Labas rytas irgi su pergale Olimpiadoje, be abejo. Kad jau visų akys ir širdys prikaustytos prie ekranų seka fizinius žmonijos pasiekimus, tai šiandien rubrikoje “toli toli, už jurių marių” praleisime nuobodžią ekonomiką ir šnekėsime vien tik tauriųjų metalų įtaką valstybės valdyme. Perspėju - bus istorinių faktų.
#ToliToliUzJuriuMariu
___
Auksas auksu žiba
Yra tokia istorija. 1948 metais Italijos krikdemai nugalėjo rinkimuose jungtinį komunistų ir bendro pobūdžio kairiųjų Front’ą, daugiau mažiau valdžiusį Italiją 1944-46 metais. Nugalėtieji šaukė “iš mūsų pavogė rinkimus!” (kur aš tai girdėjau?) ir visokeriopai kaltino. Prie viso to šūdų katilo, vienam neo-fašistui, tokiam Antonio Pallante, šovė į galvą šauti į galvą didžiausiam Italijos komunistui Palmiro Togliatti. Čia vėl istorija kartojasi (pre-kartojasi?...), šaut šovė, nepataikė, bet kiek mažiau nepataikė. Togliatti, beje, buvo komunistas iš didžiosios “K” - asmeninis Josifo ir Lavrentijaus draugelis, priėmęs Sovietų Sąjungos pilietybę dar 1930-ais metais. Jeigu ką, tai dar dabar Rasiejoj yra visai nemažas miestas, pakrikštytas italo garbei - Toljatis vadinasi, jame AutoVAZ’as gyvena.
Bet nenukrypkime. Taigi il grande comunista be sąmonės išdardėjo į ligoninę, o darbininkų klasė pasiruošė jei ne šturmu imti Kapitolijų, tai bent jau visokeriopai griauti ir pyzdinti kapitalistinį materializmą.
Tuo pačiu metu Italijos dviratininkų komanda pirmą kartą per 10 metų dalyvavo prestižiškiausiose daugiadienėse lenktynėse Tour de France. 1938-ais metais jas laimėjęs Italų pažiba Džino Bartali (dar žinomas, kaip “Teisuolis”, griežtas katalikas, lygiomis dalimis anti-fašistas ir anti-komunistas), nors ir laimėjo pirmąjį 1948-ųjų etapą, bet jautėsi neužtikrintai ir po 12 etapo, atsilikinėdamas nuo lyderio daugiau kaip 20 minučių, jau ketino apleisti lenktynes. Tačiau tą naktį jam paskambino Italijos naujai išrinktas premjeras ir išmaldavo, kad Bartali bent jau pabandytų laimėti jei ne turą, tai bent jau vieną kitą etapą, idant būtų galima nukreipti įtūžusios tautos dėmesį nuo pasikėsinimo temos į nacionalinį pasididžiavimą. Bartalis pažadėjo, ir žodžio laikėsi 110 procentų - laimėjo 13, 14 ir 15 etapus, perėme “maillot jaune”, ir po savaitės laimėjo visą turą.
Euforija apėmė tautą, maištai nublėso ankstyvoje stadijoje, ir katalikiška-konservatoriška vyriausybė išsilaikė bei sėkmingai persirinkinėjo sekančius 20+ metų, su kiekviena iteracija įvaldydama vis didesnį nekompetencijos ir korupcijos lygį, bet mes ne apie tai. Galima ginčyti, kad 1948 maišto nuraminimui daugiau įtakos turėjo po kelių dienų iš komos pabudęs Palmiras, ir padiktavęs kvietimą nuimti gazą, bet šiandieną mus labiausiai dominantis faktas išlieka - valdžia prašė rezultato iš šalį atstovaujančio sportininko idant išspręstų savo problemas.
Italija tikrai nebuvo ir nėra vienintelė, rėmusis ant atletų pečių. XX-tame amžiuje išpopuliarėjus tarptautinėms sportinėms rungtims Hitleris buvo ko gero vienas iš pirmųjų užjautęs propagandinį internacionalinių pergalių potencialą (rekomenduoju prieš miegą paklausyti fiurerio postringavimo 1936 Berlyno Olimpinių atidaryme). Visos kitos autokratinės valdžios, kairios ar dešinios, irgi kultivavo maksimalų nacionalinį pasididžiavimą “mūsų berniukais” (moterys-laimėtojos idealogiškai dešiniesiems netiko, taigi buvo labiau komunistinių diktatūrų arkliukas). Šaltojo karo metais tarptautinės varžybos, ir Olimpiada ypač, tapo dar vienu kovos lauku tarp Rytų ir Vakarų. Beje, būtent dėl Sovietų naglo melavimo girdi “mes siunčiame rungtis paprastus, kaip trys kapeikos, gamyklų darbininkus”, Olimpiada, turėjusi būti neprofesionalių sportininkų rungties vieta, buvo atidaryta profesionalams (t.y. tiems, kurie gauna pagrindinį pragyvenimo atlygį iš sporto) ir tiesiog tapo konkurentu Pasaulio Čempionatams. Neseniai Vikas Vikutauskas rašė apie Rytų Vokietijos farmacinius eksperimentus su šalies atstovais. Dar pamenam Rusijos Pederacijos kovą dėl teisės šalies sportininkams dalyvauti 2020 Tokijuje, nepaisant masyvaus dopingo skandalo (Olimpinis Komitetas leido su minimaliom išlygom), o po to - 2024 Paryžiuje, nepaisant karo Ukrainoje (Olimpinis Komitetas vėl leido, tik su biškį daugiau išlygų).
O dabar atsukime akinius į pagrindinę rubrikos dalyvę - Kinijos Leudies Respubliką (PRC). Kaip gi tę pas juos su tom pergalėm? Oficialus Kinijos Olimpinis tikslas visuomet, be jokios išimties, yra laimėti daugiausiai medalių. Programa minimum. Pasiekta, tiesa, tik vieną kartą, ir tai ne pilnai. 2008 metais, visai atsitiktinai - Beidžine, Kinijos Olimpinė komanda surinko daugiau aukso pakabukų, nei JAVų komanda, bet absoliučiame medalių skaičiuje vistiek prašiko pirmąją vietą. 2012-ais - antra vieta su nemažu atsilikimu nuo JAVų, 2016 per plauką iškopė į antrą poziciją bendru skaičiumi, bet auksų vistiek daugiau Britanija nusitempė. 2020-tais vėl prapiso prakeiktiems JAVams ir liko antri. Na o šiemet ką - kol kas turi daugiausiai auksų, bet rungtynės dar nesibaigė.
Bendrai Kinija, turėdama beveik 18% pasaulio populiacijos ir mesdama masyvius resursus, niekaip nesurenka daugiau, kaip 8-9% bendro pergalių skaičiaus. Palyginimui:
Jei nepastebėjote, PRC atletai niekuomet neduoda nesupervizuojamų intervių niekam, išskyrus valstybinius Kinijos kanalus. Vienetai perbėgusių į Vakarų šalis irgi retai kalba, bet pro sukąstus dantis laikas nuo laiko prasitaria pavyzdžiui apie specialiose sporto stovyklose praleistą visą vaikystę, kuri apsiribojo sportu, valgymu ir miegojimu. Tiesa sakant, tas vaikiškų sportinių lagerių naratyvas išlenda taip dažnai, ir yra toks vienodas, kad net neturint didesnių įrodymų, nei žmogiškasis liudijimas, nori nenori turi būti priimtas už gana rimtą pinigą.
Egzistuoja gana garsiai išreiškiama nuomonė, kad būtent tie sporto konclageriai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Kinija vis dar neišlipa į potencialų galimybių horizontą - manoma, kad vaikai stovyklose yra tiek nudrožiami, jog nepaisant tobulo technikos išmokimo ir motyvacinės indoktrinacijos, jų kūnai pasiekus brandą jau būna pernelyg fiziškai nudėvėti. Kaip antrinis argumentas, tai turi nemažą sąskambį su mums gerai žinomais atvejais: toli pavyzdžių neieškant, Arvydas Sabonis dar būdamas 17 metų jau buvo taip “dėl komandos, dėl draugų” suvaręs sausgysles, kad tai labai smarkiai atsiliepė visoje tolimesnėje jo karjeroje, nepaisant gydymo geriausiose JAVų klinikose. Kitas pavyzdys būtų Japonijos Imperinės Armijos būsimųjų karininkų “valios ir kūno ugdymo badavimu” doktrina, kurios pasekmė - WWII kariavę bet kokį alkį išmokę išgyventi karininkai-neūžaugos, tiesiogine to žodžio prasme 20-30 cm žemesni nei jų vadovaujami kareiviai.
Taip pat girdisi nemažai pasisakymų, atseit lūkesčius nuvylę sportininkai yra smarkiai baudžiami, bet įrodymų realiai nėra, tad būčiau linkęs pernelyg nesureikšminti tokių kalbų. Prisiminkime, kad ir Vakaruose rezultato neparodę atletai netenka publikos dėmesio ir finansavimo šaltinių, kas kartais išsiverčia į labai liūdnus dalykus, įskaitant ir savižalojimą bei savižudybes.
Na o dabar pasinerkime į smagiausią dalį: dopingą! Beje, ar žinote, kad galutinai dėl “substancijų naudojimo” draudimo sporto federacijos apsisprendė tik 60-ųjų viduryje, ir tai tik per plauką? Įsivaizduojate, kokius monstrus atletus šiandien turėtume, jei sprendimas būtų nuėjęs kiton pusėn! Na ir dar vienas trivia faktas - pirmas, netekęs olimpinio medalio dėl “substancijų” buvo švedas pentatlonininkas, kuris prieš rungtį pripiso alaus, ir vistiek laimėjo sidabrą.
Kol kas dėl dopinimosi prašiktų olimpinių medalių skaičiumi absoliučiai pirmauja Rusija - 46 vnt iš 159 atimtų medalių. Jeigu skaičiuoti visas 15 buvusių Sovietijos šalių, bendras skaičius bus 97 iš 159, t.y. 61% (Lietuvos “indėlis” - 1 vnt).
Kinija praradus iš viso tik 4 (JAV’ai - 10). Atrodytų neblogai, jei ne Didžioji Dopingo Kontroversija. Yra, žinote, tokia organizacija WADA, viena iš Tarptautinio Olimpinio Komiteto (IOC) sudedamųjų dalių. Tai štai ta organizacija yra atsakinga už dopingo kontrolę, bet kliaunasi ir olimpinių šalių vidinėmis organizacijomis. Ir tas kliovimasis yra kind of OK - negali gi IOC finansuoti pastovių tikrinimų visame pasaulyje. Tol, kol nacionalinės agentūros nepraranda reputacijos. Arba kitos jėgos nepaspaudžia reikiamų mygtukų. Taip po 2008 Rusijos “intervencijos” Sakartvele, WADA staiga pertikrino Beidžino olimpinėse surinktus pavyzdžius, ir diskvalifikavo 11 ruskių. Rasiejos agentūra gavo pyzdakų, bet nepaklausė, ir 2012 olimpinėse diskvalifikavosi dvigubai tiek šalies “atletų”. Išvados buvo padarytos, susitarimai pasiekti, ir tolimesnėse Olimpiadose Rasieja taip smarkiai nebepapuolė. Kinijai užteko vieno “skambučio”. 2008 - savo pačių organizuotose - olimpinėse PRC neteko 3 aukso medalių. Daugiau? Ne, po to buvo tik “įtarimai”. Tiesa sakant, gana daug įtarimų. Netgi kelios dešimtys. Bet WADA kiekvieną kart paskelbdavo, kad visus iki vieno “nuodugniai ištyrė CHINADA, ir pateikė įrodymus, kad be pagrindo”. Nu ar ten faktas yra, bet mitiguojančios aplinkybės ir fsio takoje. No harm - no foul, skirstykitės. Bet vat nepavyk tu man šitaip, po Tokijo olimpinių 23 PRC plaukikų (pusės komandos) testai grįžo pozityvūs tam pačiam steroidui. CHINADA prisėdo, peržiūrėjo, ir 2023 metais pareiškė “it’s cool, baby, visi 23 sportynykai prieš kelionę įšovė po burgerį tame pačiame Beidžino fastfude; burgeriuose buvo steroidais pašlakstyta jautiena; soriukas, daugiau taip nedarysim, burgerinę jau suspardėm ir padegėm”. Kolektyvas, I shit you not, oficialus paaiškinimas buvo “suvalgė burgerį”. Bet ne čia nuostabiausia - nuostabiausia, kad WADA net antakių nepakėlė ir paaiškinimą priėmė. Gi nieko keisto, kad totalitarinės šalies sportininkai prieš pat kelionę į olimpiadą rado laiko maloniai susibėgti ganėtinai užkampyje esančiame hesburgerio atitikmenyje, ir pasivaišinti neabejotinai sportiniame meniu rekomenduojamais dietiniais burgeriokais. Visi taip daro, nu?? Prieš pat Paryžiaus susibėgimą išplaukė dar dviejų plaukikų (dalyvaujančių Olimpiadoje) steroidais sutepti rezultatai. CHINADA išsitraukė trafaretą, parašė “apsinuodijimas kontaminuotu maistu” ir išsiuntė WADAi. WADA pavartė popierius, pamatė, kad precedentas yra, ir nieko nedarė, nes nx vargintis. Plaukikai lai plaukia.
JAVai tačiau nusprendė nebetylėti ir pradėjo savo tyrimą. Bet tokie tyrimai labai užtrumpina visas taip vadinamas tarptautines organizacijas (prisiminkime peripetijas dėl Lietuvos Futbolo Federacijos ir maksimaliai gynybinę IFA poziciją). Tarptautinis Olimpinis Komitetas iš karto išreiškė “susirūpinimą dėl kišimosi ne į savo reikalus”. Tyrimui įsibėgėjant ir vis labiau skambant kelioms šiuo metu Olimpiadoje dalyvaujančių PRC plaukikų pavardėms, IOC perėjo iš rūpinimosi į puolimą - prieš pat Olimpiadą ne tai, kad išplatino pareiškimą, bet labiau “davė žinoti”, kad jeigu JAVai tęs tyrimą (būtent “tęs”, nes ką suras tai jau ir taip aišku), tai bus atšaukta Solt Leik Sičio teisė rengti 2034 Žiemos Olimpiadą. Šachas ir matas mormonams.
JAVai vietoje atsakymo pateikė Kongresui svarstyti įstatymo projektą, kuriuo Office of National Drug Control Policy (persiprašau, nesugebėjau prasmingai išversti) būtų suteikta teisė be didelių tampymųsi nutraukti numatytą finansinę paramą WADA “jeigu pastaroji nesugebės užtikrinti sąžiningos reprezentacijos”. Reikia pastebėti, kad JAVai yra absoliučiai didžiausias oficialus kontributorius IOC ir WADA biudžetuose. Pavyzdžiui šiais metais WADA gavo 3,7 liamo žalių, o sekantiems yra numatyta 3,8 liamo.
Štai tokios peripetijos Didžiajame Sporte. O kaip jūs? Labai seratoninas pakyla, kai feisbukėje perskaitot (nes vistiek niekas tų atletinių nesamonių nežiūri net per teliką, ne fūlė gi), jog jums literaliai nepažįstamas žmogus tik per Marytės kūšplaukį neatplaukė pats pirmas? Man tai visai smagu būna, kad ir trumpam.
O kad būtų lengviau pakomentuoti, štai jums tiesiog kurviškai saldus abrozdėlis iš tos pačios Landzbergerio kolekcijos. Metai 1986, vadinasi plakatas “Siekiu atnešti šlovę tėvynei” (“Wo wei zuguo zheng guangrong”). Manau, kad itin švelnus būsimų siekėjų amžius irgi priešdiabetinis nutukimas specialiai parinktas parodymui, kurioje vietoje baigėsi laiminga vaikystė ir prasidėjo sportinio kankinimo stovyklos.
Apatinėje abrozdėlio dalyje galite įžvelgti pora Kinijos laimėtų aukso medalių iš 1984 Los Andželo Olimpinių.
Ačiū už kantrybę, laikinam, komentuojam. Nu ir pasportuoti nepamirškit, sako sveika, kai nepadaugini.
#ToliToliUzJuriuMariu
___
Auksas auksu žiba
Yra tokia istorija. 1948 metais Italijos krikdemai nugalėjo rinkimuose jungtinį komunistų ir bendro pobūdžio kairiųjų Front’ą, daugiau mažiau valdžiusį Italiją 1944-46 metais. Nugalėtieji šaukė “iš mūsų pavogė rinkimus!” (kur aš tai girdėjau?) ir visokeriopai kaltino. Prie viso to šūdų katilo, vienam neo-fašistui, tokiam Antonio Pallante, šovė į galvą šauti į galvą didžiausiam Italijos komunistui Palmiro Togliatti. Čia vėl istorija kartojasi (pre-kartojasi?...), šaut šovė, nepataikė, bet kiek mažiau nepataikė. Togliatti, beje, buvo komunistas iš didžiosios “K” - asmeninis Josifo ir Lavrentijaus draugelis, priėmęs Sovietų Sąjungos pilietybę dar 1930-ais metais. Jeigu ką, tai dar dabar Rasiejoj yra visai nemažas miestas, pakrikštytas italo garbei - Toljatis vadinasi, jame AutoVAZ’as gyvena.
Bet nenukrypkime. Taigi il grande comunista be sąmonės išdardėjo į ligoninę, o darbininkų klasė pasiruošė jei ne šturmu imti Kapitolijų, tai bent jau visokeriopai griauti ir pyzdinti kapitalistinį materializmą.
Tuo pačiu metu Italijos dviratininkų komanda pirmą kartą per 10 metų dalyvavo prestižiškiausiose daugiadienėse lenktynėse Tour de France. 1938-ais metais jas laimėjęs Italų pažiba Džino Bartali (dar žinomas, kaip “Teisuolis”, griežtas katalikas, lygiomis dalimis anti-fašistas ir anti-komunistas), nors ir laimėjo pirmąjį 1948-ųjų etapą, bet jautėsi neužtikrintai ir po 12 etapo, atsilikinėdamas nuo lyderio daugiau kaip 20 minučių, jau ketino apleisti lenktynes. Tačiau tą naktį jam paskambino Italijos naujai išrinktas premjeras ir išmaldavo, kad Bartali bent jau pabandytų laimėti jei ne turą, tai bent jau vieną kitą etapą, idant būtų galima nukreipti įtūžusios tautos dėmesį nuo pasikėsinimo temos į nacionalinį pasididžiavimą. Bartalis pažadėjo, ir žodžio laikėsi 110 procentų - laimėjo 13, 14 ir 15 etapus, perėme “maillot jaune”, ir po savaitės laimėjo visą turą.
Euforija apėmė tautą, maištai nublėso ankstyvoje stadijoje, ir katalikiška-konservatoriška vyriausybė išsilaikė bei sėkmingai persirinkinėjo sekančius 20+ metų, su kiekviena iteracija įvaldydama vis didesnį nekompetencijos ir korupcijos lygį, bet mes ne apie tai. Galima ginčyti, kad 1948 maišto nuraminimui daugiau įtakos turėjo po kelių dienų iš komos pabudęs Palmiras, ir padiktavęs kvietimą nuimti gazą, bet šiandieną mus labiausiai dominantis faktas išlieka - valdžia prašė rezultato iš šalį atstovaujančio sportininko idant išspręstų savo problemas.
Italija tikrai nebuvo ir nėra vienintelė, rėmusis ant atletų pečių. XX-tame amžiuje išpopuliarėjus tarptautinėms sportinėms rungtims Hitleris buvo ko gero vienas iš pirmųjų užjautęs propagandinį internacionalinių pergalių potencialą (rekomenduoju prieš miegą paklausyti fiurerio postringavimo 1936 Berlyno Olimpinių atidaryme). Visos kitos autokratinės valdžios, kairios ar dešinios, irgi kultivavo maksimalų nacionalinį pasididžiavimą “mūsų berniukais” (moterys-laimėtojos idealogiškai dešiniesiems netiko, taigi buvo labiau komunistinių diktatūrų arkliukas). Šaltojo karo metais tarptautinės varžybos, ir Olimpiada ypač, tapo dar vienu kovos lauku tarp Rytų ir Vakarų. Beje, būtent dėl Sovietų naglo melavimo girdi “mes siunčiame rungtis paprastus, kaip trys kapeikos, gamyklų darbininkus”, Olimpiada, turėjusi būti neprofesionalių sportininkų rungties vieta, buvo atidaryta profesionalams (t.y. tiems, kurie gauna pagrindinį pragyvenimo atlygį iš sporto) ir tiesiog tapo konkurentu Pasaulio Čempionatams. Neseniai Vikas Vikutauskas rašė apie Rytų Vokietijos farmacinius eksperimentus su šalies atstovais. Dar pamenam Rusijos Pederacijos kovą dėl teisės šalies sportininkams dalyvauti 2020 Tokijuje, nepaisant masyvaus dopingo skandalo (Olimpinis Komitetas leido su minimaliom išlygom), o po to - 2024 Paryžiuje, nepaisant karo Ukrainoje (Olimpinis Komitetas vėl leido, tik su biškį daugiau išlygų).
O dabar atsukime akinius į pagrindinę rubrikos dalyvę - Kinijos Leudies Respubliką (PRC). Kaip gi tę pas juos su tom pergalėm? Oficialus Kinijos Olimpinis tikslas visuomet, be jokios išimties, yra laimėti daugiausiai medalių. Programa minimum. Pasiekta, tiesa, tik vieną kartą, ir tai ne pilnai. 2008 metais, visai atsitiktinai - Beidžine, Kinijos Olimpinė komanda surinko daugiau aukso pakabukų, nei JAVų komanda, bet absoliučiame medalių skaičiuje vistiek prašiko pirmąją vietą. 2012-ais - antra vieta su nemažu atsilikimu nuo JAVų, 2016 per plauką iškopė į antrą poziciją bendru skaičiumi, bet auksų vistiek daugiau Britanija nusitempė. 2020-tais vėl prapiso prakeiktiems JAVams ir liko antri. Na o šiemet ką - kol kas turi daugiausiai auksų, bet rungtynės dar nesibaigė.
Bendrai Kinija, turėdama beveik 18% pasaulio populiacijos ir mesdama masyvius resursus, niekaip nesurenka daugiau, kaip 8-9% bendro pergalių skaičiaus. Palyginimui:
- - JAVai - 4% pasaulio populiacijos, 11-13% medalių;
- - Rusija - mažiau, kaip 2% populiacijos, 6-7% medalių;
- - Indija - irgi 18% populiacijos, 0,7% medalių;
Jei nepastebėjote, PRC atletai niekuomet neduoda nesupervizuojamų intervių niekam, išskyrus valstybinius Kinijos kanalus. Vienetai perbėgusių į Vakarų šalis irgi retai kalba, bet pro sukąstus dantis laikas nuo laiko prasitaria pavyzdžiui apie specialiose sporto stovyklose praleistą visą vaikystę, kuri apsiribojo sportu, valgymu ir miegojimu. Tiesa sakant, tas vaikiškų sportinių lagerių naratyvas išlenda taip dažnai, ir yra toks vienodas, kad net neturint didesnių įrodymų, nei žmogiškasis liudijimas, nori nenori turi būti priimtas už gana rimtą pinigą.
Egzistuoja gana garsiai išreiškiama nuomonė, kad būtent tie sporto konclageriai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Kinija vis dar neišlipa į potencialų galimybių horizontą - manoma, kad vaikai stovyklose yra tiek nudrožiami, jog nepaisant tobulo technikos išmokimo ir motyvacinės indoktrinacijos, jų kūnai pasiekus brandą jau būna pernelyg fiziškai nudėvėti. Kaip antrinis argumentas, tai turi nemažą sąskambį su mums gerai žinomais atvejais: toli pavyzdžių neieškant, Arvydas Sabonis dar būdamas 17 metų jau buvo taip “dėl komandos, dėl draugų” suvaręs sausgysles, kad tai labai smarkiai atsiliepė visoje tolimesnėje jo karjeroje, nepaisant gydymo geriausiose JAVų klinikose. Kitas pavyzdys būtų Japonijos Imperinės Armijos būsimųjų karininkų “valios ir kūno ugdymo badavimu” doktrina, kurios pasekmė - WWII kariavę bet kokį alkį išmokę išgyventi karininkai-neūžaugos, tiesiogine to žodžio prasme 20-30 cm žemesni nei jų vadovaujami kareiviai.
Taip pat girdisi nemažai pasisakymų, atseit lūkesčius nuvylę sportininkai yra smarkiai baudžiami, bet įrodymų realiai nėra, tad būčiau linkęs pernelyg nesureikšminti tokių kalbų. Prisiminkime, kad ir Vakaruose rezultato neparodę atletai netenka publikos dėmesio ir finansavimo šaltinių, kas kartais išsiverčia į labai liūdnus dalykus, įskaitant ir savižalojimą bei savižudybes.
Na o dabar pasinerkime į smagiausią dalį: dopingą! Beje, ar žinote, kad galutinai dėl “substancijų naudojimo” draudimo sporto federacijos apsisprendė tik 60-ųjų viduryje, ir tai tik per plauką? Įsivaizduojate, kokius monstrus atletus šiandien turėtume, jei sprendimas būtų nuėjęs kiton pusėn! Na ir dar vienas trivia faktas - pirmas, netekęs olimpinio medalio dėl “substancijų” buvo švedas pentatlonininkas, kuris prieš rungtį pripiso alaus, ir vistiek laimėjo sidabrą.
Kol kas dėl dopinimosi prašiktų olimpinių medalių skaičiumi absoliučiai pirmauja Rusija - 46 vnt iš 159 atimtų medalių. Jeigu skaičiuoti visas 15 buvusių Sovietijos šalių, bendras skaičius bus 97 iš 159, t.y. 61% (Lietuvos “indėlis” - 1 vnt).
Kinija praradus iš viso tik 4 (JAV’ai - 10). Atrodytų neblogai, jei ne Didžioji Dopingo Kontroversija. Yra, žinote, tokia organizacija WADA, viena iš Tarptautinio Olimpinio Komiteto (IOC) sudedamųjų dalių. Tai štai ta organizacija yra atsakinga už dopingo kontrolę, bet kliaunasi ir olimpinių šalių vidinėmis organizacijomis. Ir tas kliovimasis yra kind of OK - negali gi IOC finansuoti pastovių tikrinimų visame pasaulyje. Tol, kol nacionalinės agentūros nepraranda reputacijos. Arba kitos jėgos nepaspaudžia reikiamų mygtukų. Taip po 2008 Rusijos “intervencijos” Sakartvele, WADA staiga pertikrino Beidžino olimpinėse surinktus pavyzdžius, ir diskvalifikavo 11 ruskių. Rasiejos agentūra gavo pyzdakų, bet nepaklausė, ir 2012 olimpinėse diskvalifikavosi dvigubai tiek šalies “atletų”. Išvados buvo padarytos, susitarimai pasiekti, ir tolimesnėse Olimpiadose Rasieja taip smarkiai nebepapuolė. Kinijai užteko vieno “skambučio”. 2008 - savo pačių organizuotose - olimpinėse PRC neteko 3 aukso medalių. Daugiau? Ne, po to buvo tik “įtarimai”. Tiesa sakant, gana daug įtarimų. Netgi kelios dešimtys. Bet WADA kiekvieną kart paskelbdavo, kad visus iki vieno “nuodugniai ištyrė CHINADA, ir pateikė įrodymus, kad be pagrindo”. Nu ar ten faktas yra, bet mitiguojančios aplinkybės ir fsio takoje. No harm - no foul, skirstykitės. Bet vat nepavyk tu man šitaip, po Tokijo olimpinių 23 PRC plaukikų (pusės komandos) testai grįžo pozityvūs tam pačiam steroidui. CHINADA prisėdo, peržiūrėjo, ir 2023 metais pareiškė “it’s cool, baby, visi 23 sportynykai prieš kelionę įšovė po burgerį tame pačiame Beidžino fastfude; burgeriuose buvo steroidais pašlakstyta jautiena; soriukas, daugiau taip nedarysim, burgerinę jau suspardėm ir padegėm”. Kolektyvas, I shit you not, oficialus paaiškinimas buvo “suvalgė burgerį”. Bet ne čia nuostabiausia - nuostabiausia, kad WADA net antakių nepakėlė ir paaiškinimą priėmė. Gi nieko keisto, kad totalitarinės šalies sportininkai prieš pat kelionę į olimpiadą rado laiko maloniai susibėgti ganėtinai užkampyje esančiame hesburgerio atitikmenyje, ir pasivaišinti neabejotinai sportiniame meniu rekomenduojamais dietiniais burgeriokais. Visi taip daro, nu?? Prieš pat Paryžiaus susibėgimą išplaukė dar dviejų plaukikų (dalyvaujančių Olimpiadoje) steroidais sutepti rezultatai. CHINADA išsitraukė trafaretą, parašė “apsinuodijimas kontaminuotu maistu” ir išsiuntė WADAi. WADA pavartė popierius, pamatė, kad precedentas yra, ir nieko nedarė, nes nx vargintis. Plaukikai lai plaukia.
JAVai tačiau nusprendė nebetylėti ir pradėjo savo tyrimą. Bet tokie tyrimai labai užtrumpina visas taip vadinamas tarptautines organizacijas (prisiminkime peripetijas dėl Lietuvos Futbolo Federacijos ir maksimaliai gynybinę IFA poziciją). Tarptautinis Olimpinis Komitetas iš karto išreiškė “susirūpinimą dėl kišimosi ne į savo reikalus”. Tyrimui įsibėgėjant ir vis labiau skambant kelioms šiuo metu Olimpiadoje dalyvaujančių PRC plaukikų pavardėms, IOC perėjo iš rūpinimosi į puolimą - prieš pat Olimpiadą ne tai, kad išplatino pareiškimą, bet labiau “davė žinoti”, kad jeigu JAVai tęs tyrimą (būtent “tęs”, nes ką suras tai jau ir taip aišku), tai bus atšaukta Solt Leik Sičio teisė rengti 2034 Žiemos Olimpiadą. Šachas ir matas mormonams.
JAVai vietoje atsakymo pateikė Kongresui svarstyti įstatymo projektą, kuriuo Office of National Drug Control Policy (persiprašau, nesugebėjau prasmingai išversti) būtų suteikta teisė be didelių tampymųsi nutraukti numatytą finansinę paramą WADA “jeigu pastaroji nesugebės užtikrinti sąžiningos reprezentacijos”. Reikia pastebėti, kad JAVai yra absoliučiai didžiausias oficialus kontributorius IOC ir WADA biudžetuose. Pavyzdžiui šiais metais WADA gavo 3,7 liamo žalių, o sekantiems yra numatyta 3,8 liamo.
Štai tokios peripetijos Didžiajame Sporte. O kaip jūs? Labai seratoninas pakyla, kai feisbukėje perskaitot (nes vistiek niekas tų atletinių nesamonių nežiūri net per teliką, ne fūlė gi), jog jums literaliai nepažįstamas žmogus tik per Marytės kūšplaukį neatplaukė pats pirmas? Man tai visai smagu būna, kad ir trumpam.
O kad būtų lengviau pakomentuoti, štai jums tiesiog kurviškai saldus abrozdėlis iš tos pačios Landzbergerio kolekcijos. Metai 1986, vadinasi plakatas “Siekiu atnešti šlovę tėvynei” (“Wo wei zuguo zheng guangrong”). Manau, kad itin švelnus būsimų siekėjų amžius irgi priešdiabetinis nutukimas specialiai parinktas parodymui, kurioje vietoje baigėsi laiminga vaikystė ir prasidėjo sportinio kankinimo stovyklos.
Apatinėje abrozdėlio dalyje galite įžvelgti pora Kinijos laimėtų aukso medalių iš 1984 Los Andželo Olimpinių.
Ačiū už kantrybę, laikinam, komentuojam. Nu ir pasportuoti nepamirškit, sako sveika, kai nepadaugini.
Komentuoti: