Jei teisingai suprantu, Lietuvos ir Latvijos jūrų sienos sutartis nepasirašyta ir ta linkme nieko nėra daroma.
Taip, nėra sutariama dėl pasienio ruožo, kuriame kaip spėjama yra nemaži naftos ištekliai. Latviai žinoma galėtų būti solidarūs, juk mes irgi norim turėti daugiau jūros
Mažas latgvius liečiantis gabaliukas interviu su V.Savukynu apie jo neseniai išleistą knygą „Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII-XIX amžiaus Lietuvoje"
Lrytas.lt 2013.01.25
- Koks buvo požiūris į protestantus, gyvenančius užsienyje – Latvijoje?
- Tautosakoje labai aiškiai matyti – burtininkai, neigiami personažai yra konfesiškai svetimi: vokiečiai, latviai. Rygoje galima aitvarą nusipirkti, kuris neša turtus iš kaimyno. Bet nekalbama, kad tokių dalykų būtų Varšuvoje ar Krokuvoje. Dainose matome, kad lietuvei yra laimė nutekėti į Varšuvą arba Krokuvą.
Bet jeigu ji, neduok Dieve, nuteka į Rygą arba – dar blogiau – į Maskoliją, ten ji verkia ir išverkia akeles. Lygiai taip pat lietuvių jaunikaičiai žiūri į Varšuvą ir į Krokuvą – iš ten pasiimti žmoną yra šaunumo požymis. Jeigu pasiimama iš Rygos – santykiai šeimoje žymiai blogesni.
Su latviais broliais mes tapome tiktai nuo XIX a. antrosios pusės. Pirmiausia latviai pradėjo į mus žiūrėti kaip į brolius. Lietuvos istorija jiems buvo reikalinga, nes jie neturėjo tokių savo kunigaikščių, kaip mes viduramžiais. Todėl jie į Lietuvos istoriją žiūrėjo kaip šiek tiek į savo. O XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje ir lietuviai pradėjo žiūrėti į latvius kaip į brolius.
- Latviai mūsų „braliukais“ tapo tiktai, kai tautos tapatybės pagrindu tapo kalba?
- Taip, tai akivaizdu. Iki tol jie buvo liuteronai – svetimieji, ir nieko bendro su jais nebuvo. Kaip ir tarp didžiosios Lietuvos lietuvių katalikų ir Mažosios Lietuvos lietuvių liuteronų buvo neperžengiamas mūras. Sąmonėje sujungti Mažąją Lietuvą su didžiąja nebuvo paprasta.
Mes - baltai, mes - broliai... Mes, lietuviai, vis kartojame jau iki koktumo nuvalkiotą žodį "braliukai" - gal iš tiesų pasiilgę didesnės brolystės, gal pasąmoningai tvirtindami tariamą savo pranašumą.
O žiūrėdami šiaurėn, į kitą kaimyną, latviai sako: estas - idealus latvis. Ir kai įpyksta, pavyzdžiui, dėl kiauliško mūsų poilsiautojų elgesio Kuržemės pajūriuose, drebia žiauriai: lietuvis - nepavykęs lenkas. Kokie mes jų akimis? Kokie jie savo pačių akimis?
Į tai atsakyti gali jauna latvių etnologė Ilzė Buoldanė (Ilze Boldāne), neseniai apgynusi daktaro disertaciją. Ji tyrinėjo latvių etninius stereotipus XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje.
- Kaip apibūdintumėt latvius remdamasi tyrinėjimų medžiaga? Kokios teigiamos ir neigiamos jų savybės?
- Tyrimas rodo, kad latvių apibūdinimas išsirutulioja iš tris tapatybės vaizdinius - žemdirbių tauta, dainuojanti tauta, našlaičių tauta - nusakančių požymių: uždarumas, sėslumas (šaknų, namų pojūtis), ribų nustatymas, nuorodų "būk geras pats, tai ir kiti bus tau geri" bei "nebūk pirmas ir nelik paskutinis" paisymas, prisitaikymas, sutikimas su socialine hierarchija, posakio "lankstosi prieš visus vėjus" teisingumo pripažinimas, taikingumas, agresijos stygius ir mandagumas, taip pat - pavydas, priekabumas, nepaslaugumas ir taip toliau.
(...)
- Mes, latviai ir lietuviai, esame baltai, tačiau latviai ir estai atrodo netgi artimesni vieni kitiems nei mūsų tautos. Kodėl? Jūs ir jie - labiau šiauriečiai? Kokie jie jūsų požiūriu?- Estai atrodo artimesni, nes latvius ir estus sieja tie patys "700 vergystės metų". Lietuvos istorija kitokia. Latvių ir estų pasaulio suvokimas panašesnis. Liuteronybė irgi vienija, nors nei estų, nei latvių savivertei religija nėra išskirtinės svarbos dalykas. Čia išimtis būtų latvių etnografinė grupė latgaliečiai: katalikybė - reikšminga jų egzistencijos dalis.
(...)
- Latviai lietuvius palygina su rusais, kartais netgi su čigonais. Turimas galvoje šiek tiek karštesnis temperamentas?
- Bent jau mano respondentai taip nelygino. Galbūt jei tyrimai būtų apėmę platesnį Lietuvos ir Latvijos pasienio ruožą, lyginimų įvairovė būtų didesnė. (...). Savo ruožtu respondentai lietuvius dažnai siejo su lenkais - dėl katalikybės. Taip pat jie minėjo, kad šių abiejų tautų atstovai tarpukario Latvijoje parsisamdydavo į didelius čionykščius ūkius sezoniniais darbininkais. Respondentai pabrėžė, kad lietuviai aktyvesni, kryptingiau siekiantys tikslo, verslesni ir agresyvesni už latvius.
Nors ir ne apie lietuvių ir latvių santykius, bet tai aktualu ir mums, lietuviams.
Gyventojų skaičius 21-aisiais nepriklausomybės metais pagal pačius optimistiškiausius apskaičiavimus (2011 metų gyventojų surašymo duomenys) sumažėjo daugiau nei 600 tūkstančių. Įvyko reikšmingos socialinės permainos, sąmoningai kuriant aštrų visuomenės susisluoksniavimą.
Ideologinio vakuumo ir aiškių valstybinių tikslų trūkumo sąlygomis gyventojai palinko į vartotojiškumą ir Latvijoje susidarė stipri vartotojų visuomenė.
Vienareikšmiškai aišku, kad tautai ir valstybei toks raidos kelias reiškia pražūtį per artimiausius dešimtmečius (nežiūrint į tai, kad pavieniai ekonominiai rodikliai galėtų ir pasitaisyti).
Be to, toks liūdnas likimas gresia ne tik Latvijos valstybei ir latvių tautai – jei neįvyks reikšmingų pokyčių mūsų pasaulėžiūroje ir vertybių sistemoje, pražūtis numatyta visai Europai ir Vakarų civilizacijai.
Latvijos organizacijos: nuo atviros visuomenės modelio laikas atsigręžti tautinio idealizmo link
Straipsnis iš delfi.lv. Vertimas į lietuvių kalbą čia:
A. Bėrzinis: Latvijos legionieriai nėra karo nusikaltėliai
Latvijos ir tarptautinei bendruomenei turi būti paaiškinta, kodėl kovo 16 dieną šalyje pagerbiamas vadinamųjų legionierių, kurie per Antrąjį pasaulinį karą kovėsi nacistinės Vokietijos pusėje, atminimas, tačiau priežasčių kritikuoti šiuos minėjimus nėra, antradienį pareiškė šalies prezidentas Andris Bėrzinis.
Komentuoti: