XIII Seimas ir XVIII Vyriausybė (po 2020 m. rinkimų)

[mantasm]

Tai jis ir taip Užsienio reikalų ministru buvo tuo metu, jei jis norėtų būti geras užsienio reikalų ministras tai jo darbas būtų nebūti tuo metu Lietuvoje, o graužti užsienio vadovų duris. Tai tiesą sakant tikrai nesuprantu, kam jam asmeniškai reikalinga kažkokia vila būtent pabėgimui nuo karo.

Tai taip. Bet kam jam 2 metus išsisukinėti nuo elementaraus klausimo vietoj labai logiškų atsakymų pateikimo?

[Galys]

Galėjo prieš 2 metus pasakyt, kad nusipirko kur išvežt savo moteris. Man rodos jo rinkėjams būtų tikę ir patikę, o kritikai šiaip ar taip rastų prie ko prisipist. Bet nepasakė, o išsisukinėjo. Esminis klausimas kodėl.

Tai jis ir taip Užsienio reikalų ministru buvo tuo metu, jei jis norėtų būti geras užsienio reikalų ministras tai jo darbas būtų nebūti tuo metu Lietuvoje, o graužti užsienio vadovų duris. Tai tiesą sakant tikrai nesuprantu, kam jam asmeniškai reikalinga kažkokia vila būtent pabėgimui nuo karo.

[mantasm]

Tingiu ginti Landsbergį, bet tiek jau to, jei kam taip pasirodys. G. Landsbergis turi DVI dukras ir žmoną, taip pat greičiausiai n giminaičių, kurie kariniuose veiksmuose tikrai nedalyvautų. Kaip ne kaip G. Landsbergis turi ir sūnų, kuris tarnavo kariuomenėje, kiek pas tamstą ir kitus ura patriotus šeimoje mokančių laikyti ginklą?

Galėjo prieš 2 metus pasakyt, kad nusipirko kur išvežt savo moteris. Man rodos jo rinkėjams būtų tikę ir patikę, o kritikai šiaip ar taip rastų prie ko prisipist. Bet nepasakė, o išsisukinėjo. Esminis klausimas kodėl.

[Galys]

Kodėl susideginti? Ar Dmytro Kuleba ir Zelenskis susidegino likdami Ukrainoje po vasario 24 d.? Sakyčiau atvirkščiai, jie išsigelbėjo ir kartu išgelbėjo savo šalį nepasitraukdami (nors Vakarų terbaklyniai įtaigiai tai siūlė). Įsivaizduokime, jei karo prieš Ukrainą išvakarėse ar vasario 24 d. Zelenskis ir Kuleba pasitrauktų ir "vadovautų gynybai" gulėdami prie baseino kur nors Graikijos saloje. Galėčiau galvą duoti, kad dabar situacija būtų visai kita, Ukrainos arba visai nebebūtų likę, arba būtų žymiai žymiai mažiau nei dabar.

Aš jau nekalbu apie demoralizaciją visuomenei, žalą, kuri jau dabar padaryta ir toliau daroma, kai tie, kurie nuolat mušasi į krutinę kalbėdami apie būtinybę priešintis Rusijos agresijai, didinti gynybos biudžetą ir t.t. ir kartu dar net neprasidėjus rimtai krizei pasiruošia pabėgimo kelią ir šiltą saugia vietą svetur. Tai demoralizuoja visuomenę, visą šalies gynybos reikalą. Tik konkrečios partijos fanatiškiems palaikytojams kol kas nepanašu, kad tai darytų kažkokį poveikį, galbūt ateityje partija atsikvošės ir į aukščiausias pozicijas bus iškelti to labiau verti žmonės (pvz. Kasčiūnas), o ne menkystos su garsiomis pavardėmis.

Tingiu ginti Landsbergį, bet tiek jau to, jei kam taip pasirodys. G. Landsbergis turi DVI dukras ir žmoną, taip pat greičiausiai n giminaičių, kurie kariniuose veiksmuose tikrai nedalyvautų. Kaip ne kaip G. Landsbergis turi ir sūnų, kuris tarnavo kariuomenėje, kiek pas tamstą ir kitus ura patriotus šeimoje mokančių laikyti ginklą?

[Saliamonas]

Mankurtiškas požiūris yra susidegint kaip pilėnams nieko nepasiekus. Aš nenorėčiau, kad mūsų šalies vadovai, esant garantuotai ir neišvengiamai mirčiai arba tremčiai, eitų į žūtį. Čia yra magiškos pasaulėžiūros apraiška ir labiau tinka holivudo filmams, arba rūsų armijai, o ne realiam gyvenimui. Ko aš norėčiau, tai kad valstybės vadovai, esant visiškai šiknai, saugiai pasitrauktų į vakarus ir kaip lenkai antrojo pasaulinio karo metais veiksmingai organizuotų pogrindžio pasipriešinimą Lietuvoje, jeigu šalis būtų okupuota (ką ir turėjo daryti Smetona, bet bybį jis padarė). Va čia yra tikrasis herojizmas, nepasiduodant ir nesusitaikant su faktu. Gerai, kad šimtai ir tūkstančiai Amerikos lietuvių būtent tai ir darė egzilyje.

Kodėl susideginti? Ar Dmytro Kuleba ir Zelenskis susidegino likdami Ukrainoje po vasario 24 d.? Sakyčiau atvirkščiai, jie išsigelbėjo ir kartu išgelbėjo savo šalį nepasitraukdami (nors Vakarų terbaklyniai įtaigiai tai siūlė). Įsivaizduokime, jei karo prieš Ukrainą išvakarėse ar vasario 24 d. Zelenskis ir Kuleba pasitrauktų ir "vadovautų gynybai" gulėdami prie baseino kur nors Graikijos saloje. Galėčiau galvą duoti, kad dabar situacija būtų visai kita, Ukrainos arba visai nebebūtų likę, arba būtų žymiai žymiai mažiau nei dabar.

Aš jau nekalbu apie demoralizaciją visuomenei, žalą, kuri jau dabar padaryta ir toliau daroma, kai tie, kurie nuolat mušasi į krutinę kalbėdami apie būtinybę priešintis Rusijos agresijai, didinti gynybos biudžetą ir t.t. ir kartu dar net neprasidėjus rimtai krizei pasiruošia pabėgimo kelią ir šiltą saugia vietą svetur. Tai demoralizuoja visuomenę, visą šalies gynybos reikalą. Tik konkrečios partijos fanatiškiems palaikytojams kol kas nepanašu, kad tai darytų kažkokį poveikį, galbūt ateityje partija atsikvošės ir į aukščiausias pozicijas bus iškelti to labiau verti žmonės (pvz. Kasčiūnas), o ne menkystos su garsiomis pavardėmis.

[Lettered]

Mankurtiškas požiūris yra susidegint kaip pilėnams nieko nepasiekus. Aš nenorėčiau, kad mūsų šalies vadovai, esant garantuotai ir neišvengiamai mirčiai arba tremčiai, eitų į žūtį. Čia yra magiškos pasaulėžiūros apraiška ir labiau tinka holivudo filmams, arba rūsų armijai, o ne realiam gyvenimui. Ko aš norėčiau, tai kad valstybės vadovai, esant visiškai šiknai, saugiai pasitrauktų į vakarus ir kaip lenkai antrojo pasaulinio karo metais veiksmingai organizuotų pogrindžio pasipriešinimą Lietuvoje, jeigu šalis būtų okupuota (ką ir turėjo daryti Smetona, bet bybį jis padarė). Va čia yra tikrasis herojizmas, nepasiduodant ir nesusitaikant su faktu. Gerai, kad šimtai ir tūkstančiai Amerikos lietuvių būtent tai ir darė egzilyje.

Mankurtiškas požiūris yra pačiam pabėgti prieš tai skiedus kaip čia visi kovotume. Kaip Zelenskis atrodytų politiškai, jei būtų pasitraukęs į vakarus? Šalies vadovai turėtų siekti, kad kuo daugiau civilių pasitrauktų, bet patys turėtų rodyti lyderystę ir važinėti į apkasus, kaip Zelenskis, o ne iš vilos Graikijoje organizuoti pasipriešinimą, šiais laikais tokie dalykai nebeveiktų ieškant naivuolių.

[mantasm]

Mankurtiškas požiūris yra susidegint kaip pilėnams nieko nepasiekus. Aš nenorėčiau, kad mūsų šalies vadovai, esant garantuotai ir neišvengiamai mirčiai arba tremčiai, eitų į žūtį. Čia yra magiškos pasaulėžiūros apraiška ir labiau tinka holivudo filmams, arba rūsų armijai, o ne realiam gyvenimui. Ko aš norėčiau, tai kad valstybės vadovai, esant visiškai šiknai, saugiai pasitrauktų į vakarus ir kaip lenkai antrojo pasaulinio karo metais veiksmingai organizuotų pogrindžio pasipriešinimą Lietuvoje, jeigu šalis būtų okupuota (ką ir turėjo daryti Smetona, bet bybį jis padarė). Va čia yra tikrasis herojizmas, nepasiduodant ir nesusitaikant su faktu. Gerai, kad šimtai ir tūkstančiai Amerikos lietuvių būtent tai ir darė egzilyje.

Pilėnai kartais paeina, kartais ne. Kartais gaunasi pilėnai, kartais gaunasi stebuklai prie vyslų ar širvintų. Arba netiesioginis rezultatas pasimato velnias žino kada. Kur brėžt ribą kada verta rizikuot, o kada ne?

Dėl Smetonos, jis įtartinom aplinkybėm žuvo dar nesibaigus karui. Velnias žino kas būtų jeigu būtų.

[Justin]

Mankurtiškas požiūris.
Laimei, Urbšys pats parašė dvi knygas. Istorija plačiai aprašyta ir kitose knygose. Filmuose gal mažiau, bet tai jau kita problema (apskritai mažai lietuviškų istorinių filmų).
Ne visos istorijos "romantiškos", Kazys Skučas ir Augustinas Povilaitis buvo tiesiog suimti dar "savų", išduoti Maskvai, kur kankinti ir sušaudyti.

Mankurtiškas požiūris yra susidegint kaip pilėnams nieko nepasiekus. Aš nenorėčiau, kad mūsų šalies vadovai, esant garantuotai ir neišvengiamai mirčiai arba tremčiai, eitų į žūtį. Čia yra magiškos pasaulėžiūros apraiška ir labiau tinka holivudo filmams, arba rūsų armijai, o ne realiam gyvenimui. Ko aš norėčiau, tai kad valstybės vadovai, esant visiškai šiknai, saugiai pasitrauktų į vakarus ir kaip lenkai antrojo pasaulinio karo metais veiksmingai organizuotų pogrindžio pasipriešinimą Lietuvoje, jeigu šalis būtų okupuota (ką ir turėjo daryti Smetona, bet bybį jis padarė). Va čia yra tikrasis herojizmas, nepasiduodant ir nesusitaikant su faktu. Gerai, kad šimtai ir tūkstančiai Amerikos lietuvių būtent tai ir darė egzilyje.

[Sula]

Ir pasiekė ką tiksliai savo tokiu veiksmu? Apart romantiškos herojiškos istorijos, kuri nei buvo aprašyta knygose, nei pristatyta filmuose.

Mankurtiškas požiūris.
Laimei, Urbšys pats parašė dvi knygas. Istorija plačiai aprašyta ir kitose knygose. Filmuose gal mažiau, bet tai jau kita problema (apskritai mažai lietuviškų istorinių filmų).
Ne visos istorijos "romantiškos", Kazys Skučas ir Augustinas Povilaitis buvo tiesiog suimti dar "savų", išduoti Maskvai, kur kankinti ir sušaudyti.

[Saliamonas]

Ir pasiekė ką tiksliai savo tokiu veiksmu? Apart romantiškos herojiškos istorijos, kuri nei buvo aprašyta knygose, nei pristatyta filmuose.

Manau tos kartos ir juo labiau tokio rango politikams kaip J. Urbšys jų veiklos pagrindas buvo ne filmų kūrimas apie juos, Tik-Tok'o ar facebook'o like'ai. O pasiekė labai daug - išsaugojo tokį dalyką kaip savo ir savo šalies garbę, net ir didžiausios krizės akivaizdoje tuometinis UR ministras liudijo, kad Lietuva yra laisva ir nepriklausoma valstybė, turinti savo atstovus tarptautiniu mastu. Jei visi šalies atstovai išsibėgiotų ir mėgaudamiesi susikrauta gerove šildytųsi po Graikijos saulute - tai būtų geriausia dovana Rusijai, kuri visada kartojo, kad Baltijos šalys yra kažkoks nesusipratimas ir kad ten nėra normalių valstybių ir valstybių atstovų.

Būtent tokių asmenų kaip J. Urbšys dėka Lietuvos okupacija buvo delegitimuota Vakarų diplomatų akyse, kas smarkiai prisidėjo prie valstybės atkūrimo 1990'ais. Respublikos Prezidentas ir UR ministras yra svarbiausi asmenys šalyje tarptautinio konflikto/okupacijos grėsmės akivaizdoje.

[John]

Keisčiausiai atrodo ne pati troba. Namas ir tiek. Padorus butas Vilniaus centra matyt ne ką baisiai pigiau kainuoja. Keistai atrodo desperatiškas to slėpimas ir, ypač, melavimas. Tiesiog įdomu, kodėl? Koks tikslas? Kažkoks liguistas ego neatsakinėti į nemandagius klausimus? Atrodo kaip elgesys žmogaus, kuriam reikalinga pagalba.

[mantasm]

Jei Lietuva būtų tik Vilniaus miestas, tai galėtų būti koks jaunas autokratas Vilniuje ir galėtų pirkti ką nori, gyventi kokį nors skandalingą gyvenimą, kuris niekam nerūpėtų.
Dabar taip, turės konkuruoti ir kaip sakant atsakyti, nes "Antra Lietuva" nemiegos.

Anūko elektoratui manau ta trioba ir nerūpi. Kam rūpėtų - šiaip ar taip už jį nebalsuotų. Bet slapukavimas man rodos jo elektoratui rūpi gerokai labiau.

[PoDV]

G.Landsbegis ir taip turi prasčiausią reitingą; ši istorija su graikiškomis salomis turbūt nepridės nei reitingo taškų, nei galimybių siekti eurokomisaro posto.

Jei Lietuva būtų tik Vilniaus miestas, tai galėtų būti koks jaunas autokratas Vilniuje ir galėtų pirkti ką nori, gyventi kokį nors skandalingą gyvenimą, kuris niekam nerūpėtų.
Dabar taip, turės konkuruoti ir kaip sakant atsakyti, nes "Antra Lietuva" nemiegos.

[mantasm]

Nereikia kam? Jiems manau reikia, kaip ir bet kuriems kitiems lietuviams, kurie perka NT užsienyje.

Politikams. Arba neslėpk ką darai, arba nedaryk. Nes toks slapukavimas atrodo labai liūdnai. Įdomu ką dar slepia.

Dabar anūkas gaunasi toks pat skystakiaušis kaip terbakrauskis. Mažu ir ganduose apie šeimyninę sąrangą tiesos yra.

[mantasm]

Ir pasiekė ką tiksliai savo tokiu veiksmu? Apart romantiškos herojiškos istorijos, kuri nei buvo aprašyta knygose, nei pristatyta filmuose.

Su tokiom istorijomis kartais paeina, kartais ne. Dėl to tokias rizikingas istorijas ir vertinam.

[Romas]

Palyginkime (ne)palyginamą: nuo skiriasi tikra šalies aristokratija-elitas nuo menkystų, kuriems valstybės reikalai yra asmeninės gerovės pratęsimo priemonė? Paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys iki paskutinės minutės atliko savo pareigą (...)

Geras palyginimas, tik, laimei, istorinės aplinkybės labai skiriasi.
Šiaip tema apie dabartines aktualijas, kurių mastelis šiek tiek kitoks.

Pridursiu, kad nėra kaip patikrinti ar atsirastų panašūs herojai, nes nėra tokios situacijos, (...)
Čia net nekalbu apie konkrečius žmones, dėl Gabrieliaus tokio pasiaukojimo tikrai gali kilti klausimų (...).

Vis atsinaujinančio "čekiukų" skandalo fone būtų sunku kalbėti apie pasiaukojimą.
G.Landsbegis ir taip turi prasčiausią reitingą; ši istorija su graikiškomis salomis turbūt nepridės nei reitingo taškų, nei galimybių siekti eurokomisaro posto.

[PoDV]

Ir pasiekė ką tiksliai savo tokiu veiksmu? Apart romantiškos herojiškos istorijos, kuri nei buvo aprašyta knygose, nei pristatyta filmuose.

Pridursiu, kad nėra kaip patikrinti ar atsirastų panašūs herojai, nes nėra tokios situacijos, o ir nesinori, kad tokia ir būtų situacija beviltiška kažkuria dalimi.
Čia net nekalbu apie konkrečius žmones, dėl Gabrieliaus tokio pasiaukojimo tikrai gali kilti klausimų, bet ar atsirastų šiaip kažkoks žmogus, kuris va taip nuspręstų, tai kitas klausimas.

[Justin]

Palyginkime (ne)palyginamą: nuo skiriasi tikra šalies aristokratija-elitas nuo menkystų, kuriems valstybės reikalai yra asmeninės gerovės pratęsimo priemonė? Paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys iki paskutinės minutės atliko savo pareigą ir atstovavo savo šalį, okupacijos išvakarėse nebėgo, o atlikdamas savo pareigą nuvyko į Maskvą ir okupantų vadams Stalinui ir Molotovui į akis pasakė, kad nesutinka su Lietuvos okupacija, buvo ištremtas su visa šeima į Sibirą, ir net būdamas tremtyje gūdžiausiu stalinmečiu siuntė memorandumus Stalinui su reikalavimu atstatyti Lietuvos nepriklausomybę:

Ir pasiekė ką tiksliai savo tokiu veiksmu? Apart romantiškos herojiškos istorijos, kuri nei buvo aprašyta knygose, nei pristatyta filmuose.

[Lettered]

Jei prastai atrodytų, tai gal nereikia daryti veiksmo. Nes slėpimas atrodo prastai ir tiems, kam pats veiksmas vienodai rodo.

Nereikia kam? Jiems manau reikia, kaip ir bet kuriems kitiems lietuviams, kurie perka NT užsienyje.

[Saliamonas]

Palyginkime (ne)palyginamą: kuo skiriasi tikra šalies aristokratija-elitas nuo menkystų, kuriems valstybės reikalai yra asmeninės gerovės pratęsimo priemonė? Paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys iki paskutinės minutės atliko savo pareigą ir atstovavo savo šalį, okupacijos išvakarėse nebėgo, o nuvyko į Maskvą ir okupantų vadams Stalinui ir Molotovui į akis pasakė, kad nesutinka su Lietuvos okupacija, buvo ištremtas su visa šeima į Sibirą, ir net būdamas tremtyje gūdžiausiu stalinmečiu siuntė memorandumus Stalinui su reikalavimu atstatyti Lietuvos nepriklausomybę:

1938 m. gruodžio 5 d. paskirtas užsienio reikalų ministru. Šias pareigas ėjo iki 1940 m. birželio 15 d..
1940 m. liepos 17 d. kartu su žmona Marija Urbšiene-Mašiotaite (rašytojo Prano Mašioto dukra) Justo Paleckio ir Mečislovo Gedvilo sprendimu ištremtas į Rusijos Tambovo miestą. Buvo kalinamas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose, daugiausia vienutėse. Okupantų nepalaužtas politinis kalinys 1943–1944 m. žiemą sovietų diktatoriui Josifui Stalinui nusiuntė du memorandumus, kuriuose buvo kalbama „apie reikalingumą atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę”. 1952 m., dar valdant Stalinui, nuteistas 25 m. kalėjimo.^[3] 1954 m. į valdžią atėjus Nikitai Chruščiovui ir peržiūrėjus bylas, J. Urbšys paleistas iš kalėjimo be teisės grįžti į Lietuvą, rugpjūčio 27 d. amnestuotas. Kartu su žmona apsigyveno Viaznikuose, Vladimiro srityje. Negavęs kito darbo, dvejus metus dirbo kasininku Viaznikų pirtyje.