Šešėlinėje ataskaitoje apie Lietuvą – kritika ir neguodžianti išvada
https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/...svada-26287947
Lietuva prie Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto prisijungė 1992 metais, bet iki šiol tik du kartus – 2004 ir 2014 metais atsiskaitinėjo, kaip sekasi jį įgyvendinti. Neatsitiktinai ataskaita vadinama šešėline ir ją rengia ne valdžios sektorius. Vargu ar šis dokumentas būtų toks kritiškas, jei jį rašytų už padėtį šalyje atsakantys politikai ir valstybės įstaigos. Žmogaus teisių pažanga Lietuvoje vertinama kaip vykstanti iš esmės vėžlio žingsniu.
Pirmiausia NO įvertina daugumai žmonių bene labiausiai rūpinčias ekonomines ir socialines teises. Išvada neguodžianti: remiantis 2021 m. duomenimis, su skurdo rizika susiduria kas penktas Lietuvos gyventojas. Skurdo rizikos riba – kai vienam asmeniui tenka mažiau nei 483 eurai pajamų, o du vaikus iki 14 metų turinti šeima gauna ne daugiau kaip 1015 eurų pajamų. Tai rodo, kad net ir dirbantys, bet minimalią algą uždirbantys asmenys atsiduria ties skurdo slenksčiu. Sunku kitaip vertinti padėtį, nes 2021 m. minimali alga buvo arti skurdo rizikos ribos, tiesa, dabar kiek kilstelėta, bet ir gyvenimo išlaidos smarkiai išaugo dėl seniai regėto dydžio infliacijos. Nemažos dalies žmonių menkos darbo pajamos – ne vienintelė aukštos skurdo rizikos priežastis. NO vertinimu, valstybės pagalba skurstančiai visuomenės daliai taip pat per kukli, nes dažnai nedarbo draudimo ir šalpos išmokos neleidžia peršokti skurdo slenksčio. Žinoma, kitaip atrodo verslo ir darbdavių atstovams – jų požiūriu, Lietuvoje socialinė parama net per daug dosni ir neskatinanti dirbti tų, kurie įprato būti išlaikytiniai. NO pripažino, kad nedideles pajamas gaunantiems žmonėms socialinis būstas pastaraisiais metais tapo kiek prieinamesnis, bet vis viena jo tenka laukti eilėje vidutiniškai trejus metus. Prastai vertinamos ir socialinės paslaugos, kurios esą nepadeda į darbo rinką grįžti bedarbiams. Daug dėmesio ataskaitoje skirta neįgaliesiems. Padėtis Lietuvoje ir šiuo požiūriu sulaukė prasto įvertinimo. Pirmiausia šios žmonių grupės užimtumas tesiekia 29 proc., o su skurdu ir socialine atskirtimi susiduria 43 proc. neįgaliųjų.
Beje, šios grupės moterys ir merginos dar dažniau patiria socialinę nelygybę – keturios iš dešimties. Tarp vyrų šis rodiklis – apie 27 proc. Negana to, vargsta ir šeimos, prižiūrinčios neįgalius artimuosius, – pusė jų teigia negaunančios jokių paslaugų iš valstybės, o trečdalis globėjų, dažniausiai moterys, dėl daug laiko atimančios priežiūros negali dirbti.
Pirmiausia NO įvertina daugumai žmonių bene labiausiai rūpinčias ekonomines ir socialines teises. Išvada neguodžianti: remiantis 2021 m. duomenimis, su skurdo rizika susiduria kas penktas Lietuvos gyventojas. Skurdo rizikos riba – kai vienam asmeniui tenka mažiau nei 483 eurai pajamų, o du vaikus iki 14 metų turinti šeima gauna ne daugiau kaip 1015 eurų pajamų. Tai rodo, kad net ir dirbantys, bet minimalią algą uždirbantys asmenys atsiduria ties skurdo slenksčiu. Sunku kitaip vertinti padėtį, nes 2021 m. minimali alga buvo arti skurdo rizikos ribos, tiesa, dabar kiek kilstelėta, bet ir gyvenimo išlaidos smarkiai išaugo dėl seniai regėto dydžio infliacijos. Nemažos dalies žmonių menkos darbo pajamos – ne vienintelė aukštos skurdo rizikos priežastis. NO vertinimu, valstybės pagalba skurstančiai visuomenės daliai taip pat per kukli, nes dažnai nedarbo draudimo ir šalpos išmokos neleidžia peršokti skurdo slenksčio. Žinoma, kitaip atrodo verslo ir darbdavių atstovams – jų požiūriu, Lietuvoje socialinė parama net per daug dosni ir neskatinanti dirbti tų, kurie įprato būti išlaikytiniai. NO pripažino, kad nedideles pajamas gaunantiems žmonėms socialinis būstas pastaraisiais metais tapo kiek prieinamesnis, bet vis viena jo tenka laukti eilėje vidutiniškai trejus metus. Prastai vertinamos ir socialinės paslaugos, kurios esą nepadeda į darbo rinką grįžti bedarbiams. Daug dėmesio ataskaitoje skirta neįgaliesiems. Padėtis Lietuvoje ir šiuo požiūriu sulaukė prasto įvertinimo. Pirmiausia šios žmonių grupės užimtumas tesiekia 29 proc., o su skurdu ir socialine atskirtimi susiduria 43 proc. neįgaliųjų.
Beje, šios grupės moterys ir merginos dar dažniau patiria socialinę nelygybę – keturios iš dešimties. Tarp vyrų šis rodiklis – apie 27 proc. Negana to, vargsta ir šeimos, prižiūrinčios neįgalius artimuosius, – pusė jų teigia negaunančios jokių paslaugų iš valstybės, o trečdalis globėjų, dažniausiai moterys, dėl daug laiko atimančios priežiūros negali dirbti.
Lietuva pagiriama, kad pagaliau ėmėsi seniai pribrendusios psichikos sveikatos reformos, po kurios sumažės stacionarių paslaugų ir bus plėtojama bendruomeninė pagalba, gerinama paramos kokybė, prieinamumas, tęstinumas, labiau atsižvelgiant į žmogaus teisių principus. Šiokią tokią pažangą NO įžvelgė įgyvendinant netradicinės lytinės orientacijos, romų bendruomenės atstovų teises, ugdant lytiškumo sampratą mokyklose, bet pokyčiai esą lėti ir silpni.
panašiai ir danai su suomiais, kurie taip pat neturi MMA (kaip ir ES nepriklausantys norvegai ar islandai)
Komentuoti: