Apie, kaip kai kurie sako, mūsų kaimietiškumą:
Todėl per vieną dieną Vilniuje sutikęs J. Bieną, A. Blinkeną, V. Zelenskį suvokiau ne tik šio renginio istorinį simbolizmą, bet ir terapinį poveikį jo šeimininkams. Mums vis dar rūpi, ką apie Lietuvą mano kiti. Mūsų miestai ir miesteliai dar nėra išvarginti sunkiai pakeliamo turistų srauto, o Vilnių tebekamuoja nepilnavertiškumo kompleksai, pasireiškiantys kalbėjimu apie tai, kad niekas pasaulyje apie mūsų nuostabų miestą nėra girdėjęs.
Todėl mes ruošėmės – kaip ruošiasi komandos prieš lemiamą čempionato etapą. Tūkstančiai savanorių, pareigūnų, valdininkų ir šiaip gerų žmonių padarė viską, kad NATO susitikimas vyktų sklandžiai. Kad ir Lietuva, ir visi kiti Ukrainos draugai pagaliau išgirstų kažką aiškesnio, nei seną pažadą apie atviras NATO duris, kadaise daug metų kartotą mums patiems.
Žinoma, milžiniškame reginyje pasitaikė techninių nesklandumų ir žmogiškų klaidų, tačiau tai buvo smulkmenos, kurias tiesiog ištaisai ir vakare pamiršti. „Aš mačiau aštuonis ar devynis NATO aukščiausiojo lygio susitikimus, bet šitas buvo vienas geriausių – vertinant darbo sąlygas, lietuvių paslaugumą ir apskritai atmosferą“, – man „Litexpo“ kavinėje pasakė vienos didžiausių naujienų agentūrų reporteris veteranas, rašantis saugumo temomis.
Todėl mes ruošėmės – kaip ruošiasi komandos prieš lemiamą čempionato etapą. Tūkstančiai savanorių, pareigūnų, valdininkų ir šiaip gerų žmonių padarė viską, kad NATO susitikimas vyktų sklandžiai. Kad ir Lietuva, ir visi kiti Ukrainos draugai pagaliau išgirstų kažką aiškesnio, nei seną pažadą apie atviras NATO duris, kadaise daug metų kartotą mums patiems.
Žinoma, milžiniškame reginyje pasitaikė techninių nesklandumų ir žmogiškų klaidų, tačiau tai buvo smulkmenos, kurias tiesiog ištaisai ir vakare pamiršti. „Aš mačiau aštuonis ar devynis NATO aukščiausiojo lygio susitikimus, bet šitas buvo vienas geriausių – vertinant darbo sąlygas, lietuvių paslaugumą ir apskritai atmosferą“, – man „Litexpo“ kavinėje pasakė vienos didžiausių naujienų agentūrų reporteris veteranas, rašantis saugumo temomis.
V. Zelenskis šią savaitę du kartus aiškiai parodė, ką apie tai mano – delegatų pasipiktinimą sukėlusiu įrašu apie visų tų kalbų „absurdą“ ir savo sprendimu pirmiausia vykti ne į susitikimą pas ponias ir ponus, bet į Lukiškių aikštę, kur kadaise caro kareiviai kardavo sukilėlius. Stovu kylanti Bachmute suvarpyta dvispalvė ir kimus prezidento balsas tariant paprastus žodžius apie karą ir taiką žiauriai skyrėsi nuo rafinuotos aplinkos „Litexpo“ angaruose, kur šilkiniai kaklaraiščiai ir žavingos kaklaskarės žengė raudonu kilimu svaigdami nuo savo svarbos ir didybės.
„Žinote, mums kartais būna labai sunku tai paaiškinti savo parneriams – mes dabar kovojame už išlikimą“, – ištarė V. Zelenskis per spaudos konferenciją trečiadienį.
„Žinote, mums kartais būna labai sunku tai paaiškinti savo parneriams – mes dabar kovojame už išlikimą“, – ištarė V. Zelenskis per spaudos konferenciją trečiadienį.
Tik naivuoliai galėjo tikėtis Vilniuje NATO kvietimo Ukrainai. Geriausiu atveju – kažkokio tvarkaraščio, kuris galbūt irgi nebūtų pats geriausias sprendimas. Kam nurodyti konkrečią datą ir įjungti laikmatį Kremliaus pamišėliui, kad šis žinotų, kiek mėnesių dar turi savo makabriškiems tikslams gyvendinti? Dabar tiesiog reikia sutriuškinti orkų kariauną ir pamiršti iliuzijas, kad štai šis vasaros puolimas galbūt viską išspręs. Taip nebus. Jeigu neatsiras kita rimta karinė jėga, kuri išsprogdins Rusiją iš vidaus, laukia dar daug mūšių. Todėl šiame Ukrainos išbandymų etape geriausia, kas gali nutikti – tai daugiau artilerijos sviedinių, tolimojo nuotolio raketos. Ir, žinoma, F-16.
Vilniaus susitikimo salėse, koridoriuose ir kabinetuose neapleido jausmas, kad to supratimo apie Rusijos prigimtį pamažu daugėja. Taip, tai vis dar yra vegetariškų įpročių užkrėstas taikos meto lyderių klubas. Taip, didžioji dalis jų nemato reikalo gynybai skirti bent 2 proc. nacionalinio biudžeto. Arba įsivaizduoja, kad po karo Rusija kažkaip stebuklingai nusipurtys V. Putino blogio kerus ir pavirs balta gulbe, kurią bus galima lesinti trupiniais nuo savo stalo.
Tačiau vis daugiau randasi tokių kaip Jungtinė Karalystė, Lenkija, Suomija ir Baltijos šalys, kurios supranta: žmogėdrų orgiją nutraukti ir juos vėliau urvuose sulaikyti įmanoma tik galinga ugnimi. Ne susirūpinimais ir idiotiškomis taikos iniciatyvomis.
Vilniaus susitikimo salėse, koridoriuose ir kabinetuose neapleido jausmas, kad to supratimo apie Rusijos prigimtį pamažu daugėja. Taip, tai vis dar yra vegetariškų įpročių užkrėstas taikos meto lyderių klubas. Taip, didžioji dalis jų nemato reikalo gynybai skirti bent 2 proc. nacionalinio biudžeto. Arba įsivaizduoja, kad po karo Rusija kažkaip stebuklingai nusipurtys V. Putino blogio kerus ir pavirs balta gulbe, kurią bus galima lesinti trupiniais nuo savo stalo.
Tačiau vis daugiau randasi tokių kaip Jungtinė Karalystė, Lenkija, Suomija ir Baltijos šalys, kurios supranta: žmogėdrų orgiją nutraukti ir juos vėliau urvuose sulaikyti įmanoma tik galinga ugnimi. Ne susirūpinimais ir idiotiškomis taikos iniciatyvomis.
Komentuoti: