NIEKINTI ŠEIMĄ - KONSTITUCINĖ TEISĖ?
Tai, žinoma, absurdiškas teiginys, bet būtent tokia, deja, yra naujo Konstitucinio teismo (KT) sprendimo esmė. KT išaiškino, kad Konstitucijai neva prieštarauja Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punktas, draudžiantis tokią informaciją, kuria niekinama konstitucinė santuokos ir šeimos samprata. Kairieji nesutiktų su pasirinktais žodžiais, bet jie remiasi būtent antikonstituciniu pripažinto įstatymo straipsnio tekstu, todėl teisingi.
Apie tai su Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininku Laurynu Šedvydžiu diskutavome „Žinių radijo“ laidoje (nuoroda komentare).
Konstitucinis teismas šiuos sprendimu vis labiau virsta politizuota institucija ir šitas sprendimas irgi yra to pavyzdys. Ne kartą jau buvo ten perrašytas tiek pats Konstitucijos tekstas, tiek ir ankstesni to paties KT sprendimai tais pačiais klausimais. Čia panašiai politizuotas sprendimas. Nėr sunku suprasti, kodėl.
KT pirmininkas argumentavo, kad svarstytas straipsnis prieštarauja konstitucinei teisei skleisti ir gauti informaciją. Tai nesusipratimas. Teisė gauti ir skleisti informaciją niekaip nesuponuoja teisės skleisti savo pažiūras ar informaciją būtent viešai. Paprastas pavyzdys – niekas negalime ateiti ir pareikalauti LRT ar „Žinių Radijo“ duoti eterio man ar jums savo pažiūroms paskleisti. Skleisti pažiūras mes turime teisę privačiai visada ir visi, o viešai, tai jau sprendžia ne vien pats asmuo ir tai nėra absoliuti teisė. Gi svarstytas įstatymas yra būtent apie viešosios informacijos poveikį.
Toliau – teisė skleisti ir gauti informaciją nereiškia teisės tą daryti būtent nepilnamečiams. Visas civilizuotas pasaulis, visos demokratinės šalys, į kurias lygiuojamės, sutaria, kad ribojimai, ką galima leisti rodyti nepilnamečiams nepažeidžia žodžio laisvės principo. Yra normalu drausti įvairius dalykus. Vis daugiau šalių nepilnamečiams draudžia socialinius tinklus, draudžia telefonus mokyklose ir t.t. Daug demokratinių šalių daug rimčiau nei Lietuva žiūri į amžiaus cenzą kine ir neleidžia per jaunų vaikų į filmus. Kiti aptariamo įstatymo punktai, 4 str. antros dalies visi dvidešimt keli punktai, kurių niekas nekvestionuoja ir neskundžia Konstituciniam teismui, dėl jų nesiginčija ir Konstitucijai prieštaraujančiais jų nepripažįsta – visi jie yra gyvas pavyzdys, kad kažkokios cenzūros, žodžio laisvės apribojimų čia nėra ir kad informacijos ribojimai nepilnamečiams yra normalu ir jokia cenzūra ir joks informacijos laisvės pažeidimas.
Taigi esmė: tai nėra ginčas nei apie žodžio laisvę, nei apie teisę į informaciją, tai yra grynai ideologinis ginčas apie tai, į kokią šeimos sampratos pusę stoja Konstitucinis teismas ir kokiai šeimos sampratai norima pasitelkti šitą ir visus kitus įstatymus. KT sprendimas aiškiai stoja į pusę požiūrio, kad yra galimos įvairios šeimos formos, ne tik tarp vyro ir moters. Tuo tarpu, ligšiolinė įstatymo redakcija stoja į priešingą pusę, kad vis dėlto šeima yra tarp vyro ir moters. Nėra nieko akivaizdesnio ir paprastesnio.
Pabaigai priminsiu, kad nors Konstitucinis teismas, pasitaręs su dvasiomis, išrado (Konstitucijoje neparašyta), kad Lietuvoje gali būti įteisinta partnerystė, tai nereiškia, kad Lietuva privalo tai padaryti ar kad tai jau padaryta. Partnerystės ar jokios kitos vienalytės šeimos formos Lietuvoje įteisinta nėra. Šeima Lietuvoje teisiškai egzistuoja tik tarp vyro ir moters ar tarp tėvų ir jų biologinių vaikų. Ir todėl visiškai nuoseklu, sisteminga ir logiška, kad valstybė visuose su tuo kaip nors susijusiuose įstatymuose įtvirtintų būtent tokį požiūrį, jog šeima tik tarp vyro ir moters. Nes valstybė negali mokyti priešingai, nei pati teigia savo įstatymuose. Būtų didelė klaida dėl tokio gėdingo KT išaiškinimo Seimui imtis ištrinti šį įstatymo punktą.
Tai, žinoma, absurdiškas teiginys, bet būtent tokia, deja, yra naujo Konstitucinio teismo (KT) sprendimo esmė. KT išaiškino, kad Konstitucijai neva prieštarauja Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punktas, draudžiantis tokią informaciją, kuria niekinama konstitucinė santuokos ir šeimos samprata. Kairieji nesutiktų su pasirinktais žodžiais, bet jie remiasi būtent antikonstituciniu pripažinto įstatymo straipsnio tekstu, todėl teisingi.
Apie tai su Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininku Laurynu Šedvydžiu diskutavome „Žinių radijo“ laidoje (nuoroda komentare).
Konstitucinis teismas šiuos sprendimu vis labiau virsta politizuota institucija ir šitas sprendimas irgi yra to pavyzdys. Ne kartą jau buvo ten perrašytas tiek pats Konstitucijos tekstas, tiek ir ankstesni to paties KT sprendimai tais pačiais klausimais. Čia panašiai politizuotas sprendimas. Nėr sunku suprasti, kodėl.
KT pirmininkas argumentavo, kad svarstytas straipsnis prieštarauja konstitucinei teisei skleisti ir gauti informaciją. Tai nesusipratimas. Teisė gauti ir skleisti informaciją niekaip nesuponuoja teisės skleisti savo pažiūras ar informaciją būtent viešai. Paprastas pavyzdys – niekas negalime ateiti ir pareikalauti LRT ar „Žinių Radijo“ duoti eterio man ar jums savo pažiūroms paskleisti. Skleisti pažiūras mes turime teisę privačiai visada ir visi, o viešai, tai jau sprendžia ne vien pats asmuo ir tai nėra absoliuti teisė. Gi svarstytas įstatymas yra būtent apie viešosios informacijos poveikį.
Toliau – teisė skleisti ir gauti informaciją nereiškia teisės tą daryti būtent nepilnamečiams. Visas civilizuotas pasaulis, visos demokratinės šalys, į kurias lygiuojamės, sutaria, kad ribojimai, ką galima leisti rodyti nepilnamečiams nepažeidžia žodžio laisvės principo. Yra normalu drausti įvairius dalykus. Vis daugiau šalių nepilnamečiams draudžia socialinius tinklus, draudžia telefonus mokyklose ir t.t. Daug demokratinių šalių daug rimčiau nei Lietuva žiūri į amžiaus cenzą kine ir neleidžia per jaunų vaikų į filmus. Kiti aptariamo įstatymo punktai, 4 str. antros dalies visi dvidešimt keli punktai, kurių niekas nekvestionuoja ir neskundžia Konstituciniam teismui, dėl jų nesiginčija ir Konstitucijai prieštaraujančiais jų nepripažįsta – visi jie yra gyvas pavyzdys, kad kažkokios cenzūros, žodžio laisvės apribojimų čia nėra ir kad informacijos ribojimai nepilnamečiams yra normalu ir jokia cenzūra ir joks informacijos laisvės pažeidimas.
Taigi esmė: tai nėra ginčas nei apie žodžio laisvę, nei apie teisę į informaciją, tai yra grynai ideologinis ginčas apie tai, į kokią šeimos sampratos pusę stoja Konstitucinis teismas ir kokiai šeimos sampratai norima pasitelkti šitą ir visus kitus įstatymus. KT sprendimas aiškiai stoja į pusę požiūrio, kad yra galimos įvairios šeimos formos, ne tik tarp vyro ir moters. Tuo tarpu, ligšiolinė įstatymo redakcija stoja į priešingą pusę, kad vis dėlto šeima yra tarp vyro ir moters. Nėra nieko akivaizdesnio ir paprastesnio.
Pabaigai priminsiu, kad nors Konstitucinis teismas, pasitaręs su dvasiomis, išrado (Konstitucijoje neparašyta), kad Lietuvoje gali būti įteisinta partnerystė, tai nereiškia, kad Lietuva privalo tai padaryti ar kad tai jau padaryta. Partnerystės ar jokios kitos vienalytės šeimos formos Lietuvoje įteisinta nėra. Šeima Lietuvoje teisiškai egzistuoja tik tarp vyro ir moters ar tarp tėvų ir jų biologinių vaikų. Ir todėl visiškai nuoseklu, sisteminga ir logiška, kad valstybė visuose su tuo kaip nors susijusiuose įstatymuose įtvirtintų būtent tokį požiūrį, jog šeima tik tarp vyro ir moters. Nes valstybė negali mokyti priešingai, nei pati teigia savo įstatymuose. Būtų didelė klaida dėl tokio gėdingo KT išaiškinimo Seimui imtis ištrinti šį įstatymo punktą.
Savo akimis esu matęs JAV respublikonų palaikytojų, savo FB profiliuose besidalinančių tokiu hardkoriniu anti-LGBT stuff, kad aš Lietuvoje nelabai drįsčiau tuo pasidalinti, nenorėdamas teisinių nemalonumų ant savo galvos.
Komentuoti: