Lietuvių tautinė savimonė ir nacionalinis charakteris. Tautos susiformavimas

[dangoraižistas]

Rusų, lenkų ir serbų kalbose daugiau tarpusavio panašumų, nei vokiečių, anglų ir švedų.

Eiliniai panslavistiniai (rusofiliniai) BLĖNIAI.

Serbų kalba, net gerai MOKANT rusų, lenkų, visai sunkiai suprantama, tas pats galioja ir lenkų, čekų kalboms, joks rusas normaliai jomis nesusikalba NEBENT lenkas, čekas mokės rusiškai.


Tave paskaičius, VISAI neužmaskuotai varai kažkokią slavianofilišką pagodianą.

В самой России в конце 1830-х годов в работах Михаила Погодина были выдвинуты тезисы об утверждении особенности славянского мира и присущих славянским народам высших духовных ценностей и истинной веры — православия. В славянофильской идеологии важное место занимал тезис о главенствующей роли России среди славян, об её объединительной миссии.

Tai ta pati rusiško mesianizmo ekspansionistinė doktrina, kad galima būtų prisiknisti prie daugelio tautų. Panašiu pagrindu po 110 m. sukūrė Varšuvos satelitų bloką.

Keista, kad yra Švenčionėliuose jos pasekėjų.

[VNS]

Lietuvius gi nuleido tiesiai iš dangaus, prieš tai duodant patepimą asmeniškai. Todėl Laurinavičius toks piktas.

[Tomizmas]

Tiek baltai tiek slavai yra gana artimi, pripažįstat tai ar ne. Ir visi lingvistai tai sako, kad mokantis slavų kalbų, po to lengviau mokytis baltų kalbas.


https://lt.wikipedia.org/wiki/Balt%C...v%C5%B3_kalbos

Yra savų ypatybių, dėl kurių baltams žymiai lengviau perprasti slaviškos, nei pvz. romaniškos kalbos logiką, veikimą ir sistemą. 7 linksniai, bendraties galūnė -t(i), panaši priešdėlių ir priesagų sistema, daug jų net sutampantys (pri-, pa-, iz- ir t. t.), artikelių nebuvimas, laisva žodžių tvarka, labai daug bendros kilmės žodžių (ne skolinių) kurių kitose indoeuropiečių kalbose nėra (galva, ranka, ežeras...), ir dar daug dalykų.

Tik keista, kad Lietuvoje paminėjus kad baltų ir slavų kalbos kilo iš tos pačios centrinėje Europoje gyvenusios indoeuropiečių atšakos/tarmės (greičiausiai persiskyrė į baltus ir slavus dėl Polesės pelkių fizinio barjero), daug kam prasideda labai nervinga reakcija.

O slavai, beje, yra pati jauniausia indoeuropiečių grupė. Migruoti pradėjo tik V amžiuje ir iki šiol labai daug išlaikę panašumų kalbose (nespėjo stipriai išsidiferencijuoti). Rusų, lenkų ir serbų kalbose daugiau tarpusavio panašumų, nei vokiečių, anglų ir švedų.

[dangoraižistas]

Smagu girdėti, kad nuomonės sutampa.
Lietuvos istorijos laikotarpis nuo 1430 iki 1883 metų grįžtą (atsiranda) lietuvių kolektyvinėje sąmonėje. Tas paisreiškai įvaiitomis formomis - nuo Karolio Chodkevičiaus (Chodkiewicz) šlovinimo, ar Vilniaus dailės istorijos (ne tik lietuvių) iki 1907 metų viešinimo iki "Petro imperatorės"

Ir tas yra labai gerai. Mes kaip ir airiai, katalonai, bretonai, oksitaniečiai, suomiai, baltarusiai, ukrainiečiai ir kiti, NEturime atsisakyti savo asmenybių tik dėl to, kad rašė, kalbėjo kita kalba ar buvo kito nei valstiečių luomo (čia manau sovietmečio komunistų įtaka). Europoje daug mažesnių tautų, kurių tautiečiai rašė, kalbėjo angliškai, bet dėl to netapo svetimi airiams, švediškai, bet netapo nesuomiais, ispaniškai, bet liko katalonais ir t.t.

Tie patys LENKAI nepaisydami nieko, pasiėmė SAU Mickevičių, Šopeną, Koperniką, kurie tokie truputį ant ribos, bet jie jų NEATSISAKĖ, o aiškina, kad jie "otdziadowpradziadow" lenkai.

Chodkevičiai greičiausiai net NE RUSĖNAI, žinoma ir ne lenkai, bes PATYS vedėsi savo genealogiją iš Bareikių, žemaičių bajorų. Kilmė iš Kijevo ar kitur yra "neaiški" ir pritempta 19 a. pab., 20 a. pr. istorikų rusų, lenkų.

Ten buvo mano sušaržavimas, panaudojant skirtingų laikų stereotipus. Dvarai tarpukario Lietuvoje irgi buvo ne itin myimi. Paimkim kaip pavyzdį kad ir Rietavo Oginskių dvaro istoriją po žemės reformos. Antra vertus Smetonos ir kitų tuometinių inteligentų žmonos dažnai buvo dvarininkaitės
Bet faktas,kad požiūris į dvarus keičiasi

Rietavas žinoma pats liūdniausias pavyzdys, bet deja konkrečiai Rietavo Oginskiai liūdnai pagarsėjo 1918-1920 metų laikotarpiu savo antilietuviškumu.

Žemės reforma gal kiek ir per daug nuskriaudė bajorus, bet tik dėl jos Lietuva reformavo žemės ūkį, priešingai nei Lenkija, kuri dėl pataikavimo bajorų žemėvaldai LABAI ATSILIKO. Yra net lietuviškos karikatūros, pašiepiančios lenkų žemės ūkio atsilikimą, kurios buvo objektyvios. Bendras turtas taip pat buvo didesnis, NE PASKUTINĖJE VIETOJE dėl klestinčio reformuoto žemės ūkio.

Taip nebuvo sakyta, priešingai - paminėjau kad spalvos sutirštintos.
Tiesiog formuojantis tautai yra etapas, kai kažkas tampa didžiausia grėsme indentitetui. Tokiais buvo lenkai, o ne rusai ar vokiečiai. Net jei ir ATR nebūtų žlugusi 1795 metais, ta priešprieša pasireikštų kai prasidėtų lietuvių emancipacija. Ar tai būtų XIX a. tautų pavasaris (čekai ir slovėnai prieš vokiečius ar kroatai prieš italus), ar vėlesni laikai (slovakai prieš čekus ar kroatai prieš serbus).

Vokiečiai BUVO, rusai nebuvo, nes buvo skurdūs. Jei Rusija būtų buvusi tiek turtinga kiek lenkai, vokiečiai, tuomet lietuviai dėtųsi rusais ir asimiliuotųsi sparčiai. Tas iki šiol matosi ne tik tarp baltarusių, seniau ir dalies ukrainiečių, bet netgi tarp tolimų nuo slavų kultūros gruzinų (kartvelų), armėnų ir kai kurių kitų tautų. Tiesiog rusai daliai šių tautų žmonių atrodo kaip turtuoliai, dėl to prie jų šliejasi.

Lietuviai šiuo metu šliejasi prie anglų, airių, norvegų, švedų, vokiečių ir kitų. Lygiai dėl to paties – lenda prie turtingo, juo dedasi, su juo tapatinasi.

Skurdūs kaimiečiai lietuviai 19 a. pab. neretai šliejosi prie lenkų šlėktų, kad jaustųsi turtingesni. Dažnai tai būdavo beraščiai žmogeliai...

Čia reikėtų išsamiau padiskutuoti, bet nebuvo taip kad viena pusė absoliučiai gera, o kita - absoliučiai bloga.

Nereikėtų. Kai aukštesnių klasių banditas trenkia mažiukui, mes "išsamiau nediskutuojame", kad mažiukas biškį irgi kaltas, nereikėjo jam "netaip žiūrėti" į dičkį, ar "nesitrinti valgykloje", "nesidemonstruoti per pertrauką".

BŪTENT LENKAI, būdami dideli ir stiprūs, darė mažiukams lietuviams SKRIAUDAS. Jų vertė dabar būtų vertinama DEŠIMTIMIS MILIJARDŲ EURŲ, tačiau kalbame apie tarptautines partnerystes ir tai nutylime dėl gerų santykių saugojimo. Vistik, tokia laikysena dažnai priveda prie gana ciniško kitos pusės elgesio, pasipūtimo ir žiūrėjimo iš aukšto.

Lietuva vadinama "na Litwie" ("lietuviška provincija" – KIENO??), šaipomąsi neva nebuvo okupacijos, patiems mums sako, kad jūs patys "Vilnių 1939 okupavote", dažnas diktatas, aiškinimai, pasipūtimas...

Jei tokio požiūrio nedemonstruotų, galima būtų sakyti, kad santykiai puikūs. Kas gal ir yra, nes dabar jau LENKAMS mūsų reikia ES, kai vis ko nors prisidirba.

Kaip kažkas pasakė, Želigovskis (Lucjan Żeligowski ) daug prisidėjo prie lietuvių tautos, kokai ji yra dabar, susiformavimo, ar bent pagreitino procesus . Panašiaianalogiją galima rasti Ukrainoje - niekas taip nesukonsolidavo per pirmuosius 25 metus nepriklausomybės ukrainiečių, kaip bendras priešas Putinas, kuris 2014 metais aneksavo Krymą.

Čia tikra tiesa, dėl lenkų sukūrėme Kauną kaip sostinę, kitais metais bus UNESCO naujas pasaulinis paveldas. Tai iš šitos pusės Vilniaus netektis išėjo į gera. Vistik, reikia teoriškai apsvarstyti ir kaip atrodytų Lietuva jei lenkai nebūtų 1921 m. pamiršę išeiti iš Vilniaus krašto.

Kai lenkai išvarė bolševikus iš Daugpilio, jie jo neaneksavo. Tą patį padarę su Vilniaus kraštu 1921, galėjome turėti PUIKIUS santykius tarpukariu, karines sąjungas, bet to DABAR nebūtų Astravo AE, nes siena galimai eitų kur nors 30 km. palei Minską.

1920 m. Lietuva amžiams neteko Gardino, Lydos, Seinų, Ašmenos, Vydžių, Pastovio, Breslaujos, Krėvos, Alšėnų, daugybės ežerų kaip Naručio, strateginės Ašmenos aukštumos ir Nemuno upės pietuose.

Ten liko senosios Lietuvos pilys, bažnyčios, archeologiniai paminklai, etnografiniai kaimai, geografiniai pavadinimai...

Šios teritorijos, miestai jau niekada nebus Lietuva, o valstybės sostinė bus jautrioje vietoje, su ATVIRU pasieniu be gamtos kliūčių. Nuo Ašmenos plynaukštės BEVEIK matosi Vilnius ir tai nėra taip jau PUIKU.

Deja, istorija neturi tariamosios nuosakos, o Dmowski nebuvo Manerheimas. Lenkų elitui pritrūko strateginio mąstymo gylio, mąstymo dešimtmečiams į ateitį, o ne isteriško mąstymo būdo paskatintos šiaminutinės taktinės pergalės. 1919-1920 tai buvo didelė atsikūrusi šalis, bet neišmintinga...

Didelę žalą lenkų mąstymui padarė pačių susikurta mąstymo teorija apie lenkų išskirtinumą, neva "Lenkai – Europos Kristus", o mums tai įvarė KOMPLEKSUS, nes buvome praradę patį švenčiausią miestą, apkramtytos išorinės sienos, atsirado nesaugumo, nepaditikėjimo, išdavystės baimė ir įtarumas... Lenkiško mesianizmo ideolgija ir buvo viena priežasčių isteriško, tarptautinių santykių geopolitikos prasme visai nepamatuoto tarpukario manevro į Vilnių. Tokia nedraugiška AVANTIŪRA mūsų visam regionui kainavo daug. Ir nereikia čia ieškoti TARIAMOS mūsų kaltės.

Trisdešimt metų kalba eina apie X, Q ir W legalizavimą, o ne apie diakritinius ženklus.
Net ir legalizavus W, tik vienas iš 100 ar 1000 Lietuvos lenkų norės užsiimti pakeisti pavardę ir turėti sveikatos pasikeisti visus dokumentus.
Tačiau kad dabar net nėra net tokios teisės. Tokius pavardžių keitimus Lietuvoje tvirtina tik teismas - tas aktualiau už užsieniečių ištekėjusioms moterims ir jų vaikams. Apie svetimų kalbų vardų rašybą yra atskira tema.

QWX nieko nesprendžia šioje "problemoje". Kabutėse, nes manau tai išpūstas burbulas, o ne problema. Lenkų pavardėse nėra nei Q, nei X. Žmogus, kurio pavardėje sz, ę, ą, ł, ż ir t.t., NIEKO negauna su ta viena W. Be to, didžiulė dalis Lietuvos lenkų pavardžių yra kokios nors Balandz, Katinel, Žvirbliukojt. Net jei jas užrašysime Bałądz, Katineł, Żwirbłiukojt, dėl to NĖ VIENAS jos savininkas netaps ereliu, liūtu, vanagu. Liks tas pats balandis, katinėlis, žvirbliukaitis, tik su didesniu ONORU, galutinai "suoriginalinta" rašyba ir išeikvotais administraciniais resursais.

Geriau jau žmonės pasidomėtų TIKRĄJA tu pavardžių reikšme, kilme, savo genealogija, gal tada ir daugelis problemų ir išgalvoto priešiškumo sumažėtų. Iš esmės, DIDELĖ dalis Lietuvos lenkų yra šimtą ar kelis šimtus metų lenkiškai kalbantys lietuviai. Kaip Adam Mickiewicz. Dėl to sutarus, problemos "STEBUKLINGAI" išsispręstų, nes tas FAKTAS visiems "STAIGA" paaiškėtų. Bet kad tokia tradicija, dėl to gal tik įdomiau. Tai kad ten užrašo Riešė – Rzesza, tebūnie.

Šiaip gi Lenkija didelė, faina, gražiai besivystanti šalis, su kuria turime KUO LABIAU draugauti. Gerai, kad tiesiame bendras autostradas, elektros linijas, dujotiekius, nutiesime geležinkelį, bendraujame, bendradarbiaujame, prekiaujame.

[Romas]

Čia su jumis 100% sutinku. (...) Yra visuomenėje nusižeminimo kompleksas, atsisakant visko, nes reikia susikuklinti.

Smagu girdėti, kad nuomonės sutampa.
Lietuvos istorijos laikotarpis nuo 1430 iki 1883 metų grįžtą (atsiranda) lietuvių kolektyvinėje sąmonėje. Tas paisreiškai įvaiitomis formomis - nuo Karolio Chodkevičiaus (Chodkiewicz) šlovinimo, ar Vilniaus dailės istorijos (ne tik lietuvių) iki 1907 metų viešinimo iki "Petro imperatorės"

Dvarai patys dažnai skleidė lietuvių kultūrą. Neatsitiktinai Tiškevičiai Plungės rūmus statydami įrašą į pamatus butely įdėjo ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba

Ten buvo mano sušaržavimas, panaudojant skirtingų laikų stereotipus. Dvarai tarpukario Lietuvoje irgi buvo ne itin myimi. Paimkim kaip pavyzdį kad ir Rietavo Oginskių dvaro istoriją po žemės reformos. Antra vertus Smetonos ir kitų tuometinių inteligentų žmonos dažnai buvo dvarininkaitės
Bet faktas,kad požiūris į dvarus keičiasi

Kodėl manote, kad patys lietuviai turime perimti ir PATYS SAU prisitaikyti 1920 metų lenkų traktuotę kas yra lietuviai, jų koncepciją kas yra lietuviai?

Taip nebuvo sakyta, priešingai - moaminėjau kad spalvos sutirštintos.
Tiesiog formuojantis tautai yra etapas, kai kažkas tampa didžiausia grėsme indentitetui. Tokiais buvo lenkai ,o ne rusai ar vokiečiai. Net jei ir ATR nebūtų žlugusi 1795 metais, ta priešprieša pasireikštų kai prasidėtų leituvių emancipacija. Ar tai būtų XIX a. tautų pavasaris (čekai ir slovėnai prieš vokiečius ar kroatai prieš italus), ar vėlesni laikai (slovakai prieš čekus ar kroatai prieš serbus)

Painiojamos PRIEŽASTYS su PASEKMĖM. Ne lietuvių valdžia buvo tiesmuka, o tai buvo paprasčiausia REAKCIJA

Čia reikėtų išsamiau padiskutuoti, bet nebuvo taip kad viena pusė absoliučiai gera, o kita - absoliučiai bloga. Tiesiod tai buvo ppriešpriešos laikas, kurė sutiprino tie du konfliktai dėl Vilnaius priklausomybės ir dėl žemės reformos.
Kaip kažkas pasakė, Želigovskis (Lucjan Żeligowski ) daug prisidėjo prie lietuvių tautos, kokai ji yra dabar, susiformavimo, ar bent pagreitino procesus . Panašiaianalogiją galima rasti Ukrainoje - niekas taip nesukonsolidavo per pirmuosius 25 metus nepriklausomybės ukrainiečių, kaip bendras priešas Putinas, kuris 2014 metais aneksavo Krymą.

Kartojamas pačių lenkų 1900-1920 metų naratyvas neva buvimas lietuviu, lietuviška veikla, kalba yra ANTILENKIŠKUMAS. Dar ir neva ruso paskatintas, nes lietuviai toks objektas, kurie neveikia laisvai ir nepriklausomai, ANE?

Ten buvo atsakymas apie rusofiliją. Kodėl Lietuvoje vis dar pasireiškia rusofilija, tai platesnės diskusijos objektas
Apie lietuvių - lenkų santykius šiame forume yra 30 puslapių tema, neverta čia kartotis

Rašyti vietoj Balandz kaip nors Bałądz yra
1. Nesąmonė, nes iš tiesiog lietuviškos pavardės (Balandzis) be galūnes, taptų neaišku kuo, bet "originaliu".
2. Lietuvių kalboje nėra visokių ł ir lietuvis neprivalo mokėti VISŲ EUROPOS KALBŲ diakritinių ženklų tarimą.
Turi būti užrašyta lietuviškom raidėm ir gramatika ir TAŠKAS.
3. Administracinė našta, išlaidos dėl siauros grupelės onoro ir egoistinių užgaidų. Gyvenam ir be to be problemų.

Trisdešimt metų kalba eina apie X, Q ir W legalizavimą, o ne apie diakritinius ženklus.
Net ir legalizavus W, tik vienas iš 100 ar 1000 Lietuvos lenkų norės užsiimti pakeisti pavardę ir turėti sveikatos pasikeisti visus dokumentus.
Tačiau kad dabar net nėra net tokios teisės. Tokius pavardžių keitimus Lietuvoje tvirtina tik teismas - tas aktualiau už užsieniečių ištekėjusioms moterims ir jų vaikams. Apie svetimų kalbų vardų rašybą yra atskira tema.

[Dundorfas]

Lietuvių tauta kaip ir visos kitos tautos susiformavo XIX a.iki XVIII a. antros pusės net nebuvo tokios koncepcijos kaip nacionalizmas. Dėkoti reikia susiformavusiai humanistinėms idėjoms, SPAUDAI, bužuazijos klasiai
Iki to visi tarnavo tarnavo savo ponui/valdovui, o ne tautai (feodalizmas). Ty kokio neraštingo valstiečio pasaulis - jo laukai, koks miestelis kur jis parduodavo/pirkdavo kažką, kas toliau tai ten nelabai rūpėjo, ty 10-30km spindulys.
Gi LDK žemių elitai sulenkėja buvo, surusėja, gal ten pavieniai atvejai ir buvo jau XIXa., įtakoti hunamistinių idėjų, bet didžiajai daliai šlėktos/elitų mužikų kalba buvo ne prioritetas. Kad imperinė Rusija suformavo lietuvių tauta tai čia nežinau, gal atlaisvino kažkur kaip priešstatą dominuojančiai lenkų bajorijai, bet Maskvos tikslas buvo surusinti visas tautas imperijos žemėse, juolab katalikus.
Lietuvybės idėjos labiausiai ėjo iš protestantiškos Mažosios Lietuvos, kur gyventojai buvo labiau išsilavinę, turtingesni mokėjo skaityti, nes pasak protestantų Šėtonas laikė žmonės tamsoje, kad negalėtų skaityti Biblijos.
Ty mes mužikų tauta, kuri turi gražias ir svarbias legendas (LDK) kurios turėjo labai daug įtakos lietuvių savimonės formavimuisi. IMHO daugiau nei didikai lietuvybės formavimuisi turėjo kunigai, nes jie mokėjo skaityti, buvo apsišvietę, katalikybė buvo priešprieša imperijos stačiatikių bažnyčiai ir jie buvo arti liaudės.

[PoDV]

Sutinku, kad irgi ne šventučiai buvome, kas lietė 19-20 amžių. Buvo bendras krašto ekonominis ir socialinis atsilikimas.

Gal ir nėra paradoksas ta rusofilija sovietmečiu. 20 amžiaus antroje pusėje, rusų kalba Lietuvoje buvo tikra lingua franca, nemažai žmonių atsimena "gerų dalykų" iš sovietmečio.

Anti lenkiškas sentimentas šiaip išlikęs Lietuvoje. Nemažai jaunimo esu girdėjęs juokaujant apie lenkus. Vilniaus kraštas iš vis gali pasirodyti neaišku ar priklauso ES (vaizdžiai kalbant). Lenkija irgi ne super turtingas kraštas (netgi kultūros/išsilavinimo požiūriu), tik pastarąjį dešimtmetį pradeda vietomis atrodyti kaip "tikri Vakarai".

[dangoraižistas]

Dar vienas dalykas - kai lietuviškai sakoma "Pirmoji Respublika", turima omeny 1918-1940 m. laikotarpis. Tuo tarpu Lenkijoje tas laikotapuis vadinasi "Druga Rzeczpospolita" (Antroji Respublika).

Čia su jumis 100% sutinku. Kodėl mes taip darome? Ai tiesa, tai parašiau pradžioje. Yra visuomenėje nusižeminimo kompleksas, atsisakant visko, nes reikia susikuklinti.

Kai kas jau keičiasi. Pvz. dvarai jau laikomi ne "lietuvių valstiečius engiančiu išnaudotojų ir polonizatorių irštvomis", o "kultūros židiniais. priartinusiais mūsų mylimą Tėvynę prie Europos".

O kas tą paskleidė? Tikriausiai ne komunistai su KLASIŲ KOVOS propoganda? Dvarai patys dažnai skleidė lietuvių kultūrą. Neatsitiktinai Tiškevičiai Plungės rūmus statydami įrašą į pamatus butely įdėjo ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Kūrė lietuviškas mokyklas, Biržuose bažnyčioje lietuviška lentelė, Rokišky prie bažnyčios Tyzenhauzai lietuviškai prašė ir taip toliau.

Tuo metu buvo didelė priešprieša su lenkais (kaip Bumblauksas sako - senlietuviais). Kai kurie lenkai naujos lietuvių tautos (litvomanų) atsiradimą laikė rusų iki vokiečių (Lietuvos Taryba) sugalvotu projektu, nukreiptu prieš lenkus. Čia, žinoma, sutirštinimas.

Toks aiškinimas skamba lyg 1920 kokio Roman Dmowski prakalba. Kodėl manote, kad patys lietuviai turime perimti ir PATYS SAU prisitaikyti 1920 metų lenkų traktuotę kas yra lietuviai, jų koncepciją kas yra lietuviai?

Yra visuomenėje tas nusižeminimo kompleksas, atsisakant visko, nes visada reikia susikuklinti, nusilenkti didelėms tautoms, išsilenkti.

Bet tą skatino ir lietuvių atgimimo bei valdžios teismuka antilenkiška laikysena, ypač po 1920 m. Vilniaus užėmimo ir 1922 m. žemės reformos.

Painiojamos PRIEŽASTYS su PASEKMĖM. Ne lietuvių valdžia buvo tiesmuka, o tai buvo paprasčiausia REAKCIJA į 1. Dukart užimtą Vilnių, Seinus. Nereikia painioti Žulikauskų su Manerheimais. 2. Perversmo Kaune rengimą ir kitą panašią antivalstybinę veiklą siekiant Lietuvos pavertimo Lenkijos provincija. 3. Kai kurių bajorų giminių Lietuvoje atvirą, piktybišką veikimą prieš valstybę, aktyviai remiant Lenkiją abipusio karšto karo metu ir beigi visokius žvalgybinius dalykus.

Atlaisvinus caro režimą, suklestėjus ekonomika ir tautinį atgimimą vos ne tapatinant su antilenkiškumu susidarė visos prielaidos rusofilijai.

Kartojamas pačių lenkų 1900-1920 metų naratyvas neva buvimas lietuviu, lietuviška veikla, kalba yra ANTILENKIŠKUMAS. Dar ir neva ruso paskatintas, nes lietuviai toks objektas, kurie neveikia laisvai ir nepriklausomai, ANE? Anot šios keistokos teorijos, bet kas, kas nesusilenkina, negieda kur nors palatvijy ar pajūry lenkiškai svientamarijo bažnyčioje, o bet ką daro gimtąja kalba, yra pats žiauriausias POLAKOŽERCAS (lenkų išgalvotas terminas save nuolat vaizduoti nukentėjusiais ir tuo pretekstu remiantis visur reikalauti sau išskirtinių sąlygų, privilegijų).

Paradoksas, bet lietuvių rusofilija buvo sustiprinta per sovietemetį. Ji kartais pasireiškia ir dabar, - pvz. draudimu kitų tautų atstovams (visų pirma lenkams) rašyti savo vardus ir pavardes originaliai,

Rašyti vietoj Balandz kaip nors Bałądz yra
1. Nesąmonė, nes iš tiesiog lietuviškos pavardės (Balandzis) be galūnes, taptų neaišku kuo, bet "originaliu".
2. Lietuvių kalboje nėra visokių ł ir lietuvis neprivalo mokėti VISŲ EUROPOS KALBŲ diakritinių ženklų tarimą.
Juo labiau, tampa absurdiška, nes Kęstutis galės būt, panašiai kaip dabar populiaru nonbinariai, ir Kęstučiu, ir Kėnstučiu, o Ąžuolas – Ounžuolu.
Nieks NUOLAT nespėlios ar ponas Barzda yra ponas Barzda, ar pan Bėzda. Turi būti užrašyta lietuviškom raidėm ir gramatika ir TAŠKAS.
3. Administracinė našta, išlaidos dėl siauros grupelės onoro ir egoistinių užgaidų. Gyvenam ir be to be problemų.

[dangoraižistas]

Čia yra šioks toks kognityvinis disonansas - pasiimam kas patogu, bet ignoruojame, kad nepatinka.

Ne. Yra visuomenėje nusižeminimo kompleksas, atsisakant visko, nea reikia susikuklinti.

Iš senosios Lietuvos norisi pasiimti sienas, bet nesinoti matyti kad lietuvia ten buvo mažuma.

Viduramžių valstybės NEBUVO demokratijos. Ne "daugumos" kažką valdė, o kas jėgą prilaikė.

1. Dinastija, kelios šeimos. Gediminaičiai – lietuviai ne gudai, dinastija lietuviška.

2. Aristokratija, ponai, diduomenė. Pažiūrėkite į HORODLĖS UNIJĄ. Joje visom ponų giminėm duoti herbai. Daugiau kaip 30 svarbiausių šeimų, iš jų tik viena ar dvi – ne iš DABARTINĖS LIETUVOS ribų ir tai iš kokios Lydos apylinkių, kur gyveno lietuviai. Tas matyti pagal jų TĖVONIJAS, pagal jų pavardes, kurios aiškiai lietuviškos. Turbūt nekils nors ginčytis, kad kokie nors Kęsgailalos, nesvarbu kaip tai iškraipysi, ar Kesgiello, ar Kensgailo, ar Kiasgailovič, NĖRA, NEBUS staiga baltarusis, ukrainietis, rusas. O jie kartu su Manvydais l, Goštautais ir dar keliasdešimt giminių buvo svarbiausi valstybėje 14-16 amžiuose, iškart po dinastijos.

3. Kariniai daliniai, įgulos. Rytuose dažnai skiedžiama apie Smolensko pulkus, patogiai nutylint, kad karine jėga užimtose teritorijose palikinėtos leičių įgulos. Dabar tai išvartoma kaip "nacionaliniai rusiški, gudiški daliniai".

Be to, yra kariuomenės surašymai, 1526 metų ir panašiai, kur tam tikros teritorijos skiria žirgų, tai žemaičiai duodavo tūkstančius, o visokie Vitebskai po 90. Oho, tai bent. Įdomu KĄ tai reiškė? Tikriausiai, kad "daugumos" viduramžiais valdė, o lietuviai buvo "mažumos"?

Beje, "mažumos" statusas IKI ŠIOL netrukdo dominuoti alavitams (10% gyventojų) Sirijoje, krikščionims Libane (20%) ir kt. O istorijoje tokių pavyzdžių ŠIMTAI.

Dižiuojamsi LDK, bet nutylima, kad lietuviai neturėjo savo rašto ir lietuvių dididkai tarpusavyje susirašinėjo kirilica rusiškai (rutėniškai) iki pat XVIII amžiaus.

UŽVAKAR rado Žygimanto laišką žmonai. Kažkaip nepanašu, kad JIS RAŠĖ kirilica.

Sąmoningai atkartojamas baltarusių lycvynystų naratyvas: lietuviai "beraščiai" arba rašė "baltarusiška" kirilica.

1. VISOS Europos šalys tais laikais rašė NE SAVO kalbomis. Savo kalbos jau naujųjų laikų atradimas. Prancūzai, vokiečiai rašė lotyniškai, anglai – prancūziškai, rumunai – kirilica. Lietuviai naudojo SLAVŲ SENAJĮ RAŠTĄ, kuris buvo TARPTAUTINIS, bet ne nacionalinis. Tai NĖRA konkreti rusų, baltarusių ar ukrainiečių kalba, bet bulgarų kalbos makedoniško dialekto pagrindu sukurtas bendras raštas. Beje, lenkai iki 16 am rašėsi lotyniškai. Ar dėl to derėtų jiems prikišti, kad jie buvo "mažuma" Italijos imperijoje?

2. Lietuviai rašė DAUGELIU KALBŲ, o ne "kirilica". Yra Algirdo graikiški laiškai, Vytauto lotyniški raštai, yra vokiški Kauno miesto senieji dokumentai. Lycvynystams labai patogu paimti TIK KIRILICĄ ir pamanipuliavus tuo, kad VISOS slavų kalbos iki šiol labai panašios, skiedalioti, kad tai neva "senoji baltarusių kalba".

3. Kuo čia dėti tie raštai, jei viduramžiais NEBUVO visuotinio raštingumo, o ikin15 amžiaus visoje valstybėje raštingi buvo TIK RAŠTININKAI? Juk ne Algirdas ten graikiškai rašė Konstantinopolio imperatoriui, ane? Raštingumas radosi palengva nuo 16 amžiaus, bet SPĖKIT KĄ, didikai vyko studijuoti ne į MINSKO AKADEMIJĄ ar Kijevo universitetą kirilicos, bet į Vakarų Europos univereitetus, kur mokėsi LOTYNIŠKAI.

16 amžiaus gale VISOJE LDK buvo gal 200 raštingų žmonių, kurie baigė universitetus ir vienuoliai raštininkai. Viskas. Kaskart kai lycvynystai išmeta šitą "raštingumo" kortą, net neaišku, ar labiau prajuokina, ar jau supykina, nes naudoja ypač dažnai kaip "pagrindinį" smūgį "kalbosams lėtuvysams-žėmaitėliajams" (kaip anie kgb pareigūnai vadina lietuvius).

Norisi gerti vandenį iš Juodosios jūros, bet nesinori sūraus skonio.

Tamstos fantazijos. Be to, žirgai negeria jūros vandens.

[Romas]

Nori pasakyti LIETUVA ir LITVA yra skirtingos sąvokos? Tu RIMTAI taip galvoji?

Čia yra šioks toks kognityvinis disonansas - pasiimam kas patogu, bet ignoruojame, kad nepatinka.
Iš senosios Lietuvos norisi pasiimti sienas, bet nesinoti matyti kad lietuvia ten buvo mažuma
Dižiuojamsi LDK, bet nutylima, kad lietuviai neturėjo savo rašto ir lietuvių dididkai tarpusavyje susirašinėjo kirilica rusiškai (rutėniškai) iki pat XVIII amžiaus.
Norisi gerti vandenį iš Juodosios jūros, bet nesinori sūraus skonio.

Iki neseno laiko Lietuvos istorija lietuviųsavimonėje buvo su kelių šimtemečių pertrauka (per to prisidėjo A.Šapokos "Leituvos istorija") - Lietuva klestėjo, kol valdė Vytautas. paskui buvo keli šimtmečiai labiau Lenkijos ir šiek tiek Lietuvos istorijos, Nauja Lietuva prasidėjo, kai atsirado Basanavičaius "Auszra". Vienu žodžiu buvo tokio sąlygos, kad lietuviai savo noru beveik atsisakė savo istorijos nuo 1430 iki 1883 metų, O kai LDK istoriją sau norsi pasisimti gudai, labai nustembama.
Dar vienas dalykas - kai lietuviškai sakoma "Pirmoji Respublika", turima omeny 1918-1940 m. laikotarpis. Tuo tarpu Lenkijoje tas laikotapuis vadinasi "Druga Rzeczpospolita" (Antroji Respublika).

Kai kelis dešimtmečius buvo atsisakoma kelių šimtmečių savo istorijos,tai ne trumpiau užtruks ją ir susigrąžinti.
Kai kas jau keičiasi. Pvz. dvarai jau laikomi ne "lietuvių valstiečius engiančiu išnaudotojų ir polonizatorių irštvomis", o "kultūros židiniais. priartinusiais mūsų mylimą Tėvynę prie Europos".

Manau prelegentas turėjo omeny, kad caras sukūrė Lietuvą kaip atsvarą lenkiškai kalbantiems ponams.

Tuo metu buvo didelė priešprieša su lenkais (kaip Bumblauksas sako - senlietuviais). Kai kurie lenkai naujos lietuvių tautos (litvomanų) atsiradimą laikė rusų iki vokiečių (Lietuvos Taryba) sugalvotu projektu, nukreiptu prieš lenkus. Čia, žinoma, sutirštinimas. Bet tą skatino ir lietuvių atgimimo bei valdžios teismuka antilenkiška laikysena, ypač po 1920 m. Vilniaus užėmimo ir 1922 m. žemės reformos.

Caro Rusija lietuvių atžvilgiu ėmėsi represijų ir tuo pat metu šiokių tokių ūkinių lengvatų bei inteligentams buvo stipendijos
Atlaisvinus caro režimą, suklestėjus ekonomika ir tautinį atgimimą vos ne tapatinant su antilenkiškumu susidarė visos prielaidos rusofilijai. Paradoksas, bet lietuvių rusofilija buvo sustiprinta per sovietemetį. Ji kartais pasireiškia ir dabar, - pvz. draudimu kitų tautų atstovams (visų pirma lenkams) rašyti savo vardus ir pavardes originaliai,

[Tomas]

Manau prelegentas turėjo omeny, kad caras sukūrė Lietuvą kaip atsvarą lenkiškai kalbantiems ponams. Vis tik toks argumentas nelaiko vandens, žinant tai, kad kol LT teritorijoje galiojo kalbos ir spaudos draudimai, būsimojoje Latvijoje vyko tautinės dainų šventės.

[sunkis]

Latvius ir Latviją sukūrė Rusijos caro administracija kaip atsvarą vietiniam Baltijos vokiečių elitui.

o ką Rusijos caro administracija kaip atsvarą Lenkų elitui sukūrė?

[sunkis]

Nori pasakyti LIETUVA ir LITVA yra skirtingos sąvokos? Tu RIMTAI taip galvoji?

O Deutschland ir Germany, Vokietija irgi skirtingos šalys?

Gal dar ir Vilnius ir Vilnia yra skirtingos? Kaip sako kagibistai – "nebuvo jokio Vilniusaso, tik pravo-slaviška Vilnia".

Žinojau, kad tokius briedus skleidžia licvynystai (pasislėpę rusiški kgbistai), bet kad jau ir patys lietuviai skleidžia? O va čia tai tikras LOL.

XVI amžiaus tekstas.
Man, norinčiam, gerbiamas ir mielas Skaitytojau, ką nors gera savo tėvų šaliai padaryti ar kuo nors jai pagelbėti, atiteko ir mano luomui priderantis, ir mūsų garsiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje paplitusiai katalikų Bažnyčiai ne tik puikus ir didžiai malonus, bet ir labai reikalingas darbas: jau seniai kunigo Vujeko, mokyto teologo jėzuito, parašytus ir surinktus ir visiems katalikams didelę paslaugą teikiančius, į čekų ir vokiečių kalbas išverstus pamokslus į savąją, mūsų, lietuvių, kalbą išversti ir visiems skaitymui pateikti.

O Latvijos išties iki 1918 nebuvo. Buvo Livonija, Lifliandija – pusė "Estijos", pusė "Latvijos". Estai neturėjo net pavadinimo šaliai, vadino save maaharvas, lietuviškai "tuteišiai", "(šitos) žemės gyventojai" (maa - žemė, dirva). Estonija vėlyvas. Latvija lygiai tas pats. Livonija vistik NĖRA Latvijos sinonimas, nes kilo nuo LYVIŲ, finų tautos, kalbėjusios panašia kaip estai kalba, tik aplinkybės neleido estams jų asimiliuot, tai būtų gal net RYGA estiška (miesto pavadinimas greičiausiai lyviškas, ne baltiškas).

na esme kad Mickevičius su Kosciuška irgi Lietuviai, kaip ir visi Baltarusijos/Lietuvos katalikai, kurie save dabar laiko lenkais. Tai manyčiau ne mūsų reikalas, kaip save traktuoja Latvijos gyventojai ir tikrai neturėtume kvestionuoti Latvijos kaipo tokios.

[dangoraižistas]

O Lietuva (ne Litwa ar Lituae) kada, atsirado?

Nori pasakyti LIETUVA ir LITVA yra skirtingos sąvokos? Tu RIMTAI taip galvoji?

O Deutschland ir Germany, Vokietija irgi skirtingos šalys?

Gal dar ir Vilnius ir Vilnia yra skirtingos? Kaip sako kagibistai – "nebuvo jokio Vilniusaso, tik pravo-slaviška Vilnia".

Žinojau, kad tokius briedus skleidžia licvynystai (pasislėpę rusiški kgbistai), bet kad jau ir patys lietuviai skleidžia? O va čia tai tikras LOL.

XVI amžiaus tekstas.
Man, norinčiam, gerbiamas ir mielas Skaitytojau, ką nors gera savo tėvų šaliai padaryti ar kuo nors jai pagelbėti, atiteko ir mano luomui priderantis, ir mūsų garsiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje paplitusiai katalikų Bažnyčiai ne tik puikus ir didžiai malonus, bet ir labai reikalingas darbas: jau seniai kunigo Vujeko, mokyto teologo jėzuito, parašytus ir surinktus ir visiems katalikams didelę paslaugą teikiančius, į čekų ir vokiečių kalbas išverstus pamokslus į savąją, mūsų, lietuvių, kalbą išversti ir visiems skaitymui pateikti.

O Latvijos išties iki 1918 nebuvo. Buvo Livonija, Lifliandija – pusė "Estijos", pusė "Latvijos". Estai neturėjo net pavadinimo šaliai, vadino save maarahvas, lietuviškai "tuteišiai", "(šitos) žemės gyventojai" (maa - žemė, dirva, rahvas - suaugęs vyras = suaugęs žemietis). Estonija vėlyvas. Latvija lygiai tas pats. Livonija vistik NĖRA Latvijos sinonimas, nes kilo nuo LYVIŲ, finų tautos, kalbėjusios panašia kaip estai kalba, tik aplinkybės neleido estams jų asimiliuot, tai būtų gal net RYGA estiška (miesto pavadinimas greičiausiai lyviškas, ne baltiškas).

[sunkis]

O tai sąvoka Latvija ne prie caro atsirado?

O Lietuva (ne Litwa ar Lituae) kada, atsirado?

[Tomizmas]

Venta teka vos ne per pusę Žemaitijos, nemanau, kad ji kažkada buvo "neapgyvendinta" Lietuvių.

Tai kad buvo. Žemaičiai ne taip jau baisiai seniai, tik prieš kelis šimtus metų, buvo asimiliuoti į lietuvišką etnosą ir savimonę. Iš tikrųjų tai asimiliacija net nėra pilna, kokia buvo pietinių sėlių, pietinių žiemgalių ar šiaurinių jotvingių atvejais (ten jokių atskiros, stipriai išreikštos savimonės, ar ypatingai išsiskiriančios tarmės požymių nebėra likę).

[Tomizmas]

Bet tai būtent, kad tas visko taupymas ir pirkimas ateičiai ir ne sau naudotis, tas bandymas kaip radom, taip palikti, yra būdingas pensininkams, gimusiems ir augusiems sssre, kurie jau nebeturi drąsos, energijos, o ne jaunimui. Tai tie žmonės realiai žino, kas yra neturėti pinigų arba negalėti beveik nieko nusipirkti.

Aišku, netikėjimą, kad ir Lietuvą galima ir reikia gerinti, galima leisti jaunimą į valdžią, galima racionaliai keisti žalingas tradicijas, tokie pensininkai skatina ir tarp jaunesnių. Suš... atsargumas, nepasitikėjimas, neracionalumas. Bet ir tai labiau būdinga kaimams, užkampiams, kaip koks Dūkštas, Skuodas, Naujoji Akmenė, Šalčininkai, Švenčionys, ir sssro mylėtojams.

Jo, aš pavyzdžiui niekad nepastebėjau, kad taip elgtųsi jauni žmonės. Seniau pasitaikydavo tarp pensininkų žmonių, kurie tai aiškindavo "jaunimo neatsakingumu", pvz. kai apie 2000 metus Lietuvoje prasidėjo masinis kompiuterių pirkimas, tai tekdavo išgirsti bendraamžių kalbas apie visokių bobučių pasipiktinimus dėl to, kad "nupirko tėvai brangų daiktą, o tu sėdi ir tarškini, vietoj to kad pataupytum". Matyt, deficitų patirtis darė savo.

Dabar tai realiai ir tarp pensininkų tas retai sutinkama. Va jau mano, ir manau daugumos forumečių (Y kartos) tėvai jau pradeda eiti į pensiją. Na bet tokio mąstymo "nenaudoti, palaukti kada prireiks, pataupyti, pasidėti" nepastebiu boomerių kartoje. Jie iš tikrųjų net vizualiai atrodo kitaip - aprangos stilius, veiklos gyvenime ir t. t. 90-aisiais pamenu 60-metes su skaromis ir sarafanais, jau kalbančiomis apie "smertį". Dabar tokio amžiaus žmonės ir kuria planus ateičiai, ir keliauja, ir rengiasi labai taip akivaizdžiai nesiskirdami nuo keliais dešimtmečiais jaunesnių žmonių.

Ir taip, be abejo, provincijoje tokie Užkalnio aprašyti dalykai būdingi labiau (nors su akivaizdžia nykimo tendencija). Natūralu, kad nauji vėjai visada provinciją pasiekia vėliau, bet vis tiek pasiekia.

SSSR'o mylėjimas tai čia toks dalykas, kuris labai kinta su ekonomine situacija. Kai 90-aisiais Lietuva buvo tikrai gilioje duobėje, daug kas dejavo kad "kolūkius sugriovė". 2000-aisiais dar dejuodavo iš inercijos. Po 2010 metų kai daug kas pradėjo gyventi žymiai riebiau, ypač kai prasidėjo masinė kelionių mada, kai praktiškai kiekvienas, net nedaug uždirbantis gali sau leisti kažkur išvažiuoti, kažką pamatyti (ko nebuvo 2000 metais), tai labai stipriai pradėjo mažėti SSSR nostalgijos. Sprendžiu pagal tėvų kartos žmones - tie patys žmonės, kurie 2000 metais ilgėdavosi SSSR, dabar visai komfortiškai jaučiasi nuvažiavę atostogų į Turkiją, nusipirkę smartfoną, suvalgę kokį kinietišką patiekalą... Panašus procesas, tik lėtesniais tempais, pastebimas netgi Rusijoje.

[manometras]

Bet tai būtent, kad tas visko taupymas ir pirkimas ateičiai ir ne sau naudotis, tas bandymas kaip radom, taip palikti, yra būdingas pensininkams, gimusiems ir augusiems sssre, kurie jau nebeturi drąsos, energijos, o ne jaunimui. Tai tie žmonės realiai žino, kas yra neturėti pinigų arba negalėti beveik nieko nusipirkti.

Aišku, netikėjimą, kad ir Lietuvą galima ir reikia gerinti, galima leisti jaunimą į valdžią, galima racionaliai keisti žalingas tradicijas, tokie pensininkai skatina ir tarp jaunesnių. Suš... atsargumas, nepasitikėjimas, neracionalumas. Bet ir tai labiau būdinga kaimams, užkampiams, kaip koks Dūkštas, Skuodas, Naujoji Akmenė, Šalčininkai, Švenčionys, ir sssro mylėtojams.

[Tomizmas]

Užkalnio straipsniai dauguma temų yra tikrai labai geri, aišku ne visada sutinku su jo nuomone, bet kokie 80% jisai pastebi labai teisingus dalykus. Ir dar rašymo stilius, kai kartais prajuokina netgi isterišku juoku Arogancijos kažkaip net nepastebiu.

Būtent šiame straipsnyje su distanciniais pulteliais celofane, suvyniotais kilimais, rūbais "pagrabui" ir amžinu laukimu "ypatingų progų" apsirengti normalų rūbą, atpažinau nemažai realių žmonių, pagrinde vyresnio amžiaus, daug kurie jau aname pasaulyje. Čia yra kažkas patologiško, kai daiktas nuperkamas ne naudojimui, o pasidėjimui, kol morališkai ar net fiziškai pasensta. Ir niekam neleidžiama prie jo net prisiliesti, tarsi tai būtų kažkas sakralinio, nes "už didelius pinigus pirkta" (t. y. kokie 300 - 500 senaisias litais). Tarkim, kokia nauja skalbimo mašina "tegul dar pastovi, kol nauja, aš rankomis išsiplausiu". Tai kam tada pirkti, jeigu nenaudoji?

Rūbų ar net karstų būsimoms laidotuvėms pirkimas iš viso skamba kaip kažkas klaikaus, vos ne kaip savos mirties artinimas tyčia. Tokio "papročio" nesupratau ir geriau jo matyt nesuprasti (nors dabar jis praktiškai išnykęs).

Kai litai buvo keičiami į eurus, tai atrodė, kad tuoj bus pasaulio pabaiga, badas, niekas nebus įperkama, bus baisu ir visi mirs (kaip nuo skiepų). Iš ankstyvos vaikystės dar pamenu, kaip žmonės kelis metus po nepriklausomybės viską skaičiuodavo rubliais. Tai skaičiavimas litais irgi tęsėsi labai ilgai, išnyko gal tik kokiais 2018 metais. Visi liko gyvi, niekas badu nemirė, visi kaip turėjo, taip turi tą patį apsirūpinimo kiekį. Bet vis tiek priminus, kaip tada dejavo, sako "o dabar labai viskas brangu, neįperkama!!!" nors kažkodėl gi ĮPERKA - ir smartfonai, ir mašinos, ir euroremontai namie, ir į keliones važinėja, ir valgo ne duoną su vandeniu, bet visokias picas, mocarelas ir t. t. Bet vis tiek NEĮPERKAMA. Šitą NEĮPERKAMA nuolat girdžiu nuo vaikystės, ir kažkodėl iš žmonių, kurie netgi nutukę nuo "blogo gyvenimo". Nelabai sutelpa galvoje toks žodžių ir realybės neatitikimas.







Šiaip gal ne visai iš tos temos, bet pastebėjau įdomią tendenciją nuo kokių 2010 metų - žmonės vis daugiau pradėjo kalbėti apie savo laiką, ir jį vertinti. Dar apie kokius 2000 metus tokia sąvoka kaip "mano laikas" daug kam neegzistavo ir niekas jo labai netaupė. Iš kai kurių vadovų darbuose teko girdėti tokį pasakymą su nusivylimo gaidele, kad "nieko dabar papildomai į darbą neprisiprašysi - seniau chebra per galvą versdavosi, kad tik papildomai padirbti, o dabar kažkokie hanarovi, visiems savas laikas baisiai rūpi".

[Romas]

Tame Užkalniui būdingame arogancijos sraute yra ir taiklių pastebėjimų apie lietuvių charakterį

Delfi.lt 2021.11.03
A.Užkalnis
Viena frazė, kuri pasmerkia Lietuvą ir jos žmones

Kodėl lietuviai pasmerkti likti amžinais atsilikėliais, o Lietuva - tamsia provincija? (...)

Štai tas posakis, tas kvailų ir bailių atodūsis, kuriame visa lietuvių tautos lepšiška bejėgystė ir inercija.
„Kaip radom, taip ir paliksim.“

Yra šio posakio daug variantų, visi toksiški.
„Už kiek pirkau, už tiek parduodu“ (nes pelnas yra gėdingas), „būk biškį paprastesnis, neišsišok“ (negalvok, kaip pasiekti daugiau – lygiuokis į nevykėlius), „septynis kartus pamatuok, dešimtą – kirpk“ (būk neurotiškai atsargus, viskuo abejok, geriau juk šimtąkart smirdėti vietoje, negu nors sykį kažkur eiti ir suklysti), „ką aš žinau“ (nežinau ir sužinoti nenoriu, domėtis nesiruošiu, man neįdomu), nepersistenk, neperlenk lazdos, palūkėk, neskubėk ir būsi pirmas, kitoniškai = nežmoniškai, ir taip toliau, iki begalybės.
(...)

Negerai yra ir tada, kai vaikas flomasterių neišima iš dėklo ir popierių palieka baltą – taupo ateičiai. Taip, čia panašu į tuos, kas distancinio valdymo pultelius įvelka į polietileno pakelį, o kilimą laiko suvyniotą prie sienos, kad nesidėvėtų. Arba tuos, kurie geriausią drabužį taupo ypatingai progai, kuri niekada neateina.

Lietuvoje tokių suaugusių nediagnozuotų ligoniukų ir traumuotųjų yra dauguma, net kritinė masė. Baisiausia jiems – permainos. Tai neracionali ir liguista permainų baimė, kuri turi net terminą: metateziofobija, yra lietuvių tautos nacionalinė epidemija. (...)

https://m.delfi.lt/ringas/article.php?id=88581183