LT-PL. Lietuvių - lenkų santykiai. Lenkiški užrašai ir pavardės Vilniaus krašte.

[Gnoss]

Miestas,

Dar XIX a ši riba ėjo Juodąja Ančia

Литовцев 389424; они расселены в сев. уу., до р. Чарной Ганчи; за пределами этой р. они становятся все реже
http://gatchina3000.ru/big/097/97856...haus-efron.htm

Radau gan įdomią lentelę apie lietuviškos kilmės oikonimus Baltarusijoje.

http://www.ausra.pl/0823/garsva.htm , puslapio apačioje.

Šiuolaikinės nacijos, susiformavo tik tautinėse valstybėse.

O lietuvių etninė tauta, atkūrusi valstybę 1918 m., prieš tai nebuvo susiformavusi? O kaip 1905 m. Didysis Vilniaus Seimas, iškėlęs Lietuvos autonomijos klausimą? Tauta jau buvo susiformavusi iki to laiko. Tik tautinėse valstybėse pašalino, ko nereikia - kitataučių.
Tikslūs apskaičiavimai. Atkreipkite dėmėsį, kad pasienio rajonai tesiekia nuo daugiausiai, 87 proc. iki įvairių skaičių. Būtų naivu tikėtis, jog slaviški oikonimai baigėsi ties valstybės siena. Manau, jog jie tesėsi ir toliau, link Vilniaus.

[Bartas1]

Miestai,

Žemesnieji visuomenės sluoksniai dar 19 amžiuje buvo lietuviakalbiai, nebent laikysime Mykolą Balinkį melagiu, o jo - Statistinį Vilniaus aprašymą - Basanavičiaus klastote...

Balińskis, šiuo atveju, terminą "lietuviai" vartoja politine, ne etnine prasme.

Apie to laikotarpio lietuvybės būklę yra įdomi knygelė: "Kadu Vilniuj letuvnykų kalbas žūta?"
Kas supranta rusiškai, gal bus įdomu (lietuviško teksto neturiu):

Этнолингвистическую ситуацию в Вильнюсе середины XIX в. довольно детально охарактеризовал историк (происходящий из шляхты окрестностей Утены) Альгирдас Вильчинскас, в 1908 г. в газете «Viltis» опубликовавший (древним вильнюсским наречием) свои воспоминания («Когда в Вильнюсе погиб литовский язык?» – «Kadu Vilniuj letuvnykų kalbas žūta?»). Двенадцатилетний Альгирдас в 1850 г. поступил в русскую вильнюсскую гимназию, во время учебы жил в доме своего дяди Йонаса Казиса Вильчинскаса. Известный издатель «Виленского альбома» дома разговаривал только по-литовски (полякам он известен лишь как «Ян Казимеж Вильчиньски»), также было и во всех других домах вильнюсских «панов». Гимназисты (почти исключительно шляхтичи) во время перемен общались и по-литовски, и по-польски (в другом месте статьи Альгирдас Вильчинскас конкретизирует: литовские шляхтичи «в древности» польский язык плохо знали, поэтому стеснялись на нем говорить и чаще разговаривали по-литовски). Литовский язык, согласно А. Вильчинскасу, во время его учебы (1850–1857 гг.) звучал во всех улицах Вильнюса и во всех вильнюсских пригородах; большинство жителей пригородов других языков даже не знали; за городом – в Калвариях, Тринаполе и Верькях – по-литовски говорили и шляхтичи, и крестьяне, и ремесленники; многие вильнюсские евреи, тогда проживавшие только «на семи улицах», тоже могли договориться по-литовски, а по-русски разговаривали только чиновники и военные. «Вельможи» чаще разговаривали по-польски, но знали и литовский, их национальное самосознание тоже было литовским.

Данные, представленные А. Вильчинскасом не противоречат также информации русского академика Петра Кеппена, полученной в 1857 г. от католических плебанов о национальности их прихожан (см. Krupavičius M.). В городе Вильнюсе, поделенном на восемь приходов, в то время проживали: в приходе Св. Иоанна – «литовцы и поляки», Св. Духа – «литовцы и поляки», Св. Рафаила – «литовцы и поляки», Бернардинов – «литовцы и поляки», Антакальниса – «поляки и литовцы», Св. Якова – «польская и литовская национальности», Всех святых – «поляки» (?), в «Остробрамском» приходе – «все польской национальности» (??). Вместо нам привычного термина «национальность» в статье М. Крупавичюса употребляется термин «род». Русские и польские авторы XIX в. «род» и «руд» в родительном падеже чаще всего использовали именно в смысле «национальности» (в списках Кеппена о литовских католиках пишется, что они являются «литовского роду», «польского роду», иногда даже «польско-литовского роду», – sic!), т. е. указывая принадлежность лица (лиц) к одному или другому этносу (рус. «племя», пол. «племен»); в тех же списках употребляется словосочетание «литовского племени», своим значением тождественное словосочетанию «литовского роду».

Перепись населения России 1897 г., согласно многим «ученым», показывает, что в тогдашнем Вильнюсе проживало едва пара процентов литовцев; увы, не многие из современных исследователей знают, что эта перепись фиксировала не национальность (т. е. национальное самосознание) и даже не родной язык, а только наиболее часто употребляемый язык. Многие жители Восточной Литвы в то время кроме родного литовского знали и «простой польский» (белорусский) или «местный польский» язык, а некоторые – и все три языка. Так что переписчики, которые почти все являлись не литовцами, двуязычного или трехъязычного вильнюсского литовца легко могли записать как «поляка» или «белоруса». Однако Вильнюсское общее управление ремеслами, согласно данным В. Меркиса, в 1893 г. в Вильнюсе нашла: 149 мастеров христиан – 62 литовца и 27 поляков; среди примерно 360 подмастеров и учеников (всех вероисповеданий) – 80 литовцев и только 21 поляка (белорусов – 42, русских – 15, немцев – 4 и т.д., см. Jurginis J., Merkys V., Tautavičius A.).

[Bartas1]

Gnoss,

O lietuvių etninė tauta, atkūrusi valstybę 1918 m., prieš tai nebuvo susiformavusi? O kaip 1905 m. Didysis Vilniaus Seimas, iškėlęs Lietuvos autonomijos klausimą? Tauta jau buvo susiformavusi iki to laiko.Tik tautinėse valstybėse pašalino, ko nereikia - kitataučių.

Moderni tauta nebuvo susiformavusi, tik formavosi. Be abejo etnogenezės procesai vyko žymiai anksčiau. Pasak antropologo G.Česnio išskiriami keturi lietuvių etnogenezės etapai: 1) pirmųjų gyventojų pasirodymas mezolite ir ikiindoeuropietiškojo antropologinio fono susiklostymas, 2) indoeuropiečių atėjimas ir baltų susiformavimas vėlyvajame neolite (II tūkstm. pr. Kr.), 3) vakarinės baltų arealo pusės genčių sąjungų išsiskyrimas geležies amžiuje (arba Romos laikotarpiu), 4) lietuvių tautos fizinių ypatybių susidarymas vėlyvaisiais viduramžiais.

„Atgavę savo valstybę, mes norime ir turime teisingai tvarkyti savo santykius su savo mažumomis. Kadangi nereikalaujame, kad jos sutirptų, nuskęstų mūsų tautoje, tai leidžiame joms gimtosios kalbos teisę, leidžiama kultūros reikalais bendrauti su savaisiais. Jos už tai privalo būti mūsų žemės, vadinasi teritoriniai patriotai, mylėti Lietuvą ir gerbti lietuvių tautą. Jie turi būti lojalūs Lietuvai, laikytis įstatymais nustatytos tvarkos ne iš prievartos, o iš sąžinės. Taigi mūsų tautinės mažumos ne svetimšaliai, o savi piliečiai, ne svetimtaučiai, o kitataučiai.“
http://www.15min.lt/naujiena/ziniosg...ona-582-196544

[Bartas1]

Tikslūs apskaičiavimai. Atkreipkite dėmėsį, kad pasienio rajonai tesiekia nuo daugiausiai, 87 proc. iki įvairių skaičių. Būtų naivu tikėtis, jog slaviški oikonimai baigėsi ties valstybės siena. Manau, jog jie tesėsi ir toliau, link Vilniaus.

Kai kuriose Vilniaus krašto vietovėse slaviškos kilmės vietovardžiai sudaro iki 30%. Viena iš priežasčių tai, jog per XVII a. šeštojo dešimtmečio ir XVIII a. pradžios karus, badą ir marą daug gyventojų išmirė. Į jų vietą atkelta gudų.

[Gnoss]

O Jėzau! Ne 100%? Vadinasi Grigiškės, vadintos Afandievičiais, buvo etninės totorių žemės, kol baltarusiai neužėmė? Nes juk vien iš šio pavadinimo viskas sugriūna ir nėra to 100 proc. O kur dar Lukiškių aikštė, kurią, žvelgiant į etimologiją, reikėtų perduoti šeimininkams kaip Tatarstano eksteritorinę valdą, ar suprtau teisingai?

Vadinas Kaukysa, nešanti į Vilnią savo vardą tūkstančius metų, yra slaviškas upės pavadinimas?
O Verkiai, Rasos žinomi iš ankstyviausių rašytinių šaltinių? O Paneriai, apskritai upė Neris?
Bet aišku, velniop tai, daug svarbiau, kad 16 amžiuje kažkas suteikė pavadinimą Puszkarnia, o 19 amžiuje - Góry, Rybiszki (su liet. priesaga) ir Безданы, kas sugriovė 100% bei padarė Vilnių grynai lenkišku miestu iš amžių.
Tikra Nikolajaus Novosilcevo ar Jan'o Obst'o retorika.

Pala pala, kam kabinėtis prie nieko. Prie ko čia anie pavadinimai. Ar jūs šventai įsitikinęs, kad aplink Vilnių buvo 100 proc. lietuviškos žemės?
Jūsų paminėti pavadinimai, be abejo, lietuviški.
O kaip pats paminėjot, buvo atkelta gudų. Tik kiek?
Apskritai, ar galime spręsti apie vietinius tik iš vietovardžių.
Pavyzdžiui, Berlyno rajonai, tokie kaip Pankow ar Treptow tikrai neskamba vokiškai. Kadaise ten gyveno slavai. Bet kada jie iš ten išnyko? Šiuo atveju vietovardžiai parodo tik labai labai tolimą praeitį.

[Gnoss]

Ir puiku, o 100 km. į Rytus ir į Pietus nuo Vilniaus - lietuviški vietovardžiai, kurie skamba lietuviškai, tai kada lietuviai iš ten išnyko?

Netiesa. Tolimą praeitį mena didesnių miestų pavadinimai, gi maži kaimai yra labai "dinamiška" grupė, nes mažam kaimui susikurti ir išnykti pakanta labai trumpo laikotarpio. Yra tik vienetai labai mažų kaimų (keli ar keliolika namų), kurie siektų, pavyzdžiui 500 ar 1000 metų. Iš tokių galėčiau paminėti nebent Bistryčią, o daugiau tikrai nežinau.
Tai kaip jūs man paaiškintumėte fenomeną, kai kaimai Baltarusijoj, turintys po 5-10 žmonių, turi pavadinimus Ažukalni, Ažubali, Pagiri, Debesi, Miklušany, Balandiški, Podeguti, Stulgini? Negi manote, kad tam kaimui su keliais ar keliolika gyventojų (2-5 namai) gali būti 300 ar 500 metų, kad jis tiek metų išsilaikė toje pat vietoje, išsaugojo pavadinimą?
Man gana akivaizdu, kad tai gana nauji pavadinimai, jiems daugų daugiausiai 100-150 metų.
O jei jie nauji, kodėl jų pavadinimai tokie, nors artimiausiam kaime katalikų bažnyčioj pamaldos tik lenkų kalba, o vietiniai, pasimeldę bažnyčioje ir išėję iš jos, kalba baltarusiškai? Tai kam vadint kaimą Debesimi, Pagiriu jei debesis kaimo žmonių kalba visai kitaip yra - Niebo ir Polaska/Пале́ссе?

Beje, jei jums įdomu, senovėje baltai kaimus vadino viešė (iš šio kilo žodžiai viešnia, vieškelis ir kt.), o lenkai tam tikrose srityse pavadino wieś, gudai - вёска. Įdomiausia - konkrečiai taip įvardijamų kaimų paplitimas. Gal turite idėjų kodėl taip atsitiko?

O štai man neakivaizdu. Baltiškų pavadinimų ir prie Dnepro yra atrasta. Šie pavadinimai gali būti visai seni. Tikrai kaimo pervadinimas pagal savo tautybę nėra prioritetinis reikalas. O pavadinimai gali būti išlikę iš anksčiau. Pavadinimai išlieka atmintyje, nors trobų gal jau seniai ir nebėra, bet per prosenelius ir tolimesnes gimines tie pavadinimai išlieka.
Kitu atveju, kodėl į rytus nuo Vilniaus turime Kapitulščizną? Tiksliau, kodėl niekas šio vietovardžio nepervadina? Ir kodėl miestelis Seredžius nepervadinamas kaip nors lietuviškiau. Ten jau tikrai ne slaviškas kraštas?
Jūs vėl priminsite, kad neva slavai eilinį kartą nuvogė baltišką žodį.
Kita vertus, apie viešes nesu girdėjęs, papasakokit plačiau.

[Sula]

Sula,

Yra įdomios informacijos apie Paberžės lenkėjimą:
http://www.ebiblioteka.lt/resursai/L...ca/L-003-6.pdf

Labai geras straipsnis. Įdomu, apie varymą į stačiatikius aš nežinojau. Gal tai dar paaiškina ieškojimą prieglaudos prie galingesnio lenkiškai katalikiško judėjimo...

"vyko tipiška Vilniaus vyskupijai asimiliacija: jei motina lietuvė, tai rusino vaikai buvo auklėjami lietuviškai arba lenkiškai, o vyras su žmona, nemokėdami vienas kito kalbos bendravo lenkiškai."

[Al1]

O lietuvių etninė tauta, atkūrusi valstybę 1918 m., prieš tai nebuvo susiformavusi? O kaip 1905 m. Didysis Vilniaus Seimas, iškėlęs Lietuvos autonomijos klausimą? Tauta jau buvo susiformavusi iki to laiko. Tik tautinėse valstybėse pašalino, ko nereikia - kitataučių.
Tikslūs apskaičiavimai. Atkreipkite dėmėsį, kad pasienio rajonai tesiekia nuo daugiausiai, 87 proc. iki įvairių skaičių. Būtų naivu tikėtis, jog slaviški oikonimai baigėsi ties valstybės siena. Manau, jog jie tesėsi ir toliau, link Vilniaus.

Tauta tai buvo susiformavusi, bet aukštesnis luomas linko prie lenkų arba rusų, netgi vokiečių. Taip kad nepriklausomybės laikotarpiu tarpukaryje pagaliau įvyko šių žmonių galutinis apsisprendimas.

[Gnoss]

Baltiškų kokių pavadinimų, hidronimų ar toponimų? Ar nėra skirtumo?
Paprašysiu paaiškinti savo logiką.
Manyčiau buvo taip. Atsikėlė slavai į naują vietą, viena ar dvi šeimos ir tariasi kaip vadins kaimą. Viena šeima sako:
- Trzeba dać nazwę Debesi i będziemy żyć dobrze jak w debeśyśy.
O kiti prieštarauja:
- A nam zdajecca, bolš pryhoža budzic Užukalni, bo jak raz za nevielkaj horkaj josc.
Nelabai sutaria, tai galiausiai pavadina Balandiški ar Šuneliški ir tiek žinių.

Kažkaip taip buvo, tiesa?

Aš nelabai galiu spręsti apie tai, kiek ilgam išsilaiko tie vietovardžiai, ir manau, jums taip pat trūksta kompetencijos vienareikšmiškai pasakant, kad tai gan paslankus dalykas.
Man tas jūsų dialogas su logika nelabai rišasi.
Jūs pats jį sugalvojot?

[Romas]

Nepykit už ilgas žinutes, o tie, kas nesuprantat kas čia parašyta,- ką gi, būtų neprošal ir pasimokyti kalbą.

O ką daryti tiems, kas nenori mokytis lenkiškai?

Tačiau europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis, paklaustas, kaip žmonėms integruotis į Lietuvos gyvenimą, prastai mokant lietuvių kalbą, įsiuto: „Kur integruotis? Kur mes turime integruotis? Mes čia gyvename visada. Tai jūs turite šitame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote.

http://www.alfa.lt/straipsnis/109751...11-04-06_09-14

[Gnoss]

Jūs negalite spręsti ir trūksta kompetencijos, bet užtikrintai teigiate, kad jiems po 1000 metų.
Dialogas su logika nesiriša, bet manote, kad žmonės šitaip elgėsi - atėję slavai lenkai ar baltarusiai suteikdavo kaimui lietuvišką pavadinimą.
Apie mažus kaimus jau minėjau. Kai aš pasistatysiu namą išnykusiam Pridotkų kaime, man nepatiks toks pavadinimas ir suteiksiu kaimui kokį nors Kaukėnai ar Dausuva. O kodėl taip nesielgė naujieji persikėlėliai į Ažukalnį ir Lokinę?

Tiek to. Pacitavau dvikalbį bajorą. Tikiuosi perskaitėte. Kaip matome, rašė lenkiškai. Norėčiau paklausti, ar iš turinio, ką jis rašė lenkiškai, išryškėja, kad jis buvęs lenkas?
Šį klausimą jau uždavinėjau aibę kartų, bet taip ir lieka neatsakytas, tik man kas nors prikergiama, kad ignoruoju "LDK lenkų" kultūrą bei įvairūs išvedžiojimai. Na, tai ar Liudvikas Adomas Jucevičius buvo lenkas? O Mickevičius, Sorbievijus - taip pat?

Ne 1000 - aš nežinau.
Supraskit, aš lenkiškai nemoku. Turbūt kaip ir dauguma forumo narių.
Ką reiškia suteiksiu? Pagal jus, jeigu nori, tai Pridotkas ir Kalabybiškėm pavadint gali. Čia kaip rusai Arkties dugne įsmeigė vėliavą ir maždaug jau vsio, mes vladelcai.
Tarp kitko įdomu, kur kreiptis ir kokios realios galimybės pervadint kaimą.

[Sula]

Aš nelabai galiu spręsti apie tai, kiek ilgam išsilaiko tie vietovardžiai, ir manau, jums taip pat trūksta kompetencijos vienareikšmiškai pasakant, kad tai gan paslankus dalykas.
Man tas jūsų dialogas su logika nelabai rišasi.
Jūs pats jį sugalvojot?

Nelabai suprantu, ką jūs norite įrodyti? Kad Lietuva, bent jau rytinė jos dalis buvo senovinė slavų žemė?
Ir kuo tai skiriasi nuo baltarusių litvinistų pseudomokslinių teorijų??

[J.U.]

Aš nelabai galiu spręsti apie tai, kiek ilgam išsilaiko tie vietovardžiai,

Vietovardžai, ypač upėvardžiai, išsilaiko tūkstančius metų netgi pasikeitus vietovės etnosui. Tą aiškiai matome iš Būgos, Zinkevičiaus, Toporovo bei Gimbutienės darbų.
Kitas reikalas, kai vietovardžiai pakeičiami prievarta, be jokių ceremonijų, kaip padarė Stalino gauja Karaliaučiaus krašte. Užėmus Prūsiją vokiečiams pavadinimai išliko, bet užplūdus komunistinam marui visi vietovardžiai buvo prievarta pakeisti, perdaryti žemėlapiai ir neliko nė mažiausio kaimelio pavadinimo. Beje, tą daryti draudžia Vienos konvencija.

[Al1]

O ką vokiečiai darė karo išvakarėse su lietuviškais pavadinimais Klaipėdos krašte ir Rytų Prūsijoje?
O ką darė lenkai, gavę iš Vokietijos teritorijas? Ar nekeitė pavadinimų į lenkiškus? Stiprioji pusė jokių konvencijų nesilaiko, kai tik jai nenaudinga.

[Sula]

Vietovardžai, ypač upėvardžiai, išsilaiko tūkstančius metų netgi pasikeitus vietovės etnosui. Tą aiškiai matome iš Būgos, Zinkevičiaus, Toporovo bei Gimbutienės darbų.
Kitas reikalas, kai vietovardžiai pakeičiami prievarta, be jokių ceremonijų, kaip padarė Stalino gauja Karaliaučiaus krašte. Užėmus Prūsiją vokiečiams pavadinimai išliko, bet užplūdus komunistinam marui visi vietovardžiai buvo prievarta pakeisti, perdaryti žemėlapiai ir neliko nė mažiausio kaimelio pavadinimo. Beje, tą daryti draudžia Vienos konvencija.

Apie tai esu 100 kartų diskutavęs su litvinistais.
Keliasdešimt kartų aiškinta, kad Vilkomir, Mereč, Svenciany, Dubinki ir t.t. nėra iš esmės slaviški.
Kita kalba dėl visokių Zasciankų, Gurų, Pohuliankų ir pan.
Tą patį aiškinti grynakraujams lietuviams neapsiverčia liežuvis.

Teisingai pasakėte - Rytprūsių šiaurėje dalyje praktiškai visi seni pavadinimai visiškai pakeisti per porą dienų.

O ką vokiečiai darė karo išvakarėse su lietuviškais pavadinimais Klaipėdos krašte ir Rytų Prūsijoje?
O ką darė lenkai, gavę iš Vokietijos teritorijas? Ar nekeitė pavadinimų į lenkiškus? Stiprioji pusė jokių konvencijų nesilaiko, kai tik jai nenaudinga.

Apie tai ir kalba. Pasirodo kažką įtikina, kad tai kažkaip keičia tos teritorijos istoriją. Beje, lenkai-mozūrai kai kuriems vietovardžiams turėjo savo atitikmenis dar nuo hercogystės laikų

[J.U.]

O ką vokiečiai darė karo išvakarėse su lietuviškais pavadinimais Klaipėdos krašte ir Rytų Prūsijoje?

Norėčiau apginti vokiečius. Pas brolį guli vokiškų karinių žemėlapių krūva, tame tarpe ir Rytprūsiai. Visi pavadinimai likę lietuviškomis galūnėmis, pvz. Gumbinė tapo Gumbinen, bet ne radikaliai susovietinti kaip kad Stalino gaujos perkrikštyti į Gusevo.
Tikslas vienas - "исконно русская земля".

[Sula]

Norėčiau apginti vokiečius.

1938 m. nacių valdžia organizavo pervadinimo vajų.

http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Leidi...rusviet.lt.htm

http://www.aidai.us/index.php?option...685&Itemid=167

[Al1]

Jeruzalė, Betliejus ir t.t. Tik kad lenkai čia visiškai ne prie ko... Užmiršai žydus.

[Edvard]

Žemėlapis sudarytas su leidimu iš Rusijos.

[Romas]

www.DELFI.lt 2013 m. sausio 16 d. 20:28
Natalija Zverko
Kultūros viceministras įvardijo savo užduotis:
įteisinti užrašus dviem kalbomis ir nelietuviškų pavardžių rašymą

Kultūros viceministras Edvardas Trusevičius, į šį postą deleguotas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, sako, kad jo pirma užduotis – parengti naują Nacionalinių mažumų įstatymą, kuris įteisintų dvikalbius užrašus tankiai nacionalinių mažumų gyvenamose vietose, taip pat nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose.
(...)




Drįstu teigti, kad pirmoji mano užduotis artimiausiu metu bus reglamentuoti viešose erdvėse nacionalinių mažumų kalbų vartojimą, t. y. parengti naują Nacionalinių mažumų įstatymą ir įteisinti nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose“, – kalbėjo kultūros viceministras.

Pasak jo, ruošdamasi pirmininkavimui Europos Taryboje Lietuva pateiktų save iš gerosios pusės, jeigu pabrėžtų, kad įgyvendina Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, kurią ratifikavo 2000 m., t. y. suteikia galimybę rašyti originalo kalba vardus ir pavardes dokumentuose (juose atsirastų raidė „w“).

„Reikia akcentuoti, kad kitų abėcėlių (kirilicos, arabiškosios ir t. t.) neturėtų būti dokumentuose. Mano nuomone, rašant originalius vardus ir pavardes raidėmis, kurių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje, dokumentuose galima transkribuoti lotyniškomis raidėmis. Lotyniškomis raidėmis taip pat galima transkribuoti vardus ir pavardes, kurios originalo kalba rašomos ne lotyniškos abėcėlės raidėmis. Tai turėtų nuspręsti pats žmogus, nes vardas ir pavardė – jo nuosavybė. Lotyniškos abėcėlės vartojimas – paplitęs Europoje, jis neturėtų būti svetimas mūsų valstybėje.


http://www.delfi.lt/news/daily/lithu....d?id=60447929