Ar Rusija vis dar kelia grėsmę Lietuvai?

[Kitas Džiugas]

Įdomu kokie pakalikai buvo už Ignalinos AE uždarymą ir be referendumo? Ta pat Rusija yra Vakarų kultūros sferoje...



Jie jau nebemoka rusiškai, nes nebemokina arba labai prastai mokina.

Tie patys. Kuriems „visi vagys, vistiek SSRS geriau“. Rusija – bet ne tokios kaip mes!

Mokina, oi kaip mokina! Baigsiu po savaitės 7 klasę.
Iš 33 vaikų 29 mokosi rusų kalbos. Tie, kurie nesimoko (tarp jų ir aš), patiria nesveiką dirbtinę diskriminaciją, kurios nebūtų net klasėje kurioje 50% rusai.

[Aleksio]

Mokina, oi kaip mokina! Baigsiu po savaitės 7 klasę.
Iš 33 vaikų 29 mokosi rusų kalbos. Tie, kurie nesimoko (tarp jų ir aš), patiria nesveiką dirbtinę diskriminaciją, kurios nebūtų net klasėje kurioje 50% rusai.

Ir kaip ta diskriminacija pasireiškia? - mokytojai rašo dvejetus už teisingą atsakymą, klasiokai muša, centus atiminėja, nedraugauja, vadina ožiais?

[Kitas Džiugas]

Ir kaip ta diskriminacija pasireiškia? - mokytojai rašo dvejetus už teisingą atsakymą, klasiokai muša, centus atiminėja, nedraugauja, vadina ožiais?

Ne, de facto prie auklėtojos reikia kalbėti rusiškai ir „domėtis“ jų kultūra.
Jei ne – pripaišo storo, buko, antiseksualaus, užsidariusio žmogaus, nemokšos įvaizdį, klasės renginiuose (irgi perkištuose Rusijos) dalyvaut negalima ir mokytojams kai kuriems galima pavirst nepatikimu. O auklėtoją „виси мили“
Gelbsti mane tik tai, kad iš berniukų geriausiai mokausi.
Kitaip būčiau „dar vienas tamsuolis, kuriam kitos šalys neįdomu“.



Muša, atiminėja ir vadina – ir taip dar būna?

[Klajojanti Mintis]

Ne, de facto prie auklėtojos reikia kalbėti rusiškai ir „domėtis“ jų kultūra.
Jei ne – pripaišo storo, buko, antiseksualaus, užsidariusio žmogaus, nemokšos įvaizdį, klasės renginiuose (irgi perkištuose Rusijos) dalyvaut negalima ir mokytojams kai kuriems galima pavirst nepatikimu. O auklėtoją „виси мили“
Gelbsti mane tik tai, kad iš berniukų geriausiai mokosi.
Kitaip būčiau „dar vienas tamsuolis, kuriam kitos šalys neįdomu“.



Muša, atiminėja ir vadina – ir taip dar būna?

Negaliu ginčytis... bet čia taip Kaune vyksta ?

[Kitas Džiugas]

Negaliu ginčyti... bet čia taip Kaune vyksta ?

Taip. Esmė ne Kaunas, o imigrantai iš Rusijos, ypač kuriems >5O metų.

[Combat]

Mokslą gaudavote, aukštąsias pabaigdavote ir, žinoma, darbą gaudavote. Bet kas liečia žinias ir gebėjimus tai tikrai suabejočiau, kad viskas buvo taip puiku. Dar ir dabar yra išlikęs mąstymas: "universitetą baigiau, o darbo negaliu gauti!". Na taip, baigėte, o kur žinios? Kur gebėjimai? Dar blogiau, žmonės buvo įpratę viską gauti. Tiesiog gauti. Viskas tvarkingai: mokykla-aukštoji-darbas. Bagiau - gavau. Apie konkuravimą ar galiausiai savo iniciatyvos rodymą (tarkim kuriant naujas darbo vietas) net kalbos nebuvo (o ar galėjo? kaip ten laisvoj visuomenėj buvo?). Suprantu, kad iš šios pusės gal ir buvo gerai. Nepersistengi ir gyveni. Tu moki ar nemoki - turi darbą (tai kaip dėl progreso?). Dabartinė vyresnioji karta turi išsaugojusi šį mąstymo "paveldą".

Visus tavo nusipaistymus „paboldinau“.

Dėl žinių ir gebėjimų neabejok, kad viskas buvo puiku, nes taip ir buvo. Dėl gebėjimų taip pat gali neabejoti – superpagrindai buvo „įkrauti“. Be to, tais laikais studijuoti priėmė ne kiekvieną liurbį, kaip dabar. Jau mokykloje turėjai pasižymėti polinkiu mokslams, gerai išlaikyti stojamuosius egzaminus, kurių vienas kalbos (gimtosios) žinojimas buvo privalomas (kad ir kokias studijas besirinktum), savo žiniomis įveikti 5 – 6 konkurentus, o tai ir visą 17 (ir dar sakai, kad konkuruoti nereikėjo?). Į aukštąsias mokyklas tada pakliūdavo tik „topiniai“ žmonės, galintys bet kur, bet kaip ir bet kokiomis aplinkybėmis ir iš bet kur „išplaukti“, savo jėgomis, be jokios pagalbos „išsikapanoti“.

Žemiau atsivertęs gali pasinagrinėti, kokius mokslus krimtome. dabar apie tokį lygį tik pasapnuoti gali.

1.

2.

„Baigiau – gavau“ viso labo buvo įmonių „striptizas“, kad prisivilioti kvalifikuotą specialistą. O normaliose šalyse yra kitaip? Jei tikrai būsi reikalingas specialistas, gausi ir namą, ir persikraustymo išlaidas padengs ir dar kokių „bonusų“ duos. Tik tarybinėje santvarkoje tai buvo labiau išplėtota: butais, taip pat sklypais soduose, praktiškai, buvo aprūpinamas veik ne kiekvienas vairuotojas.

Ir, jeigu ne žmonių, tarybinių specialistų (architektų, ekonomistų, pramonininkų ir pan.) iniciatyvos, tai dabar karvės uodegą laukuose pumpuotum, o ne pasikėlęs čia dėstytum, kokie visi tūpi ir netikę Tarybinės Lietuvos žmonės buvo.

O konkuravimas buvo, ir dar koks. Pvz., „soc. lenktyniavimas“. Ne dėl pinigų (bet būdavo ir jų), o dėl garbės (ar dabar yra garbė padaryti 15 prisitraukimų padaryti ant skersinio ir 3 kilometrus „prabėgti“?)! Pats pamenu, kaip prie staklių ariau, net negalėdamas varvančio prakaito nuo kaktos nusišluostyti: vieną varikliuką imu viena ranka, kišu po staklėm, o kita jau kito siekio. Ir taip visą laiką buvo užimtos abi rankos (nuo to man ir kilo noras, kad „geriau jau mokytis)! Tai galvą krestelėdavau, kad prakaito lašai nukristų nuo akių vokų! O tu čia aiškini, kad tarybinėje santvarkoje buvo tik visokie lūzeriai, lopai, valkatos, pijokai!

Arba konkuruoti galėjai kad ir sporte. Pvz., konkuruodavom, kas daugiau sykių iššoks iš lėktuvo parašiutu per dieną (daugiausiai „išspaudžiau“ 5, šiandien toks kiekis šuolių tau virš 500 LTL kainuotų grynais). Bet ir buvo. Yra žmonių? Norit šokinėti iš lėktuvo? Aerodromas bus, lėktuvai bus, instruktoriai, inventorius, patalpos bus! Tik varykit! Šiandien man tai neįsivaizduojama ir sunkiai suvokiama situacija. Arba galėjai kad ir dėl mergų konkuruoti kiekvieną savaitgalį bet kuriame didesnės gyvenvietės kulturnamyje. Blogai? Ne, gerai tada buvo ir nerealios galimybės!

Konkuruoti galėjai, ir dar kaip! Saviveiklos kolektyvai, tas pats „soc. lenktyniavimas“, galėjai „siblizgėti“ lankstumu ir savo žiniomis dėl geresnės ir „šiltesnės“ darbo vietos, net aukštoji mokykla buvo, kuri rengė vien tik konkurentus! Spėk jos pavadinimą? Daugelis jų vadinosi „Aukštoji partinė mokykla“. Apsidairyk aplinkui ir pamatysi, kiek ir po šiai dienai tokių mokyklų auklėtinių Lietuvoje yra lyderiaujančiose pozicijose! Ir jie tave kai kai kokią medūzą sutrėkš savo žiniomis, erudicija, kompetencija kad ir ta pačia „kapitalistinės ekonomikos teikiamų privalumų kaip visuomenės raidos stimuliacija“ tematika, nes jie – ne paprasti žmonės, o lyderiai! Aišku, daugelis jų mielu noru pasinaudojo tokios šiandieninės (nuo pat nepriklausomybės atkūrimo)tokios betvarkės teikiamais privalumais išdulkinti visuomenę savo asmeninei naudai. O tada tik pabandyk! Buvo kam pasiskųsti! Daugiausiai, ką jie drįsdavo, tai kokį puslitrį konservuotų bulgariškų žirnelių pasiimti kokiame nors bufete „po blato“.


Iš kur tiek fabrikų, mokyklų, namų korpusai, elektrinės, vandentiekiai, nuotakynai, asfaltuoti ir žvyruoti keliai, elektros tinklai, apželdinimas, pastatyti ir įrengti miestai? Dėdė Semas iš JAV atvyko ir nuleido skurstantiems žmonėms tarybinėje santvarkoje? Ne! Visa tai – žmonių, specialistų, gyventojų iniciatyva, o jei jos trūko vietose, tai ją nuleisdavo „iš viršaus“ labiau iniciatyvesni! Ir iš savo patirties (komjaunimo laikų) žinau, kad jei turi kokią nors normalią, sveikintiną iniciatyvą, kuri tikrai būtų aktuali visuomenėje, tikrai ją galėjai realizuoti, bi tik administracinių gebėjimų pakaktų. Atsirasdavo ir valdžios palaikymas ir pinigų (paskambindavo „pirmasis“ kokiai įmonei ir pasakydavo: „Reikia!“).

Ir dar vienas dalykas man patiko. Diletantų valdžios postuose praktiškai nebuvo! Visi buvo savo srities specialistai! Jei agronomas, tai agronomas, jei transportininkas, tai transportininkas, o ne koks nors „pojaben trava“. O tokių dabar pilna yra! Ir jei ne tie „tarybinės zakalkės“ žmonės, tai jaunesnieji net nesupranta apie ką kalba eina, nes jų svarbiausia užduotis – bi tik gerai išsidažiusi būtų ir papai stačiai stovėtų.

Sakai, nebuvo kuriamos naujos darbo vietos? Jų buvo kuriama šimtais, tūkstančiais, dešimtimis tūkstančių ir net šimtais tūkstančių! Apie tokius darbo vietų kūrimo mastus ir tempus net sapnuoti nesapnuosi, kai buvo realizuojama tada! Ir jei nuo realizavimo pernelyg nukrypsi, galėjai būti apkaltintas kaip liaudies priešas ir tada jau ne Lietuvoj dirbtum, o Sibirą įsisavintum (reikėjo ir tokių, nes savo noru ten niekas nevažiavo, nors „striptizą“ pavarydavo tvojau mat!)!

„...kur žinios? Kur gebėjimai? Dar blogiau...“. Nerasi universalesnio specialisto, nei tarybinis inžinierius (jei dar neatsivertei įkeltų kopijų, tai pasinagrinėk dabar)! Ir humanitariniai, ir ekonominiai, ir finansiniai mokslai, užsienio kalba (ir kam tai supuvusiai TSRS anglų kalba?), netgi kapitalistinės ekonomikos pagrindai (politekonomika). Ar dabar, jei imti analogiją, kur nors Lietuvos aukštosiose mokyklose mokinama komunizmo pagrindų? O mus kapitalizmo tai mokino, nors visa tai buvo priešiška tarybinei santvarkai!

Taip, mes vyresni esame už jus pranašesni, nes žinome, kokia sistema buvo, kaip ji veikė, kokie privalumai ir minusai, taip pat žinome ir šią sistemą, o jųs apie buvusią sistemą esate tik keiktis ir spiegti išmokyti, ir ne daugiau.

Ir beje, brolyti, „nemokančių“ tada nebuvo. Visi, absoliučiai visi, netgi paskutinis dalbajobas, buvo mokinti, nors ir „čerez nemagu“! Visi buvo baigę jei ne aukštąsias, tai technikumus, jei ne technikumus, tai profkes, jei ne profkes, tai vidurines, kuriose kiekvienas buvo išmokinamas kažkokios profesijos (aš, pvz, baldų fabrike praėjau staliaus apmokymo programą, gavau pažymėjimą, kurį vėliau su panieka išmečiau, o šiandien galvoju, kad be reikalo – staliai tapo gan garbinga profesija). Tik padarėme vieną klaidą – pasimovėme ant amerikietiškos ideologijos apie zjb gyvenimą kapitalistinėje visuomenėje, nes kontrideologija buvo silpna, neįtikinama ir labiau rėmėsi dogmatika nei aiškinamuoju procesu.

Tai kad , liolekai, aš abejoju, ar tu bent ketvirtadalį mano pasiekimų galėtum turėti šiandieninėje sistemoje, jeigu tavo tėvai yra ne milionieriai. O mano buvo mažaraščiai proletariatai, kilę iš valstietiškų šeimų.

[Kitas Džiugas]

Visus tavo nusipaistymus „paboldinau“.

Dėl žinių ir gebėjimų neabejok, kad viskas buvo puiku, nes taip ir buvo. Dėl gebėjimų taip pat gali neabejoti – superpagrindai buvo „įkrauti“. Be to, tais laikais studijuoti priėmė ne kiekvieną liurbį, kaip dabar. Jau mokykloje turėjai pasižymėti polinkiu mokslams, gerai išlaikyti stojamuosius egzaminus, kurių vienas kalbos (gimtosios) žinojimas buvo privalomas (kad ir kokias studijas besirinktum), savo žiniomis įveikti 5 – 6 konkurentus, o tai ir visą 17 (ir dar sakai, kad konkuruoti nereikėjo?). Į aukštąsias mokyklas tada pakliūdavo tik „topiniai“ žmonės, galintys bet kur, bet kaip ir bet kokiomis aplinkybėmis ir iš bet kur „išplaukti“, savo jėgomis, be jokios pagalbos „išsikapanoti“.

Žemiau atsivertęs gali pasinagrinėti, kokius mokslus krimtome. dabar apie tokį lygį tik pasapnuoti gali.

1. Atvaizdas


2. Atvaizdas


„Baigiau – gavau“ viso labo buvo įmonių „striptizas“, kad prisivilioti kvalifikuotą specialistą. O normaliose šalyse yra kitaip? Jei tikrai būsi reikalingas specialistas, gausi ir namą, ir persikraustymo išlaidas padengs ir dar kokių „bonusų“ duos. Tik tarybinėje santvarkoje tai buvo labiau išplėtota: butais, taip pat sklypais soduose, praktiškai, buvo aprūpinamas veik ne kiekvienas vairuotojas.

Ir, jeigu ne žmonių, tarybinių specialistų (architektų, ekonomistų, pramonininkų ir pan.) iniciatyvos, tai dabar karvės uodegą laukuose pumpuotum, o ne pasikėlęs čia dėstytum, kokie visi tūpi ir netikę Tarybinės Lietuvos žmonės buvo.

O konkuravimas buvo, ir dar koks. Pvz., „soc. lenktyniavimas“. Ne dėl pinigų (bet būdavo ir jų), o dėl garbės (ar dabar yra garbė padaryti 15 prisitraukimų padaryti ant skersinio ir 3 kilometrus „prabėgti“?)! Pats pamenu, kaip prie staklių ariau, net negalėdamas varvančio prakaito nuo kaktos nusišluostyti: vieną varikliuką imu viena ranka, kišu po staklėm, o kita jau kito siekio. Ir taip visą laiką buvo užimtos abi rankos (nuo to man ir kilo noras, kad „geriau jau mokytis)! Tai galvą krestelėdavau, kad prakaito lašai nukristų nuo akių vokų! O tu čia aiškini, kad tarybinėje santvarkoje buvo tik visokie lūzeriai, lopai, valkatos, pijokai!

Arba konkuruoti galėjai kad ir sporte. Pvz., konkuruodavom, kas daugiau sykių iššoks iš lėktuvo parašiutu per dieną (daugiausiai „išspaudžiau“ 5, šiandien toks kiekis šuolių tau virš 500 LTL kainuotų grynais). Bet ir buvo. Yra žmonių? Norit šokinėti iš lėktuvo? Aerodromas bus, lėktuvai bus, instruktoriai, inventorius, patalpos bus! Tik varykit! Šiandien man tai neįsivaizduojama ir sunkiai suvokiama situacija. Arba galėjai kad ir dėl mergų konkuruoti kiekvieną savaitgalį bet kuriame didesnės gyvenvietės kulturnamyje. Blogai? Ne, gerai tada buvo ir nerealios galimybės!

Konkuruoti galėjai, ir dar kaip! Saviveiklos kolektyvai, tas pats „soc. lenktyniavimas“, galėjai „siblizgėti“ lankstumu ir savo žiniomis dėl geresnės ir „šiltesnės“ darbo vietos, net aukštoji mokykla buvo, kuri rengė vien tik konkurentus! Spėk jos pavadinimą? Daugelis jų vadinosi „Aukštoji partinė mokykla“. Apsidairyk aplinkui ir pamatysi, kiek ir po šiai dienai tokių mokyklų auklėtinių Lietuvoje yra lyderiaujančiose pozicijose! Ir jie tave kai kai kokią medūzą sutrėkš savo žiniomis, erudicija, kompetencija kad ir ta pačia „kapitalistinės ekonomikos teikiamų privalumų kaip visuomenės raidos stimuliacija“ tematika, nes jie – ne paprasti žmonės, o lyderiai! Aišku, daugelis jų mielu noru pasinaudojo tokios šiandieninės (nuo pat nepriklausomybės atkūrimo)tokios betvarkės teikiamais privalumais išdulkinti visuomenę savo asmeninei naudai. O tada tik pabandyk! Buvo kam pasiskųsti! Daugiausiai, ką jie drįsdavo, tai kokį puslitrį konservuotų bulgariškų žirnelių pasiimti kokiame nors bufete „po blato“.


Iš kur tiek fabrikų, mokyklų, namų korpusai, elektrinės, vandentiekiai, nuotakynai, asfaltuoti ir žvyruoti keliai, elektros tinklai, apželdinimas, pastatyti ir įrengti miestai? Dėdė Semas iš JAV atvyko ir nuleido skurstantiems žmonėms tarybinėje santvarkoje? Ne! Visa tai – žmonių, specialistų, gyventojų iniciatyva, o jei jos trūko vietose, tai ją nuleisdavo „iš viršaus“ labiau iniciatyvesni! Ir iš savo patirties (komjaunimo laikų) žinau, kad jei turi kokią nors normalią, sveikintiną iniciatyvą, kuri tikrai būtų aktuali visuomenėje, tikrai ją galėjai realizuoti, bi tik administracinių gebėjimų pakaktų. Atsirasdavo ir valdžios palaikymas ir pinigų (paskambindavo „pirmasis“ kokiai įmonei ir pasakydavo: „Reikia!“).

Ir dar vienas dalykas man patiko. Diletantų valdžios postuose praktiškai nebuvo! Visi buvo savo srities specialistai! Jei agronomas, tai agronomas, jei transportininkas, tai transportininkas, o ne koks nors „pojaben trava“. O tokių dabar pilna yra! Ir jei ne tie „tarybinės zakalkės“ žmonės, tai jaunesnieji net nesupranta apie ką kalba eina, nes jų svarbiausia užduotis – bi tik gerai išsidažiusi būtų ir papai stačiai stovėtų.

Sakai, nebuvo kuriamos naujos darbo vietos? Jų buvo kuriama šimtais, tūkstančiais, dešimtimis tūkstančių ir net šimtais tūkstančių! Apie tokius darbo vietų kūrimo mastus ir tempus net sapnuoti nesapnuosi, kai buvo realizuojama tada! Ir jei nuo realizavimo pernelyg nukrypsi, galėjai būti apkaltintas kaip liaudies priešas ir tada jau ne Lietuvoj dirbtum, o Sibirą įsisavintum (reikėjo ir tokių, nes savo noru ten niekas nevažiavo, nors „striptizą“ pavarydavo tvojau mat!)!

„...kur žinios? Kur gebėjimai? Dar blogiau...“. Nerasi universalesnio specialisto, nei tarybinis inžinierius (jei dar neatsivertei įkeltų kopijų, tai pasinagrinėk dabar)! Ir humanitariniai, ir ekonominiai, ir finansiniai mokslai, užsienio kalba (ir kam tai supuvusiai TSRS anglų kalba?), netgi kapitalistinės ekonomikos pagrindai (politekonomika). Ar dabar, jei imti analogiją, kur nors Lietuvos aukštosiose mokyklose mokinama komunizmo pagrindų? O mus kapitalizmo tai mokino, nors visa tai buvo priešiška tarybinei santvarkai!

Taip, mes vyresni esame už jus pranašesni, nes žinome, kokia sistema buvo, kaip ji veikė, kokie privalumai ir minusai, taip pat žinome ir šią sistemą, o jųs apie buvusią sistemą esate tik keiktis ir spiegti išmokyti, ir ne daugiau.

Ir beje, brolyti, „nemokančių“ tada nebuvo. Visi, absoliučiai visi, netgi paskutinis dalbajobas, buvo mokinti, nors ir „čerez nemagu“! Visi buvo baigę jei ne aukštąsias, tai technikumus, jei ne technikumus, tai profkes, jei ne profkes, tai vidurines, kuriose kiekvienas buvo išmokinamas kažkokios profesijos (aš, pvz, baldų fabrike praėjau staliaus apmokymo programą, gavau pažymėjimą, kurį vėliau su panieka išmečiau, o šiandien galvoju, kad be reikalo – staliai tapo gan garbinga profesija). Tik padarėme vieną klaidą – pasimovėme ant amerikietiškos ideologijos apie zjb gyvenimą kapitalistinėje visuomenėje, nes kontrideologija buvo silpna, neįtikinama ir labiau rėmėsi dogmatika nei aiškinamuoju procesu.

Tai kad , liolekai, aš abejoju, ar tu bent ketvirtadalį mano pasiekimų galėtum turėti šiandieninėje sistemoje, jeigu tavo tėvai yra ne milionieriai. O mano buvo mažaraščiai proletariatai, kilę iš valstietiškų šeimų.

Tu ne toj temoj.

[Klajojanti Mintis]

Combat, labai stipriai pagrąžinai mano komentarą. Tais epitetais, kuriuos čia išdėstei, aš nevadinau nei vieno sovietinio žmogaus. Bet tiek to... matau tai priėmei labai asmeniškai.

Dėl gebėjimų - nesutinku. Visko sovietinis žmogus mokėjo. Visų galų meistras. Bėda tik ta, kad kai "viską moki", tai iš tiesų nieko dorai nemoki... ūkio, technologijų bei inovacijų pasiekimai kalba patys už save (o gal motyvacijos stoka?).

Tavo paminėti mokslai ir jų stiprumas yra labai jau subjektyvūs dalykai. Kaip tu gali lyginti tai, kas buvo mokoma anuomet su dabartimi? Matai, aš neseniai pasibaigiau tiek bakalauro studijas, tiek ir magistratūrą. Jei turi galvą ant pečių - mokslas Lietuvoje nemokamas (niekada nemokėjau už mokslą), tik mokykis. Esu taip pat iš paprastos šeimos, kurioje nuolat buvo sakoma: "mokinkis jei nori kažką pasiekti". Žinių kokybė mūsų universitetuose taip pat gera (na, žinoma, čia jau subjektyvu). Esmė tame, kad žmogus pasiekia tiek, kiek jis suinteresuotas pasiekti. Atitinkamai mėgaujasi darbo vaisiais. Ne veltui savo komentare pažymėjau iš senų laikų nusistovėjusį blogą požiūrį apie diplomus. Daugybė jaunų žmonių dabar baigia studijas, vien dėl to, kad baigtų. Visai kaip prie sovietų. Baigiau. Važiuojam - į darbą. Va čia ir prasideda problemos. Už ką tau darbą duoti? Sunkiųjų (neįžeidžiant) darbų (kurie dominavo prie sovietų) vis mažėja. Prasideda kompiuterizacija, taip sakant "skaitmeninis amžius". Kitokio profilio žmonių reikia. Atitinkamai matome rezultatus darbo rinkoje. Lietuvoje žmonės kol kas to dar nesuvokia. Mokosi tai, kas visada buvo "populiaru", o ne to, ko reikia. Nori visko greitai. Neužtenka popieriuką (kaip anuomet) turėti. Reikia sugebėti. Nepademonstruosi sugebėjimų - ne kažin kas ir gausis. Tavo buvo paminėtas žodis "įkrauti". Taip sakant priversdavo išmokti tai, ką reikia. Čia taip reikėtų jį suprasti? Šiais laikais jei pats nenori, niekas tau į galvą žinių ir nekals. Vat ir esminis skirtumas. Vat ir tavo žinių pranašumo dingimas.

Tu vis kartoji žodį "mokinti". Būti mokintam ir ištikrųjų kažką realiai mokėti nėra vienas ir tas pats

Dėl pasiekimų Tai, kas tau yra pasiekimas, man galbūt nėra tiek rimta. Ir atvirkščiai. Gyvenimas juda ir "pasiekimai" vertinami vis kitaip.

Beje, kam tą JAV mini? Man JAV taip pat nėra svajonių šalis. Jei jau reikėtų imti pavyzdinę šalį, norėčiau, kad Lietuva lygiuotųsi į Vokietiją (galbūt dar į skandinavijos šalis). Darbšti tauta, puikiai išsivysčiusi bei toliau tobulėjanti šalis. Tikras pavyzdys visai Europai.

[Taut.]

Ne, de facto prie auklėtojos reikia kalbėti rusiškai ir „domėtis“ jų kultūra.
Jei ne – pripaišo storo, buko, antiseksualaus, užsidariusio žmogaus, nemokšos įvaizdį, klasės renginiuose (irgi perkištuose Rusijos) dalyvaut negalima ir

Kuri čia tokia mokykla, jei nepaslaptis?

[Al1]

Tie patys. Kuriems „visi vagys, vistiek SSRS geriau“. Rusija – bet ne tokios kaip mes!

Buržuazini nacionaliste, aš irgi nacionalistas, bet ne supuvusios buržuazijos. Dėl IAE uždarymo nepliurpk nesąmonių. IAE uždaryti reikalavo ES. Visa ES sėdi po Rusijos padu?

Mokina, oi kaip mokina! Baigsiu po savaitės 7 klasę.
Iš 33 vaikų 29 mokosi rusų kalbos. Tie, kurie nesimoko (tarp jų ir aš), patiria nesveiką dirbtinę diskriminaciją, kurios nebūtų net klasėje kurioje 50% rusai.

Kas čia per mokykla? Na negali taip būti lietuvių mokykloje, nes turėtų būti daugiau nei pusė mokytojų kartu su direktoriumi rusai. Gal kokioje Visagino lietuvių mokykloje taip ir įmanoma, bet tik jau ne Kaune.

[Combat]

Combat, labai stipriai pagrąžinai mano komentarą. Tais epitetais, kuriuos čia išdėstei, aš nevadinau nei vieno sovietinio žmogaus. Bet tiek to... matau tai priėmei labai asmeniškai.

Dėl gebėjimų - nesutinku. Visko sovietinis žmogus mokėjo. Visų galų meistras. Bėda tik ta, kad kai "viską moki", tai iš tiesų nieko dorai nemoki... ūkio, technologijų bei inovacijų pasiekimai kalba patys už save (o gal motyvacijos stoka?).

Tavo paminėti mokslai ir jų stiprumas yra labai jau subjektyvūs dalykai. Kaip tu gali lyginti tai, kas buvo mokoma anuomet su dabartimi? Matai, aš neseniai pasibaigiau tiek bakalauro studijas, tiek ir magistratūrą. Jei turi galvą ant pečių - mokslas Lietuvoje nemokamas (niekada nemokėjau už mokslą), tik mokykis. Esu taip pat iš paprastos šeimos, kurioje nuolat buvo sakoma: "mokinkis jei nori kažką pasiekti". Žinių kokybė mūsų universitetuose taip pat gera (na, žinoma, čia jau subjektyvu). Esmė tame, kad žmogus pasiekia tiek, kiek jis suinteresuotas pasiekti. Atitinkamai mėgaujasi darbo vaisiais. Ne veltui savo komentare pažymėjau iš senų laikų nusistovėjusį blogą požiūrį apie diplomus. Daugybė jaunų žmonių dabar baigia studijas, vien dėl to, kad baigtų. Visai kaip prie sovietų. Baigiau. Važiuojam - į darbą. Va čia ir prasideda problemos. Už ką tau darbą duoti? Sunkiųjų (neįžeidžiant) darbų (kurie dominavo prie sovietų) vis mažėja. Prasideda kompiuterizacija, taip sakant "skaitmeninis amžius". Kitokio profilio žmonių reikia. Atitinkamai matome rezultatus darbo rinkoje. Lietuvoje žmonės kol kas to dar nesuvokia. Mokosi tai, kas visada buvo "populiaru", o ne to, ko reikia. Nori visko greitai. Neužtenka popieriuką (kaip anuomet) turėti. Reikia sugebėti. Nepademonstruosi sugebėjimų - ne kažin kas ir gausis. Tavo buvo paminėtas žodis "įkrauti". Taip sakant priversdavo išmokti tai, ką reikia. Čia taip reikėtų jį suprasti? Šiais laikais jei pats nenori, niekas tau į galvą žinių ir nekals. Vat ir esminis skirtumas. Vat ir tavo žinių pranašumo dingimas.

Tu vis kartoji žodį "mokinti". Būti mokintam ir ištikrųjų kažką realiai mokėti nėra vienas ir tas pats

Dėl pasiekimų Tai, kas tau yra pasiekimas, man galbūt nėra tiek rimta. Ir atvirkščiai. Gyvenimas juda ir "pasiekimai" vertinami vis kitaip.

Beje, kam tą JAV mini? Man JAV taip pat nėra svajonių šalis. Jei jau reikėtų imti pavyzdinę šalį, norėčiau, kad Lietuva lygiuotųsi į Vokietiją (galbūt dar į skandinavijos šalis). Darbšti tauta, puikiai išsivysčiusi bei toliau tobulėjanti šalis. Tikras pavyzdys visai Europai.

Nepaisant, kad čia ne ta tema, man rankos svyra stebint tavo susikurptą stereotipą apie žmones, kurie savo Tėvyne gali vadinti TSRS, nors ir kaip tai jiems patiems nepatiktų, bet deja – tai de facto.

Na, tai pradėkim. Kuom tau blogos tuometinės technologijos, mokslas ir inovacijos, jei imti 1989 metus, paskutinius nedestruktyvius TSRS laikus? Buvo dvi stiprios televizorių gamyklos Lietuvoje, netgi skaičiavimo mašinas Lietuvoje gamino, o Šiaulių „Nuklone“ ėjo mikroschemų ir kompiuterių gamybos kryptimi. Sunku net aprėpti, kiek inovatyvių įmonių Lietuvoje buvo einančių vienokiu ar kitokiu keliu: ką kopijavo nuo Vakarų, ką patys kūrė, ir Vakarai analogiškai elgėsi. Bet tada, skirtingai nuo dabar, nereikėjo būti visų galų meistru, jei kalbėti apie „profkę“, kad turėti tvirtas socialines garantijas: stogą virš galvos, darbines pajamas ir su tuom susijusį tolimesnį savo gerovės kilimą.

Vilniuje televizijos bokštas negriūva? Vadinasi tarybiniai specialistai tikrai išmanė savo darbą – ir projektuotojai, ir statybininkai. Ar, žiūrint į TV bokštą, pačiam neatrodo absurdiškai pačio teiginys, kad „tarybiniai žmonės viską mokėjo, bet nieko konkretaus nemokėjo“?

Vėl kliūva ta frazė „ūkio, technologijų bei inovacijų pasiekimai“. Jei imti žemės ūkį, jis buvo galingas ! Ir dabar, po šiai dienai, tarybines karvides ir kiaulides į lentpjūves vis pertvarko neskaičiuojant tų, kurios po plytą ir po gegnę buvo ištąsytos. Beje, pamiršau: ir Klaipėdos uostas su visais savo tarybiniais dokais dirba, ir gan konkurencingai!

Lietuvos aukštosiose mokyklose (tik nežinau, ar visose) parengimas yra tragiškas. Pvz., komunizmo nesimokinai (manau, kad tas pats ir dabartinėje Rusijoje). Jei Graikijoje tavo darbdavys bus komunistas, kaip tu jam pademonstruosi savo erudiciją? Sakysi, kad komunizmas yra blogai, nusikaltimas prieš žmoniją? Na, čia aišku, priimk kaip sarkazmą, bet praktinių įgūdžių formavimo bazė aukštosiose mokyklos liko neatnaujinta, jei kaipo tokia visai išliko, mokslinė – metodinė literatūra irgi apverktino turinio, jei ne apskritai kuriame nors Vilniaus knygyne pirkta, o daugumos aukštųjų mokyklų dėstytojai ir profesūra yra apskritai pasimetę: ko mokinti, kaip mokinti ir kuriuo keliu nueiti, todėl aukštosios mokyklos dažniau išleidžia surogatus be praktinių įgūdžių, nei visapusiškai išprususius, tame tarpe ir humanitarinėje srityje (čia turiu uomenyje technokrato išprusimą humanitarinėje srityje). Todėl tie šiuolaikiniai „diplomuoti su aukštuoju“ praktiškai devalvavo tikrųjų „su aukštuoju“ vertę. Tai čia ir reikia suprasti sąvoką „įkrauti“, kad mokslo procesas tada buvo subalansuotas taip, kad tada baigęs aukštąją tikrai buvai reikiamo svorio specialistas, o ne butaforija. Tada nebuvo Google ir „copy“ „paste“ galimybių. Kad „priduoti“ vieną kursinį, man reikėjo pasitelkti literatūros kalną, kaip nuo grindų iki stalo, atsirinkti iš ten, ko reikia (taip buvo formuojamas mokėjimas naudotis literatūra), neišsigąsti ir nepalūžti sprendžiant užduotis (taip buvo formuojamas atkaklumas, drąsa, sugebėjimas priimti problemą „veidu“ ir su ja susidoroti bei bendrauti, komunikuoti ir konsultuotis su kitais žmonėmis). Buvome kiaurai „nukriušami“ aukštąja matematika ir teorine mechanika (spriegi žirnį nuo stalo ir turi formulėmis apskaičiuoti trajektoriją, kur jis nusileis atšokęs nuo grindų; grubiai) taikomąja mechanika (padaryk brėžinį dviejų vamzdžių, kuriuos galėtum sumauti vieną ant kito, bet kad be jokių tarpelių, arba grandinės, kuria reikės „rauti“ ir kad ji netrūktų). Viskas buvo braižoma be jokių autokadų. Teko apsiriboti braižomojo popieriaus lapu ir kalkuliatoriumi, skirtu inžineriniams skaičiavimams. Taip buvo vystoma lavinama logika, atmintis + formuojami mechanikos įgydžiai (skaityti brėžinius, suvokti, apie ką kalba ekskavatorininkas, remontuodamas savo techniką ir intuityviai nujausti, kad „neatlaikys“, jei pastarasis užsuks per ploną veržlę ant varžto). Ir bet koks kursinis projektas buvo grindžiamas analizavimu, būdų ir sprendimų ieškojimu, gretinimu, lyginimu ir geriausio varianto parinkimu. Pvz., geriau grūdus iš sunkvežimio iškrauti ekskavatoriumi ar jį užvaryti ant „staklių“ ir apversti kartu su jom. Todėl tarybiniams specialistams buvo labai gerai suformuotas gebėjimas analizuoti, lyginti gretinti ir parinkti geriausią variantą. Pirmieji studijų metai buvo proto šturmas. kas jo neatlaikė, pasitraukdavo iš pirmojo arba antrojo kurso; niekas studijuoti nevertė, kaip čia kad teigi. Bet užtat, kai visą tą „mėsmalę“ pereini iki diplomo, įmonėje žiūrėdavo ne kaip į kažkokį diplomuotą surogatą, o kaip į pagarbos vertą žmogų ir specialistą, nes, kaip minėjau jau praeitame komentare, aukštasis mokslas tada buvo prieinamas ne kiekvienam jo norinčiam.

Aišku, ir tada, ir dabar, ir praeityje ir visais amžiais buvo ir bus tokių, kurie mokslus baigia vien tam, bi tik diplomą turėtų. Bet kokybės žiniose, įgūdžiuose ir asmenybėje tarp tų žmonių, baigusių TADA ir dabar, nepalyginsi. Net jei tie žmonės ir nenorėjo mokintis to dalyko, jie vis vien buvo geri savo srities žinovai ir galėjo spręsti bet kokias užduoti, ypač, jei juos šiek tiek kontroliuoji.

Tarybinis žmogus su aukštuoju išsilavinimu turėjo būti ne tik specialistas, bet ir asmenybė. Ar ne todėl internete dabar stebiu, kaip jaunesni klykia: „Seniai, užleiskit vietą mums!“? Ar tai neįrodo vyresniosios kartos, formuotos tarybinės santvarkos, konkurencinio pranašumo (ten, kur nereikalaujama anglų kalbos)?

Tai „... už ką jam darbą duoti?...“. Bėda ta, kad daugelis darbdavių – patys tikriausi bambukai, ne tik, kad nesuvokiantys skirtumo tarp parengimo TADA ir parengimo DABAR, bet ir apskritai nesuokiantys specialisto asmenybės formavimo ir žinių „įkrovos“ ypatybių.

Tarybinis žmogus su aukštuoju išsilavinimu visų pirma turi lyderiaujančių charakteristikų (pasitikėjimas avimi ir sugebėjimas save vertinti – savaime suprantama), yra visapusiškai išprususi ir kultūringa asmenybė (todėl nenusigėręs „gėdos nepadarys“ jokioje aplinkoje), gebanti savarankiškai spręsti įvairiausias gamybines/darbines problemas savarankiškai, sugebanti aptikti ir identifikuoti „silpnąsias ir stipriąsias“ bet kokio gamybinio proceso (kad ir verslo) puses, taip pat analizuoti, lyginti, gretinti ir prognozuoti. Jis taip pat yra atkaklus, užsispyręs ir tikslo siekiantis (dažniausiu atveju – jei procesas nežemina ir nekvailina žmogaus) adekvačiai įvertindamas aplinkybių kontekstą. Taip pat jis yra mokantis mokintis ir tobulėti. Be viso to tarybinio aukštojo mokslo diplomas buvo neįmanomas. Vien už tai tokiam žmogui jau galima darbą duoti, kad ir tavo paminėtos kompiuterijos srityje. Pusmetį „paplaukiojęs“, jis susitvarkys ne ką prasčiau, nei tą sritį baigę specialistai. Pvz., aš pats sau kompiuterį pasiremontuoju, detales pakeičiu, programas susiinstaliuoju, keletą kompiuterių užsitinklinu, įsisavinu programų paketus tokius, kokių man reikia šiuo metu. Ar ne tokia daugumos kompiuterijos specialistų taikomoji pusė? Nukrypau.

Taigi, jei dar pažiūrėti į aukštąjį mokslą baigusį TAIS laikais žmogaus diplomo indėklą (priedą), neabejotinai jį gali priimti dirbti mechaninių dirbtuvių vedėju, jei ten bus įrašas, kad mokinosi teorinės ir taikomosios mechanikos. Ir, beveik gali neabejoti, su kompiuteriu jis dirbti moka.

Kaip minėjau, daugelis darbdaviu rinktis darbuotojų nebemoka. Jiems, principe, galima būtų ištisus kursus ta tema visos Lietuvos mastu organizuoti. Jiems labiausiai rūpi darbinė patirtis, kuri įrašyta CV, bet ne žmoguje „įkrauti“ gebėjimai, įgūdžiai, dėl ko „darbą duoda“ labiausiai užsipijarinusiam, ir jaunam, o ne reikiamų kompetencijų žmogui.

Paimkime kokį nors agronomijos inžinierių. jeigu jis atsitiktinai pateko į transporto įmonę ir ten išdirbo pusę amželiaus, tai jam sunku bus įrodyti, kad puikiausiai gali dirbti žemės ūkio produkcijos vadybininku, nors jis „niekada nedribo tokio darbo“. O greičiausiai, pokalbin net visai nekvies, nes yra „sovietinis ir dar be darbo patirties“. T.y., potencialūs darbdaviai nesuvokia, kad „turintis darbo patirtį“ (su sąlyga, jei „įkrovos“ neturi), geba matyti tik išorę, dažniausiai, o turintis „įkrovą“ – pažvelgti ir vidun. Todėl jo mąstymas sugebės ne tik gyventi šia diena, šiom minutėm, bet ir į ateitį įžvelgti.

Taigi, man belieka tik apgailestauti, kad suvokimas apie „tarybinius specialistus“ yra taip prastai suformuotas, greičiau – įspaustas dogmatizuota kliše, kuria reikia visų pirma išreikšti panieką, kad ir ne atvirai, viskam, kas sovietiška.

Galėčiau ir plačiau prirašyti. Bet aš dabar, kaip „tarybinės zakalkės“ inžinierius, einu ūkinukan tvarkytis „elektroprovodėkės“, nes elektrotechnikos pagrindai aukštojoje (žr. indėklą praeitame komentare) taip pat buvo įkrauti; skiriu fazę nuo nulio, žinau, kam jie reikalingi, ką daryti, kad kontaktai būtų sujungti patikimai, kad jie nekaistų, nekeptų ir nerūktų nuo apkrovų. Be to, į visa tai žvelgiu ne profaniškai, o profesionaliai ir atsakingai (ačiū aukštosios „zakalkei“) – laidai, kur reikia, bus įmauti į gofruotas apsaugas, o kur reikia – pritvirtinti ant nedegių paviršių.

Atkreipk dėmesį dar į vieną dalyką: studijavau rusų kalboje, o lietuviškai rašau beveik be problemų. Ko gero, gal net geriau, nei kai kurie „aukštąsias“ dabar baigę.

[Čikupakas]

Ir kokią moralią, kilnią, dvasingą kultūrą mes gauname iš Vakarų?

Visokią. Jeigu nepastebi, tai reiškias visiškai nieko apie ją ir neišmanai..

[Kitas Džiugas]

Buržuazini nacionaliste, aš irgi nacionalistas, bet ne supuvusios buržuazijos. Dėl IAE uždarymo nepliurpk nesąmonių. IAE uždaryti reikalavo ES. Visa ES sėdi po Rusijos padu?



Kas čia per mokykla? Na negali taip būti lietuvių mokykloje, nes turėtų būti daugiau nei pusė mokytojų kartu su direktoriumi rusai. Gal kokioje Visagino lietuvių mokykloje taip ir įmanoma, bet tik jau ne Kaune.

Dėl ES – įtariu. Kodėl jie toliau nesmerkia SSRS ir paskutinio jų vado?
IAE užsidaro, mūsų elektros rinka puikus jaukas jiems. Jų pakalikų aukos viską stabdyt pradeda, ir gaunasi, kad gali jie pirmesni būt. (matosi, kad antrą dalį to plano daryt jau bando)

Kodėl aš buržuazinis nacionalistas – (vienintelis man tų niekingų sovietinių imperialistų ir išnaudotojų dalykas patinkantis – retorika) elgiuosi kaip vadinti jų tikrieji Tėvynės patriotai, tik palaikantys kapitalizmą (Al1, tau turbūt norėtųsi socialistinės Lietuvos, nepykstu, tik tiesiog nepalaikau nepalaikau).



Mokykla – šita.
Mokytojai visi kiti lietuviai. Ir direktorius.
Bėda, kad tėvai visi kaip susimokę nemato rusinime problemos. Pripratę okupantų laikais padlaižiaut, įpročio to nebeatsisako, tik vaikams savo dar diegia.
O buvo šiemet jau ir taip, kad per lietuvių kalbą vienas vaikas atliktą užduotį pradėjo skaityt... rusiškai!
Sveikinamasi rusiškai, skaičiai jau irgi rusiški ir vaikai pradeda vietoj h rašyti g!

[rat]

Kodėl Malofejevas virto Nevera: bandymas išsiaiškinti, kas verčia mūsų generolus ir prokurorus keisti pavardes

[Egiuxz]

Nepatinka tokia mokykla - pereik į kitą ir nereiks bėdavotis kaip tave rusai engia ir rusina.

[Čikupakas]

Nepatinka tokia mokykla - pereik į kitą ir nereiks bėdavotis kaip tave rusai engia ir rusina.

Begimas nuo problemos nera jos sprendimas. Moksleiviai turetu buti paskutine grandis, kuri nukencia.

[Aleksio]

Sveikinamasi rusiškai, skaičiai jau irgi rusiški ir vaikai pradeda vietoj h rašyti g!

Jeigu vietoj horizonto bus tariama ir rašoma gorizontas, vistiek tai liks nepasiekiama linija. Kalbos (o iš paskos ir rašyba) keičiasi ir šito proceso sustabdyti negalima.

[Egiuxz]

Begimas nuo problemos nera jos sprendimas. Moksleiviai turetu buti paskutine grandis, kuri nukencia.

Ką ŠIUO atveju galima pakeisti? Vienas prieš visus nepašokinėsi, pusės mokinių neišvarysi, tad jeigu kažkas netenkina - pereini į kitą mokyklą ir toliau lieki lietuviu.

[Čikupakas]

Ką ŠIUO atveju galima pakeisti? Vienas prieš visus nepašokinėsi, pusės mokinių neišvarysi, tad jeigu kažkas netenkina - pereini į kitą mokyklą ir toliau lieki lietuviu.

Pakeisti galima labai daug ka. Viskas ko reikia, tai tevu susivienijimas pries mokytoja, kuris uzsiimineja kazkokia nesveika rusofilija. Kaunas nera kazkokia provincija. Cia yra daug issilavinusiu ir protingu zmoniu, kuriems rupi svietimas. Jeigu viskas yra taip kaip sako Dziugas, tai tas mokytojas nesunkiai gali prarast darba.

[Kitas Džiugas]

Esmė, kad tėvai vaikų padlaižiauja ir dar dėkoja už rusinimą.

Egiuk, pasiūlei elgtis kaip visiškam bailiui ir išdavikui, kurio pažiūros kinta nuo sąlygų.