (lietuvių gentis, lenkų nacija / tauta). Lenkiškos knygos, lenkiškos mokyklos, lenkiškas universitetas, Rytų Lietuvoj – kaimynai baltarusiai, kurių kalba panaši į lenkų ir kuriems apsilenkint — kaip nusispjaut, gyveni ir lenkiniesi, kiek prireikia.
Ketvirtas lenkinimo etapas – prijungimas prie Lenkijos (Želigovskis, kuris atseit nieko su Lenkija nederino).
Viskas. Visų pavardės sulenkinamos, visų kaimų pavadinimai sulenkinami, trukdoma atsirasti ir vystytis lietuvių organizacijoms, mokykloms, lietuviškoms pamaldoms, knygoms ir t. t.
Rusijos okupacijos laikais tas kraštas buvo ir rusinamas.
Dabar lietuviški kaimų pavadinimai yra išlikę, bet norima, kad būtų vartojami tik perdarytieji į lenkiškus.
Kol kas lietuviški bus užrašyti. Paskui gali užeit, kad kam “lenkams” “lenkų žemėje” išvis tie lietuviški. Paskui gali užeit, kad “kodėl čia išvis Lietuva?”
Tai todėl Lietuva, kad istoriškai čia buvo Eišiškės, Šalčininkai, Ažulaukė, Vabalninkas, Druskininkai, Pabradė, Švečionėliai, Varėna, Dieveniškės, Trakai, Baltoji Vokė, Vilnia / Vilnius, be to, dab. Baltarusijoje buvo Lyda, Smurgainiai, Pastoviai, Narutis ir kt., o ne tai, ką žemėlapiuose užrašė Lenkijos lenkai ir susilenkinę Lietuvos ponai.

Komentuoti: