Pasaulio demografija

[Globalus]

Kaip keitėsi ES šalių gyventojų skaičius 2024 metais.

[Tomizmas]

Štai dar vienas demografinio kolapso pavyzdys - Čilė kuri Lotynų Amerikoje, sparčiai artėja prie Pietų Korėjos gimstamumo lygių.

Mažiau nei 1 vaikas tampa nauja realybe vis daugiau šalių. Europoje 1 ribos (išskyrus kariaujančią Ukrainą) dar niekas neperžengė... Kol kas. Bet jau daug šalių pavojingai arti, tame tarpe ir Lietuva.

Beje, Kinijos gigantas jau lygiai ant 1, o skaičiuojant pagal vaikus, sulaukiančius pilnametystės - jau 0,98

Daug Afrikos šalių, turinčių teorinį 4 - 5 gimstamumą, atskaičiavus nesulaukiančius pilnametystės, realiai turi 3 - 4 nes ten pilnametystės nesulaukia daug.

[digital]

1 vaikas yra nusikaltimas ne tik prieš tautą bet ir prieš tą vaiką, kuris gyvenime neturės brolio arba sesers.

Kiek tu turi vaikų?

[Gator]

.
Niekur neteigiau kad sesės broliai yra blogai, bet kas geriau? Vienas vaikas augęs su daugiau galimybių, geresnėmis sąlygomis , šansu gauti gerenį išsimokslinimą ir šansą pasaulyje (nemaišyti su išlepinimu), ar 2-3 vaikai bet su mažiau šansų šiems dalykams? Einame už kokybę ar kiekybę?

Visiška nesąmonė. Mokslas Lietuvoje nemokamas ir ar 1, ar 3 vaikai, skirtumas tarp galimybių bus mažas. Tai, kad negaus maksimalaus korepetavimo at hipotetinės turčių mokyklos, nesustabdys nei vieno vaiko nuo galimybių.
Didžiausia esmė yra paties vaiko IQ ir užsidegimas, o visa kita tik priedai. Čia visiškas absurdiškas argumentas, garantuotai naudojamas kaip atmazas kodėl nereikia vargti su daugiau vaikų, ale ne pats tingiu vaikų daugiau turėti.
1 vaikas yra nusikaltimas ne tik prieš tautą bet ir prieš tą vaiką, kuris gyvenime neturės brolio arba sesers.

[taccido]

Man akis atvėrė vienas nuotykis su dukra, kai būnant gamntoje pastebėjau medį žemomis šakomis, labai tinkama karstytis po jas. Nu ir pradėjau kelti dukrą ant tų šakų, tipo "lipk, pažiūrėk kaip fainai, pasikarstysi po medžius". Nes prisiminiau, kaip pats vaikystėje po juos smagiai karsčiausi. Ir matau kaip dukra žiūri į mane kreivai, net priešinasi keliama į tą medį. Susmąsčiau kodėl, juk taip fainai karstyti po medžius. Bet tada supratau, kad a) fainai karstytis buvo MAN ir TADA, b) po medžius karstėmės nes nebuvo nieko kito kur karstytis (na dar buvo skalbinių rėmai kiemuose). Po to kalbant su draugai paklausė gerą klausimą, o jei mes būtų turėję tas puikias žaidimų aikstelės, saugias karstynes juose, nuotykių parkus ir pan. kaip kad dabar turi vaikai, ar būtųme lipę į tuos medžius? Ko gero ne.



Niekur neteigiau kad sesės broliai yra blogai, bet kas geriau? Vienas vaikas augęs su daugiau galimybių, geresnėmis sąlygomis , šansu gauti gerenį išsimokslinimą ir šansą pasaulyje (nemaišyti su išlepinimu), ar 2-3 vaikai bet su mažiau šansų šiems dalykams? Einame už kokybę ar kiekybę?

Nemanau, kad žaidimų aikštelės sumažino medžių vertę vaikų akyse. Sakyčiau, čia labiau individualūs polinkiai atsispindi. Vieniems patinka karstytis, kitiems ne.

[bato_usai]

Visualised: Europe's population crisis

The latest projections produced by Eurostat, the EU's official statistics agency, suggest that the bloc's population will be 6% smaller by 2100 ...

[Palpatine]

Brolių/sesių turėjimas nereiškia, kad žmogus nebus vienišas niekada, nebent super geri santykiai ar kaip ten būna dvyniai sutaria puikiai. Pvz aš su savo broliu ir sese retai kada bendraujam šiuo metu, aišku jau suaugę, pasaulėžiūros skiriasi, bet ir vaikystėje dėl nemažo amžiaus skirtumo juos labaiu mačiau kaip suaugusius ir būdavo nemažai vienišumo.

[Sklansky]

Lonely people are more likely to get heart disease, strokes, anxiety, depression, dementia … Add it all up, and they’re 26% more likely to die early.

https://www.theguardian.com/lifeands...ttes%20a%20day.

[MedinisStrazdas]

Vienatvė yra baisiau, nei kažkoks "galimybių trūkumas", pradedant jau nuo to.

daugumai žmonių vienatvė nėra baisu. Dabar nebėra kultūrinio spaudimo nebūti vienam tai daug žmonių tiesiog mėgaujasi kai kiti netrukdo gyventi.

[Tomizmas]

Juk patyčios vyksta toli gražu ne vien dėl materialinės padėties.

Materialinė padėtis yra gal vienas paskutinių dalykų vaikų patyčiose, ir dar daugiau - gal netgi koreliacija yra priešinga. Kiek pamenu mokyklą - kaip tik tie vaikai iš nepasiturinčių šeimų, su padevalkiniais ar net sulopytais rūbais, būdavo patys aršiausi (kas yra nesunkiai paaiškinama nesaugumo ar nepilnavertiškumo jausmu, gal ir probleminėse šeimose matomu nepavyzdingu elgesiu, smurtu). Nepamenu NĖ VIENO bullintojo iš turtingesnės šeimos už vidutinę - tie kaip tik būdavo sąlyginai ramūs. Aišku, tai mano gimto miestelio ir mano mokyklos patirtis, bet negi kitur buvo drastiškai kitaip? Vaikų elgesys, kitaip nei suaugusių, yra labai instinktyvus be didelių socialinių stabdžių, o instinktai visur vienodi. Kas įdomiausia - tuos aršiuosius dauguma gerbdavo ir siekdavo draugauti su jais (netgi turtingesnių tėvų vaikai), nes jie KIETI, COOL, o vaikams jėga bendraamžiuose patinka.

Kai taspac parašė apie tai, kad "devyniasdešimtaisias buvo visi maždaug lygūs, o 2020 daug reiškia statusas ir kas ką turi", man tai pasirodė labai girdėta. Vaikystėje, kai mes mokėmės, praktiškai tą patį žodis į žodį girdėdavome iš tėvų kartos. Atseit "tarybiniais laikais buvome ten visi maždaug vienodi, o dabar vaikams rūpi kas ką turi ir kas kiek uždirba, tyčiojasi paskui..." Prieidavo net iki tokių nesąmonių, kai kokį vaiką primušdavo mokykloje ar paaiškėdavo kad iš jo tyčiojasi, prasidėdavo pinigų skaičiavimai tarp tėvų - mes mažiau uždirbam, tai va mūsų vaiką primušė. Man vaikystėje būdavo keista tai girdėti, nes iš tikrųjų... Nei mes ten žinojome kiek ten kieno tėvai uždirba, nei mes ten supratome tuos darbus, piniginius reikalus ir kitas "nuobodžias suaugusių nesąmones".

Dabar aš maždaug suprantu, kodėl suaugę taip šnekėdavo. Pirma priežastis - jų pačių nesaugumas ir kompleksai dėl savo algų, pačių jų vidinės baimės, gal netgi noras pasimieruoti ilgiais. Antras dalykas - savo problemų išprojektavimas į vaikus, kad jeigu jau kažkas atsitiko jų vaikui - tai tik dėl statuso trūkumo, dėl ko gi daugiau. Visiškai pamirštant, kad patys kažkada buvo vaikai ir nesuprato tų statusų, bet ne - kažkodėl didelė dalis tėvų buvo įsitikinę, kad "čia mes nesupratome, o dabartiniai vaikai kitokie, jie oi kaip supranta". Ir jie baisiai klydo. Taspac, praėjo beveik 30 metų, bet rašai tą patį...

Vaikai yra instinktyvūs, kaip gyvūnai, jie dar nėra apdoroti visais tais socialiniais visuomenės konstruktais (į kuriuos įeina darbai, materialinė padėtis, statusas ir t. t.) ir jie vadovaujasi instinktyviais pojūčiais - koks kitas vaikas yra pats iš savęs, o ne ką ten jo tėvai turi. Tyčiojamasi paprastai iš vaikų, kurie turi akivaizdžių fizinių defektų (taip, tas labai amoralu, bet moralė nėra įgimta - ji išmokstama, vaikai jos dar nemoka ar suvokia labai miglotai), o taip pat iš tų, kurie bailūs ir nedrįsta duoti atkirčio - tokiems ant galvos užlipama labai greit ir ilgam.

Todėl kai tėvai sako "mūsų Nojuką primušė, nes mes jam to ar ano nenupirkom", čia būna toli nuo teisybės. Kur kas realesnė priežastis - Nojukas bailus ir drebėdamas kaip lapas vaikšto kampais, kad tik jo neužkliudytų (bet vis tiek užkliudo), su tuo iš tikrųjų tėvai turėtų padirbti. Arba Nojukas tiesiog storas, per plonas, su akiniais, spuoguotas, privaro į kelnes, kuprotas ir t. t. (žiauru, bet vėl gi - čia vaikai, jų proteliai dar tokie).

[dziugas99]

taspac Kaip suprantu, pagrindinė jūsų keliama problema yra potencialios patyčios? Ar ne geriau būtų su šiuo reiškiniu kovoti, o ne rinktis tylų komformizmą arba apskritai savo kraujo linijos nutraukimą? Juk patyčios vyksta toli gražu ne vien dėl materialinės padėties.

[Tomizmas]

Tarkim man portencialaus karo nerimas yra labiausia ne dėl manės, kad nušaus apkasuose ar pan., bet kas, neduok dieve, gali atsitikti mano dukrai užėjus orkų ordai iš rytų, jei nespės pasitraukti į vakarus. Tad vieni pergyva dėl karo, vakaruose lbaiu pergyvnama dėl klimato kaitos. Kiti turi kitų nerimų.

Bet čia visiškai keisti ir nelogiški nerimai. Gal ateis, gal neateis, gal bus, gal nebus - o dukros jau viskas, negalima turėti Tai nesusilaukti vaiko, neduoti jam galimybės gyventi ir džiaugtis visu tuo kuo džiaugiamės mes, neleisti pamatyti gyvenimo - vien dėl to, kad kažkas GALI atsitikti? Bet tas nėra normalu. Reiškia, visi turėjome negimti, nes šimtaprocentinių garantijų kad visada viskas bus tik rožėmis klota, neturime niekas ir mums jų niekas net nežadėjo. Tai ką - negyventi?

Nepaisant visų galimų rizikų, netikrumų ir realių ar išsigalvotų pavojų - aš NORIU gyventi. Nes gyventi geriau, nei negimti visai. Ir manau tie vaikai, kurie negimė dėl tokių nelogiškų baimių, irgi būtų norėję. Jie žaistų, kvailiotų ir gyventų DABAR, be kažkokių ten "bus - nebus".

"Nesusilaukiau vaikų, nes va klimato kaita - žiemos šiltesnės ir gal po 100 metų Klaipėdą užpils". Vajetau, kol tą Klaipėdą užpils - vaikas jau spės ir gyvenimą nugyventi. O jei ir po 50 metų užpils, tai čia aišku bus katastrofa kuri įvyks per naktį ir sugriaus jau pagyvenusio vaiko gyvenimą Vilniuje

Gelbėjau negimusius vaikus nuo pavojų - "išgelbėjau" nuo gyvenimo apskritai. Kuris norėtume būti taip "išgelbėtas"?

[Tomizmas]

O dabar yra atvirkščiaii, žymiai daugiau gali sau leisti didžioji šalies žmonių dalis. Niekas nekalba apie neadekvačius dalykus, bet kompiuteriai, telefonai, kelionės į užsienį ar į pajūrį, gimtadieniai ne namie prie torto, būreliai, įvairūs žaislai ar pan. galimi didesniajai daliai visiomenės. Ir kad ir kiek manysite, kad va "aš nenumiriau to neturėdamas, vaikas irgi nenumirs", vistiek vaikui bus sunku, nes jis negalės išeiti iš to rato į kita mokyklą ir to daugiau nematyti, kaip kad aš išėjau. Jis matys aplinką, kurioje gyvena, daugumą, jaus atskirtį, iš to augs nepasitikėjimas savimi, savivertės jausmas kris ir pan. Nes dauguma žais Fortnite, o jis tik "su pagaliukais" ir liks vienas. Ir galite keikti tokį sumaterialėjusį pasaulį, bet tokia realybė. Dabar Lietuva yra Vakarų dalis, pasiturinti šalis ir standartas šiuo metu yra kitoks. Tad arba savo vaikų sąskaita galite kariauti prieš tą baisią realybę, arba leisti jiems mėgautis šio pasiturinčio pasaulio malonumais, turėti draugų, bet tuo pačiu tas geresnes galimybes išnaudojant vaiko naudai suteikiant geresnį išsilavinimą, pamatyti pasaulį ir pan.

Tai kad šituos elementarius daugumai prieinamus dalykus, puikiai padaro ir gali sau leisti vidutinių pajamų šeimos su 2 vaikais. Na gerai, viengungiu būdamas gal per metus gali turėti 3 keliones, su vaikais kažkur išskrisi 1 kartą metuose, bet tikrai gi keliauja ir skraido žmonės su 2 vaikais. Lygiai taip pat su kantuperiais, telefonais, kažkokiais mandresniais žaislais ir t. t. Aišku gal kažkur pasispaudžiant, kažką nuperkant - kitur pataupant, atidedant ir įsigijus vėliau - bet tikrai susitvarkoma. Ir kai dauguma visuomenės yra panašaus lygio tai kur ta baisiausia atskirtis? Kai visi maigo smartfonus, yra buvę Turkijoje ir rengiasi tų pačių brendų rūbais (škurlių galima dabar nusipirkti visai padorių firminių už prieinamą kainą, pvz. Outlete).

Niekur neteigiau kad sesės broliai yra blogai, bet kas geriau? Vienas vaikas augęs su daugiau galimybių, geresnėmis sąlygomis , šansu gauti gerenį išsimokslinimą ir šansą pasaulyje (nemaišyti su išlepinimu), ar 2-3 vaikai bet su mažiau šansų šiems dalykams? Einame už kokybę ar kiekybę?

Vienatvė yra baisiau, nei kažkoks "galimybių trūkumas", pradedant jau nuo to.

Brolio ar sesers turėjimas neužkerta kelio turėti išsilavinimą ir gerą darbą. Kas mokosi, tie egzaminus gerai išlaikys vidutinėje paprastoje mokykloje. Nei prestižinė mokykla, nei korepetitoriai neištemps už ausų.

Ten kur gimiau ir augau, nėra prestižinių brangių mokyklų - buvo paprasta gimnazija, kurią baigėme. Kažkaip beveik visi dabar su aukštaisiais, normaliais darbais, tvarkingais gyvenimais ir šeimomis. Mokytojai dar sakydavo, kad mūsų stipri klasė. Ir vienturčių mažuma, didžioji dalis iš 2 vaikų šeimų, keli ir iš 3. Kas būtų buvę, jei lankytume kokią privačią mokyklą - jau gal visi būtume Muskais?

[taspac]

Turbūt istorijoje nėra tokio atvejo kad vidutinis pilietis nejaustų netikrumo ateityje. Na nebent trumpoje gilded age epochoje prieš pirmą pasaulinį bet ir tai ginčytina.

Yra netikrumo lygis, jis gal visada buvo bet nevienodas. Manau mažiausia netikrumo jautėsi ~60-2010s laikotarpyje Vakarų pasaulyje. T.y. mūsų tėvų kartoje. Mes spėjome tą pajusti ir bent mūsų ~80s gimimo karta irgi šį minimalų netikrumą pajutome. Ir tas jausmas užkėlė naują standartą. O leistis žemyn niekas nenori... tuo labiau leisti vaikus į pasaulį, kuris didelė tikimybė, kad gyvens prasčiau lygiai taip pat nesinori. Ir čia nekalbame, apie materialius dalykus. Tarkim man portencialaus karo nerimas yra labiausia ne dėl manės, kad nušaus apkasuose ar pan., bet kas, neduok dieve, gali atsitikti mano dukrai užėjus orkų ordai iš rytų, jei nespės pasitraukti į vakarus. Tad vieni pergyva dėl karo, vakaruose lbaiu pergyvnama dėl klimato kaitos. Kiti turi kitų nerimų.

Ir labai sutinku, kad šį masinį nerimą sukėlė informacijos/interneto amžius, kur algoritmai ir antraštės tą nerimą hiperbolizuoja. Plius galimybės apie viską sužinoti akimirksniu.

[taspac]

Geras, ką tik sužinojau kad turiu sužlugdytą psichologiją, nes augdamas devėjau nenaujus drabužius, o gimtadienius švęsdavau pas senelius sode su aplinkiniais vaikais.

Oi kiek man vaikystėje, ar mano bendraamžiams, tėvai nenupirkdavo kažkokių pageidaujamų cucalų pucalų nors ir kiek būdavo zyzimo. Ir kas atsitiko? Sužlugdė? Nebuvo tiesiog galimybių pripirkti visko ko tik vaikelis užsigeidė (nors jau būdavo nemažai pripirkta - 90-ieji nors biednoki, bet kažkaip vaikystėje visi turėjom užtektinai visko, nuo tetrių iki kramtoškių), ir VISKO ko tik vaikas nori ir ką gražaus pamatė nupirkti neįmanoma net over 9000 algą gaunant. Na nenupirko, pazyzi kokią valandą ir pamiršti (vaikystėje tokios "bėdos" pasimiršdavo labai greit). O dabar kai atsimenu savo kai kuriuos įgeidžius, tai pačiam juokinga - gerai kad ir nepirko, nes tikrai sugebėdavau užsigeisti nesąmonių ir tikrai ne pagal kišenę.

Kuriais metais, sąlygomis, laikotarpiu gyvenote jūs, kuriai gyvena ar gyvens jūsų vaikai? Maunate 90s and 2020s? Logiška? Ar tikrai?

Taip, ir jums ir man nieko neatsitiko gyvenant be tų daiktų, kuriuos dabar gauna ir turi vaikai. Be tų galimybių, kurias dabar gali gauti vaikai. Man irgi lygiai taip pat nieko neatsitiko, gyvenome nepasiturinčiai 90s ir nenumiriau, ir stogas nenuvažiavo. Bet TADA BUVO TADA, o DABAR YRA DABAR.

Tada dauguma buvo nepasiturintys, tik mažas ratas turėjo kažko daugiau. Vaikai sukosi toje mažiau pasiturinčioje aplinkoje ir nesijausdavo atskirti. Turtingi, ar pastebimai su didesnėmis galimybėmis buvo tik maža dalis visuomenės. Tad net jei ir kažkuris turėjo naujus vakarietiškus kedus, jis paskesdavo daugumoje be kedų. O bet tačiau... pamenu, mokiausi tuo metu prestižinėje Kauno mokykloje (nes mama ten tarybiniais laikais mokesi, tai ir aš ten nuėjau). Beabejo, ten buvo sustatyti turtingiausio Kauno rato vaikai. Pirmoje ar antroje klasėje tas nesijautė. Bet 4 ar 5 klausėje, kai atėjau pas mamą ir paklausiau, kodėl visi klasėje vaikšto su naujais kedais, o aš jų išvis neturiu, mama greit susisgribo ir perkėlė į kitą mokyklą. O ten jau visi buvome "be kedų". Ir dauguma mokyklų buvo "be kedų" . Pvz mano žmona pirmąkart jūra pamatė 17kos, nes gyveno kaimukyje. Ir viskas su tuo ok, buvome neturtinga šalis ir tai buvo natūralu. Toks buvo tuo metu pragyvenimo lygis/standartas.

O dabar yra atvirkščiaii, žymiai daugiau gali sau leisti didžioji šalies žmonių dalis. Niekas nekalba apie neadekvačius dalykus, bet kompiuteriai, telefonai, kelionės į užsienį ar į pajūrį, gimtadieniai ne namie prie torto, būreliai, įvairūs žaislai ar pan. galimi didesniajai daliai visiomenės. Ir kad ir kiek manysite, kad va "aš nenumiriau to neturėdamas, vaikas irgi nenumirs", vistiek vaikui bus sunku, nes jis negalės išeiti iš to rato į kita mokyklą ir to daugiau nematyti, kaip kad aš išėjau. Jis matys aplinką, kurioje gyvena, daugumą, jaus atskirtį, iš to augs nepasitikėjimas savimi, savivertės jausmas kris ir pan. Nes dauguma žais Fortnite, o jis tik "su pagaliukais" ir liks vienas. Ir galite keikti tokį sumaterialėjusį pasaulį, bet tokia realybė. Dabar Lietuva yra Vakarų dalis, pasiturinti šalis ir standartas šiuo metu yra kitoks. Tad arba savo vaikų sąskaita galite kariauti prieš tą baisią realybę, arba leisti jiems mėgautis šio pasiturinčio pasaulio malonumais, turėti draugų, bet tuo pačiu tas geresnes galimybes išnaudojant vaiko naudai suteikiant geresnį išsilavinimą, pamatyti pasaulį ir pan.

Tad taikyti 90tuju standartą 2025tiems tikrai kvaila.

Man akis atvėrė vienas nuotykis su dukra, kai būnant gamntoje pastebėjau medį žemomis šakomis, labai tinkama karstytis po jas. Nu ir pradėjau kelti dukrą ant tų šakų, tipo "lipk, pažiūrėk kaip fainai, pasikarstysi po medžius". Nes prisiminiau, kaip pats vaikystėje po juos smagiai karsčiausi. Ir matau kaip dukra žiūri į mane kreivai, net priešinasi keliama į tą medį. Susmąsčiau kodėl, juk taip fainai karstyti po medžius. Bet tada supratau, kad a) fainai karstytis buvo MAN ir TADA, b) po medžius karstėmės nes nebuvo nieko kito kur karstytis (na dar buvo skalbinių rėmai kiemuose). Po to kalbant su draugai paklausė gerą klausimą, o jei mes būtų turėję tas puikias žaidimų aikstelės, saugias karstynes juose, nuotykių parkus ir pan. kaip kad dabar turi vaikai, ar būtųme lipę į tuos medžius? Ko gero ne.

Taip, nes turėti brolių ar seserų tikrai daugybei vaikų yra tai, kas atstotų labai daug ką. Ir ne tik vaikystėje. Suaugęs nelabai atsimins kokį ten kombinezoną nešiojo ar kiek kartų buvo karstytis, bet turėdamas savo amžiaus artimųjų su kuriais gali leisti laiką, kurie gali padėti bėdoje, dar plius jų šeimos, vaikai, iš karto didesnis giminių ratas - tai mažiau svarbu nei tie materialūs vienadieniai žaisliukai? Tikrai?

Niekur neteigiau kad sesės broliai yra blogai, bet kas geriau? Vienas vaikas augęs su daugiau galimybių, geresnėmis sąlygomis , šansu gauti gerenį išsimokslinimą ir šansą pasaulyje (nemaišyti su išlepinimu), ar 2-3 vaikai bet su mažiau šansų šiems dalykams? Einame už kokybę ar kiekybę?

[PoDV]

Didžiausias gimstamumas ten kur iš vis šiaudinėse jurtose gyvena. Visi tyrimai rodo kad nors "neturtingi tai negimdo" yra populiarus teiginys, visiškai niekuo nepagrįstas.

Kai laukuose gyveni tai nesvarbu tas būsto dydis, kai aplink dideli plotai, nemažai laiko ir taip leidi lauke.

Įdomiau visokie miestų lūšnynai su dideliu gimstamumu, kur ir vietos nėra, ir gyvena visi susipaudę. Gal suveikia faktoriai: tradicija, religija, žemi expectations.

[mantasm]

O šiaip jeigu jau žiūrim ekologijos, tai pats blogiausias ekologiškai dalykas ką gali padaryti tai turėti vaiką. Antras blogiausias tai turėti naminį gyvuną. Tik va - nemanau, kad žmonės apie tai galvoje lovoje.

Gyvenant labai plačiai ir nežiūrint ekologijos laisvai galima vienam priteršt kaip už kelis žmones. Gal daugiau naudos būtų jei ekologiškai susirūpinę atitinkamoj dvasioj augintų vaikus ir ateity žmonija biški paprasčiau gyventų. Kitaip natūraliu būdu ekologinės idėjos pasišalins iš genofondo ir išsigryninus žmonių rūšis terš be stabdžių.

[MedinisStrazdas]

neturtingas vakaru/rytų Europoje ir bananų šalyse yra du skirtingi dalykai.

Taip. Neturtingas europoje nereiškia kad 3 vaikas badaus, bet vis tiek gimdo ten kur 3 vaikas badaus.

Tai nenorėjimas atvesti vaikų į tokį pasaulį, kos jis yra ar kas jam šviečiasi. O šviečiasi nieko gero - karai, klimato kaita, pasaulio tvarkos keitimasis ir pan. Žodžiu netikrumas dėl ateities, ne tik lokalios, bet ir globalios. Nesijaučia sąžiningai prieš būsimus vaikus, kad juos atvesti į byrantį pasaulį. Tėvai tai jau bus nugyvenę, o vaikai savo jaunystėje/pike pajus visus pasaulio "fejerverkus".

Turbūt istorijoje nėra tokio atvejo kad vidutinis pilietis nejaustų netikrumo ateityje. Na nebent trumpoje gilded age epochoje prieš pirmą pasaulinį bet ir tai ginčytina.

O šiaip jeigu jau žiūrim ekologijos, tai pats blogiausias ekologiškai dalykas ką gali padaryti tai turėti vaiką. Antras blogiausias tai turėti naminį gyvuną. Tik va - nemanau, kad žmonės apie tai galvoje lovoje.

[dziugas99]

Va dar kartą pabraukta pavyzdys, kad siūloma mažintis gyvenimo kokybę. Kodėl? Kodėl vaikas tui nešioti kažkieno padėvėtus rūbus vietoj naujų? (Nereikia pritempinėti apie kažkokiu brandinius su neadekvačio kainom, kalbame apie paprastus naujus drabužius). Kodėl vaikas negali gimtadienio šventei nuvykti su draugais pvz į karstylių parką, o vietoj to sėdėti tarp keturių sienų su tortu ir 'mielom" tetom? (Nerekia pritempinėti apie neadekvačiius gimtadienių sventimus kur nors Bali ar su limuzinais).

Vaikai pukiai mato gyvenimo galimybes savo aplinkoje, ir sakyti jiems kad "aj čia neišsigalvok, mes va galime pagaliukais po medžiu pažaisti" yra jų psichologijos/pasitikėjimo žlugdymas. Vėlgi, neiname į kraštutinumus link kitos pusės kur vaikui kišama viskas kas reikalinga ir nereikalinga. Kalbame apie sveikas, esamą socialinę ir ekonominę situaciją atitinkančias galimybes.

Geras, ką tik sužinojau kad turiu sužlugdytą psichologiją, nes augdamas devėjau nenaujus drabužius, o gimtadienius švęsdavau pas senelius sode su aplinkiniais vaikais.

[Tomizmas]

Visa tai tiesa, tačiau kalbame apie pačia idėją, jog turint 2-3 ar daugiau vaikų jau tas Reima kombinezonas ar 100-200 eur už gimtadienį karstyklių parke tampa sunkiai pakeliama suma, kai su vienu vaiku tai būtų priimtina. Ir dabar atsisakyti viso to dėl to, kad sūnus ar dukra turėtų brolių ar sesių?

Taip, nes turėti brolių ar seserų tikrai daugybei vaikų yra tai, kas atstotų labai daug ką. Ir ne tik vaikystėje. Suaugęs nelabai atsimins kokį ten kombinezoną nešiojo ar kiek kartų buvo karstytis, bet turėdamas savo amžiaus artimųjų su kuriais gali leisti laiką, kurie gali padėti bėdoje, dar plius jų šeimos, vaikai, iš karto didesnis giminių ratas - tai mažiau svarbu nei tie materialūs vienadieniai žaisliukai? Tikrai?

Vaikai pukiai mato gyvenimo galimybes savo aplinkoje, ir sakyti jiems kad "aj čia neišsigalvok, mes va galime pagaliukais po medžiu pažaisti" yra jų psichologijos/pasitikėjimo žlugdymas.

Oi kiek man vaikystėje, ar mano bendraamžiams, tėvai nenupirkdavo kažkokių pageidaujamų cucalų pucalų nors ir kiek būdavo zyzimo. Ir kas atsitiko? Sužlugdė? Nebuvo tiesiog galimybių pripirkti visko ko tik vaikelis užsigeidė (nors jau būdavo nemažai pripirkta - 90-ieji nors biednoki, bet kažkaip vaikystėje visi turėjom užtektinai visko, nuo tetrių iki kramtoškių), ir VISKO ko tik vaikas nori ir ką gražaus pamatė nupirkti neįmanoma net over 9000 algą gaunant. Na nenupirko, pazyzi kokią valandą ir pamiršti (vaikystėje tokios "bėdos" pasimiršdavo labai greit). O dabar kai atsimenu savo kai kuriuos įgeidžius, tai pačiam juokinga - gerai kad ir nepirko, nes tikrai sugebėdavau užsigeisti nesąmonių ir tikrai ne pagal kišenę.