– Minėjote, kad Kinija Lietuvai taiko daug itin išradingų diplomatinės prievartos priemonių. Kiek iš jų šių abiejų šalių santykiuose sąlyginai naujos, taikomos tik nuo 2021 m., o kurios pradėtos naudoti dar anksčiau?
K. Andrijauskas: Inovatyviausia priemonė yra, sakyčiau, kinų inicijuotas vienašališkas diplomatinių santykių nužeminimas iki reikalų patikėtinio lygmens. Ir ką čia reiškia vienašališkumas? Iš esmės jie sukūrė tokią teisinę regimybę, kad Lietuva tarsi su tuo sutinka, nors pastaroji su tuo nesutinka iki šiol. Paprastai tokiam nužeminimui reikia abipusio pritarimo. Tuo tarpu Lietuvos oficiali pozicija yra tokia, kad ji vis dar turi ambasadą Pekine. Lietuvos Respublika nepripažįsta, kad Vilniuje veikia tai, ką Kinija oficialiai vadina savo reikalų patikėtinių biuru. Iš mūsų valstybės perspektyvos žiūrint, tai vis dar yra ambasada ir šie keli niuansai, matyt, yra patys svarbiausi, bet ten yra nemažai antrinių aspektų.
Diplomatinių santykių nutraukimas kaip toks yra įmanomas. Visa tai numato Vienos konvencija. Lietuvos atveju mes stebėjome Kinijos bandymus veikti Lietuvą, siųsti netradicinius signalus netradicinėms priemonėms. Tai yra ne notos, ne vienareikšmiški, tiesioginiai ambasadorių atšaukimai ir t.t. Pavyzdžiui, buvo tokia iliustratyvi istorija su tuometine Lietuvos ambasadore Kinijoje Diana Mickevičiene, dabartine šalies ambasadore Indijoje. Kai apie 2021-ųjų vidurvasarį Lietuva paskelbė apie savo planus leisti taivaniečiams atsidaryti savo atstovybę Vilniuje, mes dar buvome nustebę, kodėl kinai taip lėtai reaguoja. Tik po kelių savaičių tapo aišku, kad jie laukė mūsų tuometinės ambasadorės D. Mickevičienės nusileidimo Pekino oro uoste. Tik nusileidus ambasadorė buvo paskelbta persona non grata, bet ji negalėjo iškart vykti atgal į Lietuvą, nes tuomet Kinija vis dar vykdė nulinio Covido politiką. Taigi atskridusi į Pekiną mūsų šalies ambasadorė turėjo ten išbūti privalomą 2-3 savaičių karantiną.
K. Andrijauskas: Inovatyviausia priemonė yra, sakyčiau, kinų inicijuotas vienašališkas diplomatinių santykių nužeminimas iki reikalų patikėtinio lygmens. Ir ką čia reiškia vienašališkumas? Iš esmės jie sukūrė tokią teisinę regimybę, kad Lietuva tarsi su tuo sutinka, nors pastaroji su tuo nesutinka iki šiol. Paprastai tokiam nužeminimui reikia abipusio pritarimo. Tuo tarpu Lietuvos oficiali pozicija yra tokia, kad ji vis dar turi ambasadą Pekine. Lietuvos Respublika nepripažįsta, kad Vilniuje veikia tai, ką Kinija oficialiai vadina savo reikalų patikėtinių biuru. Iš mūsų valstybės perspektyvos žiūrint, tai vis dar yra ambasada ir šie keli niuansai, matyt, yra patys svarbiausi, bet ten yra nemažai antrinių aspektų.
Diplomatinių santykių nutraukimas kaip toks yra įmanomas. Visa tai numato Vienos konvencija. Lietuvos atveju mes stebėjome Kinijos bandymus veikti Lietuvą, siųsti netradicinius signalus netradicinėms priemonėms. Tai yra ne notos, ne vienareikšmiški, tiesioginiai ambasadorių atšaukimai ir t.t. Pavyzdžiui, buvo tokia iliustratyvi istorija su tuometine Lietuvos ambasadore Kinijoje Diana Mickevičiene, dabartine šalies ambasadore Indijoje. Kai apie 2021-ųjų vidurvasarį Lietuva paskelbė apie savo planus leisti taivaniečiams atsidaryti savo atstovybę Vilniuje, mes dar buvome nustebę, kodėl kinai taip lėtai reaguoja. Tik po kelių savaičių tapo aišku, kad jie laukė mūsų tuometinės ambasadorės D. Mickevičienės nusileidimo Pekino oro uoste. Tik nusileidus ambasadorė buvo paskelbta persona non grata, bet ji negalėjo iškart vykti atgal į Lietuvą, nes tuomet Kinija vis dar vykdė nulinio Covido politiką. Taigi atskridusi į Pekiną mūsų šalies ambasadorė turėjo ten išbūti privalomą 2-3 savaičių karantiną.

Komentuoti: