Lietuvių tautinė savimonė ir nacionalinis charakteris. Tautos susiformavimas

[mantasm]

Tai ne apie nusižiūrėtą ir perimtą iš zalcburgiečių protestantų juodumą?

Tos juodos spalvos nebuvo kažkaip absoliučiai vengiama, tik ji ir nedominavo.

O aš išsisėmiau, nebeturiu ką šia tema pasakyt.

Apie juodos naudojimą bendrai. Ir apie tai, kad ji ne su sovietyno biednumu atėjo. Kaip pats sakai - nebuvo ir anksčiau vengiama, tik jos buvo ne itin daug. Turbūt pirmas rimtesnis nusijuodinimas buvo su zalcburgiečių kopijavimu.

[manometras]

Tema ne apie kopijavimą, o juodumą.



Iš dalies taip, pigmento prieinamumas vienoj ar kitoj vietoj įtakoja spalvų paplitimą. Bet dažnai įvairiais kampais kaip buvo Romos imperijoje su purpurine. Pigmentas buvo retas, bet dėl savo retumo tapo statuso ženklu ir žūt būt gaudavo. Lietuvoje nebuvo problemų gaut juodalksnio žievės dideliais kiekiais. Bet kažkaip nebuvo labai populiari spalva rūbams.

Tai ne apie nusižiūrėtą ir perimtą iš zalcburgiečių protestantų juodumą?

Tos juodos spalvos nebuvo kažkaip absoliučiai vengiama, tik ji ir nedominavo.

O aš išsisėmiau, nebeturiu ką šia tema pasakyt.

[mantasm]

Kopijuoti kaimynus žmonėms būdinga ir skųstis, kad kažkas kopijuoja svetimus, irgi būdinga. Nesu tikra, ar daug kas kopijavo anksčiau.

Tema ne apie kopijavimą, o juodumą.

Kai ausdavo kiekvienas kaimas ar kiekviena troba savo medžiagas, tai dažydavo ne audinius, o siūlus, iš kurių paskui ausdavo. Jeigu dažoma augalais, tai gali būti lengviau prisirinkti dažams įvairių augalų po truputį negu daug vienodų augalų vienodiems dažams. Čia priklauso nuo vietovės, kokios medžiagos joje tinka dažų gamybai.

Iš dalies taip, pigmento prieinamumas vienoj ar kitoj vietoj įtakoja spalvų paplitimą. Bet dažnai įvairiais kampais kaip buvo Romos imperijoje su purpurine. Pigmentas buvo retas, bet dėl savo retumo tapo statuso ženklu ir žūt būt gaudavo. Lietuvoje nebuvo problemų gaut juodalksnio žievės dideliais kiekiais. Bet kažkaip nebuvo labai populiari spalva rūbams.

[manometras]

Bet rodos skundai dėl zalcburgiečių kopijavimo buvo dar prieš 19 amžių?

Kitas dalykas, kodėl būtinai juodą audinį reikėtų pirkti? Tas pats darbas austi savo ir po to dažyt vienaip ar kitaip.

Kopijuoti kaimynus žmonėms būdinga ir skųstis, kad kažkas kopijuoja svetimus, irgi būdinga. Nesu tikra, ar daug kas kopijavo anksčiau.

Kai ausdavo kiekvienas kaimas ar kiekviena troba savo medžiagas, tai dažydavo ne audinius, o siūlus, iš kurių paskui ausdavo. Jeigu dažoma augalais, tai gali būti lengviau prisirinkti dažams įvairių augalų po truputį negu daug vienodų augalų vienodiems dažams. Čia priklauso nuo vietovės, kokios medžiagos joje tinka dažų gamybai.

[Tomas]

Čia nukrypo tema biški, nes ne apie ryškią ir iššaukiančią kalbėjo, o kad nėra daugiau spalvų.
Kažkada skaičiavau striukes aplinkinių gatvėje, tai maždaug 18 iš 20 buvo juodos ir pilkos. Aš su paprasta šviesiai ruda - smėlio spalvos buvau labai "iššaukiantis ir ryškus", nors tai elementari pastelinė/žemės spalva.

Nuvažiuok į Paryžių. Ten net vietiniai juodukai, kurie beveik garantuotai nėra protestantai, rengiasi juodai/mėlynai/pilkai (ryškūs rūbai būdingi turistams ir padugnėms). Bet niekas dėl to saviplaka neužsiima.

[mantasm]

Na, aš manau, kad kopijavo ne anksčiau kaip jau XIX amžiuje, t. y., kai jau turėjo pakankamai pinigų, kad tiesiog pirktųsi šilko ar milo audinius iš miestų, o ne ausdavosi iš savų avių vilnos ir lino, gaišdami savo laiką ir eikvodami energiją tam darbui.

Bet rodos skundai dėl zalcburgiečių kopijavimo buvo dar prieš 19 amžių?

Kitas dalykas, kodėl būtinai juodą audinį reikėtų pirkti? Tas pats darbas austi savo ir po to dažyt vienaip ar kitaip.

[manometras]

Taip. Bet esmė, kad ir tada buvo noro kopijuot tokią aprangą.

Na, aš manau, kad kopijavo ne anksčiau kaip jau XIX amžiuje, t. y., kai jau turėjo pakankamai pinigų, kad tiesiog pirktųsi šilko ar milo audinius iš miestų, o ne ausdavosi iš savų avių vilnos ir lino, gaišdami savo laiką ir eikvodami energiją tam darbui.

O šiaip Lietuvoj ne azijietiškas, ne afrikietiškas, o europietiškas stilius, nes visų marškiniai ir lininiai aprangos elementai buvo balti, vilnonių siūlų spalvos santūrios, išgaunamos iš Lietuvos augalų, o ne kiekvieno žmogaus vis kitos spalvos marškiniai (raudoni, mėlyni, salotiniai, mėlynai-žali, geltoni, blizgantys) ir prijuostės.

[mantasm]

Jie buvo ilgus metus persekiojami liuteronai, todėl gal kažkiek įtakojo kuklesnį aprangos kodą.

Taip. Bet esmė, kad ir tada buvo noro kopijuot tokią aprangą.

[Sula]

Zalcburgiečiai man rodos buvo ne tiek miestiečiai, kiek kaimiečiai iš tų apylinkių.

Dėl aprangos turbūt sovietmetis buvo esminis lūžis. Bet istorijoje yra ir daugiau detalių.

Jie buvo ilgus metus persekiojami liuteronai, todėl gal kažkiek įtakojo kuklesnį aprangos kodą.

[Tomizmas]

Kas liečia vokiečius, tai manau, paaiškinimas paprastas: didžioji dalis jų yra protestantai, o pas protestantus idealumu laikomas kuklumas ir minimalizmas. Pas latvius ar estus apsilankius, net Lietuva pradeda atrodyti dar gana ryški. O pirmą kartą nuėjus į Ikea, spalvų trūkumas tiesiog šokiravo (Senukuose prekės pastebimai spalvingesnės). Taip, lietuviai neturi tokio minimalizmo kaip protestantai, ką rodo kalėdinės eglės, paminklai, bažnyčių puošyba. Bet palyginus su kitais katalikais - niūrumo daugoka.

Margumas būdingas Azijos ir Afrikos tautoms, taip pat slavų tautoms. Tiesiog jie taip supranta "grožį"

Bet visam tam turi būti kažkoks pagrindas, psichologija. Vargu ar genetika (nes lietuviai ir lenkai genetiškai gana artimi, bet spalvingumo kiekis skiriasi neįtikėtinai). Čia manyčiau kad labiau kultūrinis dalykas, išmoktas kaip socialinė norma.

Tarp slavų tautų praktiškai nėra protestantų - visi arba katalikai, arba ortodoksai. Turbūt tai daug ką paaiškina.

Tendencija tokia, kad kur daugiau saulės ir šilčiau, ten ir ryškiau (su Afrika ir Azija). Bet pagal viską, daugiau ryškumo reikia šaltesnėse platumose, kad tą pusę metų, kai gamta niūri, kompensuotų tą niūrumą. Mažiau melancholijos, mažiau depresijos.

[Gator]

Vakarų Europoje, į kurią lygiuojamės, ryškia, iššaukiančia apranga paprastai bando išsiskirti visokie padugnės. Padoriai publikai tai tiesiog nepriimtina.

Čia nukrypo tema biški, nes ne apie ryškią ir iššaukiančią kalbėjo, o kad nėra daugiau spalvų.
Kažkada skaičiavau striukes aplinkinių gatvėje, tai maždaug 18 iš 20 buvo juodos ir pilkos. Aš su paprasta šviesiai ruda - smėlio spalvos buvau labai "iššaukiantis ir ryškus", nors tai elementari pastelinė/žemės spalva.

[Tomas]

Vakarų Europoje, į kurią lygiuojamės, ryškia, iššaukiančia apranga paprastai bando išsiskirti visokie padugnės. Padoriai publikai tai tiesiog nepriimtina.

[mantasm]

Techniškai taip. Ir liuteronai vokiečiai miestiečiai turėjo santūrumo tradiciją. Bet juodą ar kitą vienspalvį audinį austi paprasčiau, kainuoja mažiau. Tamsus – praktiška, neišsišoki.
Bet man visuotinis lietuvių perėjimas prie visų juodų drabužių ir batų rudenį-žiemą asocijuojasi su sovietmečio praktiškumu: “jei juoda išsiteps, mažiau matysis”, arba su įpročiu slėptis, neišsiskirti, neatsiskleisti, arba daug negalvoti apie aprangą. Negalvoti daug apie išvaizdą ir aprangą mėgstu ir aš, bet juodai kasdien nesirengiu. Norėčiau žiemą matyt daugiau spalvų gatvėse.

Zalcburgiečiai man rodos buvo ne tiek miestiečiai, kiek kaimiečiai iš tų apylinkių.

Dėl aprangos turbūt sovietmetis buvo esminis lūžis. Bet istorijoje yra ir daugiau detalių.

[manometras]

Būtų buvę noro - būtų namuose audę nemargai. O minimi vokiečiai dar iš laikų prieš pramonės revoliucijos įsivažiavimą. Nors bet kokiu atveju fabrikuose gali ir margai gaminti jei rinkai reikia.

Techniškai taip. Ir liuteronai vokiečiai miestiečiai turėjo santūrumo tradiciją. Bet juodą ar kitą vienspalvį audinį austi paprasčiau, kainuoja mažiau. Tamsus – praktiška, neišsišoki.
Bet man visuotinis lietuvių perėjimas prie visų juodų drabužių ir batų rudenį-žiemą asocijuojasi su sovietmečio praktiškumu: “jei juoda išsiteps, mažiau matysis”, arba su įpročiu slėptis, neišsiskirti, neatsiskleisti, arba daug negalvoti apie aprangą. Negalvoti daug apie išvaizdą ir aprangą mėgstu ir aš, bet juodai kasdien nesirengiu. Norėčiau žiemą matyt daugiau spalvų gatvėse.

[mantasm]

Tas lietuvių tautinių drabužių margumas buvo namie austų audinių margumas. o vokiški juodi drabužiai buvo fabrikinio audimo.

Būtų buvę noro - būtų namuose audę nemargai. O minimi vokiečiai dar iš laikų prieš pramonės revoliucijos įsivažiavimą. Nors bet kokiu atveju fabrikuose gali ir margai gaminti jei rinkai reikia.

[PoDV]

Subtiliai parinktos spalvos gerai (pastatai ir apranga). Pigus margumynas - ne. Pilkų namų didžiausia problema - stringanti renovacija.

[manometras]

Tas lietuvių tautinių drabužių margumas buvo namie austų audinių margumas. o vokiški juodi drabužiai buvo fabrikinio audimo.

[mantasm]

Man pagal mano skonį senieji lietuviški drabužiai atrodo ganėtinai margi. Aišku margumas irgi yra spektras. Vokiečiams gal ir juoda yra ganėtinai marga

[Obi-Wan Kenobi]

Margumas būdingas Azijos ir Afrikos tautoms, taip pat slavų tautoms. Tiesiog jie taip supranta "grožį"

[mantasm]

Dėl spalvų ir vokiečių, galima prisimint lietuvių santykį su po eilinio maro atkeltais zalcburgiečiais. Kai lietuvės pradėjo kopijuot jas ir rengtis juodais, ano meto inteligentija buvo nepatenkinta, kad lietuvaitės mergos margus rūbus keičia j juodus. Ir šiaip istoriškai žiūrint lietuvių apranga buvo ganėtinai marga. Dominavo sodresnės tamsesnės spalvos, nekislotnos sakykim, bet bendrai spalvų netrūko. Buvo naudojama ir žalia, ir raudona, ir mėlyna.