Knygų rekomendacijos

[inga.]

Lietuvos nacionalinis atlasas

Lietuvos nacionalinis atlasas – politinę nepriklausomybę, teritorinį vientisumą simbolizuojantis išsamus enciklopedinio pobūdžio kartografinis kūrinys, kuriame objektyviai apibendrinami kartografuojamos valstybės gamtos ištekliai, ekonomika, socialiniai ir kultūriniai reiškiniai, švietimas, mokslas bei istorija.
Nepriklausomos Lietuvos istorijoje Nacionalinis atlasas – pirmas tokio masto enciklopedinis leidinys.

Lietuvos nacionalinio atlaso I tomą sudaro dvi dalys: „Lietuva pasaulyje ir Europoje“ ir „Gamta ir kraštovaizdis“. Nacionalinio atlaso pirmąjį tomą sudaro 224 autoriniai žemėlapiai, kuriuose pavaizduota mūsų valstybė pasaulio ir Europos kontekste, čia pirmą kartą po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje visapusiškai pristatyta Lietuva ir jos gamta.

Lietuvos nacionalinio atlaso II tomo tematika istorinė, tai pirmasis kartografinis kūrinys, kuriame glaustai, bet išsamiai pristatoma mūsų šalies istorinė raida. Leidinio antrą tomą sudaro keturios dalys: „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (iki 1795 m.)“, „Lietuva XIX amžiuje“, „Nepriklausoma Lietuva (1918-1940 m.)“, „Nacių ir sovietinės okupacijos laikmetis (1940–1990 m.) “. Antrame tome pateikiami 176 žemėlapiai, kurių didžioji dalis buvo sukurta specialiai Lietuvos nacionaliniam atlasui.

Pagrindinis Lietuvos nacionalinio atlaso žemėlapių mastelis 1:1 000 000, leidžiantis detaliai kartografuoti reiškinius, paplitusius visoje valstybės teritorijoje. Toks mastelis nulemia neįprastą leidinio formatą: 48 cm ilgio ir 54 cm pločio knyga; I tomas sveria 4,358 kg, II tomas – 3,848 kg.

Nuotraukos ir teksto šaltinis bei kartu daugiau informacijos čia: mapshop.lt

[laimutis]

[/url]

Naujas požiūris į tai, iš kur mes atėjome ir kur einame. Ši knyga – savotiškas „Da Vinčio kodo" variantas, tik narpliojamos ne meninės, o antropologinės paslaptys. Tai įvairiomis mokslo šakomis paremta žmogaus ir civilizacijų kilmės analizė, parodanti, kad nėra prieštaravimų tarp tikėjimo ir mokslo pasaulėžiūrų. Evoliucija Žemėje panaši į filmą, kai parodomos tik atskiros jo vietos, o trūkstamų spragų mokslininkai kol kas dar nesugeba užpildyti. Kodėl klestėjusios senosios civilizacijos staiga išnyko? Kas lėmė, jog jos buvo be galo panašios, nors šias civilizacijas skyrė tūkstančiai kilometrų? Kaip Atlantida susijusi su bibliniu rojumi? Kodėl laukinių gyvūnų užauginti „maugliai" negali tapti visaverčiais žmonėmis? Kaip su evoliucija susijęs Dievo paliepimas žmonėms: Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite Žemę ir valdykite ją! Ši knyga įleis abejonių į nusistovėjusį mūsų evoliucijos suvokimą ir pateiks netikėtų įžvalgų apie žmonių ir civilizacijos kilmę bei jos sąsajas su religija.

http://www.vaga.lt/zmonijos-kilmes-paslaptys

[laimutis]

Išleista prof. Eugenijaus Jovaišos knyga „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“

Jau prekiaujama naujausia Lietuvos archeologo, akademiko, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesoriaus, Istorijos fakulteto dekano Eugenijaus Jovaišos knyga „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“. Tai trečioji profesoriaus monografija apie aisčius.

http://www.voruta.lt/isleista-prof-e...tuvos-pradzia/

[laimutis]

Ar smalsu sužinoti, kodėl futbolui Lietuvoje tarpukariu pranašauta niūri ateitis? Ar tikrai smetoniniame turguje galėjai nusipirkti meteoritą? Kodėl 1933 m. beveik visas Kauno miestas savaitei išjungė elektros lemputes? Į visus šiuos klausimus savo antrojoje knygoje apie tarpukario Lietuvos įdomybes atsako Gediminas Kulikauskas. Pirmoji autoriaus knyga „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Šioje knygoje G. Kulikauskas pristato dar negirdėtas ir ne mažiau intriguojančias istorijas. Šiandien, ko gero, stebintų tarpukario jaunuolių noras nusifotografuoti prie cukrinių runkelių – didelės naujovės ir trokštamų saldėsių šaltinio. Taip pat stebintų keptos varnos – klaipėdiečių pamėgtas delikatesas. O tilžiečiai buvo taip linkę skanauti kontrabandines lietuviškas dešras ir sviestą, kad su šiuo nelegalaus maisto potvyniu nesusidorojo nė nacistinės Vokietijos pasienio sargai. Taip pat spalvingos buvo to meto žmonių ateities prognozės. Apie visas gyvenimo sritis užgrobusią televiziją, grūdus sėjančius orlaivius, Kauną užnuodysiančius asfalto garus, dešras iš mielių ar radijo policininkus su 20–60 arklio jėgų varikliais... Kiek šių prognozių išsipildė, o kas liko tik fantazijos? Kur dar siaubo istorijos! Kodėl mūsų seneliai tarpukariu tebūtų gūžtelėję pečiais, išgirdę žodį „zombis“, tačiau tuoj būtų dairęsi kirvio, surikus „vilkas“? Kodėl sveikata stiprinta radiacija? Kuo tarpukario „vampyrės“ susijusios su dabartinėmis „barakudomis“? Visi pasakojimai iliustruoti daugybe nuotraukų, dokumentų, reklamų, žemėlapių, tad tikrai pajusite šio laikotarpio dvasią ir geriau pažinsite to meto aktualijas. Gediminas Kulikauskas – istorikas, publicistas, rašytojas, istorinių straipsnių žurnale „Verslo klasė“ bei kituose leidiniuose autorius, pirmojo skaitmeninio Lietuvos istorijos vadovėlio „Gimtoji istorija“ bendraautoris. Dirba Lietuvos muitinėje. http://www.vaga.lt/elektros-boikotas...tonine-lietuva

[laimutis]

Papuolė į rankas 2010 metais išleista Vykinto Vaitkevičiaus knyga "NERIS. 2007 metų ekspedicija".
Knygoje atkartojamas grafo Konstantino Tiškevičiaus 1857 metų ekspedicijos maršrutas nuo Vilijos-Neries ištakų (keistojo Stepano akmens ir Kalinos pušies) iki Vilniaus.
Knyga įdomi sugretinimais tarp abiejų ekspedicijų ir daugybe pakelės kaimų žmonių pasakojimų. Palyginimai, ką atsimena seni žmonės apie upę iki sovietmečio ir kaip yra dabar. Skaitant, anot Maironio, "man verkė iš skausmo širdis".
Įdomi pati knygos struktūra. Daug teksto baltarusių kalba (žmonių pasakojimai), kuri čia pat išverčiama į lietuvių.

Šios knygos 3 galis teko skaityti, kraštas nuo XIX a. smarkiai pasikeitė, lietuviai sugudėjo ir sulenkėjo.

[J.U.]

Papuolė į rankas 2010 metais išleista Vykinto Vaitkevičiaus knyga "NERIS. 2007 metų ekspedicija".
Knygoje atkartojamas grafo Konstantino Tiškevičiaus 1857 metų ekspedicijos maršrutas nuo Vilijos-Neries ištakų (keistojo Stepano akmens ir Kalinos pušies) iki Vilniaus.
Knyga įdomi sugretinimais tarp abiejų ekspedicijų ir daugybe pakelės kaimų žmonių pasakojimų. Palyginimai, ką atsimena seni žmonės apie upę iki sovietmečio ir kaip yra dabar. Skaitant, anot Maironio, "man verkė iš skausmo širdis".
Įdomi pati knygos struktūra. Daug teksto baltarusių kalba (žmonių pasakojimai), kuri čia pat išverčiama į lietuvių.

[laimutis]

Kudirkos Naumiestis: praeitis ir dabartis, Monografija, Vilnius:2015, 783p.

„Šios knygos idėją suponavo keletas dalykų: Kudirkos Naumiestis yra pasienio miestas (ties juo eina viena seniausių Europos tarpvalstybinių sienų), todėl čia reiškėsi įvairios tautos ir kultūros, bet iki šiol pernelyg mažai dėmesio skirta miesto kaip tam tikros bendruomenės gyvenimui; dalis istorinių faktų, asmenybių, kultūros reiškinių ankstesniuose leidiniuose yra nutylėta; esama nemažo pluošto naumiestiečių atsiminimų, kurie skaitytojams sunkiai prieinami, nes yra tapę bibliografinėmis retenybėmis, kiti iš jų yra likę kaip rankraščiai, saugomi valstybiniuose arba privačiuose archyvuose; be to, yra tokių miesto gyvenimo, jo kultūros reiškinių, kurie nė viename leidinyje neaptarti. Kita vertus, sukaupta didžiulė ikonografinė medžiaga, kuri taip pat verta publikacijos. Todėl didžiausias dėmesys knygoje skirtas žinomiems XIX-XX amžių istorijos ir kultūros reiškiniams“ –

Knygos sudarytojai: dr.prof. Giedrė Čepaitienė ir Romas Treideris

http://www.sakiai.rvb.lt/lt/naujieno...sius-leidinius

[laimutis]

Vlado Terlecko knyga, atskleidžianti didžiausių Lietuvos kančių ir kovų laikotarpį, yra absoliučiai unikalus kūrinys. Ji pasakoja istoriją, kurios dauguma lietuvių dar nėra įsisąmoninę. Pirmieji dešimtmečiai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – tai laikotarpis, kai sovietinio reakcionizmo tendencijos įsitvirtino kaip visuomenėje dominuojanti nuotaika. Ryški tos nuotaikos išraiška lietuviškos istoriografijos kontekste buvo Lietuvos gyventojų patirtų kančių menkinimas, jų priešinimosi niekinimas, o ypač – pastangos kai kurias represines ir okupacines struktūras pateikti teigiamai nušviestas, net aptepliojant jas jaukiai romantiškomis spalvomis.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/trag...iai-1940-1953/

[J.U.]

Įdomi ir pamokanti knyga. Tyrinėtojas labai objektyviai ir šių laikų požiūriu visai ne politkorektiškai vertina vietinius aplink Kongo upę gyvenančius žmones, jų mentalitetą, sunkiai suprantamą XIX amžiaus žmogui. Labai įdomu sekti Britų Imperijos karininko mąstymo būdą, tampa aišku kodėl tuo metu Imperija buvo tokia galinga.
Knygą mobi ar panašiu formatu galima parsisiūsti iš čia:
http://flibusta.is/b/407277

[Sula]

Tai kaip tik plačiai žinomas faktas.

[J.U.]

Autorė pažeria ir netikėtų faktų: pasirodo, tą tvirtovę, kuri buvo ne kartą nusiaubta, tą tikrą rusiškumo simbolį, XV a. pastatė italai.

Čia jums tiesiog bus pro akis praslydęs faktas. Rusai apie tai nė mur-mur. Bet užtenka pažvelgti į Kremliaus sieną ir mūrus Veronos regione.

[laimutis]

Raudonoji tvirtovė. Slaptoji Rusijos istorijos širdis Autorius: Catherine Merridale 2015.



Knyga „Raudonoji tvirtovė. Slaptoji Rusijos istorijos širdis“ – tarsi jaudinanti kelionė iš viduramžių miškų į spindintį XVIII a. dvarą ir toliau – per Lenino revoliuciją – į slaptą prezidento, turinčio juodąjį karatė diržą, pasaulį.

Nėra išlikusių jokių dokumentų apie Kremliaus atsiradimą. Kronikose 1147 m. ir dar kartą 1156 m. užsimenama valdovo rezidenciją buvus Maskvoje, bet niekas tiksliai nežino, kas pirmas pastatė į tvirtovę panašų pastatą ant kalvos prie Maskvos ir Neglinajos upių. Autorė pažeria ir netikėtų faktų: pasirodo, tą tvirtovę, kuri buvo ne kartą nusiaubta, tą tikrą rusiškumo simbolį, XV a. pastatė italai.

Knygoje „Raudonoji tvirtovė. Slaptoji Rusijos istorijos širdis“ pateikiama iliustracijų, žemėlapių, kuriuose pavaizduota, kaip atrodė Kremlius Vasilijaus III valdymo laikais XVI a., koks jis buvo 1903 m. ir kas yra išlikę iki šių dienų.

Catherine Merridale yra istorikė ir knygų – daugiausia apie Rusijos istoriją – autorė. Ji – Londono Karalienės Marijos universiteto šiuolaikinės istorijos profesorė. Už knygą „Raudonoji tvirtovė“ (Red Fortress) 2014 m. autorė pelnė keletą prestižinių apdovanojimų. Catherine Merridale rašo straipsnius apie Rusijos politiką, kultūrą ir dabartinius įvykius, dažnai lankosi Maskvoje ir Sankt Peterburge.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/raud...orijos-sirdis/

[Darius555]

http://militera.lib.ru/research/suvorov12/index.html

Technology is developing and each year equipment becomes more and more complex. But this does not conflict with the overall philosophy of Soviet designers. Of course, decades ago, their predecessors used the latest equipment available in their combat vehicles and aircraft and this equipment must then have been considered very complex. But the iron, unbreakable principle observed by Soviet designers retains its force. Whenever a new piece of equipment is being developed, making the use of highly complex tools and techniques unavoidable, there is always a choice of hundreds, even thousands of possible technical procedures. The designers will always select the very simplest possible of all the choices open to them. It would, of course, be feasible to produce an automatic transmission system for a jeep, but it is possible to get by with an ordinary one. This being so, there can be only one Soviet choice-the ordinary transmission.

I once saw a film comparing a Soviet and an American tank. A driver was given both models to drive and he was then asked-`Which is the better?' The American one, of course,' said the driver. `It has automatic transmission, whereas in the Soviet tank you have to change gear, which is not easy in a heavy machine.' He was quite right-if you see war as a pleasant outing. But Soviet designers realise that any future war will be anything but this. They consider, quite correctly, that, if there are mass bombing attacks, if whole industrial areas are destroyed, if long-distance communications break down, mass production of tanks with automatic transmission would be out of the question. Equally it would be impossible to repair or service tanks of this sort which had been produced before the war. Accordingly, there can be only one choice-the ordinary, non-automatic transmission. This may be hard on the tank driver-he will get tired. But it will be easier for industry and for the whole country, which will continue to produce tanks by the ten thousand on machines which have been set up virtually in the open air.


The simplicity of Soviet weapons surprises everyone. But each type of equipment which is produced is turned out in two variants-the normal one and the `monkey-model'.

The `monkey-model' is a weapon which has been simplified in every conceivable way and which is intended for production in wartime only.

For instance, the T-62 tank is one of the simplest fighting vehicles in the world. But as it was being designed, a still simpler version was also being developed, for wartime use. The `monkey-model' of the T-62 does not have a stabilised gun, carries simplified radio and optical equipment, the night-vision equipment uses an infra-red light source to illuminate targets (a method which is twenty years old), the gun is raised and turned manually, steel rather than wolfram or uranium is used for the armour-plating piercing caps of its shells.

Soviet generals consider, justifiably, that it is better to have tanks like these in a war than none at all. It is intended that the `monkey-model' approach will be used not only for building tanks, but for all other sorts of equipment-rockets, guns, aircraft, radio sets, etc. In peacetime these variants are turned out in large quantities, but they are only issued to countries friendly to the Soviet Union. I have seen two variants of the BMP-1 infantry combat vehicle-one which is issued to the Soviet army and another which is intended for the Soviet Union's Arab friends. I counted sixty-three simplifications which made the second `monkey-model' different from the original version. Among the most important of these were: The 73mm gun has no loading or round selection equipment. Whereas in the Soviet version the gunnerjust presses the appropriate buttons and the round which he requires slides into the barrel, in the simplified model all of this has to be done by hand, and furthermore, the gun is not stabilised. The turret is rotated and the gun is raised mechanically. In the Soviet version this is done electrically-the mechanical system is there only as a back-up. The `export' version is armed with the Malyutka rocket, the Soviet one with the `Malyutka-M', which differs from the other model in having an automatic target guidance system. The `monkey-model' is without the lead internal lining on the walls, which protects the crew against penetrating radiation and against flying fragments of armour in the event of a direct hit. The optical system is greatly simplified, as is the communications equipment, there is no automatic radiation or gas detector, there is neither an automatic hermetic sealing system nor an air filtration system, for use in conditions of very heavy contamination, no automatic topographical fixation system is fitted and many other systems are missing.

When one of these `monkey-models' fell into the hands of Western specialists, they naturally gained a completely false impression of the true combat capabilities of the BMP-1 and of Soviet tanks. For what they were looking at was no more than a casing, or a container, like an empty money box which is of no value without its contents.

The Soviet Union is currently making deliveries abroad of T-72 tanks, MIG-23 fighters and TU-22 bombers. But these are different from the models with which the Soviet Army has armed itself. When one of a man's pockets contains banknotes and the other simply holds pieces of paper, it is quite impossible to tell which is which from the outside.

The current Soviet policy concerning equipment is a wise one-to amass first-class but very simple equipment in quantities sufficient for the first few weeks of a war. If the war continues, equipment will be produced on an enormous scale, but in variants which have been simplified to the greatest possible extent. Experience of producing both standard and `monkey' models is being gained in peacetime; the simpler variants are being sold to the `brothers' and `friends' of the USSR as the very latest equipment available

[Darius555]

http://www.partizanai.org/failai/pdf...jos-auksas.pdf


Didelei miestų gyventojų nuostabai, septintojo dešimtmečio pradžioje
atsirado parduotuvės “Beriozka”, prekiaujančios deficitinėmis ir
užsieninėmis prekėmis už tvirtą Vakarų valiutą. Tai buvo tuo nuostabiau,
kad, turint galvoje Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkų aiškų ideologinį
apibrėžimą - kaip potencialaus priešininko busimajame kare ir visiškai
realaus priešininko šaltajame - parduotuvės “Beriozka” atvirai prekiavo
būtent už potencialaus priešininko pinigus. Tiems, kurie mokėjo matyti,
tai reiškė okupacijos pradžią.

1989m.

Didysis dolerio puolimas prieš Tarybų Sąjungą
sėkmingai plečiamas. 30 tūkstančių branduolinių galvučių ir pagal paskutinį
technikos žodį ginkluota pati didžiausia pasaulyje armija nesugebėjo apsaugoti
savo šalies teritorijos nuo visur prasiskverbiančio dolerio, kuris
jau pusiau sunaikino Rusijos pramonę, pribaigė komunistinę ideologiją ir
suardė tarybinę visuomenę. TSRS jau nepajėgia priešintis ir jos žlugimą
specialistai pranašauja per artimiausius 2-3 metus...

Oficialusis rublis, skirtas vergams, faktiškai buvo bevertis, pasaulio rinkoje
nepripažintas, jo reikšmė greitai tirpo ir vidaus rinkoje. Mitinis invaliutinis
rublis, kurį sugalvojo nomenklatūra, egzistavo tik jos vaizduotėje
ir buvo išrastas siekiant vienintelio tikslo - prisivogti kuo daugiau užsienio
valiutos. Šalyje cirkuliavo įvairiausi Užsienio prekybos banko išleisti čekiai
ir sertifikatai, kuriais buvo mokamas darbo užmokestis žemesnio rango
nomenklatūrininkams ir prekybos laivyno jūreiviams. Pirkti už juos buvo
galima uždarose parduotuvėse ir specialiose bazėse. Gauti bent dalį darbo
užmokesčio čekiais ir sertifikatais buvo laikoma didele garbe ir gerokai
padidindavo gavėjo socialinę vertę. Bet, triuškindamas ir šluodamas
iš kelio visas tas butaforines valiutas, valdingai ir tvirtai pamygdamas sau
nugeibusią socialistinę ekonomiką ir negyvą ideologiją, žadindamas žmonių
sąmonę, per šalį jau žygiavo DOLERIS - imperijos “potencialaus ir galimo
priešininko” piniginis vienetas. Jis jau seniai, nesutikdamas jokio
pasipriešinimo, okupavo Nomenklatūriją, prasiveržęs į “šešėlinės” ekonomikos
ir prekybos kanalus, tiekimo ir materialinio techninio aprūpinimo
sistemą, armiją ir saugumo organus.

Dolerių reikalavo pramonė, dūstanti nuo atsilikimo.
Dolerių reikalavo mokslas ir medicina.
Dolerių reikalavo karinis pramonės kompleksas

Didžiuliai JAV ir NATO transporto kariniai lėktuvai - juodi “Hercules”,
skirti greitai permesti Amerikos “greitojo reagavimo” dalis į tarybinės
karinės grėsmės zonas, prikimšti drabužių, maisto ir vaistų, vienas paskui
kitą tupia Maskvos, Minsko, Jerevano ir kitų didelių Sąjungos miestų aerodromuose,
kad bent šiek tiek palengvintų mirštančios šalies gyventojų
kančias. Jei nežinotum, ką gabena “Hercules”, gali susidaryti įspūdis, kad
amerikiečiai vykdo vieną iš tų globalinių operacijų - išlaipinti desantą
priešininko gynybos užnugaryje (jas taip įspūdingai išmoko vykdyti dar Antrojo
pasaulinio karo metais).


P r a s i d ė j o T r e č i a s i s p a s a u l i n i s k a r a s ?
Prasidėjo, ir pagal tradiciją užklupo šalį visiškai nepasirengusią. Tokio
veržlaus “priešininko įsiveržimo” pradžia parodė, kad milžiniškas branduolinis
potencialas, pati didžiausia pasaulyje armija, turinti daugiau tankų
negu visos kitos šalys drauge, armija, apsikaišiusi tūkstančiais antžeminio,
jūrų ir oro bazavimo raketų, armija, turinti kosminio ryšio ir lazerinio ginklo
sistemas, pasirodė esanti visiškai nenaudinga ir nereikalinga. Ją galima
panaudoti tik amerikiečių lėktuvams iškrauti

Rusų pabėgėliai plūstelėjo iš respublikų į Rusiją, kur jie, suprantama,
niekam nebuvo reikalingi. Jie metė savo namus ir turtą, atvyko į
“tėvynę” nuskurdę, alkani, kai kada pusplikiai. Nebuvo kas juos maitina.
Jų vaikams nebuvo kur mokytis. Jie patys neturėjo kur dirbti ir gyventi.
Per visas masinės informacijos priemones buvo perduodami kreipimaisi į
rusų žmones padėti savo tėvynainiams, patekusiems į baisią bėdą. Buvo
skelbiami numeriai sąskaitų, į kurias prašė pervesti “kas kiek gali”. Pinigų
niekas neturėjo. Reikėjo milijonų namams, mokykloms ir vaikų darželiams
statyti, naujoms darbo vietoms steigti, savo ateičiai gelbėti. Į veiklą
įsitraukė Tarptautinis Raudonasis Kryžius, siuntiniai pabėgėliams keliavo
net iš pusiaujinio Kongo. Bundesvero sunkvežimių kolonos vežė maistą,
palapines, šiltus drabužius. Amerikos, Anglijos, Prancūzijos ir net Izraelio
lėktuvai dirbo “oro tilto” režimu, tarsi būtų rūpinę savo apsuptą armiją.
Dar gerai, kad jų nenumušinėjo...
215

[laimutis]

Sigita Černevičiūtė, Saulius Kaubrys. Kartuvių kilpa, kulka ir dujų kamera - mirties bausmė Lietuvoje 1918-1940 m. 2014.



Monografijos "Kartuvių kilpa, kulka ir dujų kamera - mirties bausmė Lietuvoje 1918-1940 m." tema išties netikėta, bauginanti ir kelianti smalsumą, nes visada buvo gaubiama paslapties skraistės. Autoriai pasirinko menkai tyrinėtą sritį – mirties bausmės vykdymo ypatumus Lietuvoje 1918–1940 metais.
Konkrečių politinių ir kriminalinių nusikaltimų aprašymai ir egzekucijų detalės atskleidžia tikrovišką to laikotarpio paveikslą.

Darbas "Kartuvių kilpa, kulka ir dujų kamera - mirties bausmė Lietuvoje 1918-1940 m." stebina išsamia šaltinių ir literatūros analize, teisinių ir politinių realijų išmanymu. Faktinė medžiaga tiksli, paremta istoriniais dokumentais ir gausiai iliustruota nuotraukomis.

http://www.patogupirkti.lt/knyga/Kar...FYnHtAodTUkA4g

[laimutis]

Povilas Lasinskas Rusijos istorijos kryžkelės 2014



http://www.melc.lt/lt.php/naujos-kny...5-420-01750-0/

[laimutis]

Zigmas Zinkevičius Vilnijos lenkakalbių pavardės 2012

Profesorius Zigmas Zinkevičius jau seniai domisi Pietryčių Lietuvos, vadinamosios Vilnijos, vietinių gyventojų pavardėmis ir jų kilme. Juk čia gimė lietuvių tauta, sukūrusi galingą valstybę. Šiame krašte lietuvių tautos ir senosios Lietuvos valstybės ištakos. Pastaruoju metu sukeltas triukšmas dėl lenkiškos pavardžių rašybos vertė paspartinti tyrimą, kurio rezultatas ir yra ši knyga.
Autoriui tyrimo metu panaikinus pavardėse esamą lenkišką apvalkalą išryškėjo nepaprastas toms pavardėms pradžią davusių senųjų asmenvardžių grožis, atspindintis buvusį krašto didingumą. Tai vertė į tiriamąsias pavardes žiūrėti su pagarba, nepaisant vėlesnio jų iškraipymo ir susvetinimo. Be to, jų išplitimas didelėse Lenkijos, Gudijos ir artimesnių kaimynų teritorijose verčia keisti nusistovėjusią pažiūrą į tokias pavardes kaip į Lietuvos neva atneštines, „pasiskolintas“. Jos buvo perneštos į Lietuvą ne iš tų plotų, bet atvirkščiai, atsirado čia pat, lietuviakalbių žmonių aplinkoje, ir iš čia vėliau išplito. Kitaip sakant, knygos autorius suslavintų bei sulenkintų pavardžių tyrimą pastatė „ant kojų“, o ne „ant galvos“, kaip iki šiol buvo daroma.

http://www.patogupirkti.lt/knyga/Vil...-pavardes.html

[laimutis]

Karaliaučiaus kraštas. Kelionių gidas - Autorius: Valentinas Juraitis 2013



https://www.knygos.lt/lt/knygos/kara...elioniu-gidas/

Ištrauka iš knygos apie - Prūsijos hercogą Albrechtą (1490-1568) ir vietinių gyventojų germanizavimą

Čia reikėtų pasakyti keletą kritiškų, piktų ir teisingų žodžių kunigaikščio Albrechto adresu: ne toks jis jau buvo lietuvių ir lenkų - mozūrų tautinių interesų globėjas, sergėtojas ir draugas (taip kartais bandoma nupiešti), kiek nuoseklus krašto germanizavimo ideologas ir vykdytojas. Jis buvo klastingas vietinių gyventojų priešas ir vokietintojas. Ruošdamas kunigus bažnyčiose skelbti liuteronų tikėjimą vietine kalba, jis propagavo vokišką gyvenimo būdą, keitė savimonę žmogaus viduje, kitaip tariant, "plovė smegenis". Žodžiu, jis siekė pakeisti vietinius žmones iš vidaus, vietinės kalbos toleravimas - tai tik buvo vienas iš sąmonės "perprogramavimo" metodų. Pvz., Jonui Bretkūnui buvo užsakyta išversti Bibliją iš hebrajų į lietuvių kalbą. J.Bretkūnas 11 metų dirbo prie šio darbo ir jį užbaigė, bet Albrechtas pakeitė sprendimą - nesurado galimybės išleisti ir atspausdinti Biblijos lietuvių kalba. Matyt, vokiška liuteronybė buvo pakankamai įsitvirtinusi, jau nebuvo politinio reikalo globoti lietuvininkus, ir tai dar labiau pagreitino jų germanizavimą.
Ilgainiui pasiekė savo tikslo - nutautino prūsus, lietuvininkus, lenkus - mozūrus. Nors iš pradžių leido jiems mokytis lietuviškai, steigė lietuvių kalbos seminarus Karaliaučiaus universitete.
O kas vėliau iš to išėjo? Lietuvininkai ir lenkai - mozūrai pradėjo melstis vokiškai ir suvokietėjo. O galop hitlerininkai vietovių pavadinimus, seniausią kilmę žyminčius hidronimus pakeitė vokiškais, o vėliau sovietų santvarka dar paantrino: visus pavadinimų pėdsakus pakeitė rusiškais.

[laimutis]

Autorius: Sudarytojai: Ernestas Vasiliauskas, Gintautas Zabiela

Leidėjas: Klaipėdos universiteto leidykla

Lietuvos XVII-XIX a. pradžios ikonografijos ir kartografijos šaltiniai Švedijoje / sudarė Ernestas Vasiliauskas, Gintautas Zabiela. – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2013. – 140 p.
Tiražas 500 egz.
ISBN 978-9955-18-764-6(įr.)

Šiame leidinyje pristatoma archeologų dr. E. Vasiliausko ir dr. G. Zabielos nagrinėta Švedijos archyvuose ir bibliotekose sukaupta vertinga Lietuvos XVII–XIX a. pradžios kartografinė ir ikonografinė medžiaga – mažai žinomi ar nežinomi miestų (Klaipėdos, Biržų, Joniškio, Plungės, Tirkšlių, Jurbarko ir kitų) planai ir vaizdai, švedų kartografų sudaryti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarinės dalies ir Klaipėdos priekrantės jūriniai žemėlapiai – iš viso 52 vnt. Dauguma piešinių ir žemėlapių publikuojami originalaus dydžio, kai kurie jų – pirmą kartą. Katalogas turėtų sudominti tiek Lietuvos praeities tyrėjus, tiek besidominčius jos istorija, kartografija.

[laimutis]

Zigmas Zinkevičius - Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas



Knygoje "Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas" išsamiai aptariama pirmykštė Lietuva, davusi būsimajai valstybei pavadinimą, kitos rašytiniuose šaltiniuose minimos lietuvių žemės: Deltuva, Nalšia, Upytė, Šiauliai, Karšuva, Knituva, geografiniai žemaičių ir aukštaičių pavadinimai, aiškinama, kodėl lietuviai buvio pakrikštyti paskutiniai. Kadaise buvusioje didžiulėje daugiatautėje senosios Lietuvos valstybėje gyveno labai gausi lietuvių tauta, sugebėjusi išlaikyti savo valdžioje didelę teritoriją ir būti teisinga visiems jos gyventojams. Visa tai atskleidžiama remiantis kalbos, mokslo, archeologijos, etnologijos ir antropologijos tyrimų duomenimis.
Knygoje "Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas" kalbama apie Liublino uniją ir paskutinį Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį, trukdymą sukurti tautinę valstybę ir sostinės užgrobimą, Vilnijos sulenkinimą, Sovietų Sąjungos žlugimą.
Daug vietos skiriama Mažajai Lietuvai, kuri daugiau kaip septynis šimtmečius valdyta vokiečių. Aprašomas Antrasis pasaulinis karas, pokario trėmimai į Sibirą, priverstinė kolektyvizacija, sugriovusi klestėjusią krašto ekonomiką ir nuskurdinusi kaimą, Stalijo sukurtos blogio imperijos žlugimas, Michailo Gorbačiovo pastangos ją reformuoti, viešumo ir pertvarkos idėjos, pagreitinusios jos pabaigą.

http://www.patogupirkti.lt/knyga/Lie...sunykimas.html