„Kolektyvizacija – ne tik kolchozų klausimas. Tai visos Lietuvos visuomenės užvaldymo, pavergimo ir ardymo istorija“, – sako istorikas Antanas Terleckas. Ką tik pasirodžiusioje knygoje „Šiferio byla“ istorikas žvelgia į šį menkai tyrinėtą laikotarpį. Kokias šio brutalaus laiko pasekmes jaučiame iki šiol?
– Kas tave – visišką miestietį – atvedė prie kolchozų temos? Kada supratai, kad tai ne tik kaimo istorija, bet mūsų visų istorija?
– Pirmiausia turbūt buvo paskaitos Vilniaus universitete. Vis girdėdavau dėstytojus kalbant apie katastrofiškas kolektyvizacijos pasekmes, tačiau gana aptakiai ir apibendrintai. Pasidomėjęs supratau, kad kolektyvizacijos istorija labai mažai tyrinėta. Man tai pasirodė paradoksalu, nes sovietinės okupacijos išvakarėse Lietuva buvo agrarinė valstybė – didžioji dalis žmonių gyveno kaime ir vertėsi žemės ūkiu.
Suprantama, kad tyrimų trūko, nes pagaliau atsiradus galimybėms laisvai kalbėti apie kolektyvizaciją ją užgožė svarbesnės ir jautresnės temos – pirmiausia sovietinės represijos ir partizaninis pasipriešinimas. Kolektyvizacija tapo šių temų priedėliu, mažiau reikšminga siužetine linija, nors su abiem šiais procesais buvo glaudžiai susijusi.
Supratau, kad kolektyvizacija – ne tik kolchozų klausimas. Tai visos Lietuvos visuomenės užvaldymo, pavergimo ir ardymo istorija. Todėl didelė dalis knygos skirta ne tik kolchozams, bet ir Lietuvos patirčiai Antrojo pasaulinio karo metais.
– Kas tave – visišką miestietį – atvedė prie kolchozų temos? Kada supratai, kad tai ne tik kaimo istorija, bet mūsų visų istorija?
– Pirmiausia turbūt buvo paskaitos Vilniaus universitete. Vis girdėdavau dėstytojus kalbant apie katastrofiškas kolektyvizacijos pasekmes, tačiau gana aptakiai ir apibendrintai. Pasidomėjęs supratau, kad kolektyvizacijos istorija labai mažai tyrinėta. Man tai pasirodė paradoksalu, nes sovietinės okupacijos išvakarėse Lietuva buvo agrarinė valstybė – didžioji dalis žmonių gyveno kaime ir vertėsi žemės ūkiu.
Suprantama, kad tyrimų trūko, nes pagaliau atsiradus galimybėms laisvai kalbėti apie kolektyvizaciją ją užgožė svarbesnės ir jautresnės temos – pirmiausia sovietinės represijos ir partizaninis pasipriešinimas. Kolektyvizacija tapo šių temų priedėliu, mažiau reikšminga siužetine linija, nors su abiem šiais procesais buvo glaudžiai susijusi.
Supratau, kad kolektyvizacija – ne tik kolchozų klausimas. Tai visos Lietuvos visuomenės užvaldymo, pavergimo ir ardymo istorija. Todėl didelė dalis knygos skirta ne tik kolchozams, bet ir Lietuvos patirčiai Antrojo pasaulinio karo metais.
NahreM. 
Komentuoti: