Šiaip nesąmonės ir kliedesiai

[Kristupas0220]

Manau naujuoju kultūros ministru bus paskirtas įvairiose pasaulio šalyse nuo Lietuvos teisėsaugos besislapstantis advokatas-apsišaukėlis Stanislovas "Stiliosliovas" Tomas. Beje, šiandien nuo stotelės nuplėšiau tokį "gėrį". Bet tai dar nereiškia, kad aš palaikau tuos ruduosius šaibininkus. Tiesiog jokia skelbime nurodyta informacija negali būti platinama tam neskirtose vietose. Sakau, esu net sukūręs tokį eilėraštį, kurį pats baigiu išmokti mintinai:

Dujos vandenilio sulfido
Pasklido po Seimo sales plačiai
Tai "Nemuno aušros"
Rudmarškiani
Paskleidė savo nuodus
fašistuojantys-kremliovski brudai

Skardžius, Gedvilas-Josifas Mengelė
Išguldė unt žemės narkomanų ir g*jų partiją
Tą, kur bulbašų aITyšnikų prikvietė tūkstančiais
Ir užteršė anie Lietuvą su savo rusų kalba

Trokšta nuo bado visi
Šaltibarščiuosna galvas net panardino
Į smėlį susikišti teko
Visas partnerystes, žolytę
Stambulo konvenciją taip pat

Remyga su pasididžiavimu sako
"Prisiekiau salėje nesant
Nei vieno konservo ir liberalo"
Tai išgirdę "teisingieji-pažangieji"
Žiaukčiojo it musę prariję

Nejaugi, nejaugi, nejaugi
Mes savo rinkėjus nuvylėm? Kai Bartoševičių pas save laikėme
Jo nuodėmes saldžias dangstėme
Radvilaitė-Morkūnaitė

Ir liberalai su alkoholio priemonių
Laisvinimu save nuo darbo koalicijoje
Išlaisvino, todėl todėl rinkėjai mieliau
Už vokeliuos algą gaunančių teistų
Rudųjų Kelmės-Šilalės meškų partiją nubalsavo!

[Kristupas0220]

https://www.facebook.com/reel/161201...0?locale=lt_LT

Gerai čia Kaščia priminė musulmonų dvasininkui, kad vienas prelegentas* jau buvo tarsi iššveistas ir nuleistas į vieną santechnikos gaminį kanalizacijon, pridedant jam papildomus 0,5 m. kalėjimo už buvusio KAM ministro išvadinimą nacistu. Kasčiūnas yra tikras vilnietis, lietuvis, akiniuotis, gyvenantis paprastame bute, argumentuotai mokantis įtikinti savo argumentuotu kalbėjimu kitus, o svarbiausia - ne tik neturi mašinos, bet net ir nėra įgijęs B kategorijos vairuotojo pažymėjimo - lygiai kaip ir aš. O nacistai man asmeniškai yra nebent tie, kurie sugalvojo (ir kurie mėgsta) tokį krepšinio arenose skambančios finalinės sirenos garsą, kurį raidėmis užrašyčiau maždaug kaip "Dzuzaaaaaaaaaaaaaankšt!". Vienintelis Europos miestas, kuriame tokią sireną prisimenu - tai Krasnodaras. Tas garsas vat tikrai skamba nacistiškai kažkaip. O Kasčiūnas - šaunuolis. Jei jo dėka, dar vienas antilietuviškai nusiteikęs gaus bausmę už jo kritikavimą, tai džiaugsiuosi taip, kaip džiaugiuosi, gavęs automatinį pranešimą iš ANR, kad skelbimą apie dingusį gyvūną neleistinose vietose klijavusiam asmeniui pagal mano pareiškimą skirta nuobauda - įspėjimas.
* - kalbu apie Algirdą Paleckį, jei kas neprisimenate.

[Kristupas0220]

O! O, o! Šarmingi auksiniai-geltoni rudens ūkanoti rytai - su Vyto Jankovičiaus (Vyt.Jan) iškliokimu visam laikui. Jo pašalinimo himnu skelbiu ilgus metus pralaiminčias svečių komandas Tel-Avivo "Nokia" arenoje varžovus iškliokinėjusios kėlinio/atakos laiko pabaigą/minutės pertraukėlę/žaidėjo keitimą skelbusios ir džiuginusios sirenos garsą: "KLIŪŪŪŪŪKT!

Beje, koks ten žodis buvo po jo originalo - VLR, slapyvardžiu? Kažkoks "Demokralikifjorenler" ar kaip ten? Gal kas pamenate arba žinote, kaip tai verčiasi į lietuvių kalbą?

[Kristupas0220]

Vat greitu metu turėtų įvykti kasmėnesinis susitikimas su seneliu. Ne, aš tikrai jo nepaklausiu kas yra obradai, kaip man siūlė liutass. Tačiau tačiau, kai jis vis paklausia, ar yra kokia priežastis, dėl kurios aš nedirbu ir neieškau darbo, aš gal pagaliau jam atsakysiu, kad paslapties kaip ir nėra, tačiau jei kažkur įsitrinsiu, megsis pažintys, ryšiai, o tai man ne visada naudinga, pvz. kas įvyko kai mintimis ilgai negalėjau išsiskirti su klasioku, kad pradėjau sėdėti jam po langais, arba, kaip dabar, kad kasdien galvoju ir sapnuoju buvusius kaimynus iš anos gatvės ir nebežinau ką daryti, tačiau čia - dar ne viskas - mama uždraudė sakyti seneliui apie tai, ką mes padarėme praėjusią vasarą. Todėl, kad dabartiniai mūsų namai geografiškai yra žymiai arčiau močiutės, ir ji netyčia mus sutikusi Justiniškių "Norfoje" ar netgi toje "Rimi", kur visai šalia jos namų, tai ji gal dar paseks mus, kur link mes einame. Tai va, mintyse repetuojant pokalbį ir sakant žodį "megsis", man mintyse prieš akis iškyla bomžinis senas Škoda troleibusas, kurio garažinis numeris 1505 (man rodos prieš 10 metų jis buvo parduotas į Žitomyrą) ir jis vienu metu, kažkur 2008-2009 m. sandūroje dirbo 19 maršrutu ir važinėjo su melsvos spalvos "PUMA AQUA" reklama, ant jos buvo parašyta "Nauji kvepalai jam ir jai" ir kažkoks "MEXX", tai va, kažkaip panašiai suskambo mano galvoje, kai atkartoju naratyvą "...nenoriu dirbti, nes darbe megsis pažintys, ryšiai su kolegomis, kuris vėliau gali išvirsti į persekiojimą, arba, pvz. darbe kas nors taip puse lūpų prasitars, kad turi žolytės, ir aš principingai priduosiu jį į policiją, taigi paskui pradės manęs taip nekęsti, sukurs mobingą, jog būsiu priverstas pasitraukti iš užimamų pareigų panašiai, kaip galbūt mano skundų dėka ta Aula-Magna išėjo iš VVT". Baisu net pagalvoti, kur galėčiau rasti tokį darbą, kur visi kolegos būtų tobuli, kad neturėčiau dėl ko paskųsti jų tarnyboms, arba, gal nesu šiame forume pasakojęs, bet mokykloje kai buvo 11 kl., į gimnaziją atplūdo naujų devintokų, tai buvo tokia panelė, gal net kelios, kurios rodė man dėmesį, vienu metu net laukdavo prie durų iš ryto, norėjo su manimi pabendrauti, tačiau mano ignoro jos nesuprato, tai teko pastukalinti tas panas socialinei pedagogei ar tai jų klasės auklėtojai, kad nimfomanija baigtųsi. Tai va, bijau, kad darbe irgi patiksiu kokiai vienišai kolegei - tos irgi gudrios lapės, pirmiausia atsargiai išsiklausinės ar neturiu merginos, ir gavusios neigiamą atsakymą, supras tai kaip ženklą, kad aš laisvas ir mane galima vilioti, nors aš jas nuoširdžiai niekinu. Aš tikrai joms nesidalinsiu savo gyvenimu - kokią muziką klausau, kokie mano pomėgiai, savo praeities irgi nenoriu pasakoti. Tuo labiau, kokiam tipiniam žmogui bus įdomu, kai aš su didžiuliu patosu bersiu perskaitytą informaciją internete apie mirties bausmės vykdymo Singapūre detales - kaip tau užmauna juodą maišą ant galvos, suriša rankas už nugaros, pastato ant liuko, gavus signalą trūktelima svirtis ir tu krenti žemyn su kilpa ant kaklo, kur apačioje laukia gydytojas, kurs paklausęs tavo pulso, konstatuoja mirties faktą. Gautųsi taip, kad išsipasakoju, o tuomet X žmogus pats mane meta. Kaip man tuomet jaustis? Todėl tikrai labiausiai ko bijau būsimame darbe - tai kolegiškų reikalų peraugimo į neformalius santykius už darbovietės ribų ir to, kad atstumta priešinga lytis man gali keršyti numušinėdama mane einantį nuo tilto zenitinių raketų kompleksu "BUK". Gi sako, Venckienė pas savo brolį Kedį užsakė J. Furmanavičiaus žudynes, nes jis buvo Neringos simpatija, tačiau anas atsisakė turėti su ja reikalų, tai ta sugalvojo, kaip jį užversti.

[Kristupas0220]

Dar kelios įdomiai baisios situacijos, nutikusios šįmet:

1. 2025 m. balandis, Vilniaus "Senvagės" gimnazijos prieigos. Truputis konteksto - praėjus daugiau nei savaitei po Liūziaus pašalinimo (po kurio jis iki šiol negrįžo į forumą), nusprendžiau nuvykti prie savo buvusios mokyklos, kurioje įgijau vidurinį išsilavinimą. Bet ne pabendrauti su mokytojais, atnešti jiems gėlių, o palaukti, kol po pamokų pro duris išeis... Oršos g. laikais, kai aš klestėjau, tarp žmonių (kaimynų), kurie su manimi pasisveikindavo, buvo tokia mergaitė. Tuomet ji buvo pirmokė, ir dar gal 3 metai iki tol, kartą man sėdint prie vienos iš laiptinių ant klombos krašto, ji manęs paklausė, ką aš ten darau. Tai dar tuomet buvau sužavėtas, kad vaikai drąsesni už dalį suaugusiųjų - net ne visi suaugę prie manęs prieidavo. Tai žodžiu, kai 2023-2024 m.m. sezonu stovėdavau prie namų, ir vienas iš tėvų tą mergaitę parvesdavo namo, ji tekina pasileisdavo link manęs pašnekėti. Kai jai pasakiau, kad irgi baigiau Senvagę, atsirado dar daugiau bendrų temų. Tai vat, ėjo pirmi metai nuo išsikraustymo, tai nutariau pasitrinti prie mokyklos, kur tikėjausi sulaukti, kol vienas iš tėvų ateis ją pasiimti ir paklausti jos tėčio/mamos, kaip toji gatvė jau beveik metus laikosi be manęs, ar namo Fb grupė vyksta diskusijos šia tema ir t.t. Tai man bedykinėjant palei tvorą (vis daugiau mokyklų tveriasi kaip kalėjimai) priėjo kažkokia ciocė su šuniu, pradėjo klausinėti, ką čia darau. Sakau, galvojat, platinu narkotikus? Tada paaiškinau, kad kol gyvenau Šnipiškėse, prie namų bevaikštinėjant savo gatvėje, buvo tokia mergaitė, kuri kartą būdama greta savo tėvų, nepabūgo manęs pakalbinti, o dabar mes su mama išsikraustėme į kitą vietą ir aš pasiilgau tos gatvės žmonių ir tuo pačiu gal jinai manęs. Tai tai šuns vedžiotojai kilo dar daugiau klausimų - ji pasakojo, kad kažkur šalia vaikštinėja vyrai (suprask - narkodilerių ir pedofilų medžiotojai), tai vieną iš jų ji atvedė prie manęs, kuris (ne)išklausęs mane iki galo, galiausiai atstojo.

Istorijos moralas: šiais neramiais laikais, kuomet paaugliams narkotikų įsigyti ypač lengva, o į viešumą iškilo pedofilų R. Ačo ir K. Bartoševičiaus atvejai, šalia mokyklų palei tvorą geriau neslampinėti, nes iš šono žiūrint retas kuris supras, kad mano apsilankymo tikslas yra itin kilnus - pradžiugint antrokę, kuriai patikdavo su manimi bendrauti ten, kur buvome kaimynai. Aplinkiniai gyventojai organizuoja nelabai teisėtus baudžiamuosius savigynos būrius, kurie šukuoja teritorijas, saugodami nuo dėdžių, kurie vilioja mažesnių klasių mokinukus į savo namus "pažiūrėti filmukų" arba laukia, kol iš mokyklos išeis narkotinių medžiagų pirkėjas.

Teigiamas dalykas, suvoktas po šio nutikimo - ta moteris su šuniu, kuriai prisistatinėjau, ji kol kas vienintelis žmogus, kuris pasakė, kad 25 m. vyrui vis dar gyventi su mama "nėra jokia gėda".

2. 2025 m. rugsėjis. Paskutinė mano šio sezono kelionė. Atvažiavęs iš Širvintų į Barskūnų kaimą, turėjau valandą sulaukti, kol atvažiuos Vilniaus autobusas, į kurį persėsiu. Nesitikėjau, kad buvimas šiame kaime įsimins bene labiausiai. Vienu metu iš visai netoli stotelės esančios KOOPS parduotuvės išeina kažkokia nelabai sveikai atrodanti moteris, kuri pradeda agresyviai artėti link manęs bei mosikuoti man maišu ir reikalauti, kad iš ten dingčiau. Kelis kartus pakartota frazė, kad laukiu autobuso, jos neveikia, ji pradeda kartoti, kad anas jau išvykęs. Taip plavinėjome su ja po kelią kokią minutę, jau išsitraukiau dujų balionėlį, bet iki paskutinės akimirkos vengiau fizinio kontakto. Vienu metu pradėjome artėti link minėtos parduotuvės durų, kur į lauką kaip tik buvo išėjusi pardavėja. Kai jos paklausiau, kas tai per moteris ir ko ji iš manęs nori, ta atsakė (o gal apsimetė), kad nežino, tik manęs paklausė, iš kur aš esu. Paėjus toliau, paskambinau 112, norėdamas pranešti apie nesveiką, man būti neduodančią moterį, tačiau supratau, bet patruliai atvykti greičiausiai nespės, o aš jų nelauksiu. Tai pasimosikavome su ja, ji pavarinėjo mane, ir beeinant kviesti(s) pagalbos, aš nuo kelio įbridau į sudirbtą lauką ir atsisukęs pamačiau, kad ta nesveika moteris dingo.

Istorijos moralas: Net jei tavo viešnagė kaime trunka vos 1 valandą, egzistuoja tikimybė, kad net ir per tokį trumpą laiką jau būsi pastebėtas, kaip nevietinis, pirmąkart matomas veidas. Net jei nevaikštinėji po kvartalines kaimo gatveles nužiūrinėdamas sodybas, o lauki stotelės prieigose, vis tiek yra rizika susilaukti dėmesio. Ir kartais ne tik kreivu akių žvilgsniu ir tyla, bet agresyviais veiksmais.

Teigiamas dalykas, išsineštas iš šios situacijos: supranti, kaip kaime visi vieni kitus (at)pažįsta ir kaip greitai pastebimas naujas asmuo, į kurį vietiniai žiūri kaip į tam tikrą pavojų. Todėl verta tikrai apsvarstyti - ar verta įsikūrinėti gyventi provincijoje, kur savo elgesiu turėsi įrodinėti, kad nesi pavojingas asmuo.

3. 2025 m. rugsėjis, Vilnius, stotelė "Lazdynai". Jau išlipęs į tą stotelę pamačiau kiek tamsesnio gymio (gal jo protėviai kokie bylarūZZai, kurių veido bruožai dar tamsesni už rusų?), bet lietuviškai kalbantį vyrą su paplūdimio šliopkėm. Galiausiai, jis priėjo ir prie manęs. Paprašė pa`share`inti Wi-Fi`jų. Tai pasakiau, kad pats juo niekada nesinaudoju, nes pas mane internetas veikia ir be jo. Tada pradėjo prašyti, kad duočiau jam savo telefoną ir jis pats susiras ką reikia. Atsisakiau. Vienu metu jam dar kalbant normaliai kalba, išsprūdo vienas keiksmažodis iš b raidęs. Paprašiau, kad nesikeiktų, kadangi mano protas ir mintys - kaip tyro, nesugadinto 10 metų vaiko, tad slaviškos kilmės keiksmažodžiai užgauna mano jautrią sielą. Tada kaipmat pradėjo agresyvėti, aiškinti, kad padarys man tą ir aną, tačiau ko gero, pamatė, kad iš kišenės išsitraukiau dujų balionėlį, kurio, tiesa, nekišau jam taip, kad matytų, bet vis tiek turbūt suprato, kad ruošiuosi gintis. Tuomet atsitraukė, bet man porą kartų atsisukus pasižiūrėti ar tikrai dingo, susitikus mūsų žvilgsniams dar bandė kažką baubti, bet atgal nebegrįžo. Panešiau policijai, ar jį surado - nežinau, nes pats stengiausi kuo greičiau palikti tą vietą.

Istorijos moralas: jei matai įtartiną asmenį, kuris dar pačioje pradžioje tave nusižiūrėjo, geriau pasišalinti iš X vietos kuo skubiau, ir grįžti tenai sutvarkyti reikalų vėliau, pakol nepradėjo kažko prašyti.

Teigiamas dalykas - supranti, kad net ir didmiesčio stotelė su aplinkui esančiu nemažu kiekiu žiūrovų (praeivių) negarantuoja saugumo, net jei tai rajonas, kuris užaugino patriotiškiausią lietuvį Žemėje - Lauryną Kasčiūną.

4. 2025 m. spalis. Laukdamas 18 maršruto troleibuso Vaduvos stotelėje, atkreipiau dėmesį į kažkokį plikagalvį vyrą, kuris kažkam rėkia į telefoną. Pabliauna vienąkart, pasideda į kišenę, paskui vėl iš naujo - vėl kažką rėkia. Svarsčiau dar vietoje kviesti policiją, motyvuodamas tuo, kad bijau, jog toks nesveikai rėkiantys vyras šiuo metu yra viešoje vietoje. Nejaugi jis laukia to paties maršruto, kaip ir aš? Prieš tai užsižiopsojęs, praleido naują 18 troleibusą, ir mano košmarui, atvažiavus senajam 2670 (tą patį, su kuriuo dirbdavo Vita-Tigras), jis irgi įlipa. Atsisėdu kuo toliau nuo jo, tačiau po eilinio jo, jau kiek ramesnio pokalbio, prieinu artyn ir pasakau, kad jei galima ,nebaubtų į telefoną, nes man baisu. Tai jis pasakė, kad tądien jo gimtadienis ir jis susipyko su drauge, ji neįleidžia jo į namus. Jis pasakojo, kad dėl jos specialiai persikėlė gyventi į Vilnių, o toji, dabar girta, žada jo nepriimti, tad jis po kelis kartus jai skambindavo paklausti, ar ji priims savo draugą namo, tiesa, dažniai tai ji skambindavo jam. Visą kelią iki pas Justiniškių, būtent iki tos pačios stotelės ir reikėjo išlipti ir jam ir man, daugiau mažiau kalbėjomės, jis pats buvo pasibaisėjęs jos elgesiu, išprovokuotu alkoholio. Aš pamačiau, kad jis nėra piktybinis. Per vieną trumpai trukusį telefoninį pokalbį, ji jo paklausė, su kokiu troleibusu jis važiuoja. Stotelėje "Lūžiai" rodos, neįvyko nieko ypatingo - vairuotoja(s) jau buvo uždarantis duris, tačiau kažką atbėgantį įleido. Tai buvo moteris su šuniuku, kuri ir atsisėdo pačiame gale. Išlipant sekančioje stotelėje, jis su manimi atsisveikino, o ta moteris, kaip vėliau paaiškės, ir buvo toji ano draugė. Tuomet išlipus į lauką su tuo vyru pro vidurines duris, toji išlipa pro galą su savo šuva ir man sako: Ateik čia! Kadangi labiausiai bijojau jos šuns, pradėjau traukti dujų balionėlį. Ana kažkaip pamatė ir greitai grįžo prie savo draugo, su kuriuo parklibinkščiavo link namų. Nesuprantu, kuo aš jai užkliuvau - suprantu, jei būčiau moteris, tuomet ji galėtų įtarti, kad flirtuoju ir bandau nuvilioti jos draugą, o dabar...

Istorijos moralas: jei matai neadekvatų žmogų, kuris su kažkuo pykstasi (kad ir telefonu), geriau jo neliesti, nes nėra garantijos, kad tas kitame laido gale esantis pašnekovas įlips į tą patį troleibusą kažkur pakeliui ir visą savo pyktį neaišku dėl ko nukreips į mane, nors visą kelią mano girdimame pokalbyje jis savo draugei apie mane nieko nesakė.

Teigiamas dalykas, išmoktas iš šio nutikimo: sužinai, kokia neadekvati gali būti išgėrusi moteris, ir kaip pavojinga, kai esi nuo jos priklausomas ir neturi kur pernakvoti, jei ji nuspręstų nebeįsileisti. Tokie dalykai leidžia suprasti, kad arba gyveni pas mamą ir tenkiniesi jos išrinktu butu arba eini dirbti ir gyveni vienas - nereikia prie nieko derintis.