LT-PL. Lietuvių - lenkų santykiai. Lenkiški užrašai ir pavardės Vilniaus krašte.

[Tomizmas]

Man tai iš viso įdomu kaip ten buvo centrinėje Lietuvoje. Jeigu ten regionas buvo taip stipriai sulenkėjęs, tai negi užteko tik 20 metų, kad atlietuvėtų? Ir dar atlietuvėtų iki tiek, kad iš centrinės Lietuvos dabar kai kuriems atvažiavusiems į Vilnių, lenkai atrodo egzotika, ar netgi neskiria lenkų ir rusų kalbų. Ne paslaptis, kad su Kauno žargonu siejama frazė "na tu ir lenkas" reiškia toli gražu ne komplimentą. Ten tikrai taip greit viskas pasikeitė? Gal ten lenkiškumas buvo neįsitvirtinęs, ar lenkakalbių procentas buvo mažas, ne dauguma.

Iš viso, labai įdomiai seniau būdavo su tapatybe. Atrodo, kad žmonės ją gana lengvai pakeisdavo. Dabar tai atrodo - turi būtų gimęs lietuvių ar lenkų šeimoje, kad būtum tos tautybės, jeigu mišri šeima - tai tada dar kitokie variantai... Seniau gal nebuvo tokio tautybės "susicementavimo'?

Apie tokį kaip Liaudos regioną iš viso pas mus nelabai kur išgirsi, šita tema tarsi neegzistuoja. Neįtikėtina, bet tokio didumo plotas - nuo Nemuno iki Panevėžio. Keista, kaip lietuvių kalba iš viso išsilaikė, jeigu polonizacija vyko pačiame centre ir dar tokioje teritorijoje.

[suoliuojantis]

Kalbant apie istorinius įvykius man nepatinka toks šiuolaikinis požiūris į tuomečius įvykius. Atgarsiai ir čia išlenda. Kai kada nors tenka su lenkais pakalbėti apie tuos įvykius visad sakau: mes, lietuviai, kai ką darėm blogai, bet jūs, lenkai, buvot daug kaltesni, jau vien todėl kad esat daug didesni ir dalis lenkų tiesiog elementariai neigė lietuvių teisę egzistuoti.
Mano senelis buvo kilęs iš Kėdainių apylinkių, kažkur nuo Dotnuvos link Šiaulių apie 10 km. Tiksliai nežinau, nes jis mirė dar tada kai mano mama buvo maža mergaitė. Jo ankstyva mirtis beje irgi susijusi su santykiais su lenkais. Tai pats Lietuvos geografinis centras, bet tuo metu tai buvo labai sulenkintos vietos (beje jei tuo metu Kėdainių apylinkėse būtų surengtas referendumas net nežinia kaip būtų nubalsavę ... ). Jis 18 metų būdamas savanoriu išėjo kariauti prieš lenkus 1919-1920 metais. Ne šiaip kariavo: buvo peršautas kiaurai kovose su lenkais (kulka įėjo pro vieną plaučių pusę, o išėjo pro kitą), pastoviai kentė skausmus, paskui tai progresavo ir jis mirė sulaukęs vos 50 metų. Kaip suprantu nebuvo jis kažkoks politiškai aktyvus žmogus, bet išėjo kariauti būtent todėl, kad jam kaip lietuviakalbiui buvo demonstruojama neapykanta ir panieka kiekviename žingsnyje tiek iš vietinių šlėktelių, tiek ir iš kitų aplenkėjusių vietinių. Nes tuo metu dauguma tų, kurie kalbėjo lenkiškai by default buvo įsitikinę, kad vien tuo jie yra pranašesni negu lietuviakalbiai. Beje grįžusiam jam buvo grasinama, kad kariavo už LIetuvą ir jis 1924 metais išvažiavo į Kauną (močiutė perpasakojo, kad senelis yra sakęs, kad gretimo kaimo vyrai apgailestavo garsiai šaukdami - dlaczego Polacy ne doszly do Kejdan. to wielka niesprawiedliwosc dla narodu Polskiego w Kejdanach). Viso to negalima pamiršti vertinant to meto įvykius.

[Sula]

Mano kaimynai štai tiesiai už tvoros yra užrašyti lenkais kažkada 1920-aisiais, taip ir liko. Nors yra tikrų tikriausi totoriai, dabar šnekantys rusiškai (vaikai - jau lietuviškai). Visi protėviai guli totorių kapinėse. Mano senelio brolis buvo užrašytas lenku, nes gerai mokėjo lenkiškai, o ir Vilniuje 20-aisiais gerokai buvo patogiau buvo būti lenku.
Beje, tėvo kaime Vandžiogalos rajone visi "buvę" lenkai (jų buvo nemažai) dabar šneka lietuviškai (nežinau, kas pasuose). Lenkiškai geriau-blogiau moka tik vyresni už mane.

[manometras]

Tokį radau straipsnį apie lietuvių ir lenkų savivoką ir santykius istorinėje Lietuvoje. Apie tai, kaip lietuviai užsirašinėjo lenkais, nes katalikai, ir kaip nustojo tai daryti ir pradėjo reikalauti lietuvių kalbos teisių bažnyčiose.
http://etalpykla.lituanistikadb.lt/f...002.0.01.ARTIC

[digital]

Čia svarstomas yra tik vienas scenarijus - tik asimiliacijos ir kiek mažiau - migracijos (nors gal kokiai karštai galvai sapnuojasi ir iškeldinimas) .

kur čia?

Kažkodėl net nesvarstomas scenarijus gyventi kartu ir atsižvelgti vienas į kito intersus.

Kas čia per BS? Visi gyvenam kartu.

[manometras]

Kiek „davė“ sovietai iš esmės ir buvo LDK žemės po 3 aneksijos paketo 18a. Daugiau kalbu apie pietinę sieną su Lenkija. Lenkai galėjo sakyt imkit pagal Karūnos-LDK sieną. Aišku klausimas ar būtume ėmę. Bet lenkai būtų turėję n+k svertų.

Tai Lenkija, kaip didelė tauta, irgi galėjo bandyt užrašyt tą Karūnos-LDK sieną kokioje nors sutartyje. O iš tikrųjų labai nepasitikėjo, kad Lietuva atsilaikys, kad nebus užgrobta bolševikų.
Lietuviams nereikėjo Karūnos–LDK sienų. Lietuviams reikėjo etninių lietuviškų žemių ir istorinių Lietuvos sostinių regiono (Lituania propria ir gal kažkokių pakraščių). Bet sostinių regionas buvo seniai ir smarkiai sulenkintas, arba smarkiai nulietuvintas, todėl jį faktiškai, nepaisydami net Suvalkų susitarimo, sugalvojo gudrų būdą pasiimti – okupuoti (užimti) ir aneksuoti (prijungti) Lenkija. Suvalkų susitarimą tik Lietuva skelbė rimta sutartimi, o Lenkija niekada nepripažino, kad kažką rimto sulaužė.
Tai buvo etnocentrinių naujų valstybių kūrimosi metas. Naujos tvarkos kūrimas ir rusiškos “revoliucijos” po karo. Senosios imperijų, dalyvavusių kare, sienos kai kur galėjo būti ignoruojamos.
Kai Lietuva susipyko su Lenkija, lenkams atrodė, kad tai pakenks tik Lietuvai, nes tik Lietuva, neva, buvo silpna.

[mantasm]

Tai net ne LDK sienų Lietuva norėjo, o praktiškai etninės Lietuvos teritorijos (Lituania Propria su Vilniumi kaip tų etninių lietuviškų teritorijų apsupta istorine sostine). Rusai “davė”, t. y., bolševikai sutartyje Lietuvai užrašė daugiau, bet ketino viską sau pasimt realiai, po “revoliucijos”.

Kiek „davė“ sovietai iš esmės ir buvo LDK žemės po 3 aneksijos paketo 18a. Daugiau kalbu apie pietinę sieną su Lenkija. Lenkai galėjo sakyt imkit pagal Karūnos-LDK sieną. Aišku klausimas ar būtume ėmę. Bet lenkai būtų turėję n+k svertų.

[Zefyras]

O ko nori tie Polacy na Litwie (w Ukrainie, bet na Litwie?)?

istoriškai irgi na Ukrainie, ir ukrainiečiai lygiai taip pat baksnoja pirštu, kad pakeistų į w! Ir ne tik Lietuva, bet visi kaimynai i rytus, Latvija ir Vengrija.

Sugyventi su nesuprantamais ir atsisakančiais suprasti? Tai nesaugu. Tai įamžinta rizika.
Niekas jų nežudo, netremia, juos pripažįsta vietiniais, bet jie užsispyrę likti nesuprantami, nekęsti savo šalies? Lietuviai nori, kad jie išmoktų suprasti tą baisiai šlykščią nepakenčiamą ir niekam, išskyrus tuos bjaurybes lietuvius, nereikalingą lietuvių kalbą ir kad taptų suprantami lietuviams, ir kad galėtų bandyti suprasti lietuvius, pamatyti, pažinti ir pamilti visą Lietuvą. <..> Ką lietuviams, jų manymu, reikėtų daryti, kad jie nustotų lietuvių ir Lietuvos nekęsti? Atiduoti DAR daugiau savo šalies, savo tautos buvusių žemių kažkam atsisakančiam tą tautą suprasti? Pažadėti atiduoti visam laikui i4 stengtis niekada neatgauti? O nesimato, kad lietuvių tauta ir jos teritorija nyko ir nyksta?

Juk aiškinom, kad visur, kur buvo lietuvių už Lietuvos valstybės ribų, jie išmoko kitas kalbas ir leido savo vaikams ir anūkams pamiršti lietuviškumą, nes toks gyvenimas už Lietuvos ribų. Kodėl sulenkėjusių žmonių ir lenkų gyvenimas už didžiulės Lenkijos ribų, mažoje Lietuvoje, turėtų būti su garantija, kad jų giminės lietuvėjimas nevyks? Ar lietuviai turi stengtis saugoti lenkiškumą savo šalyje?

Latviams nereikia, čekai neprivalo, o lietuviai privalo užtikrinti savo šalies sostinės apylinkių teisę nesuprasti likusios šalies?

Na čia daug kažkokios panikos - kurią dažniausiai išgirsti iš atvykėlių iš Vidurio ar Vakarų Lietuvos - ir ultra lenkų nacionalistų teiginių atkartojimas. Nežinau, kiek Lietuvos lenkų nekenčia Lietuvos, gal jiems tiesiog ilgus metus būdavo nusispjaut, nes kompasas rodo į rytus ir ryšiai su Baltarusijos miestais stipresni negu su Vilniumi (nors ir jame dar dabar kai kuriuose kontekstuose gali su rusų kalba išsiversti).

Yra tarptautinės konvencijos, ginančios žmonių teisę į kultūrą, gimtąją kalbą, kultūros puoselėjimą. Gal latviai Lenkijai ir nekliūdavo, nes jų ten baisi mažuma ir istoriškai nebuvo jokių pretenzijų, tuo tarpu čekai su lenkais kariavo dėl Tiešino, bet lenkų kultūra tame krašte ganėtinai stipri, kad ir su tam tikra asimiliacija. Suvalkų krašto lietuviai irgi turi tam tikrą tapatybę, kalba ir lietuviškai, ir lenkiškai. Aišku, ne visada viskas gerais norais grįsta - turbūt Lietuvai irgi tenka pirštu pagrūmoti, kad būtų užtikrintas finansavimas lietuviakalbėms mokykloms.

[Arunasx]

Vilniaus kraštas buvo ginčo tarp Lietuvos ir Lenkijos objektas. Lietuvos požiūriu tai buvo okupacija. Lenkijos požiūriu - ne.
Vilnių užėmė 1920 spalio 9 d. Želigovsko Lietuvos-Baltarusijos divizija.

Sutrumpinus visokius ilgus išvedžiojimus dėl lenkiškai kalbančių, lenkų dalies ar vien tai leido Lenkijai okupuoti Lietuvos dalį?
Tai tokiu pačiu būdu ir Anglija turėtų pilną teisę okupuoti anglakalbius kraštus kaip ir chuilostanas rusakalbius regionus? Pvz. "brighton beach"

[manometras]

Sakyčiau etninė įtampa labai padidėjo būtent dėl Lenkijos elgesio pokariu. Jei būtų palaikę LR sukūrimą LDK sienose mainais prašydami specialaus statuso lenkų kalbai - šiandien turėtume absoliučiai kitokią situaciją.

Bet vietoj to Lenkijos pusėje buvo siekis sukurti Lenkiją ATR sienose.

Tai net ne LDK sienų Lietuva norėjo, o praktiškai etninės Lietuvos teritorijos (Lituania Propria su Vilniumi kaip tų etninių lietuviškų teritorijų apsupta istorine sostine). Rusai “davė”, t. y., bolševikai sutartyje Lietuvai užrašė daugiau, bet ketino viską sau pasimt realiai, po “revoliucijos”.

[mantasm]

Greitas pagooglinimas ir rastas mokslinis straipsnis ta tema.

Klausimas tik ar būtų buvę galima 1920-30 m. gyventi status quo, kai etninė įtampa buvo didelė. Turbūt ne - ir todėl Hymanso planas nenusisekė, nes tiesiog niekas negalvojo apie toleranciją ir dvikalbystę.

Sakyčiau etninė įtampa labai padidėjo būtent dėl Lenkijos elgesio pokariu. Jei būtų palaikę LR sukūrimą LDK sienose mainais prašydami specialaus statuso lenkų kalbai - šiandien turėtume absoliučiai kitokią situaciją.

Bet vietoj to Lenkijos pusėje buvo siekis sukurti Lenkiją ATR sienose.

[manometras]

Čia svarstomas yra tik vienas scenarijus - tik asimiliacijos ir kiek mažiau - migracijos (nors gal kokiai karštai galvai sapnuojasi ir iškeldinimas) .

Kažkodėl net nesvarstomas scenarijus gyventi kartu ir atsižvelgti vienas į kito intersus.
Ir ką daryti, jei tie 200.000 lenkų po įžeidinėjimų ir diskrimainacijos (dėl žemės perkėlimo / grąžinimo, mokyklų, ir t.t. o iki neseno laiko ir dėl pavardžių rašybos) neparodys noro sulietuvėti?

Sugyventi su nesuprantamais ir atsisakančiais suprasti? Tai nesaugu. Tai įamžinta rizika.
Niekas jų nežudo, netremia, juos pripažįsta vietiniais, bet jie užsispyrę likti nesuprantami, nekęsti savo šalies? Lietuviai nori, kad jie išmoktų suprasti tą baisiai šlykščią nepakenčiamą ir niekam, išskyrus tuos bjaurybes lietuvius, nereikalingą lietuvių kalbą ir kad taptų suprantami lietuviams, ir kad galėtų bandyti suprasti lietuvius, pamatyti, pažinti ir pamilti visą Lietuvą. O ko nori tie Polacy na Litwie (w Ukrainie, bet na Litwie?)? Ką lietuviams, jų manymu, reikėtų daryti, kad jie nustotų lietuvių ir Lietuvos nekęsti? Atiduoti DAR daugiau savo šalies, savo tautos buvusių žemių kažkam atsisakančiam tą tautą suprasti? Pažadėti atiduoti visam laikui i4 stengtis niekada neatgauti? O nesimato, kad lietuvių tauta ir jos teritorija nyko ir nyksta?
Juk aiškinom, kad visur, kur buvo lietuvių už Lietuvos valstybės ribų, jie išmoko kitas kalbas ir leido savo vaikams ir anūkams pamiršti lietuviškumą, nes toks gyvenimas už Lietuvos ribų. Kodėl sulenkėjusių žmonių ir lenkų gyvenimas už didžiulės Lenkijos ribų, mažoje Lietuvoje, turėtų būti su garantija, kad jų giminės lietuvėjimas nevyks? Ar lietuviai turi stengtis saugoti lenkiškumą savo šalyje? Latviams nereikia, čekai neprivalo, o lietuviai privalo užtikrinti savo šalies sostinės apylinkių teisę nesuprasti likusios šalies?

[Zefyras]

Zefyras tarpukariu Kauno Lietuvoje ir lenkiškų mokyklų buvo, ir Seime lenkų. Net po visų istorijų su POW sąmokslų ir Vilniaus krašto okupacija.

Greitas pagooglinimas ir rastas mokslinis straipsnis ta tema.

Klausimas tik ar būtų buvę galima 1920-30 m. gyventi status quo, kai etninė įtampa buvo didelė. Turbūt ne - ir todėl Hymanso planas nenusisekė, nes tiesiog niekas negalvojo apie toleranciją ir dvikalbystę.

[R.D.]

Mano mama (kurios pusbroliai dabar lenkai, save laikantys lietuviais) dirbo pokariu tame krašte. Senoliai, gimę iki sukilimo puikiausiai kalbėjo lietuviškai (ypač sutikę jauną medikę ) o jų vaikai ir juolab anūkai visiškai nė žodžio lietuviškai (tai maždaug Paberžės apylinkės). Senelis Lentupių turguje lietuviškai susišnekėdavo dar 20-aisiais metais - dabar ten lietuvio su žiburiu nesurasi.
Beje, didžioji dalis baltarusių vos per keliasdešimt metų tapo rusais.

Įdomus reiškinys su tais baltarusiais. Vieną asmeniškai žinau, kuris kažkaip gėdijasi esas pagal kilmę toks ir prisisiato rusų. Įdomu, kaip tie realūs baltarusiai labiau į rusiškumą ar lenkiškumą nuėjo.
Kitas dalykas dėl jūsų minimų Paberžės apylinkių. Štai pvz. yra tokios Eitminiškės netoli Paberžės (gerai žinau, dažnai pravažiuoju). XVIII a. pr. valstiečiai liudijo lietuvių kalba (http://www.elibrary.lt/resursai/Leid...4/al_04_06.pdf). Stipriai sulenkintos per likusius laikus, XX a. pr. bandyta atlietuvinti, vietinį kunigą Ambraziejį Jakavonį nužudė AK. Sovietmečiu rusifikavo, ypač per mokyklą. Po 1990 m. sunkokai susikalbėti galima buvo lietuviškai, jausdavaisi kaip ne Lietuvoje, bet demografija ir ekonomika davė savo. Prasmės leisti į lenkišką Eitminiškių pgr. mokyklą nelabai buvo, atsirado nauja 1996 m. (dabar gerai renovuota, pertvarkyta) įsteigta Eitminiškių gimnazija, kurioje pamokos lietuvių kalba. Šiandien nelabai apsimoka net kalbėti lenkų kalba (dirbsi ribotam areale ir t.t.), bažnyčioje, jeigu neklsytu, pamaldų nėra lietuvių kalba, tačiau esmė ta, kad stipriai atlietuvėjo, įmanoma su visais susikalbėti.

[mantasm]

Zefyras tarpukariu Kauno Lietuvoje ir lenkiškų mokyklų buvo, ir Seime lenkų. Net po visų istorijų su POW sąmokslų ir Vilniaus krašto okupacija.

[Zefyras]

Ne numanom, o tiksliai žinom, ne prieš penkis amžius, o prieš du-tris lietuviai buvo dauguma ir vartojo gimtąją lietuvių kalbą.
Nieks jų nenutautina. Juos moko šalies valstybinės kalbos ir kraustosi gyventi šalia savo šalies sostinės ir į savo šalies sostinę. Kažkada lenkai, rusai, baltarusiai ir kt. turėjo tokią pat teisę kraustytis į Vilnių ir apylinkes.
Kodėl dabar lietuviai Lietuvoje Romui atvykėliai, o tie, kurie sulenkino Vilnių ir apylinkes niekaip nė už ką neva nebuvo atvykėliai? Sulenkėjo vietiniai toje vietoje, tai gal ir sulietuvės taip pat sėkmingai kada nors? Ir tragedijos taip pat sėkmingai nematys tame, kad sulietuvėjo, kaip dabartiniai nemato, kad sulenkėjo?

Aš nemanau kad jiems ta "tiesa" įdomi, nes klausimas ar ta tiesa yra iš tiesų tiesa ir ar jos beatodairiškai reikia laikytis. Nesu tikras, bet riba tarp lietuviškų ir gudiškų/lenkiškų arealų ir buvo galbūt ties siena, su dideliu persidengimu aplink Vilnių. Gal tas arealas ir slinko per amžius artyn vidurio Lietuvos, bet man atrodo kad aiškinti Lietuvos lenkui kad jo protėviai prieš du-tris amžius kalbėjo lietuviškai ir stengtis "atitaisyti" yra nejautrumas tiek istorijai, tiek dabarčiai, tiek ir pačiam asmeniui. Nežinau kaip tame pačiame sakinyje gali sutilpti "nulenkėjęs" ir atvykėlis, vadinasi kažkas negerai su naratyvu.

Tikrai nenoriu teisinti lenkų nacionalistų, nes ir tarpukario Vilniuje būta disidentų tokiam mąstymui, kaip pvz. Juzefas Mackievičius ar ta pati Česlovo Milošo laikysena. Lenkai tikrai nebuvo kažkokie teisuoliai XIX ir XX a. iki karo lietuvių, baltarusių ar ukrainiečių atžvilgiu. Neteisinu polonizacijos. Klausimas ar lietuviai, jei būtų gavę Vilnių ir VIlniją, nebūtų atkūrinę "istorinės teisybės" net ir ten kur lietuvybe nekvepėjo - o tokių teritorijų ypač palei rytinę to krašto kurį Lietuva laikė savu pagal sutartį su Rusija, buvo daug. Ir ar būtų buvę tolerantiško supratimo nacionalizmo eros apopėjoje...

Nežinau kas laiko lietuvius nutautintojais, nes dabartinė suburbanizacija yra daugiau ekonominė migracija, priešingai nei dvarininkinė kolonizacija. O kad sovietinė okupacija dar labiau jų tapatybę išdegino, tai irgi problema. Tie, kas tikėjosi kad Šalčininkuose staiga po 1990 m. visi staiga ims valstybine kalba kalbėti buvo arba naivūs, arba tiek jiems tas klausimas ir terūpėjo..

P.S. manau kaip minimum turėjo būti bent keli fakultetai Vilniaus universitetuose lenkų kalba, kad būtų galima vietos lenkakalbį elitą ugdyti juos skatinant būti Lietuvos, o ne rytų imperijos patriotais.

[mantasm]

Čia svarstomas yra tik vienas scenarijus - tik asimilaicijos ir gal migracijos (nors gal kokiai karštai galvai sapnuojasi iškeldinimas) .

Kažkodėl net nesvarstomas scenarijus gyventi kartu ir atsižvelgti vienas į kito intersus.
Ir ką daryti, jei tie 200.000 lenkų po įžeidinėjimų ir diskrimainacijos (dėl žemės perkėlimo / grąžinimo, mokyklų, ir t.t. o iki neseno laiko ir dėl pavardžių rašybos) neparodys noro sulietuvėti?

Esamos mokyklos yra vienas iš kertinių dalykų skatinantis getifikaciją.

[Sula]

Į šiaurę nuo Vilniaus lietuviai pakeitė tapatybę į lenkišką labai seniai - dar iki XIX amžiaus, o gal ir anksčiau.

Mano mama (kurios pusbroliai dabar lenkai, save laikantys lietuviais) dirbo pokariu tame krašte. Senoliai, gimę iki sukilimo puikiausiai kalbėjo lietuviškai (ypač sutikę jauną medikę ) o jų vaikai ir juolab anūkai visiškai nė žodžio lietuviškai (tai maždaug Paberžės apylinkės). Senelis Lentupių turguje lietuviškai susišnekėdavo dar 20-aisiais metais - dabar ten lietuvio su žiburiu nesurasi.
Beje, didžioji dalis baltarusių vos per keliasdešimt metų tapo rusais.

[Romas]

Čia svarstomas yra tik vienas scenarijus - tik asimiliacijos ir kiek mažiau - migracijos (nors gal kokiai karštai galvai sapnuojasi ir iškeldinimas) .

Kažkodėl net nesvarstomas scenarijus gyventi kartu ir atsižvelgti vienas į kito intersus.
Ir ką daryti, jei tie 200.000 lenkų po įžeidinėjimų ir diskrimainacijos (dėl žemės perkėlimo / grąžinimo, mokyklų, ir t.t. o iki neseno laiko ir dėl pavardžių rašybos) neparodys noro sulietuvėti?

[manometras]

Na tai čia tiesiog pavyzdys kai viskas kas yra "kitoniška" paverčiama "bloga". Kaži ar būtų geriau jei kultūros centras būtų ne Varšuva, o Minskas? Turėtume galbūt ir aiškesnę baltarusių/rusėnų savivoką jau XIX amžiuje. Tai deja neleidžia lietuviams sakyti, žinot mes numanom kad prieš penkis amžius čia gyveno lietuviai, tai jūs tiesiog esat apsimetėliai lenkai ir mes jus nutautinsim.

Ne numanom, o tiksliai žinom, ne prieš penkis amžius, o prieš du-tris lietuviai buvo dauguma ir vartojo gimtąją lietuvių kalbą.
Nieks jų nenutautina. Juos moko šalies valstybinės kalbos ir kraustosi gyventi šalia savo šalies sostinės ir į savo šalies sostinę. Kažkada lenkai, rusai, baltarusiai ir kt. turėjo tokią pat teisę kraustytis į Vilnių ir apylinkes.
Kodėl dabar lietuviai Lietuvoje Romui atvykėliai, o tie, kurie sulenkino Vilnių ir apylinkes niekaip nė už ką neva nebuvo atvykėliai? Sulenkėjo vietiniai toje vietoje, tai gal ir sulietuvės taip pat sėkmingai kada nors? Ir tragedijos taip pat sėkmingai nematys tame, kad sulietuvėjo, kaip dabartiniai nemato, kad sulenkėjo?