Didvyriai ar kolaborantai?

[Eidvis]

Į klausimą įterpi klaidingų kaltinimų dėl kolaboravimo ir kaip sovietinis tardytojas reikalauji kategoriško atsakymo . Nėra viskas tik juoda ir balta.

Aš užduodu esminį klausimą, kurį reikia atsakyti pačioje pirmoje eilėje - ar koloboravimas su nacių/sovietų okupantais ir prisidėjimas prie lietuvių/žydų žudymų ir trėmimų mūsų turėtų būti pasmerktas? Čia paprastas, bet esminis klausimas, į kurį tu nesugebi atsakyti, nors atsakymas labai paprastas - žinoma, kad tiek vienu, tiek kitu atveju tai turėtų būti smerkiama. Kitas klausimas yra kur yra ta raudona linija, nuo kurios koloboravimą mes jau turėtumėm pasmerkti, nes niekas nesiruošia pradėti smerkti spaliukų. Tai jeigu sovietų okupacijos atžvilgiu, kuri Lietuvai padarė didesnę žalą, aš būčiau griežtesnis ir griaučiau visus paminklus Cvirkai, kuris su KGB bendradarbiavo, tai nacių okupacijos atžvilgiu paminklai neturi būti statomi kaip minimum tiems, kurie prie holokausto prisidėjo, o žydų sąrašų sudarinėjimas yra dalis holokausto. Ir tai, kad Vėtra yra padaręs gerų darbų, už kuriuos medalį gavo, ar tai, kad Cvirka yra parašęs gražių eilėraščių - neturi būti pateisinimas dėl jų paminklų ir lentų.

Beje, kokia tavoji nuomone dėl Cvirkos - ar turėtų būti nugriautas jo paminklas?

[mantasm]

Eidvis pats sau prieštarauji. Atseit turi būti smerkiama. Bet turi būti kažkokia raudona linija. Žodžiu ne visada smerkiama

[sankauskas]

Valdininkai tik vykdę nacių okupacinės valdžios nurodymus nelaikomi kolaborantais. Tiek Lietuvoje, tiek Belgijoje ar Nyderlanduose.

Beje, Šindlerį laikai kolaborantu ar didvyriu?

Kaip tai nelaikomi kolaborantais? Daugybė Belgijos valstybinės administracijos žmonių, nacių kolaborantų, po karo buvo teisiami, didelė dalis nuteista mirties bausme.
Kadangi to apsivalymo dėl akivaizdžių priežasčių pas mus tuo metu negalėjo būti, tai ir srebiam košę dabar, bandydami atskirti grūdus nuo pelų.

[mantasm]

Kaip tai nelaikomi kolaborantais? Daugybė Belgijos valstybinės administracijos žmonių, nacių kolaborantų, po karo buvo teisiami, didelė dalis nuteista mirties bausme.
Kadangi to apsivalymo dėl akivaizdžių priežasčių pas mus tuo metu negalėjo būti, tai ir srebiam košę dabar, bandydami atskirti grūdus nuo pelų.

Sovietai nedarė pravalymų?

Belgijos ir Nyderlandų atveju jei darė daugiau nei perdavinėjo nacių įsakymus - taip. Bet daugybė valdininkų buvo palikti ramiai dirbti. Atėjus naciams daugybė valdininkų liko vykdyti savo pareigų nes laikė tai esant mažesne blogybe nei pasitraukti ir taip skatinti vokiečius priiminėti idėjinius nacius irba atsivežti savo valdininkus iš Vokietijos.

Danijoje praktiškai visas valstybės aparatas dirbo panašiomis sąlygomis. Lyg ir pakluso naciams, bet bandė kur įmanoma praslysti. Kolaborantai? Grynai teisiškai žiūrint turbūt taip. Bet galutinis rezultatas (ypač jei vertinti žydų atžvilgiu) tikrai geresnis nei jei būtų bandę priešintis, visi tarnautojai masiškai atsistatydinę ir t.t.

[sankauskas]

Sovietai nedarė pravalymų?

Belgijos ir Nyderlandų atveju jei darė daugiau nei perdavinėjo nacių įsakymus - taip. Bet daugybė valdininkų buvo palikti ramiai dirbti. Atėjus naciams daugybė valdininkų liko vykdyti savo pareigų nes laikė tai esant mažesne blogybe nei pasitraukti ir taip skatinti vokiečius priiminėti idėjinius nacius irba atsivežti savo valdininkus iš Vokietijos.

Danijoje praktiškai visas valstybės aparatas dirbo panašiomis sąlygomis. Lyg ir pakluso naciams, bet bandė kur įmanoma praslysti. Kolaborantai? Grynai teisiškai žiūrint turbūt taip. Bet galutinis rezultatas (ypač jei vertinti žydų atžvilgiu) tikrai geresnis nei jei būtų bandę priešintis, visi tarnautojai masiškai atsistatydinę ir t.t.

Tai taip. Tokie kaip Noreika Belgijoje po karo buvo sušaudyti. Tokie kaip Urbaitis, vadovavęs administracijai prieš Noreiką, buvo išteisinti.

[senasnamas]

Getai bent karo pradžioje nebuvo siejami su jokiu žudymu, susidorojimas su žydais vyko ir kol nebuvo jokių getų. Tai arba pavyks tai suvokti, arba ne.

Beje, kokia tavoji nuomone dėl Cvirkos - ar turėtų būti nugriautas jo paminklas?

Vienodai abejingas kaip ir Žaliojo tilto skulptūroms. Tik prieš griaunant reikia sugalvoti, kas toje vietoje bus. Jeigu tokios naujos propagandinės nesąmonės kaip ant Žaliojo tilto, tada ačiū, nereikia.

[mantasm]

Tai taip. Tokie kaip Noreika Belgijoje po karo buvo sušaudyti. Tokie kaip Urbaitis, vadovavęs administracijai prieš Noreiką, buvo išteisinti.

Belgijoje Urbaičiai dirbo kaip dirbę ir tapo Noreikom.

Dėl Noreikos - ar sovietai neturėjo informacijos kuo jis dirbo per karą? Ar visgi informacijos turėjo ir sovietų vertinimu jis nebuvo per daug prisidirbęs?

[index]

Getai bent karo pradžioje nebuvo siejami su jokiu žudymu, susidorojimas su žydais vyko ir kol nebuvo jokių getų. Tai arba pavyks tai suvokti, arba ne.

Net jeigu taip ir būtų buvę, jau vien atimti laisvę ir uždaryti jokio nusikaltimo nepadariusius savo šalies piliečius jau yra nusikaltimas.

[sankauskas]

Getai bent karo pradžioje nebuvo siejami su jokiu žudymu, susidorojimas su žydais vyko ir kol nebuvo jokių getų. Tai arba pavyks tai suvokti, arba ne.

Taip taip, jau girdėjome, getuose žydai gyveno smagiai ir laimingai. Iš tikro Noreika didelę paslaugą žydams padarė, suvarydamas juos į getus. Atimdamas jų turtą taip pat. Nes gi ne piniguose laimė.

[sankauskas]

Belgijoje Urbaičiai dirbo kaip dirbę ir tapo Noreikom.

Dėl Noreikos - ar sovietai neturėjo informacijos kuo jis dirbo per karą? Ar visgi informacijos turėjo ir sovietų vertinimu jis nebuvo per daug prisidirbęs?

Tai Belgijoje buvo ir savų Urbaičių, kurie dirbo kaip dirbę, ir savų Noreikų, kurie dirbo, o po to buvo sušaudyti.

[mantasm]

Taip taip, jau girdėjome, getuose žydai gyveno smagiai ir laimingai. Iš tikro Noreika didelę paslaugą žydams padarė, suvarydamas juos į getus. Atimdamas jų turtą taip pat. Nes gi ne piniguose laimė.

Turtas jau sovietų buvo atimtas.

[index]

Sovietai nedarė pravalymų?

Tik bėda, kad tą darė kitas nusikalstamas režimas, kuris kartu su tikrais nusikaltėliais persekiojo ir tikrus didvyrius/kovotojus už laisvę. Dėl ko atgavus nepriklausomybę visi jie po defaultu buvo paskelbti didvyriais, nepaisant to, kad dalis jų iš tikro buvo nusikaltėliai.

Turtas jau sovietų buvo atimtas.

O po to visiems grąžintas, išskyrus žydus, aišku. Bet kam jiems jo reikia gi.

[mantasm]

Ir tai, kad Vėtra yra padaręs gerų darbų, už kuriuos medalį gavo, ar tai, kad Cvirka yra parašęs gražių eilėraščių - neturi būti pateisinimas dėl jų paminklų ir lentų

Ką daryt su Kudirkos paminklu už antisemitinius pasisakymus? Mindaugo paminklu už skerdynes?

[sankauskas]

Turtas jau sovietų buvo atimtas.

Hm, tai kam reikėjo vargti rašant įsakymus, organizuojant varžytines, jei turto jau nebuvo likę?

[mantasm]

Tik bėda, kad tą darė kitas nusikalstamas režimas, kuris kartu su tikrais nusikaltėliais persekiojo ir tikrus didvyrius/kovotojus už laisvę. Dėl ko atgavus nepriklausomybę visi jie po defaultu buvo paskelbti didvyriais, nepaisant to, kad dalis jų iš tikro buvo nusikaltėliai.

Noreika sovietų nebuvo persekiojamas iškart po karo. Ar jo netikrino leisdami dirbti mokslų akademijoje? Užkliuvo tik tada kai pradėjo antisovietinę veiklą.

O po to visiems grąžintas, išskyrus žydus, aišku. Bet kam jiems jo reikia gi.

Bet ne Noreika atėmė ir ne Noreika negrąžino

[mantasm]

Hm, tai kam reikėjo vargti rašant įsakymus, organizuojant varžytines, jei turto jau nebuvo likę?

Tai matyt tada ir žydams sovietai netrukdė, turto neatėmė

[sankauskas]

Bet ne Noreika atėmė ir ne Noreika negrąžino

Noreika pats neatimė. Tik liepė atimti. Tai kaip ir nekaltas.

[senasnamas]

Net jeigu taip ir būtų buvę, jau vien atimti laisvę ir uždaryti jokio nusikaltimo nepadariusius savo šalies piliečius jau yra nusikaltimas.

Per karą dirbant okupacijos sąlygomis galimybės elgtis vienaip ar kitaip gerokai apribotos. Praėjus 80 m. labai paprasta reikalauti nepriekaištingos reputacijos ir idealių sprendimų. Tie, kurie nuo visko nusišalino ir nieko nedarė, šiandien niekam nežinomi, nes nieko ir nenuveikė. J. Noreika yra puikiai žinomas, nes dėl Lietuvos pakankamai nuveikė.

Ar visokiems zurofams tokie žmonės įdomūs? Nelabai, ne ta specializacija .

Tylioji Būtingės kaimo didvyrių šeima: nepaisydami mirtino pavojaus sau išgelbėjo daugybę miestelio žydų

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/gyvenimas/istor....d?id=82074389

[Lettered]

Net jeigu taip ir būtų buvę, jau vien atimti laisvę ir uždaryti jokio nusikaltimo nepadariusius savo šalies piliečius jau yra nusikaltimas.

Jei taip iš tikrųjų buvo, kodėl Noreika teismo yra išteisintas dėl savo neva padarytų nusikaltimų? Gal dėl to, kad jų nebuvo. Siūlau truputį istorinių faktų paskaityti prie varant Kremliaus propogandą neva visi pasirpriešinę okupacijai yra fašistai ir holokausto vykdytojai. Istorija truputį sudėtingesnė ir viskas nėra juoda - balta.

4. Okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą.

2015 m. savo pažymoje Centras paaiškino, kodėl vieno asmens (Plungės komendantūros darbuotojo Aleksandro Pakalniškio) naratyvas, neva J. Noreika atsakingas už Plungės žydų masines žudynes, yra nepagrįstas – tai prieštaravo kitų šešių asmenų liudijimams ir kitai faktinei medžiagai. Tačiau Centras pripažino, kad okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą. 1941 m. rugpjūčio 22 d. Šiaulių aps. viršininkas J. Noreika valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams perdavė Šiaulių apygardos komisaro Hanso Gewecke 1941 m. rugpjūčio 14 d. įsakymą žydus iškeldinti į Žagarės getą, taip pat įsakymą dėl žydų turto likvidavimo tvarkymo. Pabrėžtina, kad tai nebuvo J. Noreikos valia atsiradę įsakymai, tai buvo jo, kaip apskrities viršininko, vokiečių administracijos nurodymų perdavimas. Pažymėtina, kad J. Noreika nėra perdavęs jokių įsakymų dėl Šiaulių geto, nes pagal tuo metu galiojusį savivaldos įstatymą Šiaulių burmistras nebuvo pavaldus Šiaulių apskrities viršininkui.

5. 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies.

Lietuvos Respublikos ir tarptautinė teisė genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui apibrėžia kaip sąmoningas veikas, daromas suvokiant savo veiksmų pasekmes.

1941 m. vasarą dauguma Lietuvos piliečių, tarp jų ir žydų, nesuvokė getų kaip vieno iš žydų naikinimo etapų. Iki vokiečių okupacijos Lietuvoje buvo girdėta apie žydų suvaržymus Vokietijoje, getus Lenkijoje, tačiau nebuvo žinoma, kad žydų izoliavimas baigtųsi masinėmis žudynėmis.

Po nacių organizuotų žydų žudynių Kaune SS brigadenfiureris W. Stahleckeris žydams pareiškė, kad nuo tolesnių pogromų galės juos apginti tik tuo atveju, jei šie persikels gyventi į getus. „Po pirmojo pogromo buvo pakviestas žydų komitetas ir jam buvo pranešta, kad [...] geto įsteigimas yra vienintelė priemonė normalioms gyvenimo sąlygoms sudaryti. Tuomet žydai staiga pareiškė, kad jie bandys savo tautiečius kaip galima skubiau sutelkti Vilijampolėje, kur buvo numatyta įkurti žydų getą“ (iš W. Stahleckerio pranešimo Himleriui; Henry A. Zeiger, The case against Adolf Eichmann, The New American Library,1960, p.64-67).

Lietuvos žydų bendruomenės atstovas, Vilniaus geto tyrėjas Ilja Lempertas teigia, kad iki 1941 metų pabaigos ir dar vėliau patys žydai Vilniaus gete negalėjo patikėti, kad jų buvimas getuose reiškia jų fizinį sunaikinimą: „Turėkime omenyje, to meto žmonės apie Holokaustą nežinojo, apie jį žinome mes, turėdami prieš akis visą Antrojo pasaulinio karo įvykių paveikslą. Jie mato, kad elgiamasi blogai, bet nežino, kad Holokaustas jau prasidėjęs. Be to, 1941-ųjų rudenį naciai įveda mirties bausmę už žydų slėpimą. Pasakojama, kad tą rudenį Katedros aikštėje pakorę žmogų, padėjusį žydams. Ir lentelę užkabino, kad taip bus visiems” (Zigmas Vitkus, Vilniaus getas – kai žmonės bandė įsivaizduoti gyvenimą, Kelionė, 2013).

Žmones klaidino tai, kad pirmieji masiniai šaudymai Lietuvoje vyko dar iki getų įsteigimo, taip pat skirtingas getų gyvavimo laikotarpis: mažieji getai su savo gyventojais buvo greitai sunaikinti, o didieji Vilniaus, Kauno getai gyvavo keletą metų, Šiaulių getas likviduotas tik 1944 m. Būta atvejų, kai išlaisvinti ir slepiami žydai neatlaikydavo įtampos ir patys grįždavo į getą – ten jiems atrodė saugiau.

Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, kurio filmuotų prisiminimų įrašai saugomi JAV Holokausto memorialiniame muziejuje Vašingtone, teigė, kad tuo metu jie nemanę, kad getai baigsis žydų sunaikinimu. Anot H. Gewecke, vienas iš nacizmo ideologų „Rozenbergas pasakė, kad Šiauliuose žydai ir prieš karą gyveno gete. Uždarymą į getus Rozenbergas laikė humanišku dalyku“. Po karo sąjungininkai buvo sulaikę H. Geweckę, tačiau po tardymų paleido nepaisant jo tiesioginių įsakymų dėl Žagarės ir Šiaulių getų.

Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai (kolaboravimu su naciais ir prisidėjimu prie žydų izoliavimo) buvo pateikti ir Lietuvos Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui – Brazaičiui bei Vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui. 1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo (LGGRTC. Genocido tyrimo centras nepasiduos vulgariam spaudimui, Delfi.lt, 2019).

Tarptautiniu mastu iki šiol diskutuojama ar geto vidaus tvarką palaikančios struktūros vertintinos kaip nacių kolaborantės. Žydų taryba (judenratas) ir geto žydų vidaus policija vykdė nacių nurodymus geto teritorijoje: atrinkdavo nedarbingus gyventojus (juos naciai veždavo sušaudyti), perduodavo vokiečių nurodymus dėl turto atidavimo, prižiūrėdavo, kaip vykdomos vidaus taisyklės ir t.t. Pasak žydų istoriko I. Lemperto, „Judenratas – iš tiesų prieštaringai vertinamas. Tačiau taip vertina žmonės, nežinantys istorijos. Pasidomėję giliau, pamatysime, kad juoda – balta istorija čia netinka.“ Pažymėtina, kad Lietuvos žydų iniciatyva Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininko Elkeso Chaimo Chanono ir Kauno geto policijos vadovo Judo Zupavičiaus atminimas įamžintas garbės lentomis.

6. J. Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis.

Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas pagal įprastą, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nurodomą kolaboravimo sąvoką (tėvynės išdavikas, bendradarbiaujantis su šalį okupavusios valstybės institucijomis, kenkiantis savo krašto valstybingumui ir piliečių interesams) dėl šių aplinkybių:

– J. Noreikia Šiaulių aps. viršininku paskirtas ne nacių, o lietuvių Laikinosios vyriausybės.

– J. Noreika, būdamas Šiaulių aps. viršininku, priešinosi lietuvių mobilizacijai į vokiečių kariuomenę ir SS legiono steigimui Lietuvoje, taigi, priešinosi lietuvių kolaboravimui su naciais; už tai dvejus metus buvo kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Kaip nurodo vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Karlas Jėgeris, J. Noreika „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją” (Štuthofo koncentracijos stovyklos kortelės, Archiwum Muzeum Stutthof, Sygn., I-III-11224).

– J. Noreika buvo aktyvus pogrindinės antinacinės lietuvių organizacijos Lietuvių frontas dalyvis: įkūrė karinio padalinio „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabą, rūpinosi tokių štabų įkūrimu Telšių ir Mažeikių apskrityse, rūpinosi ginklais Lietuvos karinių pajėgų atkūrimui, platino draudžiamą Lietuvių fronto spaudą, prisidėjo prie pogrindinio Šiaulių apskrities laikraščio leidimo. „Lietuvių fronto“ tyrėjas Mindaugas Bloznelis J. Noreiką įtraukė tarp 53 žymiausių „Lietuvių fronto“ dalyvių. Pažymėtina, kad į „Kęstučio“ padalinio narius buvo priimami tik tie, kurie nebuvo susitepę kolaboravimu su priešu (Mindaugas Bloznelis, Lietuvių frontas, Kaunas, 2008, p.91, 382, 398, 399; LYA, f. K-1, ap.58, b. 27355/3, t.7, p.223; Viktoras Ašmenskas, Generolas Vėtra, Vilnius, 1997, p.341, 428; Petras Jurgėla, Lietuviškoji skautija, 1975, p. 687).

– Žinomas Šiaulių antinacinės rezistencijos dalyvis, žydų gelbėtojas Domas Jasaitis J. Noreiką įvertino kaip aktyvų antinacinį rezistentą. Savo prisiminimuose D. Jasaitis rašo: „Mano nuomone, Bubas yra atsakingas už Šiaulių apskrities [viršininko] Jono Noreikos, didelio patrioto ir rezistento, suėmimą 1943 m. kovo mėn. ir išvežimą į Štuthofą.“ Lietuvių enciklopedijoje, kurios vienas iš redaktorių yra D. Jasaitis, rašoma: „J. Noreika 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių aps. viršininku. Eidamas šias pareigas susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus. 1943 m. po propagandinės kelionės į Vokietiją išspausdino lietuviškoje spaudoje straipsnį – „Šių dienų Vokietija“, kuris buvo nepalankus nacių režimui“ (Lietuvių enciklopedija, XX tomas, Bostonas, p.409; Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p.45 ).

– 1946 m. sovietų tardomas J. Noreika sakė: „Tautine veikla buvau artimai susijęs su Šiaulių ligoninės direktoriumi Jasaičiu. Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Svarstėme tarptautinę padėtį ir padarėme išvadas, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš SSRS. Siekiant šių tikslų mes susitarėme su Jasaičiu aktyviai veikti kur bebūtume“. 1946 m. J. Noreika į savo kuriamą antisovietinę pogrindinę organizaciją buvo numatęs įtraukti į Vakarus pasitraukusį D. Jasaitį; siunčiamam į užsienį studentui Varaneckui J. Noreika nurodė surasti D. Jasaitį ir per jį užmegzti ryšius su užsienio lietuviais (LYA, f-K1, ap.58, b.9792/3, t.1, p.128-129);

– J. Noreikos bendražygis Damijonas Riauka liudija, kad „Jonas Noreika neskirstė okupanto į savus ir svetimus: „Mūsų paklaustas, kaip mums reikia elgtis su vokiečiais Noreika pasakė: „Rusai mums nedraugai, o vokiečiai – ne broliai“. J. Noreika „kartu su kitais 10 Žemaitijos inteligentų reikalavo vokiečių vadovybę uždrausti genocidą prieš lietuvių ir žydų tautybių žmones ir suteikti Lietuvai savivaldą. 1943 m. vasarį parašė straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuriame demaskavo nacistų režimo pragaištingumą kaip lietuvių tautai, taip ir pačiai Vokietijai“.

– Sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą, kad „savanoriškai tarnavo vokiečiams“; J. Noreika pabrėžtinai prašė sovietų teismo jį išteisinti tik pagal šitą kaltinimo punktą (LYA, f-K1, ap.58, b.9792/3, t.4; V. Ašmenskas, Generolas Vėtra, Vilnius, p. 359, 384).

7. J. Noreika priklausė antinaciniam Šiaulių pogrindžiui, kuris gelbėjo žydus, J. Noreika padėjo žydų gelbėtojams.

Šiaulių antinacinės rezistencijos pogrindis, kuriam priklausė J. Noreika, D. Jasaitis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Adolfas Raulinaitis ir kt., užsiėmė žydų gelbėjimu.

Vieni svarbiausių šio gelbėjimo tinklo veikėjų buvo Vaiko draugijos Šiaulių sk. pirmininkė Sofija Lukauskaitė–Jasaitienė ir jos vyras, Šiaulių ligoninės direktorius Domas Jasaitis, organizavę ir vykdę plačias žydų gelbėjimo akcijas (Žydų gelbėjimas Lietuvoje II Pasaulinio karo metais 1941-1944 m., Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Vilnius, 2011, p.59). „Nebuvo dienos, kad keletas žydų neateitų į [Jasaičių] namus, norėdami gauti maisto, pasiimti paliktų apsaugai daiktų ar prašyti tarpininkavimo ir kitokios pagalbos ar palikti žinią, kuri būtų naudinga kitam žydui.“ S. Jasaitienė liudija, kad „išgelbėti žydą visuomet buvo susiję su mirties pavojumi ir tam asmeniui, ir jo artimiesiems. O gelbėjimo aplinkybės buvo tokios sunkios ir komplikuotos, kad norint išgelbėti vieną [žydą], į tą darbą reikėjo įtraukti bent 5-10 asmenų“. Jonas Daugėla liudija, kad Šiaulių žydų gelbėjimui „buvo suorganizuota net atskira organizacija iš vietos žymesniųjų visuomenės veikėjų“. (Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p.59, 196-204).

Jasaitis su J. Noreika buvo susiję tampriais pogrindiniais ir asmeniniais ryšiais, draugavo ir bendradarbiavo leisdami ir platindami pogrindinę spaudą. Šiaulių apskrities rezistencinės tarybos leidžiamas laikraštis išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir nurodyta, kad Lietuvai atstačius nepriklausomybę bus teisiami šių žudynių vykdytojai ir pagalbininkai. Pogrindiniam leidiniui savo antinacinį straipsnį parašė ir J. Noreika.

Žydus gelbėję šiauliečiai pasitikėjo J. Noreika, jį vertino labai teigiamai. D. Jasaitis J. Noreiką apibūdino kaip rezistentą, „griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“. Šiaulių antinacinio pogrindžio dalyvis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, nacių persekiojamiesiems išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų, dėl kurių ne kartą teko aiškintis vokiečių saugumo agentams, J. Noreiką įvertino kaip „didį patriotą, per daug neatsargų kalbose, staigaus, ugningo būdo tautos didvyrį, mirusį dėl mūsų ir Lietuvos laisvės“ (Domas Jasaitis, Žydų tragedija Hitlerio okupuotoje Lietuvoje, Draugas, Čikaga, 1962; Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p.214). Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius J. Noreiką vertino kaip žydų gelbėtoją, motyvuodamas tuo, kad „Šiaulių aps. Valdybai priklausė Vaiguvos vaikų prieglauda. Taigi ji buvo atsakinga už šios prieglaudos gerovę ir visapusišką vaikų aprūpinimą, vadinasi, ir 7 žydų vaikų bei vienos suaugusios žydaitės, kuri ten ėjo prieglaudos sekretorės pareigas” (A.Gurevičiaus sąrašai, 1999, p.120). J. Noreikos bendražygis Damijonas Riauka liudija, kad pirmomis karo dienomis J. Noreika įkalbinėjo sutiktą vežimu važiuojančią žydų šeimyną pasukti iš kelio ir kuo skubiausiai slėptis nuo vokiečių (Genocidas ir rezistencija Nr.1 (39), Vilnius, 2016, p.50).

Nacių suimtas, tardomas ir kalinamas J. Noreika neišdavė žydų gelbėtojų ir pogrindžio dalyvių. Po dvejus metus kalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje į Lietuvą grįžęs J. Noreika antisovietinę pogrindžio organizaciją sukūrė su Šiaulių žydų gelbėtojų tinklo aktyvia nare, buvusia Šiaulių bibliotekos vedėja Ona Lukauskaite-Poškiene, Domo Jasaičio žmonos Sofijos Lukauskaitės-Jasaitienės seserimi.

8. Jonas Noreika savo gyvenimą paaukojo Tėvynės laisvei, jį represavo abi okupacinės nacių ir sovietų valdžios.

Jonas Noreika savo gyvenimu įrodė, kad kitų piliečių ir Tėvynės gerovė jam buvo aukščiau asmeninių interesų. Jis aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų okupacijoms, dėl ko buvo abiejų režimų įkalintas, o sovietų ir nužudytas. Išlaisvintas iš Štuthofo koncentracijos stovyklos turėjo galimybių pasitraukti į Vakarus, kur jo laukė žmona ir mažametė dukra, tačiau grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą ir siekdamas vienyti ginkluoto pasipriešinimo judėjimą ruošė sukilimą už Lietuvos laisvę.

Jono Noreikos humanizmą liudija:

– aktyvus priešinimasis okupaciniams nacių ir sovietų režimams;

– bendražygių liudijimai;

– pasiaukojanti šiltine sergančio Štuthofo lagerio kalinio prof. Vlado Jurgučio globa;

– Štuthofe kartu kalėjusio kun. Stasio Ylos vertinimas: „J. Noreika grįžo [į Lietuvą] mirti su kitais mirštančiais už tėvynę. Būdamas teisininkas jis suprato, kas jo laukė, tačiau tėvynės meilė buvo jam brangesnė už viską“;

– Štuthofo koncentracijos stovykloje sukurta J. Noreikos malda (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Kaunas,1991);

– priešmirtinis palinkėjimas dukrai: „Aš noriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga“ (Vidmantas Valiušaitis, Ką apie Generolą Vėtrą pasakojo jo dukra, Delfi.lt, 2018).

http://www.bernardinai.lt/straipsnis...a-vetra/175077

[Sula]

Tik bėda, kad tą darė kitas nusikalstamas režimas, kuris kartu su tikrais nusikaltėliais persekiojo ir tikrus didvyrius/kovotojus už laisvę. Dėl ko atgavus nepriklausomybę visi jie po defaultu buvo paskelbti didvyriais, nepaisant to, kad dalis jų iš tikro buvo nusikaltėliai.

O po to visiems grąžintas, išskyrus žydus, aišku. Bet kam jiems jo reikia gi.

Tiesos dėlei ne visi paskelbti didvyriais. Dalis, dalyvavusi ir nuteista dar sovietų už dalyvavimą "tarybinių piliečių" žudynėse visgi nebuvo apdovanota.

Tikrai ne visiems ir ne visas grąžintas (nacių).