O mano mėgstama tema, pateiksiu kelias savo įžvalgas, kurios nebūtinai teisingos, bet matau joms nemažai pagrindo
Pirmiausia nėra tiek daug naujųjų imigrantų ar gėjų Estijoje (tai tik bonusas, bet kuris pats iš savęs per menkas), jog EKRE iškilimą būtų galima sieti vien su jais. Greičiausiai pagrindinės priežastys gana tipinės ir jos yra ekonominės, kur išorės priešas yra globalusis neoliberalus vėlyvasis kapitalizmas, o etninės mažumos kartu su estų žemiausiaja klase yra pagrindinės aukos, todėl ir laikosi išvien.
Estijos sekmės vaisius raiško toli gražu ne visa populiacija. Vyrauja nemaža pajamų atskirtis ir ilgalaikė defliacinė ES politika taip pat nepadėjo, kuri Estijoje labiausiai žalinga buvo būtent mažiausias pajamas gaunantiems. Kainos neauga ar auga lėtai, bet atlyginimai auga tik aukštos kvalifikacijos/išsilavinimo demografijai; valstybei sunku (ir nelabai netgi bandoma) pritraukti investicijas kurios kurtų geriau apmokamas darbo vietas žemos kvalifikacijos darbuotojams, o prie žemų pajamų NT tampa beveik neįperkamas. Lietuvoje mažiausiai uždirbantys neretai slepia pajamas, Estijoje - jie iš tiesų skursta ir vidutinis atlygio augimas jų nepaliečia. Nepadeda ir mažas minimalus atlyginimas.
Varoufakis yra pastebėjęs, jog defliacinės jėgos (nebūtinai realiai patiriama defliacija) gimdo fašizmą. Jis pateikia pavyzdžiu nacius, kurie atėjo į valdžią įsivyravus defliacijai 1933 - po 1923 hyperinfliacijos jau buvo praėję dešimt metų, tuomet beje naciai bandė prasibrauti iki valdžios, bet ženklaus palaikymo iš tautos nesusilaukė. Panašiai aiškinamas ir Trumpo iškilimas. Bet mano nuomone ryšys yra tik tarp nesveikos ekonomikos ir radikalizmo, bet nepakanka žinoti ligos, jog nuspėti kokį radikalizmą ji pagimdys - tam reikia daugiau informacijos. Kas garantuota tai kad ženkliai daliai populiacijos gyvenant depresijoje kraštutinių jėgų populiarumas augs.
Mano įžvalga kodėl Estijoje iškyla ultradešinieji, o ne ultrakairieji, būtų tokia: pirmiausia radikali kairė istoriškai demonizuota mūsų regione, o nuosaiki kairė bent jau Estijoje susitapinus su centru; antra ir turbūt netgi svarbiau - dabar gyvename globaliame pasaulyje ir jeigu bus įmanoma suversti problemas kažkam kitam (internacionalinei prekybai/susitarimams, investicijoms, užsienio/etniniam kapitalui, migracijai), tuomet tai ir bus daroma, nes žymiai lengviau įtikinti žmones, jog kažkas bando jiems pakenkti iš išorės, o ne kad su jais pačiais kažkas negerai. Yra dar viena priežastis, tai jog depresija šalyje kyla iš lėto ir laikoma šalutiniu poveikiu "gerai" veikiančioje sistemoje nesuteikiant vilties jog kažkas gali pasikeisti (stumiama dar gilesnėn depresijon joje jau esančius žmones).
Kaireji dabar iškilti realiai gali tik visokiose izoliacinėse valstybėse, kur problemos pagrinde kyla iš vidaus ir ultranacionalizmas neturėtų pagrindo.
Išimtis nebent jeigu krachas užklumpa gana staigiai arba jo galimybe iki pat galo bandoma netikėti ir per trumpą laiko tarpą didžioji dalis visuomenės supranta, jog sistema visiškai sugedus ir nebėra vilties ją sutvarkyti kaip buvo Graikijoje.
Tuomet įmanomas stipriai radikaliai kairei reikalingas eksponentinis populiarumo augimas, be kurio jai kyla grėsmė taip pat staigiai išsikvėpti; tuo tarpu radikali dešinė auga tolygiau ir ji tai gali daryti augindama sau bazę iš lėto, bet stovint prie bedugnės ar nežinomybės ji neturės ką pasiūlyti (nebent tų pačių kairiųjų sprendimus per visokius dešiniesiems adaptuotus socializmus). Graikijoje būtent ir matėme staigų kairiųjų išpopuliarėjimą net du kartus prieš rinkimus ir kuomet per referendumą juos palaikė net ultradešinieji. Aišku po to išsigandęs Tsipras sugebėjo išduoti tiek kairiuosius, tiek dešiniuosius ir pasmerkė Graikiją nusivilimui kaire ir besilaižant žaizdas toliau augintis dešiniųjų jėgas.
Estijoje tuo tarpu iki kracho labai toli, sistema sukasi dideliu greičiu, bet jai būdingos visame neoliberaliam pasaulyje matytos ir visiems aiškios žaidimo taisyklės, kurios ženklią visuomenės dalį pasmerkia vilktis uodegoje. Tokia terpė labai palanki ultradešiniems, nes protesto balsai formuojasi iš lėto, o kaltę galima suversti elitui, kuris internacionalinių ekonomikos vaisių raiškymą laiko prioritetu lyginant su visuomenės pasitenkinimu ir vienybe.
Ir aš nemanau, jog mes čia atsiliekam nuo estų, galbūt dabar dėl migracijos ir Europinės tolerancijos ultradešinieji Lietuvoje galėtų patekti į seimą, bet ekonominiu požiūriu nelabai tam buvo pagrindo, nes:
a) realiai suvokiama pajamų nelygybė mažesnė nei Estijoje.
b) tegu ir iš populistinių paskatų (nes nesugebama indeksuoti), bet minimalus atlyginimas auga daug sparčiau dėka politinių sprendimų. Nusivylusieji savo viltis linkę patikėti vėl ir vėl tuos sprendimus priimančioms partijoms. Estijoje tokiu populizmu ilgą laiką niekas neužsiminėjo, todėl neužgimė/neišgyveno centro/kairės partijos, kurios turėtų realių galių ir noro apraminti apačias vis numetant kokį kaulą (aišku įvairių rodiklių indeksavimas depolitizuotų procesą ir nors nebeliktų kaulo, bet mano numone visuomenė jaustųsi teisingesnė ir tikėtina jog fašizmą gimdančios jėgos būtų per silpnos materializuotis vien iš globalios ekonomikos pasekmių). T.y. LT politikai linkę pataikauti potencialiems protesto balsams, EE politikai juos ignoravo nes buvo susitelkę ties skaičių augimu ir klaidingai įtikėję, jog auganti ekonomika ištemps ir apačias. Net jei tai ir vyktų, santykinis skurdas yra labai realus ir žmonėms atskirtis vaidina daug didesnį vaidmenį nei absoliuti perkamoji galia, nepriklausomai nuo kraštutinumo kuris pataikaus atskirtį patiriančiai visuomenės daliai.
c) nemažai protesto balsų pasirinko emigraciją, tuo tarpu Estijoje pati pati apačia emigravo vangiai.
d) gauname užsienio investicijų, kurios duoda naudos įvairesnei demografijai ir regionams nei Estijoje, ir visos valdžios daugiau ar mažiau įdeda bent šiek tiek pastangų, kad jų būtų daugiau.
Šiaip buvau įsitikinęs, jog antieuropinės nuotaikos leis patekti į seimą per sekančius rinkimus NS, bet dabar Karbauskis įjungė aukščiausią pavarą ir greičiausiai sutelks apačių balsus. Žinoma ne tik jos balsuoja už radikalias dešines jėgas, yra ir idealistinis nacionalistinis elitas, bet klausimas kiek jo LT yra, nes bendrai elite pagrinde dominuoja tie žmonės, kuriems europinė integracija padėjo prasigyventi. Vidurinė klalsė kaip ne keista tiek LT tiek EE mažiausiai linkusi į radikalizmą, bet tai galima paaiškinti jog ekonominis augimas jų nepaliko nuošalyje kaip tai nutiko likusioje Europoje, o vien ant migrantų ir gėjų toli nenujosi. Kalbant apie NS jiems negelbėja ir bandymai vengti tiesmukiško populizmo pataikaujant maršistams su celofanais.
Kur sutinku su Varoufakiu, tai kad Europoje ir toliau bus veisiamas fašizmas, tik ne dėl defliacinių ekonominių jėgų, o apskritai dėl bet kokių ekonominių jėgų, kurios iš lėto smaugia apačias, bet leidžia ir toliau apsimetinėti, jog su žaidimu viskas tvarkoje, taisyklės "nesurigintos", reikia tik išmokti žaisti. LGBT ir stambulo konvencijos čia palyginus niekas, kitą vertus migracija gali destabilizuoti padėtį, bet bent jau paskutiniu metu krypstama link to, jog ji nebebus taip atpalaiduota ir klausimas ar ultradešiniesiems nebus šita korta jau mušta.
Tuo tarpu ultrakairiosios idėjos turi galimybę sugrįšti tik pradėjus griūti viskam arba sąmoningai jas priėmus. Tas bus neišvengiama kuomet visa gamyba taps pilnai automtizuota, nes privalės kilti pasipriešinimas technologinei diktatūrai. Tik kol kas neaišku kas laimės ir ar gyvensime matricoje, ar star treke
uff, nu ir ilgas postas, viskas, einu autostogų
Komentuoti: