VL80, atrodo, kad Ukrainos geležinkelių. 100 proc. garantijos nėra, bet logotipas panašus. Šiaip užrašų nesimato, o numerio ir konkretaus serijos indekso iš toli nesimatė, dar ir tvora maišė.
VL10, atrodo, kad Ukrainos geležinkelių. 100 proc. garantijos nėra, bet logotipas panašus. Šiaip užrašų nesimato, o numerio ir konkretaus serijos indekso iš toli nesimatė, dar ir tvora maišė.
Jeigu viskas taip būtų paprasta. Keičiasi dinaminės lokomotyvo charakteristikos, atsiranda visokie ankstesniu atveju nebuvusios problemos, kurias reikia šalinti ir t.t. Visa tai užtrunka ir kainuoja. Būtent, kainuoja. Kartais centus kainuojantis daiktas, kuris yra masiškai gaminamas, jo sukūrimas ir paleidimas į gamybą reikalauja milijardų dolerių ir daugybės metų, net esant ne nulinei pradinei bazei. Aišku, šiuo atveju kalbu apie mokslinius tyrimus ir visa tai finansuojama iš valstybės, o ne verslo kišenės. Lokomotyvų atveju tokių milžiniškų skirtumų tarp gatavo produkto, gaminamo masiškai, ir pirmojo vieneto kainos nėra, tačiau vis tiek pirmojo vieneto kaina yra dešimtimis procentų ar net dvigubai, trigubai didesnė nei visų likusių. Jei gaminamas didelis kiekis, tai to pirmojo kainos dalį, kuri susijusi su išdirbimu, galima išdalinti visiems ir tai gaunasi labai nedaug, vos keli procentai ar mažiau vienam vienetui.
Iš Vectrono galima tikriausiai būtų paimti tik kėbulą ir didelę dalį elektros įrangos. Tačiau vežimėlių reikia naujų su traukos varikliais ir visa mechanika, elektros įranga irgi reikės pritaikyti tam, valdymo įrangą irgi. Iš esmės tai vis tiek naujo lokomotyvo sukūrimas.
Ne toks ir naujas - vietoje 4-ių aparatų grupių sumontuojamos 6-os.
Galima. Bet tai vis tiek yra naujo lokomotyvo sukūrimas. Niekada nuo nulio nepradedama, kažkas pritaikoma iš ankstesnių modelių. Tačiau būtent to pirmojo egzemplioriaus sukūrimas ir kainuoja nemažai, kas labai ženkliai užkelia mažos partijos kainą. Realiai tie du elektrovežiai kainiuos kaip 3 ar 4, jei būtų perkama bent 20 vienetų. Tie du elektrovežiai LG galėtų kainuoti pigiau, jei gamintojas matytų jų pardavimo potencialą visoje 1520 mm rinkoje. Deja, be LG kitų pirkėjų šiuo metu ir artimoje ateityje nebus - Rusija savo gamina su Vakarų indėliu, Baltarusija perka kinietiškus, Kazachstanas ir kt. azijatai irgi kinietiškus. Ukraina dabar iš viso iškrenta iš žaidimo. Be to, ji turi savo potencialą pradėti gaminti kartu su Vakarų kompanija Ukrainoje. Latvija elektrifikacijos projektą peržvelgs - smarkiai nusmukus pervežimams, elektrifikaciją teks nukelti ateičiai.
Projektavimas tai dar ne viskas. Ne laike esmė. Esmė kainoje. Padaryti vienetinį daiktą visada brangiau, nei ne vienetinį.
Iš esmės Sr2 visiškai netinkamas tiek charakteristikomis, tiek ir morališkai, nes 20 metų senumo, ir jo pagrindu tikrai nebus gaminamas šiuolaikiškas elektrovežis. Iš Vectrono galima tikriausiai būtų paimti tik kėbulą ir didelę dalį elektros įrangos. Tačiau vežimėlių reikia naujų su traukos varikliais ir visa mechanika, elektros įranga irgi reikės pritaikyti tam, valdymo įrangą irgi. Iš esmės tai vis tiek naujo lokomotyvo sukūrimas. Panašiai buvo daroma ir ER20CF atveju, bet LG iš karto užsakė didelę partiją, todėl sukūrimo kaštus padalinus 34 vnt., santykinai vieno šilumvežio kaina ne tiek jau daug ir išaugo.
SR2 netinka kroviniams sąstatams, kokie vežami Lietuvoje - per lengvas. Didinant masę, reikia ilginti kėbulą ir naudoti triašius vežimėlius. O tai jau iš esmės naujo elektrovežio išdirbimas. Be to Sr2 jau pasenęs modelis.
Sutinkate, kad "lengvas", "senas" yra ne tas pats, kaip "niekas negamina", kaip rašėte jus? Taip pat napamirškite, kad laikai pasikeitė - projektavimas su kompais vyksta greičiau nei su kulmanais ir logaritminėmis liniuotėmis.
34 tai ne 2. Visa kita tai tik pažadai iš LG pusės, kas vertės neturi. Gal pirks, o gal ir nepirks. Geriausiais variantas pradžiai būtų elektrovežių nuoma. Bet nuomotis rusiškus, o paskui pirkti vakarietiškus - naudos mažai. Vis tiek bus reikalinga kita techninė bazė, iš naujo mokyti mašinistus ir techninį personalą...
SR2 netinka kroviniams sąstatams, kokie vežami Lietuvoje - per lengvas. Didinant masę, reikia ilginti kėbulą ir naudoti triašius vežimėlius. O tai jau iš esmės naujo elektrovežio išdirbimas. Be to Sr2 jau pasenęs modelis. Vectrono modifikacija su triašiais vežimėliais labiau tikėtina. Reikia didinti masę. Bet vis tiek iš esmės tai jau naujo lokomotyvo išdirbimas. Su ER20CF buvo paprasčiau - LG iš karto užsakė didelę partiją.
Važiuos ir iš Molodečno. Su dviem elektrovežiais LG neišsisuks. O leisti šilumvežius elektrifikuotu ruožu - kam tada iš viso reikėjo elektrifikuoti? Arba turi pirkti iš karto reikiamą kiekį elektrovežių. Ne du. Galiausiai, jei pirks du elektrovežius, tai jų kaina bus nesveika. Nes pirks tai ne rusiškus, ne kinietiškus, o vakarietiškus. Nei viena Vakarų kompanija kol kas negamina 1520 mm krovininių elektrovežių.
Galėtų dyzelinių traukinių maršrutui Vilnius - Klaipėda nepirkti. Užtenka palaukti elektrifikacijos iki Radviliškio, o iš ten su vietiniais traukiniais nuvykti į Klaipėdą.
Ne tau spresti ka pirkiti o ko ne....
Ir tikrai nera patogu varyt i Klaipeda su persėdimu, jau geriau su vienu dyzeliu iki pat Klaipedos.
Važiuos ir iš Molodečno. Su dviem elektrovežiais LG neišsisuks. O leisti šilumvežius elektrifikuotu ruožu - kam tada iš viso reikėjo elektrifikuoti? Arba turi pirkti iš karto reikiamą kiekį elektrovežių. Ne du. Galiausiai, jei pirks du elektrovežius, tai jų kaina bus nesveika. Nes pirks tai ne rusiškus, ne kinietiškus, o vakarietiškus. Nei viena Vakarų kompanija kol kas negamina 1520 mm krovininių elektrovežių.
Šia gražia proga norėčiau pasiteirauti, gal kas žino, kodėl po 1975 nebuvo elektrifikuoti:
a) Vilniaus-Daugpilio ruožas keleiviams vežti.
b) bent svarbiausi krovininiai ruožai.
Elektrifikacija yra sudėtingas dalykas pradedant nuo mokymo institucijų, kurios ruošia specialistus, ir baigiant priežiūros ir remonto pajėgumais, kurie užtikrina sėkmingą eksploataciją. Įvaldžius technologiją trumpame ruože akivaizdu, kad efektyvumas yra mažas (reikia išlaikyti panašius remonto-priežiūros pajėgumus ar tai 130 km ar tai 600 km).
Taip tai taip. Bet elektrifikacija buvo vykdoma planingai visos TSRS mastu, todėl žvelgiant visos šalies mastu buvo kur kas daugiau labiau apkrautų linijų, kurias reikėjo elektrifikuoti. Tiesiog buvo pasirinktas toks modelis - pirmiausia elektrifikuojami didmiesčių, respublikų, sričių centrų mazgai priemiestiniam eismui, o paskui ir magistralinės linijos, bet tik pasiekus tam tikrą apkrovimo lygį. Lietuvoje 75-85 jis dar nebuvo pasiektas, o vėliau jau nebeužteko resursų, nors elektrifikacija vyko iki pat žlugimo. Pavyzdžiui, Moldavijoje būtų atsiradusi elektrifikuota linija iki Kišiniovo, darbai vyko, vos ne pusė linijos jau buvo su stulpais (ir dabar jie stovi), jei TSRS būtų ištempusi dar porą metų.
Komentuoti: