Parašė Al1
Rodyti pranešimą
-
Tarp Barčių ir Varėnos kaip tik eina žemyninių kopų juosta, tad ten tikrai ne itin lygu - manau, kad kažką rasti pavyktų. -
Apie tuos Bortelius jau manęs klausinėjo Zinovjevas, dar porą geležinkelių buvo atsiuntęs, vienas iš jų Šalčininkai - Tartokas (čia dabartinė Šalčininkų geležinkelio stotis) ir dar keletas.Komentuoti:
-
Dar vienas nežinomas siaurasis geležinkelis. Apie tai, kad vokiečiai pirmojo pasaulinio karo metais pradėjo tiesti platųjį geležinkelį Varėna - Lyda yra žinoma. Baltarusijoje nuo Lydos iki Gudų yra pradėto statyti geležinkelio į Varėną pylimas, juo buvo nutiestas siaurasis geležinkelis, veikęs ir tarybiniais metais.
1918 m. žemėlapyje pavaizduotas siaurasis geležinkelis nuo Varėnos iki netoli Barčių kaimo. Galbūt jis buvo naudojamas plačiojo geležinkelio tiesimui. Žiūrint į maps.lt ortofotonuotraukas nieko atsekti neišeina. Reikia patyrinėti vietoje. Visgi jei žemės darbai buvo nedidelių apimčių (ten gan lygios vietos) tai vargu ar kas išliko...
Žemėlapis iš http://www.mapywig.org/Paskutinis taisė Al1; 2012.04.21, 19:49.Komentuoti:
-
Ačiu už išsamiąją informaciją. Man, kaip vietos gyventojui ir geležinkelininkui, ta informacija padėjo. Gal galima šaltiniuose rasti kiek informacijos apie šiame ruože naudojamus riedmenis? Garvežius ir pan.Komentuoti:
-
Tai buvo gan nemaža sistema, jungusi Jašiūnų stotį, Baltosios Vokės durpyną, Juodšilius bei Vaidotų stotį. Aišku, vienu metu ji tokia neegzistavo, tai buvo evoliucija. Viskas prasidėjo, bent jau žiūrint į žemėlapius nuo Jašiūnų - Rūdninkų miško geležinkelio, nutiesto berods dar Pirmojo pasaulino karo metais, o gal po jo, lenklaikiu. Tarpukario tarybiniame žemėlapyje jis pavaizduotas (žemėlapio fragmentas yra rar faile). Pokaryje geležinkelis nuo Jašiūnų pratęstas iki pradėto eksploatuoti 1952 m. Baltosios Vokės durpyno. Geležinkelis taip pat naudotas ir medienos išvežimui iš Rūdninkų apylinkių miško. Durpės buvo vežamos į Vilniaus TE, todėl netrukus iš durpyno nutiesta trumpesnė siaurojo geležinkelio linija iki perkrovimo stoties Juodšiliuose (laukuose į vakarus nuo Valčiūnų stoties). Plačiojo geležinkelio atšaka iki perkrovimo stoties nutiesta nuo neseniai pastatyto Vilniaus aplinkkelio - Vaidotų stoties. O linija iš B. Vokės iki Jašiūnų buvo išardyta.
Faile keli tarybiniai N35-51 1:25000 topografiniai žemėlapiai. Deja, jie maži. Bet geležinkelis matosi. Taip pat minėtas tarpukario tarybinio žemėlapio fragmentas ir devintojo XX a. dešimtmečio topografinio žemėlapio fragmentas.
zem.rar - 5.3 Mb
Jašiūnuose tarpukaryje būta ir kito siaurojo geležinkelio - popieriaus fabriko.
Komentuoti:
-
Kas gali padėti rasti informaciją apie maršrutą Jašiūnai- Baltoji Vokė? Antro pasaulinio karo laiku tą siaurojo geležinkelio atkarpą vokiečiai naudojo miško išvežimui ir perkrovimui Jašiūnų geležinkelio stotyje. Dabar geležinkelis išardytas, bet liko sankasos. Teko man pačiam rasti prieš 20 metų kelis metalinius pabėgiusKomentuoti:
-
Tikrai ne visur kreipiausi. Ir išvis nemėgstu lįsti. Turiu ir kitų darbų bei reikalų - nepašvesiu juk didžiąją dalį laiko savo rašliavos protegavimui. Aš gi nesu leidėjas. Siūlomas produktas "kvepia" pigiu produktu.Parašė Mazgelis Rodyti pranešimąeiii juk yra tikrai kur publikuoti tokią medžiagą.. manau nevisur bandei kreiptis
Grįžtu prie temos - atrodo, 2006 metais vienam gerai žinomam verslininkui nurodžiau, kur to "betliejaus" platforma stovi. Jam nepavyko anos išsigabenti dėl svorio ir jokios kėlimo technikos panaudojimo negalimumo. Vis tik po keleto metų sužinojau, kad nugriauta ta daržinė, kurioje būta riedmenų. Aišku, jų ten irgi neliko, bet pas tą verslininką irgi neatsirado. Matyt, istorija baigėsi kažkur metalo lauže. Veiksmas vyko netoli Jūrės gyvenvietės.Komentuoti:
-
Suintrigavo. Ar tikrai buvo toks ruožas? Dabar galvoju ar N. Daugėliškyje esanti Jaunimo g. nėra to geležinkelio liekanos. Gal gali kas plačiau kažką pakomentuoti?Parašė laimutis Rodyti pranešimąKomentuoti:
-
eiii juk yra tikrai kur publikuoti tokią medžiagą.. manau nevisur bandei kreiptisParašė Beniux Rodyti pranešimąstraipsnis seniai parašytas, bet jis pats "neišsispausdina"
Nėra jokio poreikio leidėjams su juo (ar kita panašaus turinio medžiaga) "terliotis". Galiu tik čia fragmentus įmesti, bet tuomet ir mane ... išmes.
Komentuoti:
-
straipsnis seniai parašytas, bet jis pats "neišsispausdina"
Nėra jokio poreikio leidėjams su juo (ar kita panašaus turinio medžiaga) "terliotis". Galiu tik čia fragmentus įmesti, bet tuomet ir mane ... išmes.Komentuoti:
-
Ankstesniame pranešime minėjau, kad pateikiu savo tyrinėjimus (šaltiniai man yra žinomi). Tęsiu kupiūruotą pasakojimą toliau:Parašė udrius Rodyti pranešimą
1918 – 1919 m. daugelį „siaurukų“ perėmė Krašto apsaugos ministerija, o kiek vėliau – Susisiekimo ministerija. Miestuose tįsoję geležinkeliai atiteko savivaldybėms. Matyt, taip nutiko ir Marijampolės – Vilkaviškio geležinkeliui. Šios dvi neturtingos, karo nualintos savivaldybės geležinkeliu naudotis leido privatininkams. Ir viename, ir kitame mieste riogsojo eksploatacijai netinkami riedmenys su daline įranga kroviniams gabenti. Šį transportą privatininkai ir atgaivino: sukalė medinį karkasą, kurį uždengė savotiška būda. Kairėje būta dviejų langų, o dešinėje vagono pusėje – vieno; šalia šio lango – durys. Vežėjas, įsikirtęs į vadeles ir pasilaikydamas už medinio „trikampio“, stovėjo atvirame vagono priekyje, po nedideliu stogeliu. Sėdėti jis negalėjo. Virš galvos, kairėje pusėje, kabojo nemažas varpas, kurio gaudesys dažniausiai nuaidėdavo galiniuose punktuose. Vežėjas turėjo ir daugiau garsinių signalų, primenančių tikro traukinio skleidžiamus garsus, kuriais signalizuodavo ir nuo bėgių baidant paukščius. Tamsiu paros metu privalėjo uždegti žibintą, bet dažniausiai žibalą taupė ...
Iš keliauninkų prisiminimų, paskelbtų to meto spaudoje, galima atkurti ir daugiau tokio transporto ypatumų. „Tramvajų“ (taip jį vadino miestiečiai) sudarė pora arklių ir jų traukiamas „kibyklas“ arba „betliejus“. Pastarasis buvo padalintas į dvi klases, kurių kokybė ir kaina niekuo nesiskyrė; miestu kvepiantys keleiviai paprastai sėdėjo „geresnėse“, tačiau irgi vėjo košiamose, vietose. Vagonėlyje būta 16 sėdimų vietų, bet kartais „prikimšdavo“ ir daugiau keliautojų. Šalia jų sėdėjo ir konduktorius, kuris buvo reikalingas ne tiek bilietams pardavinėti, kiek, avarijos metu, talkinti įkaušusiam vėžėjui. „Kritiniu“ atveju konduktorius atsistodavo šalia vežėjo. Ant išorinės vagonėlio sienos kabojo kablys – jį vežėjas, konduktorius ir vienas kitas keleivis kišdavo po nuvirtusio „betliejaus“ ratais ir vėl pastatydavo „ant kojų“. Laimei, jokių didesnių nelaimių neįvyko.
„Tramvajus“ riedėdavo taip „greitai“, kad smarkesni kaimo bernai, eidami šalia, jį lenkdavo. Su traukiniu lenktyniavo ir naminės antys. Gižuose vėžėjas (dar kitaip furmanas) bei konduktorius, pasipuošęs specialia kepure su „snapeliu“, eidavo sušilti į karčemą arba alinę (jų būta dviejų); išraudę ir svirduliuodami grįždavo į darbo vietas. Keleiviai, neturėdami, ką veikti, irgi prisiglausdavo karčemoje, kurioje vyravo tik du gėrimai: alus ir tokios pačios temperatūros arbata. Tiesa, vėliau atsirado ir pienas bei ... degtinė. Inteligentai skundėsi, kad ten nepardavinėjami laikraščiai. Kelionės trukmė priklausydavo nuo aptarnaujančio personalo „formos“ ir nuotaikų – apie 4-5 valandas. Per dieną jie pirmyn – atgal važiuodavo tik kartą. Kelionės vykdavo ir žiemos metu, nors niekas „betliejaus“ ir nešildė. Vakare „tramvajus“ sustodavo Duonelaičio gatvėje (taip 1919 – 1928 metais vadino dabartinę Vilkaviškio gatvę), netoli tilto. Iki 1923 metų tokia „stotis“ veikė prie „Dirvos“ bendrovės būstinės pietvakariniame Piliečių aikštės kampe (dabar J. Basanavičiaus).Komentuoti:
-
Dar šiek tiek apie siauruką Marijampolė - Vilkaviškis
Karo metais atviro ir uždaro tipo vagonus (pastarieji buvo skirti biriems kroviniams, pvz. grūdams, gabenti) tampė garvežiukai. Užmiestyje jie kartais taip „nusikosėdavo“, kad išmestos kibirkštys „susirasdavo“ pakelės namelių šiaudinius stogus; taip supleškėjo ne vienas pastatas, stovėjęs ties Rudžių giraite. Todėl po karo, trūkstant ir kuro, „geležinį arklį“ pakeitė ūkininkų užauginti keturkojai.
Kai kuriuose žemėlapiuose geležinkelio linija pažymėta tik schematiškai, todėl pamėginsiu tą atkarpą aprašyti keliais sakiniais. Bėgiai gulėjo vakarinėje Varšuvos gatvės pusėje, arčiau šaligatvio. Turgaus aikštėje atitolo nuo kelkraščio – taip buvo patogiau iš abiejų pusių pakrauti mūsų krašto gėrybes. Pietine V. Bartlingio vaistinės (o tiksliau – šalia jo buvusio kito gyvenamojo namo) puse suko į Vilkaviškio gatvę – kelią. Kad vokiečiams netrukdytų vežimų transportas, bėgius paguldė pietinėje kelio pusėje. Nors medinis tiltas per Šešupę ir buvo „pavargęs“ tačiau atlaikė. Gižuose, o tiksliau taip vadinamoje Gižų kryžkelėje, būta didesnio geležinkelio mazgo. Čia nuolat būdėjo ir vienas kitas tarnautojas, kuris turėjo ir būstinę. Neaišku, ar tai buvo atskiras pastatas, ar jis glausdavosi karčemoje, kurioje mėgdavo „sušilti“ ir keliaujantis vilkaviškietis. Įžūlesni keleiviai galėjo įlipti tik Vilkaviškyje – iš jo riedėjo tušti vagonai – jiems pavykdavo įkalbėti ir griežtus vokiečius. Tikėtina, kad Gižuose traukinukai galėjo prasilenkti. Tokią išvadą daryti leidžia minėjimas valandų, kuriomis kai kuriomis dienomis pajudėdavo traukinys iš vienos ar kitos galutinės atkarpos.
1918 m. pabaigoje, vokiečiams pralaimėjus karą, bet užsilikus Lietuvoje, ir Marijampolėje kilo konfliktas, susijęs su šio geležinkelio eksploatavimu. Okupantai vakare iš savo sandėlių į vagonus prikrovė grūdų, miltų bei kitokių produktų (šaltiniai juos labai skirtingai įvardija) ir norėjo naktį tyliai išgabenti iš miesto. Savivaldybė jokio leidimo nedavė, todėl vokiečiai elgėsi neteisėtai. Budrūs vyrai apie tai sužinojo ir susistumdė su vokiečių kareiviais. Vagonų turinį išvertė mieste, o smarkiau sužeistų nebuvo nei vienoje, nei kitoje pusėje. Kai kurie maištininkai sumokėjo baudas ar „pailsėjo“ cypėje. Nuo to laiko vokiečiai vengė iš miesto ir jo apylinkių išvežti gėrybes. Šis įvykis taip paveikė okupantus, kad visus sandėlio turtus visai prieinama kaina pardavė miesto savivaldybei.Komentuoti:
-
Apie pirmo pasaulinio karo metu vokiečių nutiesta Panevežys-Žalioji giria geležinkelį.
Laikraštis "Lietuva" 1924m.
http://mapy.vugtk.cz/Paskutinis taisė AutoLiet; 2012.03.15, 19:08.Komentuoti:
-
Siauruko Marijampolė - Vilkaviškis pradžia Marijampolėje, tuometinėje Varšuvos gatvėje. 1917 m. Įdedu keletą savo surinktos medžiagos fragmentų:
Todėl vokiečiai į sauskelių Kalvarija – Marijampolė – Vilkaviškis dangos tvirtinimą „įkinkė“ rusų belaisvius. Tačiau artėjant 1915 metų žiemai teko darbus nutraukti. Yra išlikę atvirukų, kuriuose užfiksuotas kelių tvarkymas. „Poniškus“ darbus, t.y. bėgių ir pabėgių klojimą, atliko vokiečių kareiviai ir inžinieriai, nors rusų belaisvių paslaugų nebuvo visiškai atsisakyta. 1916 metų vasarą siauruoju lauko geležinkeliu (vokiškai vadintu „Feldbahn“), turinčiu 600 mm pločio vėžę, pradėta naudotis. Miesto burmistras Bajerhoferis net patvirtino specialias taisykles, kaip miestiečiai turi elgtis prie šio geležinio kelio.
Kadangi trūkstant dokumentų (o jų, matyt, reikėtų ieškoti Vokietijoje) sunku yra spręsti apie geležinkelio linijos niuansus (ilgį, pradžią ir pabaigą ir pan.), tai tenka remtis tik kartografine medžiaga, nuotraukomis, atvirukais, prisiminimais ir Susisiekimo ministerijos sprendimais ir ministro įsakymais)
Piečiausias šio geležinio kelio galas baigėsi keliasdešimt metrų į pietus nuo tuometinėje Varšuvos gatvėje stovėjusios cerkvės. Tiesti liniją aukštyn kylančia gatve vokiečiai nematė jokios ekonominės prasmės. Nebūta ir manevrinės atšakos: reikalui esant tuščius vagonus tiesiog nuversdavo nuo bėgių, o kai reikėdavo į juos ką nors krauti – pastatydavo ant riedmenų.
1917 m. nuotraukoje matyti bėgiai, prigludę prie Hindenburgo miesto sodo (dabar Vytauto didžiojo) kelkraščio. Dar už keliolikos metrų piečiau miestui buvo padaryta bene didžiausia žala. Vokiečiams parūpo Aleksandro III Taikdario cerkvės, pradėtos statyti 1900 m. spalį ir baigtos 1901 m. rugpjūčio 13 d. turtai. Varpinės bokšte kabojo pats sunkiausias varpas, sveriantis 200 pūdų (apie 3200 kg). Visi kiti penki varpai kartu svėrė 300 pūdų. Prireikė vokiečiams net ąžuolinio ikonostaso auksuotais rėmais. Mažuosius varpus be vargo per kelis kartus sukėlė ant platformų ir garu papūškavęs garvežiukas pajudėjo į link „faterlando“. O didysis varpas nepasidavė: miestiečiams buvo ir liūdna, ir juokinga žiūrėti į šiuos pakrovimo darbus. Kinkė net ir arklius, tačiau šie baidėsi garvežiuko. Šnekama, kad varpas net skilo, tačiau vargais negalais keistas kinkinys išvažiavo vakarų kryptimi ...Komentuoti:
-
Niekada privatus verslas nesirūpino žmonių gerove. Jei kažką pagerinus žmonėms (vartotojams) tai duos pelno, tuomet tai daroma, jei ne - tai ne.Komentuoti:
-
Pėsti greičiau pasieksi norimą vietą, ir tuo metu privatininkai ne žmonių gerove rupinosi, o savo pinigine.Parašė AutoLiet Rodyti pranešimąKomentuoti:
-
Komentuoti:
Komentuoti: