Lietuvių tautinė savimonė ir nacionalinis charakteris. Tautos susiformavimas

[mantasm]

o kas čia blogai?

Koks yra Lietuvos Respublikos tikslas? Lietuvių kalbos/kultūros/bileko vieta? Ar naikinam etninį (= lietuvybės) komponentą ir.. kam tada išvis reikalinga valstybė? Koks lieka teritorijos gyventojus vienijantis dalykas?

Iš to straipsnio geriausia dalis - Putinaitės pasakos, kad reikia nustot bijot Rusijos, nes kitaip netapsim normalia valstybe. Nu taip, vat nustojam bijot ir Rusijos problema išsispręs.

[Stadionas]

[B]



Pagrindinis uždavinys bus kurti nacionalizmą ne etniniu principu, bet civiliniu: turime sukurti valstybę, kurioje skirtingos tautybės kartu kuria pilietinę visuomenę

Po tokių teiginių, platinamų nacionalinio transliuotojo tokią dieną, pradedu manyti kad Radžvilo grafomanijoje yra krislas tiesos.

o kas čia blogai?

[Perfect]

Buvo dėl lenkų kalbos įtakos. Kudirka su Jablonskiu ištaisė.

Kodėl VLKK nekartą nepritarė tam, jei sakai legalu?

O asmenvardžiai yra bendrinės kalbos dalis, bus naudojami ir paprastuose sakiniuose, tad tai painios žmones, vienas kitas bus, kur parašys ir asmenvardį ir kitą žodį su w.

Tada dėl čekų kalbos įtakos reikėtų atsisakyti š ir ž, nosinių. O bendrai pagalvojus, tai dėl lotynų įtakos, reikėtų atsisakyti visų rašmenų.

Asmenvardis tuo pačiu yra ir asmens teisė.

[Gator]

Žymiausi Lietuvos jedinstvininkai:

Martynas Mažvydas
Mikalojus Daukša
Antanas Strazdas
Simonas Daukantas
Jonas Basanavičius
Antanas Smetona, pasirašęs analogišką įstatymą
signataras Stanislovas Narutavičius, Nepriklausomybės akte pasirašęs su W

žymiausi Lietuvos antijedinstvininkai: komunistų kolaborantai, kurie kelios savaitės po okupacijos 1940 uždraudė QWX

W iš mūsų žodynų 19a pabaigoje pašalino ne rusai, o Kudirka ir Jablonskis, kurie yra mūsų herojai atvaizduoti net ant litų banknotų.

[Ångstrom]

Ištrauka iš Jolantos Gelumbeckaitės 2012 m. straipsnio „Raidžių karai. Lietuvių rašyboje (ne)vartojamos lotyniškos abėcėlės raidės“ (https://titus.uni-frankfurt.de/perso...rai_2012.pdf):

Jablonskio ortografija, o kartu ir abėcėlė, buvo oficialiai įtvirtinta 1919 ir 1922 (papildyta) m. Lietuvių kalbos gramatikos laidomis:
a ą b c č d e ę ė f g h i į y j k l m n o p r s š t u ų ū v z ž

Jablonskis į standartinį raidžių inventorių įtraukė tik kelias raides su diakritiniais ženklais: nosines balses <ą>, <ę>, <į>, <ų>, ilgąją nežemutinę <ė>, ilgąją <ū>, afrikatą <č>, pučiamuosius <š> ir <ž>. Raidės <f> ir <h> (taip pat atskiros pozicijos abėcėlėje negavęs digrafas <ch>) pateko „svečio teisėmis“: „vartojamos svetimiems žodžiams dar f, h, ch“24, t. y. filosofija priartėjo prie originalo rašybos, bet pagal rašybos ekonomijos principą nutolo nuo galimos formos philosophija. Kleino nepripažinta lotyniškoji <v> tuo pačiu principu nusvėrė vokišką ligatūrinės kilmės raidę <w>. Lotyniškos raidės <q> ir <x> [ks/gs] dėl morfonologinės lietuvių kalbos rašybos tapo nereikalingos lietuvių ortografijoje, jų atsisakyta ir tarptautiniuose žodžiuose, ir lotyniškosios abėcėlės pagrindu rašomuose varduose (jiems pritaikytas fonetinės transkripcijos principas).

Apie 1995 m. mokslinėje, ilgainiui ir populiariojoje spaudoje vardus ir pavardes imta rašyti originalo rašyba, tokiu būdu grįžtant prie Apšvietos idealo, pagal kurį teisę į išsilavinimą ir į neiškraipytą informaciją turi visi socialiniai sluoksniai, ne tik išrinktieji. Tačiau 2007 m. gegužės 30 d. įstatymo projektu pamėginusios lietuvių kalbos ortografijoje rasti oicialią vietą raidės <x>, <q> ir <w> taip ir nebuvo priimtos. Tai, kas atrodo kaip lietuvių kalbos atvėrimas „žlugdančiai“ ir rašybą „demoralizuojančiai“ svetimai įtakai, iš tiesų gali tik apšviesti visuomenę. Ir užtikrinti, kad lotyniškas Didžiojo Kunigaikščio įvardijimas netaptų „magnus du[ch]“, bet liktų toks, koks ir turi būti – Magnus dux.

Tai kaip ten dar kartą su tuo smetonmečio tvarkos atstatymu? Nepritariu autorės šiaudinei baidyklei paskutinėje pastraipoje: „lietuvių kalbos atvėrimas „žlugdančiai“ ir rašybą „demoralizuojančiai“ svetimai įtakai, iš tiesų gali tik apšviesti visuomenę“. Tuo labiau, kad net nesiplėtojama, kaip tos trys papildomos raidės tą visuomenę „apšvies“. Jaunimas greta „Magnus dux“ jau seniausiai naudoja „loxas“, vietoj „Werner Herzog“ – „wodke“, vietoj „quo vadis?“ – „eik tu qurwa“. Matomai, nei jaunimui, nei mokslui, nei žurnalistams niekas netrukdo tų raidžių naudoti. Jei tipinėj QWERTY klaviatūroj, nekeičiant layout'o būtų dar kokia raidė – na, kad ir kokia „ł“, tai ir šią plačiau naudotų ir, matyt, prašytų įtraukti į dokumentus.

Diskleimeris: aš ne prieš asmenvardžių rašybą originalo kalba. Aš prieš veidmainystę, kad neva tai daroma dėl kažkokio „švietimo“, „vakarietiškumo“ ar pan. Taip pat esu prieš naują (mano galva, dažnai kompleksuotiems lietuvaičiams būdingą) madą laikyti fonetinę asmenvardžių (ar apskritai tikrinių daiktavardžių) rašybą kažkokiu atsilikimu ar sovietizmu, be jokios platesnės argumentacijos.

[Gator]

Pagal lietuvių kalbos gramatiką asmenvardžiai gali lotynišku raštu būti rašomi kaip tik norisi. Visa kita - politikos, o ne lietuvių kalbos klausimas.


Ir iki pat 19 amžiaus galo w buvo vartojama lietuviškoje raštiioje.

Buvo dėl lenkų kalbos įtakos. Kudirka su Jablonskiu ištaisė.

Kodėl VLKK nekartą nepritarė tam, jei sakai legalu?

O asmenvardžiai yra bendrinės kalbos dalis, bus naudojami ir paprastuose sakiniuose, tad tai painios žmones, vienas kitas bus, kur parašys ir asmenvardį ir kitą žodį su w.

[Kitas Džiugas]

Vytautas Sinica apie Jedinstvo įstatymą:

Žymiausi Lietuvos jedinstvininkai:

Martynas Mažvydas
Mikalojus Daukša
Antanas Strazdas
Simonas Daukantas
Jonas Basanavičius
Antanas Smetona, pasirašęs analogišką įstatymą
signataras Stanislovas Narutavičius, Nepriklausomybės akte pasirašęs su W

žymiausi Lietuvos antijedinstvininkai: komunistų kolaborantai, kurie kelios savaitės po okupacijos 1940 uždraudė QWX

[Ångstrom]

Tai ne dokumentų, pvz., grožinės literatūros, rašymui, ir dabar galima naudoti kokią tik nori rašybą. Na, nebent prasilenktų su leidyklos vidaus politika ar... tiesiog nebūtų tam paklausos. Gal dėl to, kad lietuvių kalba ir jos rašysena pakankama normalizuota, ir jos mokymas mokyklose nusistovėjęs? Nebent pasikankinimui ir istorijos pažinimui gali įtraukti ikibūginio, ikijablonskinio laikotarpio tekstų originalus kur nors į programą, bet nežinau, ką tuo laimėtų.

[Tomas]

[Sula]

Ugrofinai irgi nebuvo pirmi gyventojai šiose žemėse. Prieš tai, po ledynmečio čia šeimininkavo senieji neolito europiečiai medžiotojai-rinkėjai, kurių kultūra menkai ištyrinėta. Tiesa, jų populiacija per visą rytinę Baltiją ko gero tebuvo vargiai daugiau nei pora dešimčių tūkstančių.
O iškart po ledynmečio, kai dar nebuvo apaugę mišku, o upės tekėjo į kitą pusę, prieš 10-13 t. metų galėjo būti dar kiti žmonės, dar retesni užklydėliai.

[PoDV]

Pamąsčiau šiuo požiūriu turime panašumą su rusais. Jie irgi maišyti N ir R1a. Tik ten slavai-ugrofinai. Mes baltai-ugrofinai. Taip pat ugrofinų gentys skiriasi. Mūsų greičiausiai yra Baltijos finai, o pas juos Volgos-Uralo ugrofinai.

Beje, žemaitiškas akcentas, kirčio atitraukimas į priekį, šioks toks panašumuas į latvių kalbą yra tolimas Baltijos finų akcento aidas

Beje pajūrio pakrantė pas mus kartais būdavo vadinama randėmis. Kai estiškai krantas yra randa

Man atrodo, kad daugiau ugrofiniškos kilmės gali turėti Šiaurės Vakarų Lietuvos (žemaičių), Panevėžio (ten irgi akcentas+žiemgaliai) ir gal net Rokiškio/Zarasų (sėlių kilmės) apylinkės. Dzūkai ir suvalkiečiai, kažkaip linkčiau manyti, turi daugiau R1a ir labai mažai N. Nebent kokie nors labai seni totoriški miksai (nežinau ar pas juos N), nes ten vystėsi daugiau totoriškų gyveviečių Vytauto laikais.

[mantasm]

R1a ir N lietuvių ir latvių genofonde yra maždaug apylygiai, aišku pagal skirtingus tyrimus yra skirtumų į vieną ar kitą pusę.

Šiaip jo, indoeuropiečiai čia stipriai maišėsi su ugrofinais. Aišku, kalbantiems apie tautinį grynumą ir netgi "indoeuropiečių kilmę iš ąžuolų žemės" sunku tą priimti, kad baltai nuo pat savo susiformavimo jau buvo maišyti. Čia gal net baisau, nei baltoslavų grupė. Jokios romantikos, jokio išskirtinumo!

Beje, apskritai įdomi žmonių mąstymo savybė - mitologijos, romantizavimo poreikis, pasakiškas pasaulio suvokimas. Kaip Vengrijoje daug kas prisigalvoja giminysčių net su šumerais, kad tik save nutolinti nuo chantų ir mansių (asimiliuotų slavų geriau net neminėti - neįsipaišo į išskirtinumą, pasaką, legendą). Tie faktai, jie dažniausiai būna tokie neįdomūs - gyveno, migravo, susimaišė...

Kita vertus esam broliukai su estais ir suomiais. Kas gal net labiau glosto tūlo lietuvio širdį. Niekur nepabėgs tie šiauriečiai pasipūtėliai Jei nebūtų į rytinę Baltijos pusę atsikraustę kryžiokai su skandinavais - tikėtina būtume ir išsiplėtę minimum iki Suomijos įlankos. Gal ir iki pat toliau į šiaurę.

Prieš kelis metus važinėįant po Laplandiją nustebino vietinių požiūris į lietuvius. Teko porą kartų išgirst komentarų, kad a, lietuviai, turim bendrų žodžių, kirvis-kirves! „Lietuviškų“ šiaudinių sodų paplitimas Suomijoje atskira tema

[Tomizmas]

Neatitikimų toli ieškoti nereikia. Ugrofinai lietuviai ir latviai kalba indoeuropietiškai.

R1a ir N lietuvių ir latvių genofonde yra maždaug apylygiai, aišku pagal skirtingus tyrimus yra skirtumų į vieną ar kitą pusę.

Šiaip jo, indoeuropiečiai čia stipriai maišėsi su ugrofinais. Aišku, kalbantiems apie tautinį grynumą ir netgi "indoeuropiečių kilmę iš ąžuolų žemės" sunku tą priimti, kad baltai nuo pat savo susiformavimo jau buvo maišyti. Čia gal net baisau, nei baltoslavų grupė. Jokios romantikos, jokio išskirtinumo!

Beje, apskritai įdomi žmonių mąstymo savybė - mitologijos, romantizavimo poreikis, pasakiškas pasaulio suvokimas. Kaip Vengrijoje daug kas prisigalvoja giminysčių net su šumerais, kad tik save nutolinti nuo chantų ir mansių (asimiliuotų slavų geriau net neminėti - neįsipaišo į išskirtinumą, pasaką, legendą). Tie faktai, jie dažniausiai būna tokie neįdomūs - gyveno, migravo, susimaišė...

[Sula]

Neatitikimų toli ieškoti nereikia. Ugrofinai lietuviai ir latviai kalba indoeuropietiškai.

O indoeuropiečiai estai ir suomiai kalba finiškai

[Tomas]

Neatitikimų toli ieškoti nereikia. Ugrofinai lietuviai ir latviai kalba indoeuropietiškai.

[Tomizmas]

Kad kalbos su genetika labai senai turi mažai ką bendro.

Ne visada, bet daugeliu atvejų ryškiai koreliuoja. Bent Europos kontekste - R1b su centum, R1a su satem, N su ugrofinais.

O neatitikimai dažniausiai nesunkiai paaiškinami (dominuojantis R1a pas vengrus dėl daugybės asimiliuotų slavų, daug R1a pas kirgizus dėl asimiliuotų skitų/sakų ir t. t.)

[Tomas]

Lotynų (ir romanų kalbos apskritai) yra centum pogrupio, o lietuvių - satem. Šie 2 pogrupiai yra labai skirtingi netgi kalbų vartotojų genetika (centum būdinga R1b, o satem R1a). Jei baltai būtų kilę iš lotynų, tai dabar lietuviams būtų būdingas žymiai didesnis R1b procentas nei yra dabar. Šita teorija pastatyta grynai ant to, ką ir minėjau - pastebėtų panašiai skambančių žodžių (kurių galima daug prirankioti su visais indoeuropiečiais), ignoruojant gramatinius, lingvistinius kalbos vystymosi ir istorinius tautos etnogenezės dalykus, tą pačią genetiką - o kam apsisunkinti? Radom sutampančių žodžių ir valio, "įrodyta".

Kad kalbos su genetika labai senai turi mažai ką bendro.

[Sula]

Taip, slavai iš viso labai ilgai gyveno tik nedidelėje teritorijoje rytų Lenkijoje ir vakarų Ukrainoje (kaip tik į pietus nuo Polesės, kas labai atitinka skilimo modelį) ir tik apie 4 amžių tarsi "sprogo" ir pasipylė visomis kryptimis.

Jie ne sprogo, o tapo arklinės žemdirbystės nešėjai, kai baltai dar daugumoje naudojo nelabai produktyvią lydiminę žemdirbystę. Ir pradėjo masiškai kraustytis praktiškai tais pačiais maršrutais kaip baltai prieš 1,5 t. metų, palei Vyslą, Dniepro aukštupį į šiaurę, aplenkdami Palesės pelkes, kurios "pridengė" geografiškai Nemuno baseiną.

[Tomizmas]

Esmė tame, kad proto-baltai čia atsikraustė vėliausiai II tūkst. pr.m.e. pabaigoje. Bet to, skirtingai nuo proto-finų ir senųjų europiečių, gyventojų tankis tapo gerokai didesnis.
Tuo tarpu slavai judėjo šiaurės kryptimis jau gerokai vėliau, 4-7-e amžiuje, t.y. po ~1500 metų.

Taip, slavai iš viso labai ilgai gyveno tik nedidelėje teritorijoje rytų Lenkijoje ir vakarų Ukrainoje (kaip tik į pietus nuo Polesės, kas labai atitinka skilimo modelį) ir tik apie 4 amžių tarsi "sprogo" ir pasipylė visomis kryptimis.

Rytų Europa atrodytų visai kitaip, jeigu būtų taip "sprogę" baltai, o ne slavai Alternatyvi istorija - baltų kalbos nuo Ladogos iki Balkanų, nuo Elbės iki Volgos, ir kelios nedidelės reliktinės slavų tautos maždaug Krokuvos ir Žitomiro regionuose. Dabartinis "Rusijos atitikmuo" kuris aišku, vadintųsi kitaip, gal net ta pati "Galindija", šnekėtų baltų kalba. Ir manau kad tai vis tiek būtų didelė valstybė, nes už jų etninės teritorijos prasideda stepės ir taigos, kur labai lengva plėstis, pasiekiant net Kamčiatką - ką rusai ir padarė. Būtų padarę kokie galindai, kai jau turėtų susiformavusį valstybingumą

[Sula]

Baltiškų vietovardžių Baltarusijoje ir vakarų Rusijoje daug yra ne dėl to, kad baltai susiformavo toli nuo Baltijos, o dėl to, kad baltų gyvenamas plotas iki V a. slavų migracijos buvo štai toks.

Esmė tame, kad proto-baltai čia atsikraustė vėliausiai II tūkst. pr.m.e. pabaigoje. Bet to, skirtingai nuo proto-finų ir senųjų europiečių, gyventojų tankis tapo gerokai didesnis.
Tuo tarpu slavai judėjo šiaurės kryptimis jau gerokai vėliau, 4-7-e amžiuje, t.y. po ~1500 metų.