Panarstytos gerb. Andrejaus Zagorno (t. y. Andriaus Užkalnio) šaknys
Petras Užkalnis – literatūros kritikas ir komunistinio judėjimo veteranas – gimė 1907 m. gegužės 5 d. kaip Petras Kvietinskas Menkupių kaime (Kalvarijos apskrityje). Dar besimokydamas Marijampolės gimnazijoje įsijungė į pogrindinę komjaunimo veiklą, o 1926 m. rudenį, perėjęs į Marijampolės mokytojų seminariją, drauge su būsimuoju sovietiniu poetu Vytautu Montvila ir kitais komjaunuoliais, perėmė Marijampolės aušrininkų skyrių, užvaldė jo pinigus ir iš jų finansavo pogrindinę komunistinę veiklą. Už tokį aktyvizmą jis visgi buvo suimtas ir kalintas Varniuose bei Marijampolėje.
Ir iš tiesų abiejų Užkalnių stiliuje jaučiasi šis tas bendro – abu jie kovingi, pilni tos pačios chunveibiniškos energijos ir komjaunuoliško entuziazmo, neieškantys žodžio kišenėje ir apskritai nesirenkantys žodžių, kai reikia taršyti savo priešininkus.
Tie visi uolūs kažko nekentėjai ir kitų "mokytojai" rimtai primena išverstus komjaunuolius, įtikėjusius savo neklystamumu. Ir politikoje tokių pilna. Kuo biografija įtartinesnė, tuo aktyviau reiškiasi. O Užkalnis, matyt, atidirbinėja už senelio nuodėmes .
o uzkalnis, kaip cia kazkas minejo, svarbu komentaru skaicius. klius dar ir krepsiniui, cepelinams, Vytautui Didziajam, Karaliui Mindaugui, Tevui Stanislovui ir t.t.
Nuskambėjo kaip tėvo Stanislovo „Adolfėli, laikykis“ 1996 metais, kai
Adolfas Šleževičius neteko premjero posto – tik šventasis senolis, linkėjęs stiprybės Adolfėliui, tuomet jau buvo kitoje dimensijoje ir regėjo kitas šviesas, kurių mes su jumis nematome (ypač kai piktinosi, kam Lietuva erzina rusus dėl
Kaliningrado karinio tranzito, užuot gėles barsčius ant jų ešelonų suo šarvuočiais).
a) jis skaito sita foruma.
b) jis daug labiau nuspejamas nei maniau, kazin ar gera savybe jo pasirinktam stiliui.
Ir aš taip elgiuosi vairuodamas, tačiau to niekaip nesieju nei su vakarietiškumu, nei su rytieškumu, tai tiesiog mandagumas ir tiek.
Na, rytuose (ir pietuose) labiau paplitęs džgito mentalitetas, kur žmonės daugelyje situacijų (ir vairuojant) stengiamasi ne būti mandagiam, o rodyti kietumą. Būtinai ką nors reikia aplenkti, užlįsti, žioplesnį ne praleisti, o aprėkti ir apipypinti.
Ai tai čia dalykai, kurie daro stereotipinę Rytų Europą is all about. Nežiūrėjimas savęs, kaip atrodai iš šalies
Pataikavimas gatvėje, manau, irgi yra pavyzdys: bėgimas per perėją, kad negaišint sustojusio vairuotojo; nervingas grynųjų ieškojimas, kad nereikėtų pardavėjai duot grąžos ir t. t.
Kartais paskubu, kai susidaro kamščiai dėl vieno manęs einančio per perėją. Nes tu pats vienas atsipūtęs eini, o koks keliasdešimt mašinų, tarp jų ir autobusai pilni žmonių, sustoja ir laukia kol aš vienas lėtai praeisiu.
Ploja nebūtinai tie, kuriuos čia paminėjai, bet, mano manymu, tokie žmonės, kurie yra unaware apie savo aplinką, elgesio normas, etiketą ir tiesiog tai, kas vadinama civilizuotu elgesiu.
Iš provincijos niekad nematę lėktuvo ir tiek. Pasivažinėk po Lietuvos provinciją ir pamatysi dar ne tokių marazmų.
Komentuoti: