1939 m. navigacijos iš Kauno išvykstančių garlaivių tvarkaraštis
Iš "Kauno keleivių traukinių, autobusų ir kitų susisiekimo priemonių tvarkaraštis", 1939 m.
Nyksta Lietuvos kaimai...
Įdomu, kaip iki Babtų nuplaukdavo garlaivis. Dabar pasižiūrėjus į Nevėžį tose vietose, atrodo, kad tik valtys gali plaukioti...
1936 m. navigacijos iš Kauno išvykstančių garlaivių tvarkaraštis
Iš "Kauno keleivių traukinių, autobusų ir kitų susisiekimo priemonių tvarkaraštis", 1936 m.
Kadangi vasara baigiasi kaip ir pramoginio plaukiojimo sezonas artėja į pabaigą norėtųsi pabrėžti šių 2011 metų vidaus vandenų direkcijos nuveiktus darbus Kauno rajone. Kaip suprantu ši įmonė yra valstybinė ir už gaunamas iš biudžeto pajamas rūpinasi vandens kelių priežiūra. Taigi šįmet įstaiga nuveikė:
1) Nuplukdė šešias pontonines prieplaukėles ir pritvirtino senose vietose (Raudondvaris, Rumšiškės ir kt.)
2) Prie Aleksoto tilto įtvirtino pramoginių laivų prieplaukėlę t.y. įkalė du kuolus į vandenį. (prieplauka „nuplaukė“ pasroviui po kelių savaičių)
3) Užinkaravo kelias dešimtis senų neparuoštų sezonui plūdurų keliui nužymėti.
4) viskas.
Štai ir visi darbai atlikti per šiuos metus – privačiai tai atliekama už kokius keletą tūkstančių. Klausimas: kiek pinigų ši įstaiga išsiurbė ir kodėl taip abejingai žiūrima į miesto vandens kelius? Kam ji iš viso reikalinga jei miestui ji nieko neduoda?
Miestas prie didžiojo Nemuno, o neturime nieko žemiau HEso – nei pramoginių laivų prieplaukėlės, nei prisišvartuoti prie krantų prieplaukėlių, nei kuro papildymo vietos nieko. Vienintelis slipas apleistas, užneštas dumblu, buteliais ir kit.atliekom, neturintis net plaustelio saugiam keleivių įlipimui. Jau dešimtmetis kaip praplaukti po geležinkelio tiltu neįmanoma ir pusė miesto atkirsta nuo laivybos. (užtektų kelių dienų žemsiurbės darbo).
Palyginus, kaip tvarkosi pajūrio gyvenvietės galima tik pavydėt. Matyt vidaus vandenų direkcija vaikosi Europinių paramos milijonų, gal kapsto pakrančių smėlį kur nors Nemuno žemupyje, bet tai nepasiteisinimas. Kaunas yra miestas prie didžiųjų upių santakos ir bent minimalus rūpinimasis vandens keliais turi būti.
Gal metas keisti vadovą, o gal visą įstaigą pertvarkyti, gal reikia kviestis iš Klaipėdos kokį jūreivystę baigusį specialistą- kuris mylėtų šį darbą ir dirbtų, o nesėdėtų lipdydamas pinigingus euro. projektus.
Viešas laiškas skirtas ir G.Labanauskui, jei nesinori viešai tai bent privačiai atsakymo visada laukiu.
Kadangi registruojamas Vidaus vandenų registre, tai dedu čia: Du senus keičia vienas modernus laivas "Jūrinis"
NAUJOKAS. Šią savaitę Klaipėdos uoste atsirado naujokas – nedidelis modernus laivas gražiu pavadinimu "Jūrinis". Jo ilgis – 20 m, grimzlė -1,35 m. Mažos grimzlės dėka jis galės dirbti ir Kuršių mariose.
Naujajame laive, kuris patruliuos Baltijoje ir Kuršių mariose, sumontuota moderni sistema naftos teršalams jūroje aptikti. Ji padės tokius teršalus nustatyti kelių kilometrų spinduliu ir pagal vietos meteorologines sąlygas sumodeliuoti galimą jų sklidimą. Kuršių mariose "Jūrinis" saugos gyvąją gamtą - žuvų neršto metu vykdys sustiprintą aplinkosaugos kontrolę.
Ar Lietuva daug ką padarė infrastruktūros srityje su Baltarusija? Geležinkelius išardė, išskyrus tranzitines linijas... Yra toks "Euroregionas Nemumas". Buvo įkurtas plėtoti Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Kaliningrado srities teritorijas. Jo planuose buvo daug įvairių iniciatyvių ir idėjų. Tame tarpe ir vandens kelių bei turizmo plėtra buvo.
Baltarusiai su lenkais daug daugiau šioje srityje (vandens kelių) padarė, o Lietuva beveik nieko, išskyrus kelių prieplaukų Nemune pastatymą, kurios jau griūna, nes chaltūriškai pastatytos, be to ir nenaudojamos...
1936 m. didžiausia tuo metu laivybos bendrovė Lietuvos Lloydas kairiajame Nemuno krante, Kriūkuose pastatė laivų dirbtuves. Pokario laikais įmonė buvo išplėsta, joje statyti debarkaderiai, medinės dorės ir kt. išplito po visą sovietų sąjungą. Įmonei ilgą laiką vadovavo totorių tautybės inž. Konejevas. Augdama laivų statykla išaugino ir Kriūkų miestelį. Greičiausiai tai pirmoji motorinių žvejybinių laivų statykla Lietuvoje, galutinai „pribaigusi“ burinius žvejybos laivus. Nuotraukoje Nemuno pakrantė ties statykla.
Lietuvos vidaus vandens kelius prižiūri ir eksploatuoja valstybinė įmonė Vidaus vandens kelių direkcija. Šių kelių ilgis - 930,8 kilometrų. 827,8 km suteiktas valstybinės reikšmės statusas, 68 km tenkinasi vietinės reikšmės statusu, dar 35 km laikomi perspektyviniais keliais.
Šiuo metu oficialiai eksploatuojama apie pusė vidaus vandens kelių, kuriais gabenami keleiviai ir įvairūs kroviniai.
Kelias Nemuno upe nuo Kauno iki Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (278,3 km) įtrauktas į Europos svarbiausių vidaus vandenų tinklą ir priskirtas tarptautinės reikšmės maršrutui E41. O maršrutas E70 jungia Klaipėdą su Vakarų Europos vidaus vandenų kelių tinklu per Kaliningrado sritį.
Šalies vidaus vandenyse yra beveik trys dešimtys uostų ir prieplaukų (kartu su mobiliosiomis).
Laivyba juose užsiima tik dvi kompanijos - penkis keltus turinti AB „Smiltynės perkėla“ ir Vidaus vandens kelių direkcija. Pastarajai priklauso 20 vilkikų, viena savaeigė ir dvylika nesavaeigių baržų, dvi žemsiurbės, viena žemkasė, plaukiojantis kranas ir narų stotis.
Kad vidaus vandenų kelių galimybės nėra tinkamai išnaudojamos, sutinka ir prieš porą metų įsteigtos Nacionalinės upių transporto plėtros asociacijos direktorius Jonas Ragauskas.
„Bet koks vidaus vandenų kelių plėtojimas yra labai sveikintinas. Mums labiau rūpi kroviniai. Baržoms reikalingas gylis yra nuo pusantro iki daugiau nei dviejų metrų. Bet esu įsitikinęs, kad išgilinus iki tokio gylio, laimėtų ne tik krovinių gabentojai, bet ir plukdantys keleivius bei turistus. Juk plukdymas upėmis yra pats pigiausias ir ekologiškiausias transportas“, - teigė J.Ragauskas.
Ant seklumos Kuršių mariose užplaukusio kelto evakuacija visoje šalyje sukėlė virtinę emocijų. Jas pakurstė dar ir tai, kad tuo pat metu Rusijoje dėl nusikalstamo laivavedžių aplaidumo nuskendo daugybė žmonių. O ar mūsų laivai saugūs? Ar laivavedžiai visada blaivūs ir padaryta viskas, kad nelaimė neatsitiktų? Atsakymai į šiuos klausimus verčia sutrikti.
Stacionarių ir mobilių prieplaukų tinklas Nemune tęsiasi iki Druskininkų. Tačiau aukščiau Kauno marių daugiau plaukioja tik baidarės arba labai maži laiveliai.
„Nežinia, kiek dar galės dirbti netgi nedidelis keltas, perplukdantis žmones į kitą Nemuno krantą, – teigė Birštono turizmo informacijos centro direktorė Henrieta Miliauskienė. – Vis tenka keisti jo plaukimo vietą, nes sąnašų įvairiose vietose vis daugėja. Turime tik vieną nuo seno plaukiojantį didelį laivą „Vytenis“.
Juo reikia atidžiai laviruoti dėl gausybės sąnašų. Šį pavasarį laivas su krikštynas šventusiais žmonėms įstrigo seklumoje. Buvo sulaužytas vairo mechanizmas, jį teko remontuoti viduryje upės, todėl iškyla truko dviem valandomis ilgiau nei buvo planuota.
Nemuno seklumos neleidžia plėtoti laivybos ir Alytuje.
„Dėl susiformavusių seklumų ir nevalomos vagos į mūsų prieplauką atplaukia tik plaustai ir baidarės, – pasakojo Alytaus turizmo informacijos centro direktorė Lena Valentaitė-Gudzinevičienė. – Vis dėlto rankų nenuleidžiame, sudarėme maršrutą plukdyti turistus po Nemuną vikingų tipo laivu, kuriam nereikia didelio gylio. Mūsų apylinkėse labai gražios vietos, daug piliakalnių.“
Komentuoti: