Parašė sankauskas
Rodyti pranešimą
Parašė Eidvis
Rodyti pranešimą
Ko ir tikėjausi - ne kalba o tarmė, dirbtinai sukurta, nėra tokios tautos ir t. t. Vienas prie vieno su ukrainiečių kalbos "kompetentingu vertinimu".

Belarusijos vakarinis trečdalis buvo valdomas Lenkijos, bet visa Ukrainos Galicija ir Voluinė buvo valdomos Lenkijos, Užkarpatė - Čeko-Slovakijos, o dar keli smulkesni regionai – Rumunijos, suverenių tarpukario Europos valstybių, kurių Čekoslovakija buvo apskritai demokratijos etalonas. Belarusijos vakaruose nebuvo didelių miestų, ten buvo kaimiški regionai. Didžiausi miestai buvo Brestas ir Gardinas, prieš II pasaulinį karą teturėję vos po 50 tūkst. gyventojų (trigubai mažesni už Kauną ir penkiagubai mažesni už Vilnių tuo metu), todėl jie negalėjo būti pilnaverčiai kultūros centrai ir bastionai kokiu buvo Lvivas, kuriame gyveno net 350 000. Tai buvo berods trečias ar ketvirtas pagal didumą miestas Lenkijoje tuo metu. Įdomiausia, kad dar kai tą regioną valdė Austrija (Belarusijos vakarus valdė Rusija nuo pat 18 a. pab.), visai ne Krokuva, o šešis kartus didesnis tuo metu Lvivas buvo centras. Vat ir viskas, Ukraina turėjo rimtą urbanistinį centrą, kultūros ir kalbos bastioną, kuriame galėjo puoselėti ukrainietiškumą, o baltarusiai turėjo kelis mažus miestelius, kelis šimtmečius valdytus rusų valdininkų, į kuriuos sovietai iš kaimų delegavo statybininkus ir pramonės darbininkus.
Beje, Brestas, kurį patys belorusai kalbininkai iki 1918 m. priskirdavo ukrainiečiams (poleščiukų grupei), yra vienas labiausiai surusintų miestų Belorusijoje ir net patys ukrainiečiai forumuose rašosi tarpusavy, kad nors Brestas kaip ir galėjo būti Ukrainos miestas, bet dabar ten vatnikų, rašistų lizdas, visiškai surusintas. Palygink tai su Lvivu.



Comment