Kauno proveržis
Kauno modernioji architektūra atspindi politinį, socialinį, ekonominį ir kultūrinį optimizmą, XX a. I pusėje būdingą naujųjų Europos valstybių sostinėms. 1919 m. miestui tapus Lietuvos Respublikos laikinąja sostine, jo transformacija prilygo stebuklui: per mažiau nei 20 metų mieste iškilo 12.000 naujų pastatų. Verta paminėti ir tai, jog per 60 lietuvių architektų tarpukariu baigė studijas Vakarų Europoje, o 1922 m. Kaune įkurtas universitetas (dabar – Vytauto Didžiojo) iki 1940 m. išleido apie 120 statybos inžinierių,
Viena iš parodos kuratorių dr. Marija Drėmaitė ją skiria į du lygmenis. Pirmasis kalba apie laikinumo ženklus. Jie kyla iš to, jog Kaunui tapus Lietuvos sostine planuota, kad toks statusas truks dvejus trejus metus. Todėl didelių valstybinių statybų mieste nesiimta – Prezidentūra ir Seimas veikė carinės Rusijos pastatuose. Tačiau tas laikotarpis užsitęsė kelis dešimtmečius.
„Sprendžiant pagal statybų apimtis, 1927 m. buvo apsispręsta, kad statyti svarbius pastatus vis tik reikia Kaune, tačiau valstybė su statybomis dar delsė. Kita vertus, entuziastingai statėsi turtingi kauniečiai – iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios mieste iškilo apie 7.000 naujų gyvenamųjų namų, bankų, įmonių pastatų. Didysis statybos proveržis įvyko 1931–1939 m., net pasaulinė ekonomikos krizė jam turėjo mažai įtakos“, – pasakojo dr. Drėmaitė.
Tiems, kurie nežino
Antrasis parodos lygmuo – edukacinis.
„Susidūrėme, kad Kaunas pasaulyje mažai žinomas kaip modernizmo architektūros miestas. Todėl ši paroda turi tikslą paversti Kauną „kažkur matytu ir girdėtu“ moderniosios architektūros miestu, kad būtų lengviau priimti sprendimus. Pavyzdžiui, aktyvi viešinimo kampanija padėjo Tel Avivui tapti modernistinės architektūros ikona“, – sako dr. Drėmaitė.
Todėl ši paroda, anot jos, yra edukacinio pobūdžio ir skirta žiūrovui, kuris „nieko nežino apie Kauno modernizmą, arba žino labai mažai“.
Paroda proginė, tačiau ji turi išliekamąją vertę – knygą „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940“ (išleido leidykla „Lapas“). Solidų Kauno architektūros katalogą sudarė dr. Drėmaitė, tekstus rašė kiti du parodos kuratoriai – dr. Giedrė Jankevičiūtė ir dr. Vaidas Petrulis bei kiti autoriai.
Kauno modernioji architektūra atspindi politinį, socialinį, ekonominį ir kultūrinį optimizmą, XX a. I pusėje būdingą naujųjų Europos valstybių sostinėms. 1919 m. miestui tapus Lietuvos Respublikos laikinąja sostine, jo transformacija prilygo stebuklui: per mažiau nei 20 metų mieste iškilo 12.000 naujų pastatų. Verta paminėti ir tai, jog per 60 lietuvių architektų tarpukariu baigė studijas Vakarų Europoje, o 1922 m. Kaune įkurtas universitetas (dabar – Vytauto Didžiojo) iki 1940 m. išleido apie 120 statybos inžinierių,
Viena iš parodos kuratorių dr. Marija Drėmaitė ją skiria į du lygmenis. Pirmasis kalba apie laikinumo ženklus. Jie kyla iš to, jog Kaunui tapus Lietuvos sostine planuota, kad toks statusas truks dvejus trejus metus. Todėl didelių valstybinių statybų mieste nesiimta – Prezidentūra ir Seimas veikė carinės Rusijos pastatuose. Tačiau tas laikotarpis užsitęsė kelis dešimtmečius.
„Sprendžiant pagal statybų apimtis, 1927 m. buvo apsispręsta, kad statyti svarbius pastatus vis tik reikia Kaune, tačiau valstybė su statybomis dar delsė. Kita vertus, entuziastingai statėsi turtingi kauniečiai – iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios mieste iškilo apie 7.000 naujų gyvenamųjų namų, bankų, įmonių pastatų. Didysis statybos proveržis įvyko 1931–1939 m., net pasaulinė ekonomikos krizė jam turėjo mažai įtakos“, – pasakojo dr. Drėmaitė.
Tiems, kurie nežino
Antrasis parodos lygmuo – edukacinis.
„Susidūrėme, kad Kaunas pasaulyje mažai žinomas kaip modernizmo architektūros miestas. Todėl ši paroda turi tikslą paversti Kauną „kažkur matytu ir girdėtu“ moderniosios architektūros miestu, kad būtų lengviau priimti sprendimus. Pavyzdžiui, aktyvi viešinimo kampanija padėjo Tel Avivui tapti modernistinės architektūros ikona“, – sako dr. Drėmaitė.
Todėl ši paroda, anot jos, yra edukacinio pobūdžio ir skirta žiūrovui, kuris „nieko nežino apie Kauno modernizmą, arba žino labai mažai“.
Paroda proginė, tačiau ji turi išliekamąją vertę – knygą „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940“ (išleido leidykla „Lapas“). Solidų Kauno architektūros katalogą sudarė dr. Drėmaitė, tekstus rašė kiti du parodos kuratoriai – dr. Giedrė Jankevičiūtė ir dr. Vaidas Petrulis bei kiti autoriai.
Komentuoti: