Nors ir ne apie lietuvių ir latvių santykius, bet tai aktualu ir mums, lietuviams.
Gyventojų skaičius 21-aisiais nepriklausomybės metais pagal pačius optimistiškiausius apskaičiavimus (2011 metų gyventojų surašymo duomenys) sumažėjo daugiau nei 600 tūkstančių. Įvyko reikšmingos socialinės permainos, sąmoningai kuriant aštrų visuomenės susisluoksniavimą.
Ideologinio vakuumo ir aiškių valstybinių tikslų trūkumo sąlygomis gyventojai palinko į vartotojiškumą ir Latvijoje susidarė stipri vartotojų visuomenė.
Vienareikšmiškai aišku, kad tautai ir valstybei toks raidos kelias reiškia pražūtį per artimiausius dešimtmečius (nežiūrint į tai, kad pavieniai ekonominiai rodikliai galėtų ir pasitaisyti).
Be to, toks liūdnas likimas gresia ne tik Latvijos valstybei ir latvių tautai – jei neįvyks reikšmingų pokyčių mūsų pasaulėžiūroje ir vertybių sistemoje, pražūtis numatyta visai Europai ir Vakarų civilizacijai.
Latvijos organizacijos: nuo atviros visuomenės modelio laikas atsigręžti tautinio idealizmo link
Straipsnis iš delfi.lv. Vertimas į lietuvių kalbą čia:
A. Bėrzinis: Latvijos legionieriai nėra karo nusikaltėliai
Latvijos ir tarptautinei bendruomenei turi būti paaiškinta, kodėl kovo 16 dieną šalyje pagerbiamas vadinamųjų legionierių, kurie per Antrąjį pasaulinį karą kovėsi nacistinės Vokietijos pusėje, atminimas, tačiau priežasčių kritikuoti šiuos minėjimus nėra, antradienį pareiškė šalies prezidentas Andris Bėrzinis.
Pora visai neutralių pastabų, bet ne į temą .
***Kad Daugpilis antras pagal dydį miestas, tas tai taip, bet kitavertus jame tiek pat gyventojų kiek Panevėžyje, o Rėzeknėje - kaip Kėdainiuose.
***Pabandžiau Vilniuje traukinių stotyje nusipirkti kokią vaikišką knygutę ar žurnaliuką - lietuviškai nėr nė vienos, o rusiškai yra iš ko rinktis.
Buvo laikai, kai latvių pirkėjų Gariūnuose buvo gana daug. Kursavo netgi specialūs autobusai, pavyzdžiui, Rezeknė - Vilnius. Oficialiai iki stoties, bet čia apsisukęs autobusas važiuodavo į Gariūnus. Iš Gariūnų, pasikrovęs pundų su keleiviais važiuodavo į stotį ir iš jos oficialių maršrutų grįždavo į Latviją.
Kuo rečiau latviai pirks drabužius vietos parduotuvėse, tuo didesnė tikimybė, jog kainos kris, mano Latvijos lengvosios pramonės asociacijos prezidentas Guntis Strazdas.
Tokią nuomonę verslininkas išsakė Latvijos radijui. Jis prisiminė tuos laikus, kai latviai masiškai sėsdavo į autobusus ir važiuodavo apsipirkti į Vilnių. G. Strazdas spėja, jog tuo atveju, jei pirkėjai iš Latvijos ir vėl tokiais mastais pradėtų vykti į Lietuvos sostinę apsipirkti, gali būti, jog Latvijos pardavėjams tektų mažinti kainas.
G. Strazdo teigimu, dokumentuose aiškiai galima matyti, kokia kaina konkreti parduotuvė įsigyja prekių, kurias vėliau realizuoja Latvijos rinkoje. Pats didžiausias antkainis taikomas šlepetėms ir kojinėms. Iš tikrųjų šių prekių savikaina ne daugiau 30 santimų (1,48 Lt), tačiau, pavyzdžiui, naminės šlepetės Latvijos rinkoje kainuoja nuo 3 latų (14,80 Lt), teigia G. Strazdas.
Latvijos prekybininkų asociacijos prezidentas Henrikas Danusevičius paaiškino, kodėl Latvijos parduotuvės drabužiams ir avalynei taiko tokį nemažą antkainį: „Visų pirma, Latvijoje gana dideli mokesčiai, ypač tie, kurie susiję su atsinaujinančiais ir žmogiškaisiais ištekliais. Visų antra, Latvijoje nemažai prekybininkų, prekiaujančių būtent tokiomis prekėmis, dirba pagal frančizę, o tai reiškia, jog privalo mokėti mokesčius už naudojimąsi tam tikrais prekių ženklais. Visų trečia, Latvijoje gana nedidelė rinka, todėl didesnis asortimentas ir kainuoja daugiau nei šalyse, kur didesnė pirkėjų kaita“.
O kartais ne "Aprangos grupė" yra didžiausias rūbų mažmenininkas Latvijoje?
Kuo rečiau latviai pirks drabužius vietos parduotuvėse, tuo didesnė tikimybė, jog kainos kris, mano Latvijos lengvosios pramonės asociacijos prezidentas Guntis Strazdas.
Tokią nuomonę verslininkas išsakė Latvijos radijui. Jis prisiminė tuos laikus, kai latviai masiškai sėsdavo į autobusus ir važiuodavo apsipirkti į Vilnių. G. Strazdas spėja, jog tuo atveju, jei pirkėjai iš Latvijos ir vėl tokiais mastais pradėtų vykti į Lietuvos sostinę apsipirkti, gali būti, jog Latvijos pardavėjams tektų mažinti kainas.
G. Strazdo teigimu, dokumentuose aiškiai galima matyti, kokia kaina konkreti parduotuvė įsigyja prekių, kurias vėliau realizuoja Latvijos rinkoje. Pats didžiausias antkainis taikomas šlepetėms ir kojinėms. Iš tikrųjų šių prekių savikaina ne daugiau 30 santimų (1,48 Lt), tačiau, pavyzdžiui, naminės šlepetės Latvijos rinkoje kainuoja nuo 3 latų (14,80 Lt), teigia G. Strazdas.
Latvijos prekybininkų asociacijos prezidentas Henrikas Danusevičius paaiškino, kodėl Latvijos parduotuvės drabužiams ir avalynei taiko tokį nemažą antkainį: „Visų pirma, Latvijoje gana dideli mokesčiai, ypač tie, kurie susiję su atsinaujinančiais ir žmogiškaisiais ištekliais. Visų antra, Latvijoje nemažai prekybininkų, prekiaujančių būtent tokiomis prekėmis, dirba pagal frančizę, o tai reiškia, jog privalo mokėti mokesčius už naudojimąsi tam tikrais prekių ženklais. Visų trečia, Latvijoje gana nedidelė rinka, todėl didesnis asortimentas ir kainuoja daugiau nei šalyse, kur didesnė pirkėjų kaita“.
O kas galėjo garantuoti, kad latviškai nekalbantys piliečiai analogiškai nusivylę naujosios Latvijos realybe, nebūtų pridarę dar didesnių bėdų turėdami rinkimų teisę?
Pilietybės nesutiekimas - vietų savivaldybėse išsaugojimas latvių partijoms, ne taip kaip Solecznikuose analogiškai su lenkais...
Man atrodo, kad Latvija, tai Lietuva, ir atvirkščiai. Jau 100 metų labai (stebėtinai) panašiai gyvenam. Yra tų skirtumų, bet Juozaitis kažkaip į vienus vartus varo, net keista. Koks Arvids Juozaits galėtų lygiai tokį atvirkščią straipsnį parašyt. Apie Smetonos perversmą, bijojimą pajudėt iš Lietuvos ir galiausiai bėgimą iš jos, apie mūsų pajūrį, apie politikų eskaluojamus santykius su lenkais, apie klounų kiekį seime ir pan. Ir iš vis kas čia per visuomenės kritika...
Ne viskas taip paprasta. Prisiminkim Lietuvos atvejį, žmonės entuziastingai palaikė Sąjūdį ne tik dėl tautinės idėjos, bet ir dėl vakarietiško gyvenimo lūkesčių. O kai per pora metų Švedija nepasidarė, prisiminkim kam grįžo simpatijos per rinkimus. Arba baltarusiai už ką nubalsavo. Žiūrint atgal, ar tikrai latviai buvo tokie trumparegiai? O kas galėjo garantuoti, kad latviškai nekalbantys piliečiai analogiškai nusivylę naujosios Latvijos realybe, nebūtų pridarę dar didesnių bėdų turėdami rinkimų teisę?
Aš manau, kad jei latviai rusakalbiams būtų suteikę rinkimų teisę iškart, tai jau dabar Latvija būtų dvikalbė valstybė ir panašiai... Gal ir nebuvo tai taip trumparegiška, tiesiog iš visų blogybių mažiausia.
Komentuoti: