Vilniaus miesto bendrasis planas

[Kecal]

Jeigu yra perimetrinis užstatymas, jeigu yra uždari kiemai su rakinamais varteliais, pašalinių nebūna, kieme jauku, dviračiai laikomi ir pan.

Dar svarbus veiksnys gali būti, kai visi gyventojai įsikelia daugmaž vienu metu. Tada natūraliai atsiranda daugiau bendrų interesų, bendros grupės internete, ir pan. Kiek pastebiu, sovietmečiu statytuose namuose taip pat būta tokių bendruomenių užuomazgų, žmonės vieni kitus neblogai pažinojo. Dabar jau kas mirė, kas pardavė, kas nuomoja – vargiai įmanoma susekti permainas name, reiktų turbūt nuolat kieme ant suoliuko sėdėti ir stebėti. Pasitaiko, kad ir stebi

[mantasm]

Todėl žmonės ir bėga iš tų mažesnių miestelių.

Bėga dėl to pačio anonimiškumo, kuris po to pareina antru galu su psichologinėm problemom. Čia kaip su rūkymu ar alkoholiu - viena vertus mokslas senai žino kas ir kaip, bet liaudis vistiek aukoja ilgalaikius dalykus vardan malonumo čia ir dabar.

[Lettered]

Iš tikrųjų yra daug teisybės dėl mažesnių miestelių. Miestuose su 4000 - 10000 gyventojų žmonės paprastai vieni kitus daugiau - mažiau žino (bent iš matymo), pažįsta gyvenančius savo laiptinėje, maždaug žino kas gyvena visame name.

Todėl žmonės ir bėga iš tų mažesnių miestelių.

[Obi-Wan Kenobi]

Jeigu yra perimetrinis užstatymas, jeigu yra uždari kiemai su rakinamais varteliais, pašalinių nebūna, kieme jauku, dviračiai laikomi ir pan.

[Kecal]

Čia svarbesnis yra namo dydis. 3-6 aukštų daugiabučiuose nebūna per daug kaimynų toje pačioje laiptinėje, labiau pažįsti iš matymo, didesnis saugumo jausmas.
Netgi sveikatos (epidemijų) požiūriu daug geriau, palyginkite 6-15 butų laiptinę su 60-100 butų laiptine, kur per dieną praeina gal 150-300 žmonių...
Tokijus – multimilijoninis miestas, kur dominuoja žemas ir vidutinis aukštingumas, ir tai sukuria jaukią atmosferą.

Namo dydis, aišku, turi poveikį. Janas Gehlas įdomiai aiškina, kad kuo aukštesnis namas, tuo didesnis viršutiniuose aukštuose gyvenančių žmonių psichologinis atotrūkis nuo aplinkos – jie net rečiau išeina į lauką!

Kita vertus, tikrai veikia ir pati miesto aplinka. Kuo daugiau judėjimo aplinkui, daugiau užklysta žmonių iš kitų kvartalų/rajonų, artimiausioje parduotuvėje irgi ne tik vietiniai lankosi, tuo sunkiau atsirinkti, kas „priklauso“ rajonui, o kas – ne. Todėl, manau, mieste 5 aukštų namo gyventojus sunkiau pažinoti, negu tokio pat namo mažesniame miestelyje.

[KEdas]

Kuo labiau populiacijos skaičius nutolęs nuo 200 gyventojų - tuo ,,atomizacija'' (kai kaimynai net nežino kokie kaimynai gyvena toje pačioje laiptinėje) labiau vyksta, nes, panašu, kad žmogaus gebėjimas traktuoti aplinkinius žmones kaip bendruomenę galioja tik iki maždaug 200 gyventojų. .

Tas skaičius vadinasi „Dunbaro“ ir yra ne 200, o 150. Ir jis taikomas ne kaimynams, bet VISIEMS pažįstamiems.

[Tomizmas]

Iš tikrųjų yra daug teisybės dėl mažesnių miestelių. Miestuose su 4000 - 10000 gyventojų žmonės paprastai vieni kitus daugiau - mažiau žino (bent iš matymo), pažįsta gyvenančius savo laiptinėje, maždaug žino kas gyvena visame name. Mažiau anonimiškumo, mažiau galimybių užsidaryti ir "man niekas neįdomu". Galimai tikrai tai yra viena iš priežasčių, kodėl renovacijos eina lengviau. Kai tave dauguma pažįsta, kažkaip psichologiškai sunkiau prieštarauti renovacijai, negu ten kur tavęs nežino ir dar tie žmonės (visokie nuomininkai) dažnai keičiasi. Mažuose miestuose, žmonės paprastai gyvena tame pačiame bute dešimtmečiais, kaita beveik nevyksta, o jei kažkur gyventojai pasikeitė - visi greit sužino.

[taccido]

Kuo labiau populiacijos skaičius nutolęs nuo 200 gyventojų - tuo ,,atomizacija'' (kai kaimynai net nežino kokie kaimynai gyvena toje pačioje laiptinėje) labiau vyksta, nes, panašu, kad žmogaus gebėjimas traktuoti aplinkinius žmones kaip bendruomenę galioja tik iki maždaug 200 gyventojų. Viena priežasčių kodėl multimilijoniniuose miestuose žmonės jaučiasi kaip reta vieniši.

Čia svarbesnis yra namo dydis. 3-6 aukštų daugiabučiuose nebūna per daug kaimynų toje pačioje laiptinėje, labiau pažįsti iš matymo, didesnis saugumo jausmas.
Netgi sveikatos (epidemijų) požiūriu daug geriau, palyginkite 6-15 butų laiptinę su 60-100 butų laiptine, kur per dieną praeina gal 150-300 žmonių...
Tokijus – multimilijoninis miestas, kur dominuoja žemas ir vidutinis aukštingumas, ir tai sukuria jaukią atmosferą.

[spekas]

Kuo labiau populiacijos skaičius nutolęs nuo 200 gyventojų - tuo ,,atomizacija'' (kai kaimynai net nežino kokie kaimynai gyvena toje pačioje laiptinėje) labiau vyksta, nes, panašu, kad žmogaus gebėjimas traktuoti aplinkinius žmones kaip bendruomenę galioja tik iki maždaug 200 gyventojų. Viena priežasčių kodėl multimilijoniniuose miestuose žmonės jaučiasi kaip reta vieniši.

[mantasm]

Greičiau kaip ir vienkiemyje gyvenantis ūkininkas, priemiesčių gyventojai individualistai, jie laiko, kad jų susikurta gėrovę - jų pastangas atperkantis rezultatas, jų gyvenamoji vieta atspindį jų santykinę vertę ir statusą prieš daugiabučių (ypač senos statybos) gyventojus.

Šitas man rodos priklauso ne nuo būsto tipo/vietos, o bendrai žmogaus charakterio. Klausimas kur daugiau tokio požiūrio - priemiesčiuose, Paupy ar Šnipiškėse.

Kad ir pastatyk namą, užaugink sūnų, pasodink medį jokie ne bendruomeniniai tikslai

Labai įdomi interpretacija.

[mantasm]

Na, čia semantika Omeny turiu, kad daug(elis?) lietuvių dar tik mokosi gyventi miestuose, t.y. didesnėse bendruomenėse. Iš čia ir komiški Vilniaus plotai bei visos iš to kylančios problemos.

Kuriam pasaulio kampe žmonės bendruomeniškai pažįsta šimtus daugiabučio kaimynus? Geriausiu atveju atsiranda kažkoks pakaitalas kaip suvaldyti pseudoindividualistinį gyvenimą dideliame tankyje. Namo administratoriai, teritorijos/pastatų priežiūros įstatymai ir t.t.

Komiški plotai iš noro susirinkti GPM ir noro palikt rajoną tuteišams (įsivaizduokit Vilniaus rajono rinkimus su balsiais ir tarandėm).

[Zefyras]

Greičiau kaip ir vienkiemyje gyvenantis ūkininkas, priemiesčių gyventojai individualistai, jie laiko, kad jų susikurta gėrovę - jų pastangas atperkantis rezultatas, jų gyvenamoji vieta atspindį jų santykinę vertę ir statusą prieš daugiabučių (ypač senos statybos) gyventojus. Kad ir pastatyk namą, užaugink sūnų, pasodink medį jokie ne bendruomeniniai tikslai Gyvenantys naujuose daugiabučiuose maišimąsi su kitais toleruoja tol, kol tai yra jų socialinio sluoksnio žmonės, tuo tarpu sovietiniai daugiabučiai ne kurių nuomone - nepavykęs socialinis eksperimentas.

Individualistai turiu omenyje ne kažkokias charakterio savybes t.y. egoizmas, greičiau pasaulėžiūrą į individo ir bendruomenės santykį

[cozzamarra]

Na, čia semantika Omeny turiu, kad daug(elis?) lietuvių dar tik mokosi gyventi miestuose, t.y. didesnėse bendruomenėse. Iš čia ir komiški Vilniaus plotai bei visos iš to kylančios problemos.

[Lettered]

Vilniuje bendruomeniškumui milžiniška kliūtis yra miesto tankis – žmonės ir toliau linkę (net svajoja) gyventi gentimis.

Gentys juk labai bendruomeniškas dalykas, ne taip, kai kiekvienas individualistas gyvenantis tik sau.

[cozzamarra]

Manau, kad nėra nustatyto kažkokio baigtinio (ar minimalaus) skaičiaus, kokiam organizacijų priklausyti (todėl ir rašiau 4-5-6). Esmė yra burtis ir bendrauti. Logiška, kad didesniame mieste įsitraukti į skirtingas dominančias veiklas yra daugiau galimybių.

Nežinau, kaip Alytuje, bet kituose mažesniuose miesteliuose yra įprasta sveikintis su praeiviais „tavo“ teritorijoje, kaimynai pažįsta vieni kitus ir pan., kitaip sakant, esu susidaręs įspūdį, kad mažesniuose miestuose situacija su nesuvaidintu bendruomeniškumu yra geresnė (bet toli iki idealios).

Vilniuje bendruomeniškumui milžiniška kliūtis yra miesto tankis – žmonės ir toliau linkę (net svajoja) gyventi gentimis.

[taccido]

spekas, absoliučiai nerimti pasiūlymai (kaip ir dujas daugiabučiuose tuojau pat uždraust, nes sprogo). Kelias į efektyvesnį darbą (nuo Seimo iki seniūnaitijos) yra žmonių asociavimasis, t.y. būrimasis į įvairiausias veiklas (nuo rankdarbių būrelio daugiabučių kvartale iki savarankiškų rajonų orkestrų ar teatro trupių). Vienas žmogus turi dalyvauti 4-5-6 skirtingose organizacijose.

Tokiu būdu atsiras ryšys tarp žmonių, tikros bendruomenės, o kartu – ir atsakomybė, noras padaryti gerai ne tik sau.

Mintis ne mano, bet ja esu įtikėjęs 100%. Tai vieinintelis kelias.

Įdomiai apie dalyvavimą 4-6 organizacijose. Kažkaip buvau pasąmoningai susidaręs įspūdį, kad jeigu jau žmogus kažkur dalyvauja, tai nebelieka vietos kitoms organizacijoms. Čia kur tokia mintis buvo?

Kalbant į temą – tai gal būtent bendruomeniškume ir slypi skirtumas tarp Vilniaus ir mažesnių miestų daugiabučių rajonų. Ten, kur ryšiai stabilesni (gyventojai mažiau kraustosi, lengviau susitinka mieste), tai ir sovietiniai rajonai geriau atrodo, yra daugiau papuošimų, labiau aptvarkyti kiemai. Vilniuje daug blogesnė situacija. Matydamas, kad Alytuje jau seniai yra daugiabučių sklypai, kad žmonės patys juos tvarko ir supranta „savo teritoriją“, man šiek tiek keista žiūrėti į šito forumo ar feisbuko įvairias diskusijas, kad žmonės nesijaučia savo aplinkos šeimininkais ir pan.
Įsitraukimas į bendruomenes ir Lietuvos administracinis susiskirstymas (vienetų dydis ir lygių skaičius) – šitų dalykų diskusijų viešoj erdvėj beveik neteko matyti...

[cozzamarra]

spekas, absoliučiai nerimti pasiūlymai (kaip ir dujas daugiabučiuose tuojau pat uždraust, nes sprogo). Kelias į efektyvesnį darbą (nuo Seimo iki seniūnaitijos) yra žmonių asociavimasis, t.y. būrimasis į įvairiausias veiklas (nuo rankdarbių būrelio daugiabučių kvartale iki savarankiškų rajonų orkestrų ar teatro trupių). Vienas žmogus turi dalyvauti 4-5-6 skirtingose organizacijose.

Tokiu būdu atsiras ryšys tarp žmonių, tikros bendruomenės, o kartu – ir atsakomybė, noras padaryti gerai ne tik sau.

Mintis ne mano, bet ja esu įtikėjęs 100%. Tai vieinintelis kelias.

[taccido]

Mokesčių vengimas kai taip elgiamasi su surinktomis lėšomis turėtų būti siekiamybė.

Daugelį metų matant kaip pvz VMS naudoja surinktus pinigus, padaryčiau taip: panaikinčiau visus fiksuotus VMS atlyginimus ir tegu dirba už komisinius nuo padarytų darbų sąmatos - kaip versle, rinkoje. Tokiu būdu atsiranda ir atsakomybė už elgesį, ir gauni pinigus tik atlikęs realų darbą, sukūręs realią naudą.

Rinka labai greitai baudžia už nenaudingą, neadekvatų darbą, savo lėšų švaistymą.

Gal darželio auklėtojos ir mokytojai irgi turi gauti atlyginimą tik tada, kai abiturientas įstoja į norimą universitetą? O ligoninės registratūroje dirbantys žmonės ir valytojos – jos juk neišgydė nė vieno paciento – gal irgi nieko neturėtų gauti?

[spekas]

Mokesčių vengimas kai taip elgiamasi su surinktomis lėšomis turėtų būti siekiamybė.

Daugelį metų matant kaip pvz VMS naudoja surinktus pinigus, padaryčiau taip: panaikinčiau visus fiksuotus VMS atlyginimus ir tegu dirba už komisinius nuo padarytų darbų sąmatos - kaip versle, rinkoje. Tokiu būdu atsiranda ir atsakomybė už elgesį, ir gauni pinigus tik atlikęs realų darbą, sukūręs realią naudą.

Rinka labai greitai baudžia už nenaudingą, neadekvatų darbą, savo lėšų švaistymą.

[Stadionas]

Turi, matyt, pasikeisti kartos kad mokesčių vengimas pasidarytų nepopuliarus.

laukiem TSRS kartų kol nueis, dabar lauksim kol 90tų nueis.