https://www.facebook.com/share/p/1YM...ibextid=wwXIfr
Pridedu Google vertimą į LT kalbą:
Sovietinė istoriografija sukūrė mitą, kad XIII amžiuje įsiveržė du baisūs priešai – vokiečių riterių šunys iš Vakarų ir totorių-mongolų iš Rytų.
Šio požiūrio modifikacija buvo euraziečių požiūris – Rusiją siaubingai įsiveržė iš Vakarų, o totoriai-mongolai pasirodė esąs sąjungininkai, saugoję mus nuo Vakarų nelaisvės.
Tuo pačiu metu Lietuvai nebuvo vietos nei vienoje, nei kitoje schemoje. Tuo tarpu kiekviename vadovėlyje, kiekviename atlase buvo Lietuvos „Tvano“, užliejančio rusų žemes, žemėlapis, o būtent toje vietoje, kur vėliau atsidurs Ukraina ir Baltarusija, vienaip ar kitaip susvetimėjusios nuo rusiškumo ir stačiatikybės.
Buvo akivaizdu, kad savo įtaka ilgalaikei rusų pasaulio erozijai būtent lietuvių užkariavimas buvo gerokai pranašesnis už vokiečius, trypiančius jiems sandariai uždarytus vartus, ir už Ordą. , kurie buvo išvaryti ir jų erdvė galiausiai buvo užgrobta.
Tačiau į Lietuvą žiūrėti kaip į priešą nedera. Pseudoslavofilinėje dvasioje lietuviuose, kaip ir lenkuose, reikėjo įžvelgti „mūsiškius“, „brolius“. Tai ypač aiškiai atsispindėjo paminkle Rusijos tūkstantmečiui, kur pavyko į rusų didvyrius įterpti Gediminą, Olgerdą, Keistutą ir net Vitovtą.
O Žalgirio mūšis, vadovaujantis lenkų istoriniu mitu, buvo vertinamas kaip teigiamas įvykis, prie kurio visaip stengtasi pririšti rusus.
Kitaip tariant, Rusijos istoriografija atsidūrė lenkų istoriografijos nelaisvėje.
O XX amžiuje prie to buvo pridėta sovietinių užrašų. „Mūsų šalies tautos“ atstūmė vokiečių agresiją. Lietuvos TSR yra „mūsų krašto tauta“, o tai reiškia, kad mūsų broliai lietuviai yra didvyriai ir mūsų bendražygiai, skirtingai nei kryžiuočiai.
Tiesą sakant, Lietuva jau nuo XII amžiaus pabaigos, dar prieš Kryžiuočių ordino atsiradimą Prūsijos žemėse, pradėjo virsti pavojinga pasienio bendruomene su plėšikaujančia ekonomika. Lietuvių antskrydžiai į Rusiją sekė vienas po kito. Bet jie nebūtų įgavę katastrofos pobūdžio, jei ne Ordos pralaimėjimas Rusui, po kurio Lietuva ėmė virsti tikru grifu.
Vokiečių grėsmė buvo užfiksuota Pskovo linijoje Šv. Aleksandras Nevskis prie Peipuso ežero. Po to sistemingo vokiečių įsiskverbimo į Rusiją pavojus buvo lygus nuliui.
Lietuvių grėsmė augo visą XIII-XIV amžių ir pamažu tapo neįveikiama. Ypač pavojingą tai padarė tai, kad užkariautojai buvo beveik mūsų pačių – jie noriai priėmė stačiatikybę ir susituokė su Rusijos bajorija. Buvo nuostabių žmonių, tokių kaip Šv. Dovmontas iš Pskovo, arba Andrejus ir Dmitrijus Olgerdovičiai. Tačiau iš esmės Lietuva kaip plėšrūnas prisiglaudė prie Rusijos ir tvirtai apsisprendė panaudoti ją kaip savo turtą vietai Vakarų sistemoje įsigyti. To siekė Mindaugas, Gedeminas, Olgerdas ir pagaliau Jogaila tai sugebėjo. Vitovtas bandė pranokti Jogailos rezultatus kurdamas nepriklausomą nuo Lenkijos Lietuvos imperiją, bet, laimei, Dievas neteisė.
Tačiau jau Krėvo unijos laikais įvykusios katastrofos su Rusija pakako, kad Lietuva būtų pripažinta veiksmingiausiu ir naikinančiu rusų priešu per visą mūsų ilgą istoriją. Lietuvių invazijos rezultatų mes tikriausiai niekada negalėsime ištaisyti tik iš dalies.
Nėra jokios priežasties šlovinti Kryžiuočių ordiną. Tai buvo Vakarų banditų užkariaujanti organizacija. Bet pasirodė, kad jo pasirodymas Lietuvos pasienyje rusams pasirodė kaip sėkmė. Teutonai išnaudojo didžiąją dalį neišeikvotų lietuvių jėgų, kurios priešingu atveju visomis jėgomis būtų užgriuvusios Rusiją, ir nei Maskva, nei ypač Novgorodas nebūtų galėję jai pasipriešinti. Lietuva buvo pagrindinis istorinis viduramžių Rusijos priešas.
Ir šį priešą ir toliau aukština liberalioji istoriografija – „Kita Rusija“, „alternatyvus Rusijos žemių telkimo centras“. O posovietinė istoriografija jam ir toliau kužda: „Ak, kova su kryžiuočiais!“, „Ak, Žalgiri!“...
Žalgirio mūšį daugiausia laimėjo Smolensko šauliai. Kaip Jogaila ir Vitovtas už tai padėkojo rusams? Gorodelos suvažiavimo sprendimais: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių sujungimas su Lenkija, kartu su karalystės nuolaidžiavimu lietuviams herbus ir kitas žinomas laisves, perleistas Lietuvos (išskyrus rusų) bajorų“.
Rožinis ūžesys apie Lietuvą kilo mūsų istoriografijoje, kai ji buvo įtraukta į Rusijos imperiją (nors joje kartu su Lenkija atliko daug nešvarių darbų; prisiminkime visus Čartoryskius). Tą akimirką atrodė, kad lietuvių padaryti bjaurybės jau praeityje, tačiau tamsioji kryžiuočių jėga buvo pagrindinis priešas.
Teutonai buvo priešai, negalima paneigti (nors Baltijos bajorija specialiai pasirodė esanti labiausiai verta net kare su Vokietija; būtent Rennenkampfas nugalėjo kaizerį). Tačiau Lietuvos į Rusijos istoriją įneštų nuodų potencialas pasirodė gerokai neįvertintas. Ne su vokišku, o su lietuvišku paveldu šiandien Ukrainoje turime kovoti krauju ir purvu.
Ir kai mes ir toliau banguojame pasenusiomis šališkomis schemomis, nepakeisdami jų bent jau naujomis šališkomis schemomis, tai yra didelė problema.
Šio požiūrio modifikacija buvo euraziečių požiūris – Rusiją siaubingai įsiveržė iš Vakarų, o totoriai-mongolai pasirodė esąs sąjungininkai, saugoję mus nuo Vakarų nelaisvės.
Tuo pačiu metu Lietuvai nebuvo vietos nei vienoje, nei kitoje schemoje. Tuo tarpu kiekviename vadovėlyje, kiekviename atlase buvo Lietuvos „Tvano“, užliejančio rusų žemes, žemėlapis, o būtent toje vietoje, kur vėliau atsidurs Ukraina ir Baltarusija, vienaip ar kitaip susvetimėjusios nuo rusiškumo ir stačiatikybės.
Buvo akivaizdu, kad savo įtaka ilgalaikei rusų pasaulio erozijai būtent lietuvių užkariavimas buvo gerokai pranašesnis už vokiečius, trypiančius jiems sandariai uždarytus vartus, ir už Ordą. , kurie buvo išvaryti ir jų erdvė galiausiai buvo užgrobta.
Tačiau į Lietuvą žiūrėti kaip į priešą nedera. Pseudoslavofilinėje dvasioje lietuviuose, kaip ir lenkuose, reikėjo įžvelgti „mūsiškius“, „brolius“. Tai ypač aiškiai atsispindėjo paminkle Rusijos tūkstantmečiui, kur pavyko į rusų didvyrius įterpti Gediminą, Olgerdą, Keistutą ir net Vitovtą.
O Žalgirio mūšis, vadovaujantis lenkų istoriniu mitu, buvo vertinamas kaip teigiamas įvykis, prie kurio visaip stengtasi pririšti rusus.
Kitaip tariant, Rusijos istoriografija atsidūrė lenkų istoriografijos nelaisvėje.
O XX amžiuje prie to buvo pridėta sovietinių užrašų. „Mūsų šalies tautos“ atstūmė vokiečių agresiją. Lietuvos TSR yra „mūsų krašto tauta“, o tai reiškia, kad mūsų broliai lietuviai yra didvyriai ir mūsų bendražygiai, skirtingai nei kryžiuočiai.
Tiesą sakant, Lietuva jau nuo XII amžiaus pabaigos, dar prieš Kryžiuočių ordino atsiradimą Prūsijos žemėse, pradėjo virsti pavojinga pasienio bendruomene su plėšikaujančia ekonomika. Lietuvių antskrydžiai į Rusiją sekė vienas po kito. Bet jie nebūtų įgavę katastrofos pobūdžio, jei ne Ordos pralaimėjimas Rusui, po kurio Lietuva ėmė virsti tikru grifu.
Vokiečių grėsmė buvo užfiksuota Pskovo linijoje Šv. Aleksandras Nevskis prie Peipuso ežero. Po to sistemingo vokiečių įsiskverbimo į Rusiją pavojus buvo lygus nuliui.
Lietuvių grėsmė augo visą XIII-XIV amžių ir pamažu tapo neįveikiama. Ypač pavojingą tai padarė tai, kad užkariautojai buvo beveik mūsų pačių – jie noriai priėmė stačiatikybę ir susituokė su Rusijos bajorija. Buvo nuostabių žmonių, tokių kaip Šv. Dovmontas iš Pskovo, arba Andrejus ir Dmitrijus Olgerdovičiai. Tačiau iš esmės Lietuva kaip plėšrūnas prisiglaudė prie Rusijos ir tvirtai apsisprendė panaudoti ją kaip savo turtą vietai Vakarų sistemoje įsigyti. To siekė Mindaugas, Gedeminas, Olgerdas ir pagaliau Jogaila tai sugebėjo. Vitovtas bandė pranokti Jogailos rezultatus kurdamas nepriklausomą nuo Lenkijos Lietuvos imperiją, bet, laimei, Dievas neteisė.
Tačiau jau Krėvo unijos laikais įvykusios katastrofos su Rusija pakako, kad Lietuva būtų pripažinta veiksmingiausiu ir naikinančiu rusų priešu per visą mūsų ilgą istoriją. Lietuvių invazijos rezultatų mes tikriausiai niekada negalėsime ištaisyti tik iš dalies.
Nėra jokios priežasties šlovinti Kryžiuočių ordiną. Tai buvo Vakarų banditų užkariaujanti organizacija. Bet pasirodė, kad jo pasirodymas Lietuvos pasienyje rusams pasirodė kaip sėkmė. Teutonai išnaudojo didžiąją dalį neišeikvotų lietuvių jėgų, kurios priešingu atveju visomis jėgomis būtų užgriuvusios Rusiją, ir nei Maskva, nei ypač Novgorodas nebūtų galėję jai pasipriešinti. Lietuva buvo pagrindinis istorinis viduramžių Rusijos priešas.
Ir šį priešą ir toliau aukština liberalioji istoriografija – „Kita Rusija“, „alternatyvus Rusijos žemių telkimo centras“. O posovietinė istoriografija jam ir toliau kužda: „Ak, kova su kryžiuočiais!“, „Ak, Žalgiri!“...
Žalgirio mūšį daugiausia laimėjo Smolensko šauliai. Kaip Jogaila ir Vitovtas už tai padėkojo rusams? Gorodelos suvažiavimo sprendimais: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių sujungimas su Lenkija, kartu su karalystės nuolaidžiavimu lietuviams herbus ir kitas žinomas laisves, perleistas Lietuvos (išskyrus rusų) bajorų“.
Rožinis ūžesys apie Lietuvą kilo mūsų istoriografijoje, kai ji buvo įtraukta į Rusijos imperiją (nors joje kartu su Lenkija atliko daug nešvarių darbų; prisiminkime visus Čartoryskius). Tą akimirką atrodė, kad lietuvių padaryti bjaurybės jau praeityje, tačiau tamsioji kryžiuočių jėga buvo pagrindinis priešas.
Teutonai buvo priešai, negalima paneigti (nors Baltijos bajorija specialiai pasirodė esanti labiausiai verta net kare su Vokietija; būtent Rennenkampfas nugalėjo kaizerį). Tačiau Lietuvos į Rusijos istoriją įneštų nuodų potencialas pasirodė gerokai neįvertintas. Ne su vokišku, o su lietuvišku paveldu šiandien Ukrainoje turime kovoti krauju ir purvu.
Ir kai mes ir toliau banguojame pasenusiomis šališkomis schemomis, nepakeisdami jų bent jau naujomis šališkomis schemomis, tai yra didelė problema.
Komentuoti: