Skelbimas
Collapse
No announcement yet.
Lietuvių tautinė savimonė ir nacionalinis charakteris. Tautos susiformavimas
Collapse
X
-
Dėl rūbų spalvų, tai tas pats ir Vokietijoje. 99 % juoda, tamsiai pilka, ruda. Ir ne kokiuose kaimuose, o Berlyne. O juk daugelis rūbų brandų pas mus yra vokiški.
-
Parašė alchsh Rodyti pranešimąAr negalima ta pilka spalva Lietuvoje uždrausti. 90% pastatų Lietuvoje pilki.
O sĘubas, taigi per ryšku!
Nu ir kam čia reikėjo šito margumyno?
Kokios rėkiančios spalvos, tuoj išprotėsiu!!!
Kaip taip galima išsišokt?
Mama gelbėk, kokia čia kakofonija!
Vaikų darželis, jau visai!
Jokio solidumo!
Kas čia pas mus, Lenkija?
Lyg nebuvo kokių ramesnių, jaukesnių spalvų! Pvz pilka su balta, su ruda...
Dar džiaugtis pradėsiu per tą ryškumą, o kaip mano draugė melancholija?
Neįsivaizduoju, kas kultūriškai sąlygoja tokią neapykantą spalvoms, ryškumui, drąsiems sprendimams (kas beje, labai ryškiai atsiskleidė ir diskusijose prieš statant Artery - "nu kokia nesąmonė, koks išsišokimas, negi negalima paprasčiau, nu kur matyta tokios formos"), bet deja, tam tikras mentaliteto nesąmones ir masinius kompleksus, tas pilkumas tikrai atspindi. Kaip bebūtų gaila.
Praėjusią žiemą apturėjau įdomią situaciją prie Katedros. Mano žieminė striukė yra 4 spalvų - oranžinė, žalia, tamsiai mėlyna, su geltonais Puma užrašais. Kažkoks veikėjas dalino skrajutės, ir į mane kreipėsi angliškai. Kai atsakiau lietuviškai, labai nustebo: "Tai jūs lietuvis? Galvojau kad užsienietis. Lietuviai taip ryškiai nesirengia".
Darbe kai būna susirinkimai ir ateinam ne su darbine, bet savo kasdiene apranga, aš vienintelis ateinu su raudonu ar žaliu džemperiu. Visi kiti - juoda, tamsiai mėlyna, ruda
KODĖL?Paskutinis taisė Tomizmas; 2024.12.26, 23:54.
Komentuoti:
-
Pagalvojus jei gražiai aprengtas mirusysis, neišdarkytas kūnas, tai nebūtų problemos jį nufotografuoti, nes mirusiajam nei šilta nei šalta turėtų būti, o artimieji galbūt jei nori prisiminti, tegul turi nuotraukas. Čia jau susiję su tradicija ir kultūra. Kita kalba tai visokie nepatogūs ir galimai kenksmingi ritualai, kai mirusiojo bučiavimas, ilgas mirusiojo laikymas ankštame bute, makabriškos situacijos bandant laiptais išnešti mirusįjį su karstu ir taip toliau.
Komentuoti:
-
Pas mus albumuose yra 198x laidotuvių nuotraukų, vėliau nebuvo progų. Dar 2010 vienas bandė fotkinti stovinčius prie karsto, bet buvo nuvytas piktais žvilgsniais.
Komentuoti:
-
Po 2000 metų dar pamenu, kad būdavo fotografuojamasi prie mirusiųjų, o dabar nebe. Šitą tradicija tokia pobaisė. Namie yra atskiri albumai su giminės laidotuvių nuotraukomis, kurių atsiversti nė kiek nesinori (nors a. a. bobutė juos pavartydavo). Žmones reikia prisiminti gyvus, kai su jais buvo smagu.
Komentuoti:
-
Nors komentaruose soc. tinkluose radau prieštaraujančių, bet straipsnyje paminėta, kad tarpukariu laidotuvės ir Vėlinių minėjimas buvo skoningiau minimos. Užtekdavo mišių mirusiesiems, nebuvo vainikų ir žvakučių tiek nedegindavo, bet gal tai susiję su bendra ekonomine situacija atėjusia iš prieškario. Visą šį mirties kultą sukūrė SSRS bendros nuotaikos garbinti faktą, kad buvo paaukota milijonai žmonių siekiant laimėti Antrąjį pasaulinį karą. Tiesiog vėlyvuoju sovietmečiu paprasti žmonės stebėjo ką daro valdžia ir perėmė elementus. Gerėjant daiktų įperkamumui, pradėjo atsirasti galingi antkapiai, "galinga" kapų priežiūra, žvakutės, vainikai ir pan.
Antras dalykas, tai šiaip nyki ir labai suvaržyta vėlyvojo sovietmečio būtis su daugybę nepatogumų, kai tiesiog nebūdavo ką veikti, šarvojimai po tris dienas su mega ritualais, labai keistais būdais transformuojamos senosios kaimo tradicijos kaip šarvojimas ankštose butuose ir perimimos keistos naujos kaip mirusiųjų fotografavimas (nors čia irgi niuansas ką laikom "normalu", pvz. Vakarų Europoje nepriimtina fotografuoti mirusįjį, bet Rytų Europoje ir turbūt Azijoje gal tas nėra labai tabu).Paskutinis taisė PoDV; 2024.11.02, 14:42.
Komentuoti:
-
Labai išsamus straipsnis su daug fotografijų apie neseniai buvusi dažną lietuvių, o dbar beveik išnykusį nacionalinio charakterio bruožą - laidotuvių fotografijas ir fotografavimąsi prie velionio.
15min.lt 2024.11.01
Fotografijos prie mirusiojo karsto – makabriška tradicija ar būdas nepamiršti išėjusiųjų?
Tarpukario laikotarpio fotografijų tyrinėtojams į akis krinta tai, kad anuomet gerokai mažiau buvo fotografuojamos vestuvės, tuo tarpu atsisveikinimas su mirusiuoju, tokiu būdu siekiant išsaugoti atminimą apie iškeliavusį Amžinybėn, buvo būtina šios ceremonijos dalis. Į laidotuves susirinkdavo ne tik artimiausi giminaičiai, bet ir kaimynai bei visa bendruomenė – tiek suaugę, tiek senoliai, tiek ir vaikai.
Šiandien tradicija fotografuotis prie mirusiojo gali pasirodyti gana makabriška ir atstumianti, tačiau tai labai gerai iliustruoja skirtingų laikmečių žmonių požiūrį į pačią mirtį. Dabar mirtis tartum išstumta iš gyvenimo, jos bijoma ir apie ją stengiamasi viešai nekalbėti. Tuo tarpu prieš šimtmetį Lietuvos kaime mirtis buvo gan natūrali gyvenimo dalis. Nors tai jokiu būdu nereiškia, kad ji nesukeldavo artimųjų sielvarto, ypač jei tai būdavo anuomet gan dažnai pasitaikydavusios kūdikių bei vaikų mirtys.
Tradicinėje pasaulėžiūroje ir kaimo bendruomenėje mirtis nelaikyta kažkuo svetimu ar bauginančiu – ji buvo arti paties gyvenimo. Po vienu stogu anuomet dažnai sugyveno kelios šeimos kartos: suaugusieji prižiūrėdavo sergančius ir mirštančius tėvus, o vaikų nestebino tai, kad kitame trobos kambaryje merdi jų senoliai
Mirusiojo išlydėtuvės taip pat vykdavo ne kur kitur, o tuose pačiuose namuose, todėl nieko neįprasto nebuvo ir visiems artimiesiems paskutinį kartą nusifotografuoti šalia jiems brangaus mirusiojo karsto. Šitaip simboliškai buvo patvirtinamas ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų, o nuotrauka tapdavo apčiuopiamu mirusiojo atminimo ženklu.
Laidotuvių nuotraukose į akis krinta ir tai, kad tarp visų įsiamžinusių gražiausiai atrodo mirusysis, kuris prieš paguldomas į karstą būdavo nuprausiamas ir aprengiamas švariomis įkapėmis. Žinoma, sukritę veidas neretai liudija ilgą ligą ir kančias, kurias jas teko patirti prieš mirtį. Tuo tarpu dauguma laidotuvių dalyvių yra apsirengę labai paprastai ir kasdieniškai, mat jie į laidotuves atskubėjo trumpam tarp savo darbų, o apeigoms pasibaigus vėl grįš prie savo gyvenimo rūpesčių.
Šioje fotografijos tradicijoje dominuoja keletas pagrindinių siužetų – tai susirinkusių žmonių fotografavimasis prie atviro karsto namuose, prie namo išlydint į bažnyčią ar kapines, taip pat prie bažnyčios bei kapo duobės. Pasitaiko ir nuotraukų, kuriose matyti gedulinga procesija per laukus ar miestelį, palydint mirusįjį į paskutinę jo kelionę. (...)
Šeimos albumuose laidotuvių fotografijos užimdavo ypatingą vietą – jos liudijo žmogaus ryšį su savo protėviais ir savo bendruomene. Tačiau ilgainiui į Amžinybę iškeliavus tiems, kas atsiminė laidotuvių fotografijų dalyvius ir jautė su jais ryšį, šių nuotraukų laukė liūdna baigtis. Paveldėtojai tokioms fotografijoms bei jose įamžintiems nepažįstamiems personažams paprastai nejaučia jokių sentimentų, todėl šios fotografijos dažnai atsiduria ugnyje.
Laidotuvių fotografijos – tai savotiškas atminties ženklas – jos svarbios ir reikalingos tol, kol yra bent vienas žmogus, kuris atsimena ir atpažįsta nuotraukose įamžintus žmonių veidus ir gali juos pavadinti vardais. (...)
Tarybiniu laikotarpiu radikaliai pasikeitus visuomenės sąrangai, o daugybei žmonių persikėlus gyventi į miestus, su naujakuriais čia atkeliavo ir kaimuose gyvavusios tradicijos. Tarp jų, žinoma, ir laidotuvių papročiai. Neatsitiktinai maždaug iki aštuntojo dešimtmečio antrosios pusės, kai miestuose imti statyti laidojimo rūmai, mirusieji buvo šarvojami daugiabučiuose, o karstai į kapines vežami tuo, ką galima buvo gauti – sunkvežimiais ar prailgintomis lengvosiomis mašinomis.
Neretai pasitaikydavo ir gan netikėtų situacijų: kadangi siaurose laiptinėse išsisukti su karstu būdavo gan sudėtinga, kartais jis būdavo iškeliamas pro langą arba nuleidžiamas stačiomis. Apie tai, kad gretimoje laiptinėje mirė žmogus, pranešdavo nuo lauko iki pat mirusiojo namų durų pabarstyti eglišakiai. Šiuo laikotarpiu fotografijos technologijoms gerokai išpopuliarėjus, laidotuvių fotografijos pasiekė iki tol neregėtą mastą.
Laidotuvių fotografijos Lietuvoje nunyko apie 2000-uosius metus. Tai galėjo nulemti daugybė faktorių: pakitusi pasaulėžiūra bei santykis su mirtimi, naujos laidojimo mados ir tradicijos. Taip pat ir pati fotografija – atsiradus skaitmenai, o nuotraukoms nugulant į kompiuterių archyvus, popierinių fotografijų spausdinimas tapo visai nebūtinas. Šitaip laidotuvių nuotraukos prarado prieš tai turėtą savo vaidmenį – gyviesiems priminti iškeliavusį jų artimąjį.
https://www.15min.lt/media-pasakojim...sejusiuju-2190
- 1 patinka
Komentuoti:
-
Atrodo, kad užsibumbam taip, kad už Lietuvą jau nebegali būt prastesnių šalių pasaulyje. Visur žolė tik žolesnė, kur bežiūrėsi.
Kažkada kai buvo 2009 m. ir Lietuvai buvo sunkus laikotarpis, kalbėjau su klasioku buvo gal 6-7 klasė, jis rimtai galvojo, kad Lietuva viena skurdžiausių pasaulio šalių.
Toks jausmas, kad mums žinomos chaotiškos skurdžios šalys neegzistuoja. Tiesiog taip užsiėmę idealo siekimu.
Nesakau, kad tai tik neigiama savybė. Viskas gerai siekti aukštesnio standarto, tik kartais jaučiasi kad visa tai nusodina elementarus toksiškumas, tarsi rezultate trypčiojama vietoje.
Plius tas labai jaučiasi, kad Lietuvai geografiškai ir istoriškai sunku čia būt kažkokia geresne Europos Sąjungos šalimi. Kaimynai su kitom nei mes vizijom, reikia daugiau investicijų susisiekimo gerinimui kas nepasidarys greitai. Yra problemų, bet atrodo kad jos mus tiesiog užgraužia, menkina mūsų savivertę, žemina mus pačius.
Gerai, kad apskritai turėjom neblogą vystymosi laikotarpį po 2010 m. Gal dar ne viskas prarasta ir judėsime dar toliau.Paskutinis taisė PoDV; 2024.08.22, 02:05.
- 1 patinka
Komentuoti:
-
Šiandien slankiojau po prie Darbėnų esantį žemaitiškai japonišką sodą. Spėkite kas jame garsiausiai bliovė, žviegė ir visaip iššaukiančiai elgėsi? Ogi latviai.
Komentuoti:
-
Etniniai lietuviai yra savitas kultūriškai slaviškas anklavas, kur susilieja vos ne trijų kultūrų įtaka (germaniška, rusiška/posovietinė, lenkiška).
Esame tiek posovietiniai, tiek Centrinė Europa, tiek paveikti angliškai kalbančių šalių kultūros. Nepaisant, kad turime bendrą kalbą, esame tokie skirtingi, kad galiu galvot, kad lietuvių tauta dar tik formuojasi. Sutariam gal tik vienu klausimu, kad nenorim karo.
Turime ekonomiką, bet neturime mums palankios modernesnių laikų istorijos, nelabai didžiuojames savo kultūra, kad ir kokia ji bebūtų, nes dalis visuomnenės nori pigesnio slaviško skonio, rusiškos muzikos, visus tiesiog pasiųsti nx birbindami savo auto, o dalis nori vokiškos tvarkos, tvarkingų fasadų ir gėlynų. Man Lietuva yra labai "anglosaksiška", kur visi kas kas sau kaip JAV, kur visa kultūra sukasi apie pinigų uždirbimą. Manau Užkalnio Lietuva spiria į vienus vartus Radžvilo Lietuvai ir jie neturi kur dėtis. Mūsų europiniams kaimynams pasisekė labiau su jų organizuotu nacionalizmu, labiausiai Lenkijoje. Tie mūsų kaimynai gal net nėra turtingesni, tiesiog nėra tokios nelygybės.
Aš pats nežinau kiek tas nacionalizmas atgyvena. Pradedu galvot gal net nėra nuodėmė Lietuvai būt tokiai kokia ji dabar yra, nežinau ar galėtų būti geriau, ir taip esame beveik micro nation, sunkiai palyginama su kitomis Europos šalimis. Gyvenimas suksis aplink kelis miestus, kaimuose gyvent irgi savas iššūkis. Globalizacija juk ir ryšių daugėja, kiautuose nebepavyks užsidaryt. Iš kitos pusės pati Lietuva yra iš dalies atsitiktinumas, mus ko gero labiausiai norėjo padaryt lenkais arba rusais. Latviams ar net estams buvo lengviau iki 2 pasaulinio karo. Dalis kaimynų istoriškai mus laikė mažumų mažuma. Ateitis irgi galima sakyt neaiški, gal čia karas Baltijoj bus ar kas. Tai matyt gyvename ir tiek. Tiesiog labai skirtingi lietuviai, beveik kaip atskiros savitos tautelės.
Čia aišku tik mano įspūdis po kelionių ir patirčių po įvairias Lietuvos vietas.
- 1 patinka
Komentuoti:
-
Tik Raseiniai, Šiauliai ir Ryga - iskonno lietuviškos žemės. Nauja tabe atsidaro pilno dydžio.
- 2 patinka
Komentuoti:
-
Parašė Perfect Rodyti pranešimą
Kijevo Rusia nebuvo ta galia, kuri vertė jungtis ar konsoliduoti. Duoklės mokėjimas reiškė, kad KR pripažino vietinius baltų genčių elitus kaip suverenus, tad duoklė iš esmės reiškė tik nuolankumą. Praėjo daugiau nei šimtas metų nuo išsilaisvinimo iš Kijevo Rusios ir tik atsikėlus Kryžiuočių ordinui, kuris buvo tikrai nuožmus priešininkas su bekompromisiais kolonizaciniais užmačiais, tada konsolidacika ir prasidėjo, nes nebuvo kur trauktis.
Komentuoti:
-
Parašė mantasm Rodyti pranešimą
Kol Kievo buvo stipri - baltų gentys sėkmingai mokėjo duoklę. Būtų pabandę vienytis - būtų gavę per snapą. Atsiradus galios vakumui natūralu, kad atsiranda naujų ambicingų veikėjų, kurių niekas nebenugesina.
Nereikia įsivaizduoti, kad baltų gentys tarpusavyje buvo labai geri kaimynai ir nebuvo tarpusavio konkurencijos.
- 1 patinka
Komentuoti:
-
Parašė Perfect Rodyti pranešimą
Būtent, silpni kaimynai neskatina vienijimosi, nes nėra motyvo tą daryti. Silpnas kaimynas nekelia grėsmės nei tau, nei kitiems kaimynams. Kitaip tariant niekas nesistengia nieko keisti, kol nėra tam poreikio.
Nereikia įsivaizduoti, kad baltų gentys tarpusavyje buvo labai geri kaimynai ir nebuvo tarpusavio konkurencijos.
- 1 patinka
Komentuoti:
-
Savo laiku, 1990 pradžioje, latviai turėjo visas galimybes suartėti su Švedija. Bendra istorija, religija. Ne veltui Stockholm School of Economics buvo įkurta Rygoje, o ne Vilniuje. Ryga yra Stokholmo lygio miestas, dabar tai gal skamba keistai, miestas baisiai nugyventas, bet metropolio architektūra ir infrastruktūra išliko.
- 2 patinka
Komentuoti:
-
Parašė mantasm Rodyti pranešimą
Manau nusilpus Kievo rusiai šiaip ar taip būtų buvę bandymai užpildyti atsiradusią tuštumą. Aišku pajudinus istorijoje vieną kintamąjį, niekad nežinai kas dar pasikeistų.
Komentuoti:
-
Parašė Tomizmas Rodyti pranešimąLatvija iš tikrųjų vis labiau tampa pačia atokiausia ES valstybe. Baltijos šalys apskritai yra Vakarų apendiksas (pasižiūrėkit į žemėlapį), bet Lietuva bent jau yra labai artimai susijusi su Lenkija ir apskritai su Centrine Europa, o Estija - su Skandinavija. Čia turiu omenyje tiek istorines - kultūrines kryptis, tiek dabartines artimiausias partneres, tiek geografinį artumą ir susisiekimo patogumą. Na o Latvija... Lieka tarp 2 mažų valstybių (kurios pačios iš savęs neturi "masės", todėl turi prie kažko šlietis), ir rusijos. Ir iš tikrųjų Latvijoje labai jaučiasi ta gūduma. Ir ekonominė, ir demografinė stagnacija.
Kita vertus švedai manau šiuo metu mums svarbesni nei tie patys čekai, vengrai ar slovakai. Ilgą laiką šita šalis buvo top 1 investuotoja Lietuvoje, su jais turim elektros jungtį, priklausom Nordic Baltic 8, o ne Višegrado grupei, šiaip šita šalis geografiškai arčiau yra ir pavyzdžiui dėl to jos įstojimas į Nato turi reikšmingą teigiamą įtaką mūsų saugumui.
Taip kad neteigčiau, jog esam labai artimi vien tik Centrinei Europai.
- 6 patinka
Komentuoti:
-
Parašė Perfect Rodyti pranešimą
Jeigu nebūtų atsikraustę ordinai pas prūsus ir lyvius, dar neaišku kas ką būtų suvienijęs. Būtent vokiečių ekspancija rytų kryptimi ir paskatino lietuvių gentis imtis vienijomosi. Jeigu nebūtų buvę ordinų, tai lietuvių gentys nebūtų turėjusios paskatos imtis genčių vienijimo.
Komentuoti:
-
Parašė mantasm Rodyti pranešimą
Galėtume su estais pasidalint per pusę ties Dauguva. Jei savo laiku ordinas nebūtų atsiradęs pas lyvius, tikėtina LDK ir būtų suvienijus baltus iki rimtesnės gamtinės kliūties.
Komentuoti:
-
Parašė Stadionas Rodyti pranešimą
tai palaiko, jei nebūtų Latvija tarp Lietuvos ir Estijos Matyt būtų antra Moldova. bet Lietuva su Estija neturi daugiau galimybių kažką padaryt.
- 1 patinka
Komentuoti:
Komentuoti: