Geopolitika

[John]

Atplaukė parodyti paramą Taivano, Pietų Korėjos ir Japonijos demokratinėms valstybėms

Uhu, įskaitant ir tada, kai P.Korėjoje ir Taivane (iki 1987) veikė brutalios karinės diktatūros?

[Big Cat]

Ne, tada veždavo kareivius paatostogauti

[lietus]

Kinijos karinis biudžetas yra miniatiūrinis palyginus su JAV ir šiek tiek didesnis už UK, Prancūzijos ir Rusijos.

Kinijos karinės išlaidos sudaro apie 1,7% BVP palyginus su 4% JAV ir 3,9% Rusijoje.

Tai pas juos ir taip visi kokionors ten fu meistrai, vien Šaolinis ko vertas , o dar tai kad pagal skaičių gali surinkt n+1 žmogaus armiją , be to visokios ten dvasios, mistikos ir t.p. Tai kam jiems tas didelis biudžetas, svarbu tokią armiją išmaitint yra iš ko.

[c2h5oh]

Kinijos karinis biudžetas yra miniatiūrinis palyginus su JAV ir šiek tiek didesnis už UK, Prancūzijos ir Rusijos.

Kinijos karinės išlaidos sudaro apie 1,7% BVP palyginus su 4% JAV ir 3,9% Rusijoje.

Kalbama, kad Kinija šiek tiek "meluoja" dėl savo karinio biudžeto (ką beje, truputį daro ir Lietuva), bet tai esmės nekeičia: turint omeny šalies dydį, technologinę pažangą ir globalias ambicijas, jos karinis biudžetas tebėra labai kuklus. Jis laisvai galėtų būti 2-3 kartus didesnis.

Demokratinėse šalyse egzistuoja parlamentinės biudžeto kontrolės, viešumo ir kiti panašūs principai - dėl to tą "truputį meluoja" galima gana aiškiai apibrėžti. Kinijoje to nėra, ir kiek tas "truputį meluoja", nustatyti gerokai sunkiau, ir rezultatas tik labai apytikslis.

Beje, Lietuva dėl savo karinio biudžeto "truputį meluoja" į kitą pusę nei Kinija - pagal NATO įsipareigojimus gynybai Lietuva turėtų skirti 2% BVP, todėl Lietuvos karinis biudžetas buvo išpūstas visokiom išlaidom, kurios realiai nėra gynybinės.

Aišku, ilgainiui (per 40-50 metų), ko gero, daug kas keisis, nes bet kokia save gerbianti supergalybė (o Kinija tokia bus po 20-30 metų) turi turėti atitinkamą karinį stuburą, bet akivaizdu, kad tai nėra toks svarbus prioritetas, kaip kad Vakarų karinėms galybėms.

Kinija jau seniai galėjo koncentruotis į savo karinį pajėgumą, bet to nedarė ir viską paliko lėtai tėkmei, prioritetus atiduodama infrastruktūrai ir ekonomikai.

Kiek žinau, rytiečiai turi kiek kitokį supratimą apie laiką - todėl mums atrodo, kad jie lėti.

Be to, gal kinai išmoko pamoką iš maodzeduniškų "šuolių į priekį" - kad nieko gero iš to nebūna? Tai, kad Kinijos karinė galia kuriama lėtai, nuosekliai ir remiasi tvirtu ekonominiu stuburu, kaip tik reikalauja rimtai žiūrėti į tai (o ne guostis pacifistinėm pasakom)

[John]

Demokratinėse šalyse egzistuoja parlamentinės biudžeto kontrolės, viešumo ir kiti panašūs principai - dėl to tą "truputį meluoja" galima gana aiškiai apibrėžti. Kinijoje to nėra, ir kiek tas "truputį meluoja", nustatyti gerokai sunkiau, ir rezultatas tik labai apytikslis.

Be abejo tiesa, bet visvien akivaizdu, kad karinėms išlaidoms Kinija neskiria tiek daug, kiek kitos karinės galybės. Geriausiu atveju, skiria panašiai proporcionaliai. Kol PLA finansavimas absoliučiais skaičiais prilygs JAV kariuomenei, praeis dar ne vienas dešimtmetis.

Kiek žinau, rytiečiai turi kiek kitokį supratimą apie laiką - todėl mums atrodo, kad jie lėti.

Be to, gal kinai išmoko pamoką iš maodzeduniškų "šuolių į priekį" - kad nieko gero iš to nebūna? Tai, kad Kinijos karinė galia kuriama lėtai, nuosekliai ir remiasi tvirtu ekonominiu stuburu, kaip tik reikalauja rimtai žiūrėti į tai (o ne guostis pacifistinėm pasakom)

Dėl šito visiškai sutinku. Kinijoje nėra poreikio rezultatą gauti iškart. Jis bus vėliau. Svarbiausia, kad einama teisinga kryptimi. "Minkšta" politika Kinijai tarnavo ilgai ir tikriausiai tarnaus ateityje, kuomet Vakarai visada buvo linkę rezultatą pasiekti per kelis metus. Iš čia ir poreikis naudoti karinę jėgą. Aišku, galima sakyti, kad tai ne agresyvumo/taikumo dalykas, o tiesiog skirtingų kultūrų ir jų suformuoto mentalo, bet realybė ta, kad vienu atveju vyksta karai, kur žūsta daug žmonių, o kitu atveju ne.


Kita vertus, ilgaialikėje žmonijos perspektyvoje tai gal ir nėra privalumas (Kinijos modelis). Svarbiausia - pažanga ir progresas. Vakarai su savo agresyvia politika progresavo greičiau už kitus. Dabar prasidėjo taikos era Vakaruose. Rezultatus jau matome - Vakarų svarba mažėja, o kyla Azija. Musulmonai irgi nerimsta. Ačiū dievui, kad dėl savo pačių neorganizuotumo ir kvailos religijos jie kol kas nėra pajėgūs ką nors rimto nuveikti.

[John]

Labai įdomus interviu su buvusiu Singapūro ministru pirmininku Lee apie Kiniją. Įdomus dėl kelių priežasčių:

- nėra daug žmonių pasaulyje, kurie taip gerai suprastų Kiniją, kaip jis ir sugebėtų tai išreikšti nepriekaištinga anglų kalbą
- jis kalba tai, ką galvoja, pateikdamas rimtus argumentus, o ne demonstruoja savo kvailą politinį angažuotumą a le BBC ir panašūs kritikai (dėl žmogaus teisių, demokratijos ir pan.).
- savo kompetenciją ir nuomonės pagrįstumą įrodė darbais, o ne kalbomis. Jo valdomas Singapūras iš purvino Pietryčių azijos uosto tapo viena turtingiausių ir pažangiausių pasaulio valstybių.

1

2

3

[Big Cat]

Man tai labiausiai patiko antrojo filmuko pabaiga, kur jis užsiminė apie Kinijos lyderio išrinkimo institucionalizavimą - atseit, kad ne nueinantis lyderis išsirenka savo paveldėtoją, o visa komunistų chebra nubalsuoja Tai jau žingsnis reikiama linkme. John, pakomentuok

[John]

Tiesą pasakius, nesu įsigilinęs į Kinijos CCP grietinėlės atrinkinėjimo niuansus.

Visgi, sprendžiant iš paskutinių poros dešimtmečių realybės, jiems su valdžia sekasi visai neblogai.

[Big Cat]

Šiaip aš matau šokią tokią viltį, kas liečia Kinijos demokratėjimą. Jeigu pati komunistų partija pradeda balsuoti dėl būsimojo lyderio, o ne nueinantysis nurodo savo paveldėtoją, tai sekantis žingsnis galėtų būti - komunistų partija galėtų išrinkti keletą kandidatų ir leisti visuomenei dėl jų balsuoti.

Aišku, nededu vilčių, jog tai įvyktų per artimiausius 10 metų.

[John]

Kažkokia "skaidresnė" sistema anksčiau ar vėliau bus. Tik ji tikriausiai nebus tokia, kokia yra daugumoje Vakarų šalių t.y. ne demokratija per se, kokią proteguoja Vakarų informacinė erdvė. Gal kažkas panašaus į Singapūrą? O gal bus leidžiama balsuoti už atskiras Komunistų Partijos frakcijas (tarkim, liberalią, tradicinių pažiūrų ir pan.). O gal bus kokia nors balsavimo sistema, tik su skirtingo svorio balsais, priklausomai nuo amžiaus ar kitokių savybių?

O šiandien svarbiausia tai, kad, kad valdžios veiksmų skaidrumas jau ir dabar yra gerokai didesnis, nei būdavo seniau, kas leis jiems toliau progresuoti.

[John]

Kinija ir Indija perka ateitį

Dabartiniai Kinijos vadovai ne veltui savo laiku baigė inžinerinės pakraipos studijas. Prieš užleisdami vietą baigusiesiems teisę, ekonomiką ir politologiją, jie užtikrino savo šalies, kaip retųjų metalų eksportuotojos ir moderniųjų technologijų gamintojos, ateitį.

Prabėgus kiek daugiau nei 60 metų, Kinijos Liaudies Respublika pasaulį nesiliauja stebinti savo atspalviais. Skaisčios ir ryškios spalvos – tai ekonomikos stebuklas, nepalaužtas krizės ir besiveržiantis pirmyn dėl technologinio proveržio ir naujovių.

Gerokai tamsesnėmis spalvomis piešiama žmonių laisvė, kurią vienos partijos sistema kuria pagal savo įsitikinimus. Jiems galop nepritarė ir JAV informacinių technologijų (IT) bendrovė „Google“, ne per seniausiai sustabdžiusi veiklą šalyje. Kita vertus, Kinijos studentai džiaugiasi pasitraukus „Google“, mat uždraustų vaisių internete nuo šiol randa net daugiau nei per cenzūruotą sistemą.

Kaip ir dera kiekvienam komunistų režimui, šių metų pradžioje vykusiame Davoso ekonomikos forume dabartinis vicepremjeras ir veikiausiai būsimasis Kinijos ministras pirmininkas Li Keqiangas pasidalijo nepriekaištingai sudėliota santrauka apie ateinančio penkmečio Kinijos planus. Be bendrojo vidaus produkto augimo, vidaus vartojimo, darbo vietų kūrimo, socialinės gerovės ir kitų bla bla bla, Kinija artimiausiu metu žada strateginių ūkio šakų, ypač žaliavų gavybos, modernizavimą.

Sparčiai augant ekonomikai, reikia daug gamtos išteklių ir efektyvaus jų panaudojimo. Tad visai nekeista, kad Kinijos vyriausybė prioritetu laiko išteklių gavybą, kuri leis išplėsti, paįvairinti ir padidinti šalies konkurencingumą pasaulinėje žaliavų pasiūlos rinkoje. Greta žingsniuoja ir vyriausybės subsidijuojamos Kinijos bendrovės, aktyviai investuojančios į gamtos išteklių gavybą, teikiančios paskolas kasybos ir naftos investuotojams, sudarančios ilgalaikes pirkimo sutartis.

Išanalizavus 2009-ųjų Kinijos importo ir eksporto statistinius duomenis, galima rasti labai įdomių detalių. Vien pramoninių metalų importas į šalį ūgtelėjo beveik keturis kartus, nors, kartu augant vidaus gavybai, paklausa nedidėjo.

Empirinis klausimas, kurį derėtų kelti, – ar akcijų įsigijimas, paskolos ir ilgalaikės pirkimo sutartys padės įtvirtinti sukoncentruotą pasiūlos bazę ir išskirtines teises Kinijos gamintojams? Ar kuriamos prekės taps konkurencingesnės? Begalinis Kinijos apetitas žaliavoms kelia įtampą ir smarkiai veikia pasaulinę žaliavų pasiūlos rinką, mat būdama viena didžiausių pirkėjų Kinija tuo pat metu yra ir didžiausia pardavėja. O ten, kur derėtų tikėtis žaliavų eksporto augimo, viskas priešingai – Kinijos pasiūla pasauliui mažėja. Sparčiausiai mažėja retųjų metalų tiekimas.

Šie veiksmai Vakarų ekspertams kelia įtarimų, kad Kinijos vyriausybė veikiausiai nori užsienio tiekėjus prirakinti prie savęs, o esančiuosius arčiau pasienio – visiškai kontroliuoti. Tokie siekiai, be abejo, sukels rimtų geopolitinių padarinių pasauliui.

Retieji metalai

Jau egzistuojančios ir ateityje pasirodysiančios technologijos paremtos ne tik žiniomis, bet ir retaisiais metalais, naudojamais gamyboje. Lantanas, terbis, disprozis galbūt nieko nesako jūsų ausims, tačiau šiais ir keliais kitais metalais paremtos ir bus remiamos naujausios bei žaliosios technologijos netolimoje ateityje. Šios iškasenos taip pat labai svarbios kuriant karines technologijas.
Septyniolikos elementų, vadinamoji lantanoidų, grupė – tai pereinamieji metalai, aptinkami kiekviename telefone ir kiekviename kompiuterio lustų rinkinyje. Vien JAV, iki pat 1980-ųjų turėjusios pakankamai retųjų metalų iškasenų, šiandien daugiau nei 90 proc. jų importuoja iš Kinijos. Netoliese esanti Japonija – 100 procentų. Panašų kiekį importuoja ir Indija, Pietų Korėja bei kitos aukštąsias technologijas kuriančios šalys.

Atrodo, kad patyliukais per pastaruosius penkiolika metų Kinija tapo šių iškasenų monopolininke, o kasmet mažinamos metalų eksporto kvotos, didėjanti kaina ir 95 proc. pasaulinio tiekimo rinkos nulems tai, kad jau po dešimties metų nebus galima įsivaizduoti telefono, vėjo jėgainės ar hibridinio automobilio gamybos už Kinijos sienos, nes kaina augtų drastiškai. „Toyota“ ir kiti Azijos bei Vakarų automobilių gamintojai jau dairosi alternatyvių šaltinių, bet jų nėra. Kinijos teritorijoje slypi apie 60 proc. pasaulio lantanoidų grupės metalų, o bet kokį atsiradusį konkurentą galima lengvai numarinti sumažinus kainas ir padidinus eksportą. Į naujai atidaromas kasyklas Vietname, Kazachstane, Švedijoje, Kanadoje ir Australijoje daugiausia žvalgosi kinakalbiai investuotojai.

Šios sąlygos kuriamos vietos bendrovėms, gaminančioms aukštąsias technologijas, kad suteiktų didžiulį pranašumą, kurio neturės kiti. Iki tol istoriškai buvo susiklostęs šių elementų perteklius rinkoje – jį Kinija sėkmingai išnaudojo savo labui.

2009-ųjų vasarą Kinijos Pramonės ir informacinių technologijų ministerija išleido įsaką, kuriuo ketinama eksporto kvotą sumažinti iki 35 tūkst. tonų, visiškai uždrausti penkių tipų retųjų metalų eksportą ir atlikti daug kitų žingsnių, griežtinant eksportą ir didinant gavybos kontrolę. Šį įsaką vyriausybė turėtų patvirtinti jau netolimoje ateityje. Kita vertus, tai ne tik siekis pasipelnyti ir pritraukti investuotojų – daug karjerų bus uždaromi ir pertvarkomi siekiant juos padaryti nekenksmingus aplinkai. Skamba nerimtai, bet Kinija labai daug dėmesio skiria gamtosaugai. Lietuviai gal ir pamiršo šventąsias ąžuolų giraites, o kinai savąsias nori išsaugoti ateities kartoms.

Indija

Gamtos neapdovanota ištekliais, kurių reikia šiandienos technologijoms kurti, Indija naudojasi pasaulio suartėjimu ir žengia kitokiu keliu. Programinė įranga, nuotolinės IT paslaugos, pramoninis dizainas, aukštos klasifikacijos darbo jėga, kitų IT sričių plėtra – tai sritys, kurias plėtodama Indija siekia tapti lydere.

Kaip pasakoja Manjunathas Kesani, „Bitės“ grupės rinkodaros vadovas ir valdybos narys, Indijos susifokusavimas į aukštos klasifikacijos angliškai kalbančius darbuotojus nėra atsitiktinis – tai buvusios Britų imperijos paveldas. Anglijos karūna paliko tuomet buvusią tobulą, griežtą ir stiprią švietimo sistemą, puikią transporto infrastruktūrą ir teisinės sistemos pagrindą.

Indijos vyriausybė skatina ir studijas užsienyje, kad, įgijus žinių, būtų galima grįžti į tėvynę ir jas panaudoti. Net 25 proc. Indijos gyventojų (o tai gerokai daugiau nei iš viso gyventojų JAV) intelekto koeficiento rodiklis viršija 120. Aukštąjį išsilavinimą įgijusių studentų laukia Indijos IT bendrovės, kurių pajamų augimas procentais net ir krizės laikais vis dar užrašomas dviženkliu skaičiumi.

M. Kesani mini, kad iki tol sąstingį patyrusiai Indijai trūko katalizatoriaus, t. y. interneto bumo. Šviesolaidžiais pasiekusi Vakarus, Indija pradėjo jiems teikti paslaugas. Prognozuojama, kad vien IT paslaugų, kurias bendrovės teikia Vakarams, skaičius kasmet augs po 11–17 proc. ir pasieks maždaug 14 mlrd. JAV dolerių jau 2011 metais. Pajamos iš programinės įrangos kils iki įspūdingų 60 mlrd. JAV dolerių. Norint pelnu pranokti JAV bendroves, laukia pora dešimtmečių sunkaus darbo, bet indai jo nebijo. Pašnekovas prasitaria, kad indų darbas – labai efektyvus: „Vykdėme projektą JAV, kuriam programinę įrangą kūrė Indijoje esanti bendrovė. Kiekvieną rytą sulaukdavome programinės įrangos atnaujinimo, dieną jį testuodavome, o vakare išsiųsdavome savo pastabas. Atsikėlę ryte dėl laiko juostų skirtumo rasdavome patobulintą produktą.“

Vieno įtakingiausių JAV verslo žurnalų „Forbes“ savininkas Steve’as Forbesas teigia, kad kelios Indijos IT bendrovės jau dabar pirmauja IT priežiūros srityse, o kitose įsigalės vėliau. Tikslą tapti svarbiausia programinės įrangos gamintoja Indijai iškėlė 1998 m. tuometis Indijos ministras pirmininkas Atal Bihari Vajpayee. Iki 2008 m. tikėtasi pasiekti 50 mlrd. JAV dolerių kasmetes pajamas.

Valdžia skatina ir nepriklausomus tyrimus – milžiniškos lėšos skiriamos universitetų tyrimų centrams. Juk visur pasaulyje įprasta, kad daugumą išradimų vykdo privačios korporacijos ar bendrovės ir bet koks tyrimas atliekamas siekiant pelno, tad mokslininkų darbas laboratorijoje nuolat kreipiamas viena ar kita linkme. Visai kitokie tyrimai gali būti atliekami laboratorijoje, kur duodama pinigų, tačiau už tai neprašoma nieko konkretaus, tik pažado, kad bus nuoširdžiai siekiama ką nors atrasti. Tai svarbu. Juk labai daug šiandien reikalingiausių darbo vietų 2003–2004 m. net neegzistavo. Indija kaip šalis mokosi ir stengiasi rengti studentus darbams, kurie dar neegzistuoja. Juos motyvuoja. Nuteikia mokytis dirbti technologijomis, kurios dar nesukurtos, kad išspręstų problemas, kurių dar nėra.

Lietuvoje

Juk nereikia išradinėti dviračio, jei tavo kaimynas ruošiasi ateityje tapti didžiausiu moderniųjų technologijų gamintoju. Lengviausias ir paprasčiausias būdas – kurti joms programinę įrangą. Būtent šiuo keliu ir žengia Indija. Veikiausiai tokį patį kelią turėtų rinktis ir Lietuva.
Pigi darbo jėga – labai reliatyvus dalykas. Kol kas lietuviai pigesni nei kiti europiečiai, bet reikėtų nepamiršti, kad užsienio bendrovės IT centrus Lietuvoje kuria dar ir dėl to, kad kol kas netrūksta klasifikuotos darbo jėgos, norinčios juose dirbti. Teisingas pasirinkimas, norint kurti visavertę Lietuvos ateitį, – generuoti žinias, kurias galėtume panaudoti kurdami savo produktus arba praktinę patirtį parduodami kitiems.
Derėtų keisti mokymo tempą ir suteikti aktualiausią informaciją, nes studentas, pasirinkęs technologinę pakraipą ir mokomas šiandien aktualių dalykų, jau po pirmų dviejų kursų gaus pasenusią informaciją. Juk per šiuos metus atsiras daugiau naujos informacijos, nei žmonija sugebėjo surinkti per praėjusius 5 tūkst. metų. Jau 2049 m. 1 000 JAV dolerių kainuosiantis kompiuteris gebės atlikti daugiau veiksmų nei visa žmonija kartu sudėjus. O kam nors reikės mokėti juo naudotis, kad galėtų kurti produktus vartotojams.
Neseniai JAV buvo atliktas tyrimas. Paaiškėjo, kad ketvirtokai daug labiau nori tapti mokslininkais nei dvyliktokai. Mes kalti dėl to, kad per mokslo metus noras kurti dingsta. Mokyklą Lietuvoje baigęs abiturientas vargu ar įvardys du tris žymiausius šių dienų mokslininkus, jų darbus, o ką jau kalbėti apie inžinierius. Ir jie nežino, kokius nuostabius ir patrakusius dalykus atlieka mokslininkai mūsų universitetų laboratorijose.

[Big Cat]

Tęsiant Ukrainos temą. ES perspėjo Ukrainą, kad ji nebandytų stoti į muitų sąjungą su Rusija, Baltarusija ir Kazachstanu. Deja tik rusiškai:




Европа предупредила Украину о последствиях вступления в Таможенный союз

Европейская комиссия объяснила Украине невозможность одновременного вступления в Таможенный союз с Россией, Беларусью и Казахстаном и создания зоны свободной торговли (ЗСТ) с ЕС.

Как передает собственный корреспондент УНИАН в Брюсселе, об этом 7 апреля сообщил заместитель генерального директора Генерального директората “Европейская политика соседства” Еврокомиссии Хьюг МИНГАРЕЛЛИ, выступая на заседании Комитета по вопросам иностранных дел Европарламента.

“Если Украина должна будет присоединиться к этому Таможенному союзу, станет чрезвычайно сложно для этой страны сформировать зону свободной торговли с ЕС. Поскольку формирование Таможенного союза будет означать, что Украина присоединится к общим внешним тарифам с тремя странами, торговля которых с ЕС очень мало либерализована. И, боюсь, мы окажемся в тупике”, - сказал он.

“С нашей стороны, мы абсолютно откровенны с украинской властью относительно последствий, к которым это приведет”, - добавил представитель Еврокомиссии.

Вместе с тем он допустил, что страны, которые хотят видеть Украину членом Таможенного союза, понимают возможные последствия такого шага для Киева.

“Те, кто оказывает давление, чтобы Украина присоединилась к Таможенному союзу, прекрасно знают, какими будут последствия”, - сказал Х.МИНГАРЕЛЛИ.

Как сообщал УНИАН, Украина и ЕС начали переговоры о новом базовом соглашении 5 марта 2007 года, а переговоры о создании зоны свободной торговли - 18 февраля 2008 года. На саммите Украина-ЕС 9 сентября 2008 года было решено, что новое соглашение будет иметь название Соглашение об ассоциации, и будет включать у себя создание зоны свободной торговли.

Во время визита Президента Украины Виктора ЯНУКОВИЧА в Москву 5 марта этого года, премьер-министр России Владимир ПУТИН предложил Украине присоединиться к Таможенному союзу.

Nuoroda

[Aš]

Leonidas Donskis. Lietuva 2030-aisiais: du scenarijai

Pirmasis scenarijus. Vis mažiau svarbių politinių sprendimų priimama Vilniuje. Jungtinėse Europos Valstybėse koordinuota, didžiųjų valstybių tiesiogiai veikiama užsienio politika ir bendra gynybos sistema šalims-narėms palieka tik švietimo ir kultūros klausimus, kurie savo ruožtu didelių aistrų sostinėse ir ministrų kabinetuose nebekelia. <...>

<...> Nuo 2020 metų Rusija, tapusi NATO nare, atkakliai siekia narystės Europos Sąjunga, bet nepatenkinama žmogaus teisių padėtis, lygiai kaip šalies valdymo modelis ir demokratijos trūkumo problemos, Rusijos padėtį daro panašią į buvusią Turkijos (jau ES narės) padėtį iki 2020 metų, kada Turkija pagaliau buvo priimta visateise nare. Rusija tai priartėja, tai nutolsta nuo ES. Agresyvi Kinijos užsienio politika ir demografinis lūžis Tolimuosiuose Rytuose bei Sibire Rusiją pirmą kartą per visą jos istoriją maksimaliai priartina prie JAV ir ES.

<...>

Lietuvos politikos scenoje veikia dvi stambios partijos, sudarytos iš kažkada savarankiškų politinių darinių – ryškesnių dešinės ir kairės požymių neturinti pragmatiška centro partija „Sėkmės istorija“, kurios branduolį sudaro kažkada savarankiškos, bet vėliau susijungti nusprendusios krikdemų ir socdemų partijos, ir euroskeptikų partija „Pirmyn, Lietuva!“, kurioje veikia prieš dvidešimt metų nepriklausomos trys liberalų partijos ir dar kelios populistinės partijos – Darbo partija, Valstiečiai liaudininkai, Krikščionių partija ir Tvarkos ir teisingumo partija.

<...> Svarbiausiu kultūriniu 2030 metų įvykiu tampa Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto Didžiojo 600-osios mirties metinės. 2030-ieji skelbiami Vytauto Didžiojo metais, bet juos aptemdo politikų nesitarimas, kokį projektą rinktis įamžinti jo atminimui – ar Rio de Žaneiro monumentalaus Jėzaus Kristaus gabaritų Vytauto Didžiojo skulptūrą, ar dar vienus rūmus šalia Valdovų rūmų, pavadintus Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio vardu. <...>

Antrasis scenarijus. Rusijai okupavus Krymą ir susijungus su Baltarusija, padėtis tarp jos ir NATO lieka įtempta. Ukraina laikosi neutralios pozicijos ir nestoja nei į NATO, nei į ES, siekdama išvengti pilietinio konflikto viduje tarp provakarietiškai nusiteikusios savo vakarietiškosios dalies ir prorusiškosios rytinės dalies.

Baltijos šalys kartas nuo karto vis dar tampa Rusijos kibernetinių ir informacinių atakų bei politinių provokacijų taikiniu, bet jų padėtį lengvina kalbėjimas su Rusija tik per Briuselį. <...> (esu tai siūlęs - aut. pastaba)

ES atrama vis labiau tampa nedidelės valstybės, nes Prancūzija ir Didžioji Britanija nebenori savo užsienio politikos subordinuoti ES, tuo išsižadėdamos savo nepriklausomo manevro galimybės ir vaidmens santykiuose su Kinija, Indija, Rusija ir sparčiai besikeičiančiu bei Vakarams palengva atsiveriančiu Iranu. <...> (mano nuomone, galiausiai tai atsisuktų prieš jas pačias - aut. pastaba)

Nežinau, kaip tai priimti. Kai kur pakankamai juokingai skamba. Bet yra nemažai tikėtinų galimybių, kurias, įsivaizduodamas artimiausių kelių dešimtmečių įvykius Europoje ir likusiame pasaulyje, pats panašiai įsivaizduoju.

Tad paskaitykit (turėtų būti pakankamai įdomu) ir patys padarykit savo išvadas.

Beje, jei reikėtų rinktis vieną iš dviejų, rinkčiausi 1-ąjį.

[Franas]

Nesinorėtų, kad išsipildytų pirmojo varianto prognozė apie demografinę situaciją.

[John]

E.Lucasas: Baltijos šalių gynybai būtinos Švedija bei Suomija
http://www.delfi.lt/news/daily/lithu...hp?id=33685937

Baltijos šalių gynybos planai būtų patikimi tik į juos įtraukus NATO nepriklausančias Švediją ir Suomiją, teigia britų savaitraščio "The Economist" apžvalgininkas Edwardas Lucasas.

[Wycka]

E.Lucasas: Baltijos šalių gynybai būtinos Švedija bei Suomija
http://www.delfi.lt/news/daily/lithu...hp?id=33685937

Žvelgiant iš istorinių pozicijų, tas E. Lucasas yra velniškai teisus

[Big Cat]

Lucasas: Lietuva praranda savo įtaką JAV

Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys praranda savo įtaką JAV, rašo „The Economist“ žurnalistas Edwardas Lucasas. Anot jo, nyksta stipriosios emigrantų bendruomenės, mažėja jas palaikančių senosios kartos JAV politikų, o naujajai politikų kartai sovietų laikai tėra sena ir nebeaktuali istorija.

Kad Vašingtone būtum svarbus, reikia trijų dalykų: pinigų, rinkėjų balsų ir idėjų. Teoriškai, jei tavo idėjos yra pakankamai geros, tai įgysi balsų, o tada ir pinigų. Tačiau iš tiesų daug pinigų gali pritraukti balsų tikrai blogoms idėjoms. Amerikos sąjungininkai ekskomunistinėje Europoje buvo įpratę prie malonios balsų, pinigų ir laiminčių idėjų kombinacijos. Tai baigėsi.

[Wycka]

Kosovo sėkmė įkvėpė separatistus visame pasaulyje

Tarptautiniam Teisingumo teismui pripažinus, kad Kosovas 2008m. teisėtai paskelbė savo nepriklausomybę, sukruto separatistai Europoje, Azijoje ir net Afrikoje.
Po ilgų mėnesių svarstymų Tarptautinis Teisingumo teismas (TTT) apsisprendė dėl Kosovo nepriklausomybės deklaracijos teisėtumo. Verdiktas aiškus ir tiesus: 2008-aisiais vienašališkai paskelbęs savo nepriklausomybę nuo Serbijos, Kosovas nepažeidė tarptautinės teisės, Serbijos teritorijos vientisumo ar kokių kitų teisių.
Kitaip sakant, Kosovo nepriklausomybės deklaracija tarptautinės teisės požiūriu yra visiškai teisėta.
Tačiau ką toks sprendimas reiškia ne teisine, o geopolitine prasme?
Visų pirma, politologai baiminasi sumaišties ir neramumų Balkanuose. Mat nors TTT išaiškinimo dėl Kosovo nepriklausomybės teisėtumo buvo paprašiusi pati Serbija, dabar į jai nepalankų sprendimą ji moja ranka ir sako niekada, jokiomis aplinkybėmis nepripažinsianti Kosovo kaip suverenios valstybės.
Serbija su Kosovu geriausiu atveju sutinka nebent atnaujinti derybas dėl nepriklausomybės.
Rezultatas — Kosovo gatvėse protestuojantys albanai ir Serbijoje bruzdantys serbai.
Vadinasi, apie taiką ir ramybę šiame regione nėra ko nė svajoti. Kaip ir Serbijai — apie narystę ES, o Kosovui — apie visavertį valstybingumą.
Juk kol Serbija nesutinka pripažinti Kosovo, tol jos pačios mažai kas laukia ES. Tarkime, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir Nyderlandai Serbijos narystės ES galimybę svarstyti sutinka tik po to, kai ši pripažins Kosovą. Kas, kad priešingos nuomonės laikosi Serbijai daug atlaidesnės Italija ar Rumunija.
Baiminasi sugriūti pačios
Nelabai kuo džiaugtis gali ir pats Kosovas. Bent jau artimiausiu metu jam nelemta tapti, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų nariu.
Į šią organizaciją galima įsilieti, nepriklausomybę pripažinus dviem trečdaliams iš 192 JT narių ir visoms penkioms nuolatinėms JT narėms: JAV, Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Rusijai ir Kinijai.
Tačiau kol kas Kosovui stinga ne tik pastarųjų dviejų “palaiminimo”, bet ir dar bent dvigubai daugiau pripažinimų nei sulaukta iki šiol. Juk iš viso Kosovą iki šios dienos yra pripažinusios tik 69 pasaulio valstybės. Tiesa, tarp jų yra JAV ir net 22 iš 27 ES narių, o liepos pradžioje Europos parlamentas didele balsų dauguma patvirtino rezoliuciją, kviečiančią ir likusias penkias ES nares nieko nelaukiant pripažinti Kosovo nepriklausomybę.
Be to, Kosovo užsienio reikalų ministras Skenderis Hysenis, džiaugdamasis palankiu TTT sprendimu, pažadėjo asmeniškai kreiptis į 121 pasaulio valstybės vadovus prašydamas pripažinti nepriklausomybę, o vien vizito JAV metu žadėjo susitikti ir akis į akį pasikalbėti su dar 60 šalių lyderiais.
Pripažinti Kosovą raginą ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Williamas Hague, sakydamas, jog Kosovas šiaip ar taip jau kelis metus gyvuoja kaip savarankiška valstybė, o pripažinimas yra tik formalumas, kuris neturėtų gąsdinti kitų šalių, draskomų separatistinių judėjimų.
Tačiau vargu ar tai jas įtikins. Juk ir prieš kelis metus kalbėta lygiai tas pats, o Europos Parlamentas buvo priėmęs panašią raginimų rezoliuciją.
O vis tiek kaip tuomet, taip ir dabar, labiausiai Kosovo pripažinti nelinkusios kaip tik tos valstybės, kurios pačios yra kamuojamos separatistinių judėjimų ir kurios baiminasi, kad vietos aktyvistai nepasektų Kosovo pavyzdžiu ir nesumanytų skelbti nepriklausomybės bei tikėtis tarptautinių arbitrų palaiminimo.
Tarp labiausiai nepatenkintųjų Kosovo valstybingumu Europoje yra baskų bei katalonų savarankiškumo bijanti Ispanija, dvilypumo problemų įsiutintos Graikija ar Slovakija. Jau nekalbant apie Kiprą, kuris pareiškė, jog Kosovo nepripažintų net tuo atveju, jei tai padarytų pati Serbija.
Kipro užsienio reikalų ministerijos išplatintame pareiškime sakoma, jog šalis ir toliau tvirtai rems Serbijos ir bet kurios kitos šalies teisę į neliečiamą suverenitetą ir teritorijos integralumą.
Be to, iš karto po TTT sprendimo į tarptautinę tribūną išstojusi Rumunija pareiškė, kad tarptautinių teisėjų nuosprendis nėra privalomas ir tai niekaip neįtakos ankstesnio šalies pasirinkimo neremti Kosovo nepriklausomybės.
Dar daugiau problemų Kosovui kelia pasaulio galingosios. Jo nepriklausomybės priešininkės yra visą šūsnį atsiskirti mėginančiųjų už pakarpos laikančios Kinija ir Rusija. O kur dar valstybės, tiesiog nenorinčios susipykti su kuria viena iš šių gigančių.
Antipatijos separatistams Kosovo pripažinti neleidžia ir Izraeliui, Indijai, Brazilijai, Egiptui, Indonezijai ar net Pietų Afrikos respublikai. Ir jokios kalbos ar TTT sprendimai joms nė motais.
Sujudins ir kitus separatistus
TTT sprendimas dėl Kosovo nepriklausomybės nėra privalomas ir turi tik patariamąją reikšmę. Be to, jis nereiškia, kad teisėta yra pati Kosovo nepriklausomybė, o tik jos paskelbimo faktas, t.y., 2008-ųjų deklaracija.
Tačiau daugelis ekspertų situaciją vis dėlto vadina precedentu ir teigia, kad tai neabejotinai įkvėps ir kitus separatistinius regionus aktyviai siekti įteisinti savo nepriklausomybę.
“Šis sprendimas neliečia kitų regionų, ir nežinia, ar tikrai turės jiems įtakos, tačiau tai galima numanyti”, – tiki Londono Tarptautinio Strateginių Studijų instituto analitikė Dana Allin.
Dar mažiau TTT sprendimo poveikiu abejoja Serbijos užsienio reikalų ministras Vukas Jeremičius. “Ši situacija labai grėsminga. Tai lyg atverta Pandoros skrynia. Ir reikia ją kuo skubiau užverti, kol iš jos kas nors neišskrido”, – aiškina politikas.
Ir bent jau dėl grėsmės, kad iš Pandoros skrynios tikrai kažkas išskris, tikrai gali būti teisus.
Tarkime, Kalnų Karabacho atveju. Šio regiono aktyvistai dar prieš kelis metus mėgino prisišlieti prie tos pačios Kosovo bylos ir prašyti TTT tuo pačiu prisėdimu nutarti, ar pagrįsta yra šio regiono 1990-aisiais paskelbta nepriklausomybę. Tiesa, TTT šį prašymą tuomet atmetė, bet nepaneigė, kad Kalnų Karabacho atvejį galėtų nagrinėti ateityje.
Juolab kad šis regionas, kaip ir Kosovas, turi stiprų JAV užnugarį. Juk sutapimu vargu ar pavadinsi tai, kad vos kelios savaitės iki TTT sprendimo dėl Kosovo, JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton apsilankė Azerbaidžane ir paragino šalies prezidentą Ilhamą Alijevą kuo greičiau atnaujinti taikos derybas su Armėnija bei išspręsti nesutarimus dėl separatistinio regiono.
Tačiau dėl TTT sprendimo ledai gali pajudėti ne vien čia. Paskata aktyviau kovoti dėl nepriklausomybės atsirado ir baskų ir katalonų separatistams Ispanijoje.
Štai katalonų liberalų ir nacionalistų partija CDC kreipėsi į Ispanijos vyriausybę ragindama pripažinti ne tik Kosovo nepriklausomybę, bet ir tautų apsisprendimo teisę, jei tokį apsisprendimą palaiko Jungtinės Tautos.
Didesnis suaktyvėjimas artimiausiu metu laukiamas ir Škotijoje, vokiečių dominuojamoje Italijos Alto Adigės provincijoje, vengrų tankiai apgyvendintose Rumunijoje ir Slovakijoje.
Štai vengrų mažumos Rumunijoje lyderis Laszlo Tokes retoriškai klausia, kodėl ir jiems nepasekus, tarkime, katalonų pavyzdžiu, ir neišėjus į gatves reikalauti daugiau autonomiškumo. “Jei Kosovas gavo nepriklausomybę, kodėl mes negalėtume gauti bent jau autonomijos”, — klausia L.Tokes.
Padrąsintos jaučiasi ir nuo Gruzijos atsiskyrusios bei nepriklausomybę nuo Gruzijos vienašališkai paskelbusios Pietų Osetija bei Abchazija.
Pastarojo regiono prezidentas Sergejus Bagpašas džiūgauja, esą Kosovo nepriklausomybės įteisinimas ateityje užkirs kelią dvigubiems standartams ir leis teisėtas valstybes sukurti visoms to pageidaujančioms tautoms.
Panašiai galvoja ir Bosnijos serbų, dar nuo 1990-ųjų siekiančių atsiskirti nuo Bosnijos, premjeras Miloradas Dodikas. “Tarptautinių teisėjų nuomonė šviesiomis spalvomis piešia mūsų ateities kelią”, — vaizdžiai kalba separatistų atstovas.
Kaip ir jo bendraminčiai kituose pasaulio regionuose. Štai Artimuosiuose Rytuose galvas į viršų kelia Irako autonomijoje gyvenantys kurdų separatistai, kurie jau dabar teigia atidžiai studijuojantys TTT sprendimą ir ieškosiantys būtų patys įteisinti visišką savo nepriklausomybę nuo Irako.
O kai kurie analitikai mano, jog TTT sprendimo dėl Kosovo atgarsiai pasklis net iki Indonezijos, kur atsiskirti trokšta mažiausiai dvi provincijos — Acehas ir Vakarų Papua, ar net iki Afrikos, kur be autonomijos teisių gyvena šimtai represijas ir suvaržymus išgyvenančių tautų.

[Kitas Džiugas]

Dabar pasauly privis mažiukių valstybėlių...

[oranger]

Dabar pasauly privis mažiukių valstybėlių...

2021 metų Eurobasketo ketvirtfinaliai:

Baskija - Žemaitija
Lietuva - Katalonija
Ispanija - Srpska Bosnija
Serbija - Alto Adigė