Knygų rekomendacijos

[laimutis]

Neiškentėjau ir įsigijau Vasilijaus Safronovo knygą Klaipėdos miesto istorija, labai knietėjo sužinoti ką rašo istorikas, koks požiūris į miesto istoriją. Gal jau kas skaitėte, kokia jūsų nuomonė apie šia knygą ir autoriaus požiūrį į miesto praeitį? Bet skaitant pamačiau, kad V.Safronovo pažiūros visiškai nepasikeitė. Apie tai jau seniau rašė Martynas Purvinas. M. Purvinas. Ar Mažoji Lietuva tebuvo miražas? (I) | Alkas.lt

Istorikas V.Safronovas turi ir savo požiūri į 1923 m. Klaipėdos prijungimą, savaip traktuoja visą istoriją po 1923 iki dabar, bet juk nenuostabu, pažiūrėkite kas recenzavo knygą ogi tas istorikas kuriam Klaipėdos krašto atgavimas 1923 m. – ne vertybė, ne šventė. Kaip A.Nikžentaitis Klaipėdos kraštą okupavo | SLAPTAI

[RokasLT]

Ne iš reperių reikia mokytis. Šitos knygos, kurias minėjau, yra labai reikalingos ir dalinai užpildo tą nišą, kuri yra praktiškai tuščia. Man labai keista, kad vaikus mokykloje moko matematinių lygčių (kas be abejo yra reikalinga), bet beveik visai nemoko socialinių įgūdžių, bendravimo, atpažinimo kada tavimi naudojasi ar mobinguoja ir t. t. Lygčių gal ne kiekvienam prireiks, tuo tarpu darbe ar šeimyniniame gyvenime pastovėti už save, netapti manipuliacijų auka, nenukentėti nuo intrigų ir specialių bandymų pakenkti - tai tenka daryti daugumai (nors gal netgi visiems). Ir labai gaila, kad tokius dalykus reikia mokytis bandymų ir klaidų metodu, neatsinešus iš mokymo įstaigos jokios teorijos apie tai. Čia gal nesvarbūs dalykai gyvenime? Bet nervų ląstelės niekam neatsistato. Taip kad, tokių knygų labai reikia.

Aš pateikiau reperius kaip pvz., kad kai tu kalbi tavęs nenukirstų viduryje sakinio ir neišmuštu iš vėžių. Jei varai varyk iki galo, ir nekreipk į idioto pertraukimus. Gali perskaityti knygą, bet jei neturi patirties ir/ar labai švelnų charakterį, tai bet koks chamas gali per tave perlipti. Pvz. galima pradėti nuo repavimo, greito skaitymo, paskui pristatymų prieš auditoriją (kad įgautum drąsos), naglų žmonių pastatimo į vietą, jei užlenda prieš tave ar prieš kitus eilėje ir t. t.

[mantasm]

Ne iš reperių reikia mokytis. Šitos knygos, kurias minėjau, yra labai reikalingos ir dalinai užpildo tą nišą, kuri yra praktiškai tuščia. Man labai keista, kad vaikus mokykloje moko matematinių lygčių (kas be abejo yra reikalinga), bet beveik visai nemoko socialinių įgūdžių, bendravimo, atpažinimo kada tavimi naudojasi ar mobinguoja ir t. t. Lygčių gal ne kiekvienam prireiks, tuo tarpu darbe ar šeimyniniame gyvenime pastovėti už save, netapti manipuliacijų auka, nenukentėti nuo intrigų ir specialių bandymų pakenkti - tai tenka daryti daugumai (nors gal netgi visiems). Ir labai gaila, kad tokius dalykus reikia mokytis bandymų ir klaidų metodu, neatsinešus iš mokymo įstaigos jokios teorijos apie tai. Čia gal nesvarbūs dalykai gyvenime? Bet nervų ląstelės niekam neatsistato. Taip kad, tokių knygų labai reikia.

Kaip tai nemoko? Moko. Tik ne formali programa, o aplinka.

Tokius dalykus, kuriuose nėra aiškių matematinių formulių, visada tenka mokytis klaidų ir bandymų metodu. Knygos nebent gali duoti kažkokias gaires.

[Tomizmas]

Nu tai nx tokį viršininką, vistiek idiotas viršininkas, dauguma atvejų jausis viršesniu už tave. Verbalinio sumalimo, jei neturi iš savęs, gali išmokti iš reperių, pradėk repuoti, ar bent jau skaityti eilėraščius, kad galėtum ne stabdomas išreikšti save. Drąsos suteikia skaitymai, pranešimai auditorijai, ką aš pats kuo dažniau dariau universitetuose.

Ne iš reperių reikia mokytis. Šitos knygos, kurias minėjau, yra labai reikalingos ir dalinai užpildo tą nišą, kuri yra praktiškai tuščia. Man labai keista, kad vaikus mokykloje moko matematinių lygčių (kas be abejo yra reikalinga), bet beveik visai nemoko socialinių įgūdžių, bendravimo, atpažinimo kada tavimi naudojasi ar mobinguoja ir t. t. Lygčių gal ne kiekvienam prireiks, tuo tarpu darbe ar šeimyniniame gyvenime pastovėti už save, netapti manipuliacijų auka, nenukentėti nuo intrigų ir specialių bandymų pakenkti - tai tenka daryti daugumai (nors gal netgi visiems). Ir labai gaila, kad tokius dalykus reikia mokytis bandymų ir klaidų metodu, neatsinešus iš mokymo įstaigos jokios teorijos apie tai. Čia gal nesvarbūs dalykai gyvenime? Bet nervų ląstelės niekam neatsistato. Taip kad, tokių knygų labai reikia.

[RokasLT]

Tas idiotas gali būti ir tavo viršininku, tada reikia kitų metodų. O sumalti verbaliai irgi ne visi moka, reikia teorijos.

Nu tai nx tokį viršininką, vistiek idiotas viršininkas, dauguma atvejų jausis viršesniu už tave. Verbalinio sumalimo, jei neturi iš savęs, gali išmokti iš reperių, pradėk repuoti, ar bent jau skaityti eilėraščius, kad galėtum ne stabdomas išreikšti save. Drąsos suteikia skaitymai, pranešimai auditorijai, ką aš pats kuo dažniau dariau universitetuose.

[mantasm]

Tas idiotas gali būti ir tavo viršininku, tada reikia kitų metodų. O sumalti verbaliai irgi ne visi moka, reikia teorijos.

Tada reikia sumalti raštu parašant pareiškimą išeit iš darbo

[Tomizmas]

Nahrem čia skaityti. Konfrontuoji su idiotu ir verbaliai jį sumali į miltus. Dar čia skaityti, terliotis. LOL

Tas idiotas gali būti ir tavo viršininku, tada reikia kitų metodų. O sumalti verbaliai irgi ne visi moka, reikia teorijos.

[manometras]

NahreM.

[RokasLT]

Thomas Erikson, švedų autorius, 2 knygos: Aplink mane - vien tik idiotai ir Aplink mane - vien tik psichopatai. Superinės knygos apie tai, ko nė vienas neišvengia gyvenime ir ypatingai darbuose, bet taip pat ir asmeniniame gyvenime: visokios intrigos, žmonių tarpusavio rietenos, noras pasinaudoti, kenkti vienas kitam, pavydas, juodinimas, mobingas, nenormali konkurencija, lipimas per galvas, apkalbos, šmeižtas ir t. t. Gerai išnagrinėta kokie tipažai tuo užsiima, kodėl jie tai daro, kokiais būdais tai daro, ir svarbiausia - kaip su tuo kovoti arba išvengti. Labai svarbūs gyvenimiški dalykai. Sakyčiau, kad būčiau kai kurių dalykų išvengęs gyvenime, jei būčiau perskaitęs anksčiau...

Nahrem čia skaityti. Konfrontuoji su idiotu ir verbaliai jį sumali į miltus. Dar čia skaityti, terliotis. LOL

[Tomizmas]

Thomas Erikson, švedų autorius, 2 knygos: Aplink mane - vien tik idiotai ir Aplink mane - vien tik psichopatai. Superinės knygos apie tai, ko nė vienas neišvengia gyvenime ir ypatingai darbuose, bet taip pat ir asmeniniame gyvenime: visokios intrigos, žmonių tarpusavio rietenos, noras pasinaudoti, kenkti vienas kitam, pavydas, juodinimas, mobingas, nenormali konkurencija, lipimas per galvas, apkalbos, šmeižtas ir t. t. Gerai išnagrinėta kokie tipažai tuo užsiima, kodėl jie tai daro, kokiais būdais tai daro, ir svarbiausia - kaip su tuo kovoti arba išvengti. Labai svarbūs gyvenimiški dalykai. Sakyčiau, kad būčiau kai kurių dalykų išvengęs gyvenime, jei būčiau perskaitęs anksčiau...

[c2h5oh]

Ne knygos rekomendacija kaipo tokia - bet įdomi ataskaita apie knygų rinką, mažėjantį užmokestį autoriams, ir vis didėjantį Amazon vaidmenį.

https://www.authorsguild.org/industr...income-survey/

[Eikantas X]

Smagus skaitalėlis apie proletarišką 90s Vilniaus jaunuolių gyvenimą.


https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/...18-09-23-16-30

„Iš tų laikų, ko gero, labiausiai prisimena nuoga tikrovė. Jokios vertikalės, vien horizontalė. Labai keistas laikotarpis“, – sako knygą apie paskutinį XX amžiaus dešimtmetį išleidęs Kęstutis Šapoka. Vilniaus socialektu parašytas ir iš daugybės autentiškų paskutinio XX amžiaus dešimtmečio kasdienybės detalių nuaustas Kęstučio Šapokos apysakų romanas „Pušis, kuri juokėsi“ jau sulaukė nemažai prieštaringų vertinimų. Ir dėl pavadinimo, ir dėl kalbos, ir formos dalykų. Kęstutis Šapoka rašė knygą apie savo kartą ir savo Vilnių, kurio nerado kitų lietuvių autorių knygose. Autorius savotiškai perinterpretuoja Justino Marcinkevičiaus apysaką tuo pačiu pavadinimu. Matomiausia šiuos du kūrinius siejanti gija – miestiečių jaunuolių ieškojimai, tas amžiaus etapas, kai gyvenimas dar neįsispraudė į aiškius ir prognozuojamus siužetus. Tik Kęstučio Šapokos jaunuoliai iš kito socialinio sluoksnio, balansuojantys ant asocialumo ribos, besiverčiantys trumpalaikiais darbais, įsiveliantys į kiemų ir rajonų reikalus. O pats Vilnius ne Katedros aikštė ir Gedimino prospektas, ne turistiniais maršrutai, o atokesni ir niūresni rajonai. Knygos veiksmas vyksta pirmoje dvidešimto amžiaus dešimtojo dešimtmečio pusėje, prisimename kai kuriuos visuomeninius to meto įvykius, bet daug didesnę dalį užima to meto buities, ekonomikos, gyvensenos detalių rekonstravimas. Laidoje su autoriumi kalbėsimės apie tai, kodėl dabar dešimtasis dešimtmetis mums tapo toks svarbus ir įdomus, kodėl jis dažnai atrodo juokingas, kas per tuos metus pasikeitė, o kas išliko nepakitę mūsų visuomenėje. Kuo autoriui patrauklus amerikietiškas „purvinasis realizmas“ ir rusiška „černucha“? Kodėl tas laikas atrodo „tikresnis“, negu šiandiena? Ved. Rimantas Kmita.

https://kitosknygos.lt/knygos/Pusis-kuri-juokesi

https://370.diena.lt/2018/04/18/kest...aturos-zanras/
http://literaturairmenas.lt/proza/ke...-juokesi-pusys
https://www.15min.lt/kultura/naujien...esi-286-950918

[J.U.]

Lietuvos leidyklos pradeda atrasti John le Carre, puikių detektyvų autorių, šaltojo karo žinovą.
https://www.15min.lt/kultura/naujien...je-286-1045904

[Eikantas X]

1982 metais lietuviškai yra išleista prancūzų keliautojo ir etnografo knyga "Kelionės į Mustangą ir Butaną". Mustangas apskritai mažai kam Lietuvoje girdėtas. Tuo metu abi buvo atkampios Himalajų karalystės. Labai įdomiai aprašytas jų gyvenimo būdas, papročiai ir politinė situacija. Rekomenduoju pasiskaityti, jei pavyks gauti.

Na gauti nėra itin sunku, nuo šiuo metu 8 egzemplioriai nuo 30 ct:

https://www.sena.lt/dokumentine-lite...anga_ir_butana

[J.U.]

Su dideliu įdomumu prieš kurį laiką perskaičiau:
http://www.madeinvilnius.com/lt/viln...aus-reliktu/i/
Knyga įdomi tuo, kad atskleidžia ne tik visiems žinomas vietas, fasadus, bet ir naudojantis ja galima aplandžioti užkaborius, kur nė galvon neateitų nulįsti

[J.U.]

Čia dokumentika ar romanas?

Nei dokumentika, nei romanas, nei detektyvas nors turi visų šių žanrų bruožų.
Yra dar kita man patikusi šios autorės knyga, nors retai kuri moters rašyta man patinka. Tai daugiau detektyvas, nors ne visai.

***Sibila, vienturtė turtuolių fabrikantų dukra, „neegzistuoja“. Penkiolika metų ji gyvena už visuomenės sistemos ribų. Sibila – viena iš daugelio Stokholmo benamių: taip jai pavyko pamiršti siaubingą praeitį tėvų namuose, tai jai suteikė laisvę puoselėti jaukių savų namų ir vienatvės svajonę... Ilgainiui ji išmoko ne gyventi, o išgyventi iki rytdienos.
Bet staiga Sibilą tarsi verpetas įsuka klaikus nusikaltimas – ji tampa ieškomiausiu asmeniu Švedijoje. Šis įvykis „jos didžiausią darbą sudaužė į trupinius. Jos jėgą pavertė pamišimu. Jos kuklią būtį – vienišiaus neviltimi“.***
Labai gerai atskleista šiuolaikė Švedijos visuomenė.

[andyour]

Yra gera švedų rašytojos knyga apie tai koks dabar švedų gyvenimo būdas. Apie vyrų infantilizmą ir moterų teises tame tarpe.

Čia dokumentika ar romanas?

[J.U.]

Švedės lyg labiausiai mėgsta savo teises, bei moterų ir vyrų lygybę. Panašu, jos nebenori vienos auginti vaikų ir tvarkyti namų, o vyrai švedai per tūkstančius metų to nedarę tiesiog nemoka. Išsiskirianti vienišų tėčių statistika rodo, kad gana daug kam nepavyksta išvengti šių rūpesčių. Šiaip, tėvo ir motinos meilės nėra tapačios. Taip nebus niekad, kad vyrai augins vaikus.

Yra gera švedų rašytojos knyga apie tai koks dabar švedų gyvenimo būdas. Apie vyrų infantilizmą ir moterų teises tame tarpe.

[laimutis]

A.Andriušaitis. „Ekzekutorius“ – šiurpi žudiko išpažintis


http://alkas.lt/2012/03/17/a-andrius...ko-ispazintis/

S. Dombskis rašo: Pasibaigus karui daugelį metų bandžiau analizuoti save patį ir galiausiai pripažinau, jog tokį žvėriškumo laipsnį pasiekiau daugiausia dėl mano auklėjimo vaikystėje – perdėtai patriotinėje atmosferoje. Kaip stebėtinai šis prisipažinimas koreliuoja su kitu, dar gerokai iki karo parašytu prancūzo Renė Martelio (René Martel) tekstu: Jau kelinti metai esame priversti būti Lenkijos imperialistinių idėjų atgijimo liudininkais. Tai yra ta pati psichozė, ta pati kitų tautų niekinimo ir naikinimo dvasia, tas pats klaidų ir kvailysčių svaigulys – ką mūsų seneliai švelniai vadino „nesaikingumu“. Vienas labiausiai aliarmuojančių simptomų Lenkijoje yra intelektualinis ir moralinis jaunuomenės nuodijimas knygomis ir vadovėliais, kurie, persunkti lenkų tautos didybės manijomis, sistemingai ardo vaiko sielą, skiepydami jam neapykantos jausmą.

[J.U.]

Iš kur ją gavai?

Gavau dovanų