Švietimas Lietuvoje

[Wycka]

Gabių vaikų ugdymo sistemos dar nėra

Patys gabiausi vaikai Lietuvos bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose yra priversti vegetuoti — jų gebėjimai neugdomi, o ir žinių jie gauna per mažai.
Taip teigia kalbinti gabių vaikų tėvai. Specialistai pastebi, kad mūsų šalyje vis dar nėra bendros gabių vaikų atpažinimo, įvertinimo ir ugdymo sistemos, ir vis dar diskutuojama, ar tokia sistema yra reikalinga (?!) ir koks turėtų būti gabių vaikų ugdymo modelis.
Tėtis Alfredas pastebi, kad Lietuvos bendrojo lavinimo ugdymo įstaigos šiandien vykdo masinio švietimo misiją. Anot jo, mokyklose, kaip ir daugelyje kitų visuomenės sričių, orientuojamasi į skęstančiųjų gelbėjimą.
Nors Alfredo sūnus šiandien eina į trečią klasę, matematiką jis mokosi pagal penktos klasės programą. Gabų vaiką tėvai leidžia į „Gabių vaikų akademiją“, nes, anot jų, mokykloje nėra patenkinami didesnę pažangą nei kiti darančio, žingeidesnio vaiko poreikiai.
„Konkrečiai matematikos sūnus mokosi pagal penktos klasės kursą, o kitose disciplinose nėra taip lengva judėti į priekį tokiu tempu. Sūnui iš esmės reikia labiau pažengusio turinio, jį domina chemija, visokie fizikos aspektai. Namuose mes kalbamės tikrai ne jo metų vaikui būdingomis temomis.
Mano nuomone, ne tik švietime, bet apskritai daugelyje sričių mūsų visuomenėje yra orientuojamasi į skęstančiųjų gelbėjimą. Aš nesakau, kad to nereikia, bet kaip prieš šimtą metų vienas mokslininkas pastebėjo: „Mes skiriame visą dėmesį turintiems negalią, bet neskiriame dėmesio turintiems viltį“, – kalbėjo jis.
Anot pašnekovo, ugdymo procesas mokyklose turėtų būti organizuojamas skiriant daugiau dėmesio ir suteikiant daugiau galimybių gabesniems vaikams.
„Mūsų vaikui reikia daug daugiau nei jis gauna mokykloje. Aišku, jis gali sėdėti ir kramtyti tą trečios klasės kursą vegetuodamas, bet kas iš to? Kitas dalykas, reikia, kad jis ir bendrautų su žmonėmis, panašiais į save, stipresniais. Dabar klasėje yra visokių vaikų, dalis silpniau mokosi, dalis stipriau, bet nėra to fono, iššūkio“, – pasakojo Alfredas.
Ne valstybinę, bet privačią mokyklą savo dukrai parinkusi, atžalą į Nacionalinę moksleivių akademiją papildomų žinių įgyti leidžianti mama Žana prisipažino, jog ją ištiko lengvas šokas pirmą kartą pravėrus valstybinės mokyklos pirmos klasės, į kurią būtų turėjusi eiti jos dukra, duris.
„Į valstybinės mokyklos pirmą klasę mes dukrą leidome lygiai dvi dienas, nes supratome, kad mūsų vaikas ten sėdės ir ilgą laiką negaus to, ko jai reikia. Kai pamačiau, kad klasėje 25 vaikai ir vienas iš jų dar su specialiais poreikiais...
Pirmos klasės užduotėlės jai praktiškai žinomos, nes aš ją pati mokinau. Paklausiau mokytojos, ar jai skirs kažką kito, atitinkančio mūsų mergaitės žinias, kad paskui nebūtų taip, jog iš pradžių jai viskas lengvai eisis, o paskui nieko nebemokės. Mokytoja paaiškino, kad pradžioje dėmesį skirs vaikams, kurie yra silpnesni. Teko ieškoti kitos mokyklos“, – pasakojo vilnietė.
Mama Jolita teigia, kad jos sūnus jau būdamas 4-5 metų mokėjo visą tai, ko mokomi antros klasės mokiniai.
„Kai sūnus įstojo į „Gabių vaikų akademiją“, labai džiaugėsi. Jis man sakė: „Čia aš sužinojau tiek, kiek per pusę metų mokykloje nesužinau“. Jis pats sakė, kad jam reikia daugiau negu, kad gauna mokykloje. Sūnus turi motyvaciją, stengiasi.
O mokykloje... Jie viską sprendžia iš pratybų, automatiškai... Jis viską moka, galvoti nereikia, gali suklysti nebent skaičių įrašydamas. Manau, mokykloje gabesniems vaikams užduotys turėtų būti skiriamos sunkesnės“, – kalbėjo moteris.
Gabių vaikų lavintojai: gabumai — tai ne vien tam tikros srities žinios
„Gabių vaikų akademijos“ vadovė Ingrida Ramanauskienė pažymi, kad skirtingai nei yra įprasta manyti, gabūs vaikai atrenkami ne vertinant jų tam tikros srities žinias, bet psichologams įvertinant jų bendruosius gebėjimus.
„Bendrieji vaiko gebėjimai tai nėra gebėjimai muzikai, gebėjimai sportai, gebėjimai lietuvių kalbai ar matematikai. Vaikai, kurie turi bendruosius gebėjimus, paprastai gabūs daugeliui sričių, nebūna taip, kad, pavyzdžiui, vaikas labai gabus lietuvių kalbai ir visiškai negabus matematikai.
Bendraisiais gebėjimais pasižyminčiam vaikui pavyks gauti aukštus įvertinimus tiek iš dailės, tiek iš muzikos, nes bendrieji gebėjimai – tai yra vaiko sugebėjimas apdoroti informaciją, vaiko gebėjimas rinkti informaciją, daryti išvadas, tą informaciją sisteminti ir ja naudotis“, – dėstė pašnekovė.
Kaip pastebi I. Ramanauskienė, labai gabiems vaikams įprastinės bendrosios mokomosios programos, kuri dažniausiai yra orientuota į vidutinių gabumų vaiką, neužtenka, todėl jau pradinėje mokykloje gabiausieji įpranta tingėti.
„Gabesniesiems neužtenka tos informacijos ir tokio lygio užduočių, kurie jas gauna mokyklose. Antras dalykas, ko labiau reikia tokiems vaikams, tai galimybės bendrauti sus tokiais pat stipriais vaikai, kad jie nesijaustų nuolatiniais lyderiais klasėje, kad visuomet yra pats geriausias ir niekas negali jo pralenkti.
Gabus vaikas turi pajausti, kas yra sveika konkurencija, kad mokėtų dirbti ir bendradarbiauti su tokiais pat stipriais kaip ir jis. Aš manau, kad iš tokių vaikų, jeigu jiems bus sudarytos visos galimybės panaudoti savo potencialą, tikrai gali išaugti dideli žmonės“, – sakė pašnekovė.

Yra daugiau.

[Kecal]

Gabių vaikų ugdymo sistemos dar nėra

Patys gabiausi vaikai Lietuvos bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose yra priversti vegetuoti — jų gebėjimai neugdomi, o ir žinių jie gauna per mažai.
Taip teigia kalbinti gabių vaikų tėvai. Specialistai pastebi, kad mūsų šalyje vis dar nėra bendros gabių vaikų atpažinimo, įvertinimo ir ugdymo sistemos, ir vis dar diskutuojama, ar tokia sistema yra reikalinga (?!) ir koks turėtų būti gabių vaikų ugdymo modelis.
Tėtis Alfredas pastebi, kad Lietuvos bendrojo lavinimo ugdymo įstaigos šiandien vykdo masinio švietimo misiją. Anot jo, mokyklose, kaip ir daugelyje kitų visuomenės sričių, orientuojamasi į skęstančiųjų gelbėjimą.
Nors Alfredo sūnus šiandien eina į trečią klasę, matematiką jis mokosi pagal penktos klasės programą. Gabų vaiką tėvai leidžia į „Gabių vaikų akademiją“, nes, anot jų, mokykloje nėra patenkinami didesnę pažangą nei kiti darančio, žingeidesnio vaiko poreikiai.
„Konkrečiai matematikos sūnus mokosi pagal penktos klasės kursą, o kitose disciplinose nėra taip lengva judėti į priekį tokiu tempu. Sūnui iš esmės reikia labiau pažengusio turinio, jį domina chemija, visokie fizikos aspektai. Namuose mes kalbamės tikrai ne jo metų vaikui būdingomis temomis.
Mano nuomone, ne tik švietime, bet apskritai daugelyje sričių mūsų visuomenėje yra orientuojamasi į skęstančiųjų gelbėjimą. Aš nesakau, kad to nereikia, bet kaip prieš šimtą metų vienas mokslininkas pastebėjo: „Mes skiriame visą dėmesį turintiems negalią, bet neskiriame dėmesio turintiems viltį“, – kalbėjo jis.
Anot pašnekovo, ugdymo procesas mokyklose turėtų būti organizuojamas skiriant daugiau dėmesio ir suteikiant daugiau galimybių gabesniems vaikams.
„Mūsų vaikui reikia daug daugiau nei jis gauna mokykloje. Aišku, jis gali sėdėti ir kramtyti tą trečios klasės kursą vegetuodamas, bet kas iš to? Kitas dalykas, reikia, kad jis ir bendrautų su žmonėmis, panašiais į save, stipresniais. Dabar klasėje yra visokių vaikų, dalis silpniau mokosi, dalis stipriau, bet nėra to fono, iššūkio“, – pasakojo Alfredas.
Ne valstybinę, bet privačią mokyklą savo dukrai parinkusi, atžalą į Nacionalinę moksleivių akademiją papildomų žinių įgyti leidžianti mama Žana prisipažino, jog ją ištiko lengvas šokas pirmą kartą pravėrus valstybinės mokyklos pirmos klasės, į kurią būtų turėjusi eiti jos dukra, duris.
„Į valstybinės mokyklos pirmą klasę mes dukrą leidome lygiai dvi dienas, nes supratome, kad mūsų vaikas ten sėdės ir ilgą laiką negaus to, ko jai reikia. Kai pamačiau, kad klasėje 25 vaikai ir vienas iš jų dar su specialiais poreikiais...
Pirmos klasės užduotėlės jai praktiškai žinomos, nes aš ją pati mokinau. Paklausiau mokytojos, ar jai skirs kažką kito, atitinkančio mūsų mergaitės žinias, kad paskui nebūtų taip, jog iš pradžių jai viskas lengvai eisis, o paskui nieko nebemokės. Mokytoja paaiškino, kad pradžioje dėmesį skirs vaikams, kurie yra silpnesni. Teko ieškoti kitos mokyklos“, – pasakojo vilnietė.
Mama Jolita teigia, kad jos sūnus jau būdamas 4-5 metų mokėjo visą tai, ko mokomi antros klasės mokiniai.
„Kai sūnus įstojo į „Gabių vaikų akademiją“, labai džiaugėsi. Jis man sakė: „Čia aš sužinojau tiek, kiek per pusę metų mokykloje nesužinau“. Jis pats sakė, kad jam reikia daugiau negu, kad gauna mokykloje. Sūnus turi motyvaciją, stengiasi.
O mokykloje... Jie viską sprendžia iš pratybų, automatiškai... Jis viską moka, galvoti nereikia, gali suklysti nebent skaičių įrašydamas. Manau, mokykloje gabesniems vaikams užduotys turėtų būti skiriamos sunkesnės“, – kalbėjo moteris.
Gabių vaikų lavintojai: gabumai — tai ne vien tam tikros srities žinios
„Gabių vaikų akademijos“ vadovė Ingrida Ramanauskienė pažymi, kad skirtingai nei yra įprasta manyti, gabūs vaikai atrenkami ne vertinant jų tam tikros srities žinias, bet psichologams įvertinant jų bendruosius gebėjimus.
„Bendrieji vaiko gebėjimai tai nėra gebėjimai muzikai, gebėjimai sportai, gebėjimai lietuvių kalbai ar matematikai. Vaikai, kurie turi bendruosius gebėjimus, paprastai gabūs daugeliui sričių, nebūna taip, kad, pavyzdžiui, vaikas labai gabus lietuvių kalbai ir visiškai negabus matematikai.
Bendraisiais gebėjimais pasižyminčiam vaikui pavyks gauti aukštus įvertinimus tiek iš dailės, tiek iš muzikos, nes bendrieji gebėjimai – tai yra vaiko sugebėjimas apdoroti informaciją, vaiko gebėjimas rinkti informaciją, daryti išvadas, tą informaciją sisteminti ir ja naudotis“, – dėstė pašnekovė.
Kaip pastebi I. Ramanauskienė, labai gabiems vaikams įprastinės bendrosios mokomosios programos, kuri dažniausiai yra orientuota į vidutinių gabumų vaiką, neužtenka, todėl jau pradinėje mokykloje gabiausieji įpranta tingėti.
„Gabesniesiems neužtenka tos informacijos ir tokio lygio užduočių, kurie jas gauna mokyklose. Antras dalykas, ko labiau reikia tokiems vaikams, tai galimybės bendrauti sus tokiais pat stipriais vaikai, kad jie nesijaustų nuolatiniais lyderiais klasėje, kad visuomet yra pats geriausias ir niekas negali jo pralenkti.
Gabus vaikas turi pajausti, kas yra sveika konkurencija, kad mokėtų dirbti ir bendradarbiauti su tokiais pat stipriais kaip ir jis. Aš manau, kad iš tokių vaikų, jeigu jiems bus sudarytos visos galimybės panaudoti savo potencialą, tikrai gali išaugti dideli žmonės“, – sakė pašnekovė.

Yra daugiau.

"Mama Žana" panaši į kitą kraštutinumą - tokius tėvus, kurie per galvą verčiasi, bandydami kitus įtikinti savo vaiko genialumu. Pirmoje klasėje neišvengiamai skiriasi mokinukų lygis; aš pats atėjau beveik nelankęs darželio ir skaityti nemokėdamas, o po to greitai pralenkiau beveik visus "Žanų vaikus"... Lemiamas veiksnys - paties vaiko žingeidumas, o ne tai, kiek jam bando sukišti mokytojai.

[Wycka]

"Mama Žana" panaši į kitą kraštutinumą - tokius tėvus, kurie per galvą verčiasi, bandydami kitus įtikinti savo vaiko genialumu. Pirmoje klasėje neišvengiamai skiriasi mokinukų lygis; aš pats atėjau beveik nelankęs darželio ir skaityti nemokėdamas, o po to greitai pralenkiau beveik visus "Žanų vaikus"... Lemiamas veiksnys - paties vaiko žingeidumas, o ne tai, kiek jam bando sukišti mokytojai.

Taip, pritariu. Gana daug tėvų pervertina tiek savo pačių, tiek savo vaikų sugebėjimus. Todėl privačios ar šiaip aukštesnio lygio ugdymo įstaigos taiko atranką, šiuo atveju kaip tik ir tiriamas vaiko žingeidumas bei gebėjimas priimti ir apdoroti informaciją.
Tamstos startas pirmojoje klasėje stebėtinai sutampa su manuoju

[Carnifex]

Ne visai sutinku, kad gabius vaikus reikia izoliuoti nuo „klasės molių“, nes tai skatina elitizmą ir atitrūkimą nuo realybės, tačiau taip, jiems dėmesys turėtų būti skirtas kitoks. Pradinių klasių atvejų tai galima išspręsti tiesiog iš karto pervedant vaiką į klasę, kuri atitinka jo žinių lygį (mano variantas, aš mokyklą pradėjau nuo antros), o kai disciplinos išsiskiria, galbūt reikėtų organizuoti papildomą ugdymą tiems, kurie turi polinkį į fiziką, chemiją, kalbas ar matematiką, tačiau jei vaikas kažkuo rimtai domisi, tai jam užteks ir duoti į rankas vadovėlį bei leisti užsukti pas mokytoją kuriuo nors laiku pasikonsultuoti, juo labiau, kad prievartinis brukimas į galvą pamokos metu yra gana patikimas būdas susidomėjimą užmušti.

[Wycka]

Ne visai sutinku, kad gabius vaikus reikia izoliuoti nuo „klasės molių“, nes tai skatina elitizmą ir atitrūkimą nuo realybės, tačiau taip, jiems dėmesys turėtų būti skirtas kitoks. Pradinių klasių atvejų tai galima išspręsti tiesiog iš karto pervedant vaiką į klasę, kuri atitinka jo žinių lygį (mano variantas, aš mokyklą pradėjau nuo antros), o kai disciplinos išsiskiria, galbūt reikėtų organizuoti papildomą ugdymą tiems, kurie turi polinkį į fiziką, chemiją, kalbas ar matematiką, tačiau jei vaikas kažkuo rimtai domisi, tai jam užteks ir duoti į rankas vadovėlį bei leisti užsukti pas mokytoją kuriuo nors laiku pasikonsultuoti, juo labiau, kad prievartinis brukimas į galvą pamokos metu yra gana patikimas būdas susidomėjimą užmušti.

Sutikčiau, kad elitizmą kažkiek skatina atskiros mokyklos tik tam tikros socialinės grupės mokiniams (pvz itin gabiems, turtingiems, tautinių mažumų, religinės, spec. poreikių mokiniams), tačiau atskiros klasės visgi yra pats optimaliausias sprendimas. Tiesiog taip jau yra, kad sudėtingo elgesio ir mažesnių gabumų mokiniai reikalauja daugiau dėmesio, ir gabus mokinys niekuo nenusikalto, kad mokytojas jam skirtų mažiau dėmesio negu „klasės moliams“. Aritmetika čia super paprasta: tarkime klasėje 20 mokinių, o pamoka trunka 45 min., mokytojas skiria 15 minučių bendram teorijos aiškinimui. Lieka 30 minučių pamokos laiko. Vadinasi, vienam mokiniui asmeniškai skiriama 1,5 minutės per pamoką. Tačiau spec. poreikių ar sudėtingo elgesio mokinys kas pamoką pareikalauja iš mokytojo tarkim 5 minučių. Ką tai reiškia? Toks mokinys galbūt pats to nelabai suvokdamas vagia produktyvų laiką iš gabių mokinių. Ir jeigu gabių mokinių klasėje mažuma (o valdiškos eilinės mokyklos deja tuo keliu ir eina), labai dažnai jie lieka išvis be mokytojo dėmesio, yra priversti daugiau savarankiškai dirbti, ieškotis informacijos, arba papildomai gaišti laiką konsultuodamiesi su mokytoju pertraukų metu arba po pamokų (nors mokytojui už tai nemokama), blogiausiu atveju samdytis korepetitorių ir dar kartą gaišti laiką ir išleisti pinigus (nes už valstybinį ugdymą jau sumokėjo tėveliai per mokesčius). Todėl straipsnyje ir keliama problema, kad švietimas Lietuvoje (ypač bendrojo lavinimo mokyklose) orientuotas į vidutiniokus ir silpnesniuosius, o gabesni mokiniai paliekami „patys plaukti“. Ir juodas melas yra teigti, kad genijus vis tiek išplauks — kaip tik genijams reikia labai padėti, nes kaip taisyklė jie yra kuklūs ir nemoka už save pakovoti. Štai pvz Lauryno Stuokos-Gucevičiaus ir šiandien niekas nežinotume, jeigu savo laiku jo nebūtų pastebėjęs vienas turtingas bajoras, davęs jam savo pavardę (Gucevičius) ir įtaisęs jo į universitetą.
Dėl savarankiško ar pusiau savarankiško mokymo(si) nepilnamečiams būčiau labai atsargus. Labai gerai žinau, kas yra nuotolinis mokymas. Vienetai nepilnamečių turi valios kiekvieną darbo dieną praleisti prie kompiuterių ar knygų ir savarankiškai mokytis. Beje, toli gražu ne visi iš turinčiųjų tos valios yra genijai ar aukščiau už vidutiniokus. Protiniai sugebėjimai dar nėra lygu valia. Ar daug sportininkų atvažiuoja į olimpiadą be trenerio? O smegenys, kaip ir raumenys, privalu nuolat treniruoti, antraip atrofuojamasi. Todėl visiems, ypač vyresnio amžiaus žmonės rekomenduojama kasdien spręsti kryžiažodžius, rebusus, skaičiuoti mintinai, etc. — taip žaidimo forma yra lavinamos smegenys.

[Magician]

Paskaičiau aš apie tą Gabių Vaikų Akademiją. Bliamba, aš beveik pavyzdys. Darželyje ėjau į įmokyklinę klasę, būdamas ketverių, ir jau geriausiai viską mokėjau. Skaičiau trejų, penkerių - raiškiai. Mama nepsichavo, ir viskas buvo gerai. Po to atėjau į turtingų tėvelių vaikučių mokyklą - ir jau antroje klasėje buvau vidutiniokas. Bet tapau tinginys, nes iki šiol nesimokinęs turėjau 8-9 vidurkį. Dabar po truputį kapstausi, sekasi gerai. Bet kartais pagalvoju - o kas būtų, jeigu jau nuo ankstyvos vaikystės būčiau besimokinęs sustiprintai? Man nepavyko, tegu pavyksta kitiem. Visom keturiom palaikau šį projektą.

[Gytaz]

Pirmą kartą girdžiu apie tokią Gabių Vaikų Akademiją. Labai džiugu, kad tokia yra! Tikiuosi, kad ateity bent po vieną tokią bus kiekvienam didesniam mieste.

[Wycka]

Manau, kad visiems pedagogams ir dėstytojams bent kartą į metus reikėtų PRIVALOMAI apsilankyti pas psichologą, gal net jo išrašytą pažymą pristatyti į darbovietę. nes dabar, kai tai yra neprivaloma, jau pats apsilankymas kelia įtarimą — o gal tam mokytojui ne viskas tvarkoj??? Tuo pačiu tai panaikintų ir ryžto/drąsos problemą. Juk ar visi savo iniciatyva, ypač vyrai, esate apsilankę pas seksologą ar urologą? Pagal dabartinę tvarką, įvykus tikram (ne išgalvotam) nusikaltimui, teisiamasis gali kreiptis į medikus, ir nustačius psichinę ligą, išvengti bausmės. Bet kas tada bus kaltas? Mokyklos direktorius, kad priėmė į darbą nestabilios psichikos asmenį ir tikriausiai net pats to nežinodamas sudarė jam per didelį psichologinį krūvį (tai įtakoja darbinė atmosfera), ar ŠMM, kad nesukūrė prevencinės „atsijojimo“ sistemos? Esu įsitikinęs, kad įgyvendinus mano siūlomą ir nesudėtingą tvarką, tokių atvejų galima sumažinti iki minimumo: http://www.delfi.lt/news/daily/educa...hp?id=38471465
Beje, straipsnyje pateikiami faktai dar nepatvirtinti.

[Ametistas]

Manau, kad visiems pedagogams ir dėstytojams bent kartą į metus reikėtų PRIVALOMAI apsilankyti pas psichologą, gal net jo išrašytą pažymą pristatyti į darbovietę. nes dabar, kai tai yra neprivaloma, jau pats apsilankymas kelia įtarimą — o gal tam mokytojui ne viskas tvarkoj??? Tuo pačiu tai panaikintų ir ryžto/drąsos problemą. Juk ar visi savo iniciatyva, ypač vyrai, esate apsilankę pas seksologą ar urologą? Pagal dabartinę tvarką, įvykus tikram (ne išgalvotam) nusikaltimui, teisiamasis gali kreiptis į medikus, ir nustačius psichinę ligą, išvengti bausmės. Bet kas tada bus kaltas? Mokyklos direktorius, kad priėmė į darbą nestabilios psichikos asmenį ir tikriausiai net pats to nežinodamas sudarė jam per didelį psichologinį krūvį (tai įtakoja darbinė atmosfera), ar ŠMM, kad nesukūrė prevencinės „atsijojimo“ sistemos? Esu įsitikinęs, kad įgyvendinus mano siūlomą ir nesudėtingą tvarką, tokių atvejų galima sumažinti iki minimumo: http://www.delfi.lt/news/daily/educa...hp?id=38471465
Beje, straipsnyje pateikiami faktai dar nepatvirtinti.

Taaaip, nutuokiu, kad 5 m. padirbėjus su paaugliais, vieną dieną ateina noras kokį vieną kitą įgrisusį tiesiog nusmaugti visiems matant - še, tebūnie jums pamoka

Aš jei būčiau mokytojas, skųsčiau, skųsčiau ir skųsčiau tėvams, o jei šie nereaguotų - vaikų teisėms - kad neprižiūri vaikų. Vaikus, jei nedrausmingi - policijai. Savaime aišku, po gerų metų tokio darbo tektų keisti darbo vietą ir persikraustyt į kitą miestą, jei tik iki tol manęs neišbrauktų iš gyvųjų sąrašo

Žinau atvejį, kai mokytoja tėvams pasakiusi, kad jų vaikas nelanko pamokų, o atėjęs į jas - trukdo dirbti, vieną vakarą gavo beisbolo lazda per galvą taip, kad komos būsenoje išbuvo net kelias dienas. Vėliau jį susėmė policija, bet mokytoja po to laiko tapo baugšti, skysta ir tapo ne mokytoja, bet tiesiog „kaliause dėl vaizdo". Labai gaila.

[Wycka]

Taaaip, nutuokiu, kad 5 m. padirbėjus su paaugliais, vieną dieną ateina noras kokį vieną kitą įgrisusį tiesiog nusmaugti visiems matant - še, tebūnie jums pamoka
Aš jei būčiau mokytojas, skųsčiau, skųsčiau ir skųsčiau tėvams, o jei šie nereaguotų - vaikų teisėms - kad neprižiūri vaikų. Vaikus, jei nedrausmingi - policijai. Savaime aišku, po gerų metų tokio darbo tektų keisti darbo vietą ir persikraustyt į kitą miestą, jei tik iki tol manęs neišbrauktų iki to laiko iš gyvųjų sąrašo

Problema yra ne tiek patys vaikai, kiek jų tėvai. Ir dauguma jų niekaip nesuvokia, kad jų vaikas yra jų asmeninio gyvenimo veidrodis, kurį kas jau kas, o patyręs mokytojas mato kiaurai.
netinkamai besielgiančių vaikų tėvai arba patys taip elgiasi, arba tiesiog nereaguoja į aplinkinių pastabas, ar tai būtų kaimynai, ar mokytojai, ar pareigūnai. Vaiko teisių tarnyba čia kaip ir bejėgė — tėvai nesmurtauja prieš savo vaiką (arba vaikas nedrįsta nieko blogo pasakyti prieš savo tėvus), maitina jį (juk badu nemiršta), rengia (juk ne nuogas į mokyklą ateina), duoda pastogę (juk ne kiemo konteineryje miega). Viskas, pareigos atliktos. Daugiau įstatymai nieko neįpareigoja. O mokytoją įpareigoja. Ir mokytojas turi teisę skųstis tik tada, kai mokinys naudoja smurtą (teoriškai mokytojui draudžiama atsakyti smurtu į smurtą mokiniui, nors tai būtų ir savigyna) arba prie liudininkų akivaizdžiai įžeidinėja suaugusį žmogų. bet spėk, kokia maksimali sankcija už tai tokio mokinio tėvams (jeigu mokiniui dar nėra 16 metų)? Ogi 50Lt. In your face, dear teachers

[Wycka]

Pasauliniame reitinge ISM — tarp geriausių verslo universitetų

ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas antrą kartą tapo pripažintas vienu geriausių verslo universitetų pasaulyje — tarptautiniame universitetų reitinge „Eduniversal“ pelnė keturias iš penkių galimų palmių šakelių ir atsidūrė tarp stipriausių dviejų šimtų verslo universitetų. Tai aukščiausias įvertinimas Lietuvoje ir vienas aukščiausių visame Vidurio bei Rytų Europos regione.
(...)
Į aukščiausią kategoriją „Universal Business Schools“ pateko ir penkias palmių šakeles gavo 100 verslo mokyklų, tarp jų, kaip ir pernai, įsitvirtinę JAV Harvardo universitetas, Didžiosios Britanijos Oksfordo ir Kembridžo universitetai, Norvegijos vadybos institutas ir kt. ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas, įvertintas 4 šakelėmis, pateko į antrąją „TOP Business Schools“ pasaulio verslo universitetų kategoriją.
Baltijos vadybos institutas (BMI) ir Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykla kaip ir praėjusiais metais surinko po 3 šakeles, Vytauto Didžiojo universiteto ekonomikos ir vadybos fakultetui suteiktos 2 šakelės.
(...)

[rat]

Dar vienas feilas ant Marijos žemės.

Universitetai: minimalaus balo stojant nebus
Debilų kalvės tęsia veiklą.

[Kecal]

Dar vienas feilas ant Marijos žemės.

Universitetai: minimalaus balo stojant nebus
Debilų kalvės tęsia veiklą.

Bijo bankrutuoti, bijo milžiniškas algas prarasti, naujo pragyvenimo būdo ieškotis. Juk mūsų universitetų "autonomijos" pagrindas tas, kad rektoriai niekam nė už nieką neatsakingi... Tai ko jiems neginti savo interesų?

[Wycka]

Dar vienas feilas ant Marijos žemės.

Universitetai: minimalaus balo stojant nebus
Debilų kalvės tęsia veiklą.

Kieno čia idėja?

Bijo bankrutuoti, bijo milžiniškas algas prarasti, naujo pragyvenimo būdo ieškotis. Juk mūsų universitetų "autonomijos" pagrindas tas, kad rektoriai niekam nė už nieką neatsakingi... Tai ko jiems neginti savo interesų?

Tai kuriems galams reikėjo kurti/steigti ~17 Lietuvos aukštųjų mokyklų + n kolegijų, jeigu dabar visos šios mokyklos ragais ir nagais kaunasi už BET KOKIO studento krepšelį? O gal laikas privatizuoti universitetus?

[andyour]

Bet kartais pagalvoju - o kas būtų, jeigu jau nuo ankstyvos vaikystės būčiau besimokinęs sustiprintai? Man nepavyko, tegu pavyksta kitiem. Visom keturiom palaikau šį projektą.

Tai ką vaikai mokosi mokyklose, tikrai niekada nevėlu išmokti, nes tai elementaru. Manau, suaugusio žmogaus protas mąslesnis. Vaikai dažnai tiesiog iškala, o esmės lieką nesupratę ir nelabai norėtų suprasti. Jiems įdomiau pasiausti su draugais, nei gilintis į matematiką ar fizikinius reiškinius

[Berliner]

Dar vienas feilas ant Marijos žemės.

Universitetai: minimalaus balo stojant nebus
Debilų kalvės tęsia veiklą.

Aš siūlyčiau pažiūrėti į visa tai kitu kampu ir pagaliau atsikratyti to sovietinio mentaliteto (t.y. mąstymo, kad valstybė duoda ir atima, valstybė priima į universitetą, valstybė duoda darbą, valstybė suskirsto žmones į protingus ir neprotingus, į vertus ir nevertus ir pan.).

Tiesą sakant, jei žmonės, kurie nesugeba gerai išlaikyti egzaminų nori stoti į unversitetą ir mokėti ten dešimtis tūkstančių litų už mokslą - tegu stoja! Tai jų pasirinkimas, jie yra laisvi žmonės ir jie už viską sumoka iš savo kišenės.

Jeigu universitetas yra iš tiesų geras, tokie žmonės ten apskritai neįstos, o jei ir įstos - iš ten iškris po pirmo arba antro kurso (o jei neiškris tai tik reikš, kad tie žmonės nebuvo jau tokie kvaili, gal tiesiog nepasisekė per egzaminus, beje, girdėjau, kad dabar lietuvių kalbos egzaminas labai subjektyvus pasidarė).

Galų gale, ar kam nors iš tiesų gaila diplomų (nes kartais man atrodo, kad mums jų tikrai labai gaila)? Talentingi, veržlūs, atkaklūs, protingi žmonės visada gaus darbą ir pasieks užsibrėžtų tikslų ir jiems nebus baisi ta papildoma konkurencija, kurią sudarys tie "debilai" ir "neverti diplomo".

Geriau pažiūrėkime į visa tai iš teigiamos pusės: tos didelės lėšos, kurias į universitetus atneš "debilai" tik prisidės prie studijų kokybės (bent jau prie materialių dalykų: auditorijų, bibliotekų, techninės įrangos ir pan.) gerinimo. O dėl to laimės tik tie iš tiesų talentingi žmonės.

Kalbant apie universitetų ir kolegijų skaičių, pats anksčiau buvau labai nusistatęs prieš didelį jų kiekį ir maniau, kad Lietuvai reikia tik 2-3 gerų universitetų. Dabar pakeičiau savo nuomonę. Žinoma, mums reikia, kad turėtume bent du tikrai gerus, pasaulinio lygio universitetus, kuriuose mokytųsi patys geriausi žmonės (ir ne tik iš Lietuvos) ir kuriuose būtų vykdoma aktyvi mokslinė veikla. Bet ar bus blogiau jei be šių universitetų turėsime ir daugiau, galbūt ne tokių gerų (labiau nišinių) universitetų? Kuo daugiau išsilavinusių žmonių - tuo geriau. Juk mūsų ateitis - paslaugose ir aukštosiose technologijose, o ne žemės ūkyje ir naudotų automobilių tranzite.

[bebop]

Šiaip su daugeliu dalykų sutinku. Tačiau kartu yra keletas "kabliukų". Dabar šnekėsiu iš savo patirties. Kai susirenka didelės grupės ir iš jų 80% nesuinteresuotų (vadinkime juos taip), kenčia visi. Tie likę suinteresuoti 20% visada turės mažumą sprendžiant grupės dalykus. Nesuinteresuotieji dažnai nori nusikėlinėti koliokviumus kuo toliau (nes tingi db mokytis), kol galiausiai viskas susigrūda. Tačiau jiems tas pats, gauna sau 5 ir išsišiepę, kad išlaikė. Taip pat vis šnekasi ir kitaip trukdo paskaitų metu. Vis skundžiasi, kad dėstytojai juos suvartė, sumovė, nors beveik patys nesimokė atsiskaitymui. Be to dauguma dėstytojų pamatę, kad žmonėms neįdomu, net nesistengia įdėti ir patys pastangų, o nuo to gaunasi dar prasčiau. Kažkoks užburtas ratas. Labai kenčia mikroklimatas, kuris tiesiogiai atsiliepia rezultatams.

Ir šiaip LT mes turime per daug mokymo įstaigų su pavadinimu - universitetas. Padorios šalys, neleistų sau juodinti universiteto vardo su tokio lygio įstaigomis, kurios yra Lietuvoje. Realiai užtektų Lietuvai kokių trijų: VU; KTU; Kauno sveikatos mokslų universiteto. Tegul kiti vėl tampa profesinėmis mokyklomis, institutais ir pan.

[Wycka]

Tai ką vaikai mokosi mokyklose, tikrai niekada nevėlu išmokti, nes tai elementaru. Manau, suaugusio žmogaus protas mąslesnis. Vaikai dažnai tiesiog iškala, o esmės lieką nesupratę ir nelabai norėtų suprasti. Jiems įdomiau pasiausti su draugais, nei gilintis į matematiką ar fizikinius reiškinius

Tačiau mokykla įpratina vaiką reguliariai ir nuosekliai dirbti/mokytis, kryptingai siekti rezultato. Tuo pačiu netiesiogiai mokoma bendravimo su bendraamžiais ir suaugusiais. Neformalusis ugdymas (būreliai, treniruotės, ekskursijos) duoda patirtį, kurios pavieniui kažin ar pavyktų pasisemti.

[Wycka]

Aš siūlyčiau pažiūrėti į visa tai kitu kampu ir pagaliau atsikratyti to sovietinio mentaliteto (t.y. mąstymo, kad valstybė duoda ir atima, valstybė priima į universitetą, valstybė duoda darbą, valstybė suskirsto žmones į protingus ir neprotingus, į vertus ir nevertus ir pan.).
Tiesą sakant, jei žmonės, kurie nesugeba gerai išlaikyti egzaminų nori stoti į unversitetą ir mokėti ten dešimtis tūkstančių litų už mokslą - tegu stoja! Tai jų pasirinkimas, jie yra laisvi žmonės ir jie už viską sumoka iš savo kišenės.
Jeigu universitetas yra iš tiesų geras, tokie žmonės ten apskritai neįstos, o jei ir įstos - iš ten iškris po pirmo arba antro kurso (o jei neiškris tai tik reikš, kad tie žmonės nebuvo jau tokie kvaili, gal tiesiog nepasisekė per egzaminus, beje, girdėjau, kad dabar lietuvių kalbos egzaminas labai subjektyvus pasidarė).
Galų gale, ar kam nors iš tiesų gaila diplomų (nes kartais man atrodo, kad mums jų tikrai labai gaila)? Talentingi, veržlūs, atkaklūs, protingi žmonės visada gaus darbą ir pasieks užsibrėžtų tikslų ir jiems nebus baisi ta papildoma konkurencija, kurią sudarys tie "debilai" ir "neverti diplomo".

Šiaip su daugeliu dalykų sutinku. Tačiau kartu yra keletas "kabliukų". Dabar šnekėsiu iš savo patirties. Kai susirenka didelės grupės ir iš jų 80% nesuinteresuotų (vadinkime juos taip), kenčia visi. Tie likę suinteresuoti 20% visada turės mažumą sprendžiant grupės dalykus. Nesuinteresuotieji dažnai nori nusikėlinėti koliokviumus kuo toliau (nes tingi db mokytis), kol galiausiai viskas susigrūda. Tačiau jiems tas pats, gauna sau 5 ir išsišiepę, kad išlaikė. Taip pat vis šnekasi ir kitaip trukdo paskaitų metu. Vis skundžiasi, kad dėstytojai juos suvartė, sumovė, nors beveik patys nesimokė atsiskaitymui. Be to dauguma dėstytojų pamatę, kad žmonėms neįdomu, net nesistengia įdėti ir patys pastangų, o nuo to gaunasi dar prasčiau. Kažkoks užburtas ratas. Labai kenčia mikroklimatas, kuris tiesiogiai atsiliepia rezultatams.

Šaukštas deguto statinę medaus pagadina. Užtenka įsileisti į grupę vieną debilą, ir rezultatai smunka ne tik statistiškai. Tikriausiai pastebėjote, kad kuo žemesnis žmogaus intelektas, tuo atkakliau jis siekia dėmesio sau. Ir kaip jis tą dėmesį pasieks? Žinios ir gabumai ne jo sritis, tad greičiausias ir pastebimiausias būdas — ardyti bendrą darbą iš vidaus. Ir štai tokių „vampyrų“ dėka ilgainiui ir patys pažangiausieji ima prarasti pagreitį, nes ir dėstytojas/mokytojas yra priverstas daugiau dėmesio skirti išsišokėliui. Išsišokėlis savo ruožtu nesupranta arba tiesiog nenori pripažinti, kad kiti grupės dalyviai nusipelnė tiek pat dėmesio, kiek ir jis, o šiaip gal net ir daugiau, nes gabiausieji turi didžiausią tikimybę ateityje kurti didžiausią pridėtinę vertę.
Šiaip Berliner mintis/idėja yra nenauja, bet pakankamai gera. Tačiau maksimaliam rezultatui pasiekti vėlgi neišvengsime selekcijos. Tarkim universitetas priėmė 100 pirmakursių. Vieni įstojo savo gabumų, kiti darbštumo, treti nemažų pinigų dėka. Sumaišykite medų su degutu, ir gausite niekam tinkamą konsistenciją. Reikia atsižvelgiant į stojamuosius balus suskirstyti pirmakursius į 5 vienodo dydžio grupeles (po 20) pagal surinktų balų skaičių, nuo pažangiausiųjų iki silpniausiųjų. Tačiau grupės jokiu būdu neturi būti uždaros — kas pusmetį, visiems išsilaikius (su sąlyga, kad neatvykimas į egzaminą (0 balų) ir neigiamas įvertinimas taip pat vadinamas egzamino išlaikymas) egzaminus bei įskaitas, parašius vertinamus rašto darbus, pagal gautus rezultatus vėl iš naujo sudaromos 5 vienodos grupės pagal pažangumą. Iš patirties teigiu, kad grupių sudėtis keisis nežymiai — tik 2-3 studentai per pusmetį. Žinoma, dėstytojų darbas su šiomis grupėmis taip pat bus atitinkamas — stipriausiajai grupei bus skiriamos daugiausiai savarankiško ir kolektyvinio mąstymo reikalaujančios užduotys, paskaita bus daugiau diskusija nei konspektavimas, etc.. Silpniausiajai grupei pateikiami tik esminiai/fundamentalūs dalykai, per paskaitas konspektuojama, skiriamos techninės užduotys (perrašyti, susikonspektuoti, persibraižyti, išmatuoti), etc.. Tad natūraliai, kurie ateina tik dėl diplomo, pateks į silpniausiųjų gretas, tačiau mokės tuos pačius pinigėlius, tačiau užduočių, egzaminų ir įskaitų lengvumas/paprastumas neleis jiems ne savo noru nutraukti studijų (na nebent ištiktų finansinės problemos). Savo ruožtu universitetas pasiimtų pinigėlius, už kuriuos būtų kuriamos, remontuojamos, reorganizuojamos, atnaujinamos ir t.t. laboratorijos, tyrimų centrai, institutai, auditorijos, praktikos, etc., tačiau ir patys gabiausieji netrukdomi siektų pačių aukščiausių rezultatų, jiems būtų sudarytos palankiausios sąlygos, maksimalus dėstytojų dėmesys. O ir silpnesnieji neliktų už borto — įgytų aukštąjį išsilavinimą.
Ir visiems gerai.

[andyour]

Šaukštas deguto statinę medaus pagadina. Užtenka įsileisti į grupę vieną debilą, ir rezultatai smunka ne tik statistiškai. Tikriausiai pastebėjote, kad kuo žemesnis žmogaus intelektas, tuo atkakliau jis siekia dėmesio sau. Ir kaip jis tą dėmesį pasieks? Žinios ir gabumai ne jo sritis, tad greičiausias ir pastebimiausias būdas — ardyti bendrą darbą iš vidaus. Ir štai tokių „vampyrų“ dėka ilgainiui ir patys pažangiausieji ima prarasti pagreitį, nes ir dėstytojas/mokytojas yra priverstas daugiau dėmesio skirti išsišokėliui. Išsišokėlis savo ruožtu nesupranta arba tiesiog nenori pripažinti, kad kiti grupės dalyviai nusipelnė tiek pat dėmesio, kiek ir jis, o šiaip gal net ir daugiau, nes gabiausieji turi didžiausią tikimybę ateityje kurti didžiausią pridėtinę vertę.

O kur dėti tuos vadinamus d...? Juos specialiai paskirsto po kelis į kiekvieną klasę, bet kartais jų kažkuriai klasei kliūna ir po daugiau, tada ten apskritai nebeįmanoma mokytis. Tėvai savo vaikų gi neatiduos į specialias sugriežtintas mokyklas, jei tokių Lietuvoje yra. O pridėtinės vertės daugiausia sukuria inžineriai. Jie yra materialiai turtingos visuomenės pagrindas.