Lietuvių tautinė savimonė ir nacionalinis charakteris. Tautos susiformavimas

[Tomizmas]

Tie klasiokai kartais na Vanka su Sanka?

Ne, aš mokiausi lietuvių mokykloje. Ar čia tipo jeigu esi lietuvis, privalai važiuoti studijuoti į Kauną? Bet nelabai kas pageidavo.

Tai kelia įvairių minčių, arba gali būti jūsų asmeninis įspūdis, bet kyla minčių, kad kažkokie kultūriniai skirtumai rimtai egzistuoja, gal toj Vidurio ir Vakarų Lietuvoj iš tiesų istoriškai rūstesni žmonės gyveno/gyvena, o aukštaičiai/Rytų Lietuva tokie rimtai labiau "politkorektiški žmonės" su visais tartis gražiuoju matyt išmokę Gal dar tiesiog Kauno industrinis wibe'as daro savo - viskas turi būti sustygiuota, jei jau rūstūs ir šiurkštūs, tai tokie esam visi, o už savo prisigalvojimus pasiūlys nueiti į vieną vietą ...arba gimines geras turiu (Šiaurės) Rytų Lietuvoje, kurie moka sukurt teigiamą įspūdį apie to krašto žmones

Kiek tenka bendrauti su vidurio Lietuvos gyventojais, tai pastebiu, kad ten žmonių su patriotinėmis ir ekstremaliais atvejais - netgi nacionalistinėmis pažiūromis yra pastebimai daugiau. Nalšios regione (Švenčionių ir Ignalinos rajonai) visą laiką augdamas ir mokykliniais laikais gyvendamas, ir dabar lankydamasis, praktiškai nė karto nesu sutikęs žmonių kurie išsiskirtų labai dideliu patriotizmu ar tautiškumu. Kažkaip nebūdingas tautybės sureikšminimas: aš lietuvis, kaimynas lenkas, kitas kaimynas rusas, ir visiems tai kažkaip vienodai, niekas nedaro iš to kažkokios pompastikos "o pažiūrėkit, aš lietuvis, aš lenkas, aš baisiai didžiuojuosi" ir t. t. Ir netgi kažkokios tautinės simbolikos retai kur pamatysi. Gal tik prieš valstybės 100-mečio minėjimą jos padaugėjo, o šiaip nelabai būdavo.

Visai rimtai kalbant, aš atvažiavęs į Vilnių ir susipažinęs su grupiokais iš vidurio Lietuvos, tikrai pamačiau daug skirtumų, kurie mane tada labai stipriai nustebino. Pirmas nustebinęs dalykas - paplitęs balsavimas už konservatorius (visada buvau šventai įsitikinęs, kad visa Lietuva jų negali pakęsti). Paskui pastebėjau tautinės simbolikos ir švenčių kur kas didesnį akcentavimą, nei aš buvau pratęs, piktinimąsi Vilniaus daugiatautiškumu, kad nesijaučia kaip Lietuvoje (tuo tarpu man Vilniaus tautų katilas man niekad neatrodė kažkas keisto ir neįprasto, ir tikrai būdamas studentu labai nuoširdžiai nustebau kad kažkam tai gali atrodyti neįprasta) ir t. t.

Įdomu ar nėra susiję su tuo, kad netgi istoriškai, partizaninis judėjimas Nalšioje buvo silpnesnis nei kitose Lietuvos vietose? Pamenu kaip buvau Druskininkuose ir su dviračiu nemažai pavažinėjau po Dzūkijos kaimus. Man buvo dar vienas "kultūrinis šokas", kai pamačiau vos ne kiekviename kaime partizanų paminklus. Švenčionių ir Ignalinos rajonuose (nors irgi miškingi, tinkami slėptis ir t. t.) to nepamatysi, na yra pavienių paminklų, bet juos praktiškai galima suskaičiuoti ant pirštų. Ir kažkaip negirdėjau iš senų žmonių kad kažkas labai kalbėtų apie partizanus kaip apie didelį vaidmenį jų jaunystėje suvaidinusį dalyką (na sako kad buvo kai kur, bet apie jokį masiškumą neina kalba). Tuo tarpu mano kolega, kilęs iš Varėnos rajono man visą laiką akcentuodavo kaip jo visa giminė dalyvavo tame ir kad "pusė Lietuvos buvo bunkeriuose". Man atrodė labai keista, bet kai apsilankaiu Dzūkijoje... Tada supratau, kaip stipriai aplinka suformuoja žmogų.

Kas liečia pabėgėlius Pabradėje, tai aš rimtai nepastebėjau kad žmonės jų baidytųsi. Netgi musulmonų, kurie daug kur sutinkami su didesniu atsargumu. Švenčionyse nuo senų laikų gyvena nemažai totorių šeimų (pažįstu asmeniškai), miesto pakraštyje šalia Cirkliškio yra nemažos musulmoniškos kapinės (turbūt nelabai įprastas vaizdas Lietuvoje?)

Na dar prisiminiau vieną "kultūrinį šoką': šalia Švenčionių, prie Bėlio ežero yra kaimas Kochanovka, kur vyksta įvairios Švenčionių miesto šventės, taip pat "Ežerų Sietuva" (liaudiškų dainų šventė) ir t. t. Buvau ten miesto šventėje, susidėjau į FB nuotraukas, ten kai kuriose matėsi ir kaimo pavadinimas. Kolegė iš Kauno nustebusi pradėjo komentuoti "Lietuvoje yra tokių pavadinimų?" Aš aišku vėl likau nustebęs, kuo ji čia stebisi.

[PoDV]

Na, jei užsienyje mus vadina sovietais, tai irgi techniškai teisinga, bet nelabai korektiška, ir mums nelabai patinka.
Išskyrus, žinoma, seną namą. Jis pavadintas sovietų praded pasakoti kaip prie ruso buvo geriau, visi turėjo darbus, o ir dabar Putinas yra šaunus vadovas.

Mane gimusį jau Nepriklausomoj Lietuvoj, sovietu vadint jau net techniškai nebūtų teisinga, nebent "sovietų kilmės".

Negras gal ir nėra lietuvių kalboje įžeidžiantis žodis, bet absoliučiai pasenęs ir išėjęs iš vartojimo, skamba panašiai kaip koks "paliuosuoti iš darbo". Be to, tai dar ir svetimybė.

Mano vienas bendraamžis draugelis kartais pavartoja "paliuosiuoti iš darbo". Iš jo ir sužinojau šį terminą. Tiesa, jis dar vartoja žodį "valdiškas", iš kitų neatkreipiau dėmesio, kad būčiau išgirdęs šį daug ką galbūt pasakantį žodį. Lietuvos SSR dvasia matyt kažkokia eina pas žmogų, nors rusų laikų ir nematęs... Va taip kartais senimokultūra pas jaunus žmones kartais prasiveržia kažkokiais būdais.

O kavianskas - korektiškas žodis? Ar vis tik reiktų vartoti kaunietis?

Kad šis žodis įžeidžiantis, man nieko gero nesako Nu ir kas čia tokio "kavenskas", kaip ir "vilenskas", tiesa susidaręs įspūdį, kad vilniečiai įsižeidžia pavadinti "portugalais", tiesa turbūt ne visi.

Nu aš matyt ne su tokiais bendrauju. Kur čia man iki tokio lygio.

Tai kelia įvairių minčių, arba gali būti jūsų asmeninis įspūdis, bet kyla minčių, kad kažkokie kultūriniai skirtumai rimtai egzistuoja, gal toj Vidurio ir Vakarų Lietuvoj iš tiesų istoriškai rūstesni žmonės gyveno/gyvena, o aukštaičiai/Rytų Lietuva tokie rimtai labiau "politkorektiški žmonės" su visais tartis gražiuoju matyt išmokę Gal dar tiesiog Kauno industrinis wibe'as daro savo - viskas turi būti sustygiuota, jei jau rūstūs ir šiurkštūs, tai tokie esam visi, o už savo prisigalvojimus pasiūlys nueiti į vieną vietą ...arba gimines geras turiu (Šiaurės) Rytų Lietuvoje, kurie moka sukurt teigiamą įspūdį apie to krašto žmones

[Raelis]

Neseniai teko paskaityti Kaizerio kareivio atsiminimus iš WW1 veiksmų Lietuvoje. ( http://www.briedis.lt/Knygos/Serijos...piesiniai.html ). Šis kareivis buvo iš Danijos ir jo laiškuose namiškiams apie lietuvius galima susidaryti įspūdį kaip apie utelėtus ir savo reikalus už tvoros atliekančius beveik laukinius, beje apie miestų ir miestelių žydus rašo negeriau, o gal ir blogiau. Ką giria tai Lietuvos gamtą ir dvarų prabangą.

Šiaip aš skaičiau XIX a. rusų valdininko Zarasuose prisiminimus, kur jis šiaip rašo, kad lietuviai ir latviai yra pikti žmonės, o žydai labai nuskriausti, nes galioja Rusijos zonos įstatymas. Bet iš esmės, jis irgi rašo, kad gražiausia Lietuvoje yra gamta. Iš esmės, tuo nereikia stebėtis, nes valstiečiai bet kurioje šalyje buvo tikrai ne aukštos moralės ir labai jau higieniški žmonės, tiek toje pačioje Italijoje, tiek Graikijoje, tiek dar kur nors.

[Galys]

Didikai yra didikai, jų tik keli procentai, bet jeigu net jie darydavo kaku koridoriuose, tai ką kalbėti apie eilinius valstiečius, kurie sudarė didžiąją dalį Prancūzų tautos. Ir nemanau, kad tai kažkoks Lietuvos atsilikimas - labai abejoju, ar XX a. pradžioje etaloninėje Vakarų Europoje taip jau visi eiliniai paprasti gyventojai visada prausdavosi, neturėdavo blusų, utėlių ar kirminų žarnyne (straipsnyje paminėta, kad 1939 metais Lietuvos kaimuose retas valstietis neturėjo kirminų - pas daugumą žarnynuose buvo knibždėlynas askaridžių ir soliterių). Naivu būtų galvoti, kad Vakarų Europos valstiečiai gyveno kitaip.

Neseniai teko paskaityti Kaizerio kareivio atsiminimus iš WW1 veiksmų Lietuvoje. ( http://www.briedis.lt/Knygos/Serijos...piesiniai.html ). Šis kareivis buvo iš Danijos ir jo laiškuose namiškiams apie lietuvius galima susidaryti įspūdį kaip apie utelėtus ir savo reikalus už tvoros atliekančius beveik laukinius, beje apie miestų ir miestelių žydus rašo negeriau, o gal ir blogiau. Ką giria tai Lietuvos gamtą ir dvarų prabangą.

[Raelis]

Tas mums, atrodytų, savaime suprantamas dalykas, kad daryti kaku ir sisy reikia atitinkamoje vietoje ir su atitinkamomis procedūromis (nusivalymas, rankų plovimas ir t. t.) yra pakankamai naujas civilizacijos išmislas Žmonės labai daug tūkstantmečių gyveno be šito, su kirminais pilve, ir turbūt nelabai įsivaizdavo, kad gali būti kitaip.

Didikai dabartinės Lietuvos teritorijoje nebuvo lietuviakalbiai, kad ir kuo jie save laikė. Lietuviškai kalbančio elito nebuvo iki XX a. pradžios. jau vien ką sako tas faktas, kad iki tol kalbėjimas lietuvių kalba savaime reiškė kaimietišką kilmę ir aukštesniuose sluoksniuose buvo stigmatizuojamas.

D. Poška, kuris buvo dvarininkas lietuviškai kalbėjo ir net knygas rašė be to yra ir kitų dvarininkų, tie patys Oginskiai (beje, yra labai geras straipsnis apie Oginskių lituanistinį judėjimą internete), Vitkevičiai ir pan. Žinoma, jie nekalba lietuviškai tarp savęs, bet tik su savo pavaldiniais, bet tai įrodo, kad toks dalykas kaip lietuvių kalba tikrai nebuvo atmetama visikai dvarininkų. Deja, nėra atlikta tyrimų, kiek lietuvių kalba buvo suvokiama kaip tam tikra "egzotinė" kalba ir jos pavienius žodžius galėjo aristokratai vartoti tiesiog kaip paįvairinimą pašnekesy. Grynam stigmatizavimui aš nepritarčiau, nes XVIII a. būtent aristokratai, pvz., vykupas I. Masalskis ir mėgino lietuvių kalbą "prikelti" bei sukelti ja susidėjimą. Bet aš kalbu apie tai, kad kilmė gali būti nekalbant ta kalba, antraip Rusijoje, rusai kaip tauta skaitytųsi tik nuo XIX a. vid., (nes paskutiniai rusai, kurie kalba rusiškai buvo tik XVII a. vid. ir tai didelis klausimas) nes dar A. Puškinas rašė, kad 1830 m. visos rusės anei žodžio rusiškai nemoka. Ta pati Britanija, kurios Plantagenetų dinastija kalbėjo išimtinai prancūziškai, o Koburgai tik vokiškai. Pagaliau Indija, kurios aristokratija kalba persų kalba, o visi paprasti žmonės urdų (čia turiu omenyje Dekano regioną, Indijos vidury). Tad, aš kalbu apie savimone, o ne apie kalbinį aspektą. Žinoma, čia nekalbama apie literatūrinę, dabartinę kalbą, o apie tam tikrą žemaitišką mišinį.

[Tomizmas]

Tas mums, atrodytų, savaime suprantamas dalykas, kad daryti kaku ir sisy reikia atitinkamoje vietoje ir su atitinkamomis procedūromis (nusivalymas, rankų plovimas ir t. t.) yra pakankamai naujas civilizacijos išmislas Žmonės labai daug tūkstantmečių gyveno be šito, su kirminais pilve, ir turbūt nelabai įsivaizdavo, kad gali būti kitaip.

Didikai dabartinės Lietuvos teritorijoje nebuvo lietuviakalbiai, kad ir kuo jie save laikė. Lietuviškai kalbančio elito nebuvo iki XX a. pradžios. jau vien ką sako tas faktas, kad iki tol kalbėjimas lietuvių kalba savaime reiškė kaimietišką kilmę ir aukštesniuose sluoksniuose buvo stigmatizuojamas.

[Raelis]

Taigi kad Lietuva, kaip Europos užkampis natūralu kad visada atsilieka. Dabar jau pradedame kiek vytis ir tas skirtumas darosi nežymus. Tereikia prisiminti, kad Liudviko XIV laikais, puikiuosiuose Versalio rūmuose, didikai dažnai reikalus atlikdavo užlindę už portjerų ar šiaip kur koridoriuose. Sunku patikėti, bet tai faktas, aplink veidrodžių salės ir čia pat balos ir krūvelės.

Tai nebūtinai XVII a., paskaitykit J. Franko atsiminimus apie Vilnių, kur rašoma, kaip Vilniuje XIX a. prad per pokylį vidurį salės mūsų merginos apsišikdavo, nes nebūdavo kur nueiti arba nespėdavo. Arba ta pati Žozefina de Boarnė, Napoleono žmona, K. Veri memuaruose (yra lietuviškas vertimas) teatre užsimaniusi siusiu ir neturėdama kur padaryt pridirbo vidury vieno kambarių ant savo šaliko, kai ją, kad niekas nematytų buvo apstojusios dreilinos ir paskui tą šaliką dovanojo vienai jų. Čia yra visos Europos paveldas nesirinkti vietos, kur gamta pašaukia.

Na, tame pačiame straipsnyje ir paminėta, kad XX a. pradžioje miestiečiai buvo didžiąja dalimi ne lietuviai.

Iš esmes, didžiumoje miestiečiai buvo žydai, dėl suvokimo, kad miestiečiai lenkai irgi ginčyčiausi, nes tie patys didikai Lietuvoje savęs nelabai lenkais laikydavo, pvz., Oginskiai, Giunteriai, tas pats dvarininkas St. Moravskis ir kt. Tą prasme, čia vis dar išlaikoma toji pati gaji stereotipų idėja nesigilinant į pačių dvarininkų ar miestiečių psichologiją, nes tokių nėra monografijų ir pan.

[Tomizmas]

Taigi kad Lietuva, kaip Europos užkampis natūralu kad visada atsilieka. Dabar jau pradedame kiek vytis ir tas skirtumas darosi nežymus. Tereikia prisiminti, kad Liudviko XIV laikais, puikiuosiuose Versalio rūmuose, didikai dažnai reikalus atlikdavo užlindę už portjerų ar šiaip kur koridoriuose. Sunku patikėti, bet tai faktas, aplink veidrodžių salės ir čia pat balos ir krūvelės.

Didikai yra didikai, jų tik keli procentai, bet jeigu net jie darydavo kaku koridoriuose, tai ką kalbėti apie eilinius valstiečius, kurie sudarė didžiąją dalį Prancūzų tautos. Ir nemanau, kad tai kažkoks Lietuvos atsilikimas - labai abejoju, ar XX a. pradžioje etaloninėje Vakarų Europoje taip jau visi eiliniai paprasti gyventojai visada prausdavosi, neturėdavo blusų, utėlių ar kirminų žarnyne (straipsnyje paminėta, kad 1939 metais Lietuvos kaimuose retas valstietis neturėjo kirminų - pas daugumą žarnynuose buvo knibždėlynas askaridžių ir soliterių). Naivu būtų galvoti, kad Vakarų Europos valstiečiai gyveno kitaip.

[J.U.]

O dėl gamtinių reikalų atlikimo patvoryje, kad mūsų protėviai tai darė, neverta kompleksuoti - savo laiku patvoriuose dergė visos tautos.

Taigi kad Lietuva, kaip Europos užkampis natūralu kad visada atsilieka. Dabar jau pradedame kiek vytis ir tas skirtumas darosi nežymus. Tereikia prisiminti, kad Liudviko XIV laikais, puikiuosiuose Versalio rūmuose, didikai dažnai reikalus atlikdavo užlindę už portjerų ar šiaip kur koridoriuose. Sunku patikėti, bet tai faktas, aplink veidrodžių salės ir čia pat balos ir krūvelės.

[Tomizmas]

Jis su ta knyga daugiausiai taiko į valstietišką luomą, bet ne į miestiečius ar viršutinį. Tai yra gilus stereotipas, kad lietuviais savo tik išimtinai mužikai laikė, užtenka paskaityti XIX a. amžininkų atsiminimus. Be to čia ir siekiama parodyti kuo siauresnį visuomenės paveikslą. Esu aš kalbėjęs su autoriumi, tai jis kaip ir daugelis istorikų pas mus toliau tautinio suvokimo nelabai krypsta (nors ir parašė knygą apie ATR karą su Maskva, kurioje nėra nei vienos nuorodos).

Na, tame pačiame straipsnyje ir paminėta, kad XX a. pradžioje miestiečiai buvo didžiąja dalimi ne lietuviai, Šiauliai buvo didžiausias miestas su 23% lietuvių. Seniau, jau smetoniškais laikais situacija pradėjo keistis. Viršutinis luomas, tegul ir lietuviškos kilmės, bet lietuvių kalbos nevartojo ir netgi gėdinosi.

Be to, juk visada įdomiausia (na, bent man), kaip gyveno eiliniai žmonės, tokie kaip 90% mūsų. Ir paskaičius džiugu, kad mes gyvename neįtikėtinai pažangiai, palyginus su jais - o kažkas dar dejuoja!

O dėl gamtinių reikalų atlikimo patvoryje, kad mūsų protėviai tai darė, neverta kompleksuoti - savo laiku patvoriuose dergė visos tautos. Nė vieni iš karto netapo civilizuoti ir progresyvūs. Kaip tik labai įdomu, kad per šimtmetį yra padaryta tokia didžiulė pažanga. Nuo dergimo patvoryje, neraštingumo ir 25% vaikystėje mirštančių vaikų, iki išmanių telefonų, visuotinio raštingumo ir gyvenimo trukmės beveik 80 metų.

[Raelis]

Visko buvo, visais laikais buvo ir "narodnikų". Bet atkreipkim dėmesį, Kudirka kalbėjo lenkiškai ir tik Višinskio buvo į lietuviškumą atverstas. Dvarai buvo išparceliuoti iki 100ha, nes reikėjo vykdyti 1918 metų savanoriams duotą pažadą, duoti jiems žemės. Be to nebūtų Lietuvos atgimimo.
Inteligentija atėjo ne tiek iš trobų, bet beveik visi atėjo iš Suvalkijos, kurios teritorijoje, kitaip nei likusioje Lietuvoje ilgą laiką veikė europietiškas Napoleono kodeksas. Inteligentija buvo laisvų žmonių palikuonys, nes toje dalyje nebuvo baudžiavos.

Didžioji dalis "inteligentijos" atėjo būtent iš trobų arba apskritai iš kaimo vietovių (nėra skirtumo ar tu būni pirma laisvoji karta, kaip Biliūnas arba penkta karta, bet tavo intelektinis suvokimas vis tiek yra orientuotas į kaimo bei valstietiškąją kultūrą), tą liudija ir paskui egzistuojančios nuotraukos ar amžininkų aprašai, kai visus politikus labiau prie žemės traukdavo, pvz., pasėti, žolę su dalgiu papjauti, šieną grėbti ir panašiai. O su dvarais buvo elgiamasi savo nuožiūra visiškai neinant į diskusijas su dvarininkais, kurie gal būtų ir parėmę tautinį sąjūdį, nes kaip žinome grafai Zubovai rėmė, grafai Oginskiai ir kt. Tą prasme nereikia idealizuoti tarpukario taip siaurai, bet labiau reikia įžvelgti ir jo trūkumus.

[J.U.]

Oi, tikrai ne, meilė kaimo kultūrai prasidėjo dar tarpukariu, juk nereikia pamiršti, kad visa toji tarpukario "inteligentija" ir atėjo iš trobų. Be to tarpukariu, ypač iškarto po karo, valdžia netgi nelaikė dvaruose buvusių meno reliktų, pvz., paveikslų, skulptūrų, bibliotekų ir kt., reikalingais išsaugoti ir eksponuoti daiktais, mat buvo akcentuojama, kad lietuvis tai yra kryždirbys, drožėjas, kalvis ir panašiai. Netgi tuometinėje spaudoje yra straipsnių, apie 1925-1930 m., kur sakoma: "kam mums reikalingas A. Mickevičius jeigu mes turime M. Valančių." Buvo atsisakoma visiškai visos aristokratinės kultūros, vienintelę istoriją tuometiniai žmonės suvokė tik Vytauto laikus, o kai jau miršta Vytautas, tai pasak jų ir istorijos daugiau nereikia mokintis. Tuo būdu buvo kritiškai atsiliepiama apie Vazų, Saksų laikotarpius ir kt. Be to tarpukario lietuviai griovė dvarus, pvz., Rietavo ir kitus, vietoje to, kad juos restauruoti. Buvo atvirai varomi iš žemių dvarininkai, jų žemes atiduodant valstiečiams arba kareiviams. Netgi yra Tiškevičiaus lietuvių kalba rašytas laiškas tarpukario valdžiai, kurioje jis prašo neišdrąskyti Raudondvario žemių, o vietoje to siūlo kitas. Į tai mūsų valdžia nereagavo ir galop Tiškevičius išvyko. Šią idėją, apie lietuvius iš valstiečių, dar labiau sustiprino sovietmetis.

Visko buvo, visais laikais buvo ir "narodnikų". Bet atkreipkim dėmesį, Kudirka kalbėjo lenkiškai ir tik Višinskio buvo į lietuviškumą atverstas. Dvarai buvo išparceliuoti iki 100ha, nes reikėjo vykdyti 1918 metų savanoriams duotą pažadą, duoti jiems žemės. Be to nebūtų Lietuvos atgimimo.
Inteligentija atėjo ne tiek iš trobų, bet beveik visi atėjo iš Suvalkijos, kurios teritorijoje, kitaip nei likusioje Lietuvoje ilgą laiką veikė europietiškas Napoleono kodeksas. Inteligentija buvo laisvų žmonių palikuonys, nes toje dalyje nebuvo baudžiavos.

[googleLT]

Jo, čia geras šitas, ypač patiko ta vieta, kur pasakojo apie higienos reikalus - gamtinių reikalų atlikimas patvoriuose, prausimasis kartą per porą mėnesių, nosies šnypštimas į rankovę ir riebaluotų pirštų valymas į plaukus Kažkas dar nori idealizuoti senovę? Ačiū Dievui, kad gyvenu šiais laikais.

Nereikėtų idealizuoti ir dabarties. Visi tie dangoraižiai, pilki, tankūs ir žmonių bei automobilių prikišti miestai, erdvės stoka nėra ypač puiku. Niekas neišlieka amžinai, atgyvens bei pasens ir šie "kieti dalykai", tikėtina, jog po šimto metų žmonės apie mus dar blogesnę nuomonę susidarys ir sakys kaip gerai, jog gyvena 22a.

[Raelis]

Ta meilė būtent kaimo kultūrai buvo patyliukais ir labai gudriai įskiepyta sovietmečiu. Smetonmečiu buvo skiepijamas visai kitas požiūris į istoriją, kreipiamas didelis dėmesys į lietuvių aristokratijos vaidmenį, nesvarbu kokia kalba tie aristokratai kalbėjo. Rusai niekaip negalėjo priimti net minties kad Lietuva buvo stipri valstybė su savo apsišvietusia aristokratija, valstybės institutais ir visa kita. Todėl ir platino per visokius pseudo etnografinius ansamblius kaip "Lietuva" visokius sovietinius naujadarus kaip "Mūs kolūkio pirmininkas" - buvo tokia kompozicija.

Oi, tikrai ne, meilė kaimo kultūrai prasidėjo dar tarpukariu, juk nereikia pamiršti, kad visa toji tarpukario "inteligentija" ir atėjo iš trobų. Be to tarpukariu, ypač iškarto po karo, valdžia netgi nelaikė dvaruose buvusių meno reliktų, pvz., paveikslų, skulptūrų, bibliotekų ir kt., reikalingais išsaugoti ir eksponuoti daiktais, mat buvo akcentuojama, kad lietuvis tai yra kryždirbys, drožėjas, kalvis ir panašiai. Netgi tuometinėje spaudoje yra straipsnių, apie 1925-1930 m., kur sakoma: "kam mums reikalingas A. Mickevičius jeigu mes turime M. Valančių." Buvo atsisakoma visiškai visos aristokratinės kultūros, vienintelę istoriją tuometiniai žmonės suvokė tik Vytauto laikus, o kai jau miršta Vytautas, tai pasak jų ir istorijos daugiau nereikia mokintis. Tuo būdu buvo kritiškai atsiliepiama apie Vazų, Saksų laikotarpius ir kt. Be to tarpukario lietuviai griovė dvarus, pvz., Rietavo ir kitus, vietoje to, kad juos restauruoti. Buvo atvirai varomi iš žemių dvarininkai, jų žemes atiduodant valstiečiams arba kareiviams. Netgi yra Tiškevičiaus lietuvių kalba rašytas laiškas tarpukario valdžiai, kurioje jis prašo neišdrąskyti Raudondvario žemių, o vietoje to siūlo kitas. Į tai mūsų valdžia nereagavo ir galop Tiškevičius išvyko. Šią idėją, apie lietuvius iš valstiečių, dar labiau sustiprino sovietmetis.

[mantasm]

Ta meilė būtent kaimo kultūrai buvo patyliukais ir labai gudriai įskiepyta sovietmečiu. Smetonmečiu buvo skiepijamas visai kitas požiūris į istoriją, kreipiamas didelis dėmesys į lietuvių aristokratijos vaidmenį, nesvarbu kokia kalba tie aristokratai kalbėjo. Rusai niekaip negalėjo priimti net minties kad Lietuva buvo stipri valstybė su savo apsišvietusia aristokratija, valstybės institutais ir visa kita. Todėl ir platino per visokius pseudo etnografinius ansamblius kaip "Lietuva" visokius sovietinius naujadarus kaip "Mūs kolūkio pirmininkas" - buvo tokia kompozicija.

Sovietiniai trėmimai bei pokarinė emigracija ryškiai pakeitė žmonių turėjusių santykį su baudžiauninkais ir aristokratija santykį. Aišku politinės tautos tęstinumo tas nenutraukia. Bet bendrai tautos identitetui tas tikrai turėjo įtakos. Dar klausimas kas daugiau nulemia post-sovietinį baudžiauninko mentalitetą - ar sovietmečio įtaka, ar sovietų atliktas šviesuomenės pravalymas. Tas pats tik mažesniais mąstais buvo ir po padalijimų bei abiejų sukilimų.

[J.U.]

Taip, nėra blogai populiarinti, bet tada reikia populiarinti kokybiškai, o ne maždaug kaip man susišvietė atsikėlus, taip aš ir parašiau. Pas mus su istorikais yra labai stipri problema, nes jie labai nori būti tolerantiški su kitom tautom, ko pasekoje gaunasi, kad lietuviai buvo mužikai, o baltarusiai su lenkais didieji Europos vaduotojai. Ir kai tu jiems sakai, kad klausykit ponai, kaip užkariautas kraštas gali būti lygus užkariautojams (čia kalbama apie Baltarusija), tada prasideda visokie piktumai ir debatai, nors kažkodėl niekas, pavyzdžiui, nesako, kad kokią Britų imperiją valdė airiai, nors pačių britų bendroje imperijoje vos 5 proc. buvo ir tai gal mažiau. Taip, kad mums su ta istorija ir ypač su ta meilę lituanistinei kaimo kultūrai reikia vieną dieną baigti, nes jau į lankas nueinama.

Ta meilė būtent kaimo kultūrai buvo patyliukais ir labai gudriai įskiepyta sovietmečiu. Smetonmečiu buvo skiepijamas visai kitas požiūris į istoriją, kreipiamas didelis dėmesys į lietuvių aristokratijos vaidmenį, nesvarbu kokia kalba tie aristokratai kalbėjo. Rusai niekaip negalėjo priimti net minties kad Lietuva buvo stipri valstybė su savo apsišvietusia aristokratija, valstybės institutais ir visa kita. Todėl ir platino per visokius pseudo etnografinius ansamblius kaip "Lietuva" visokius sovietinius naujadarus kaip "Mūs kolūkio pirmininkas" - buvo tokia kompozicija.

[mantasm]

Kita vertus, didžioji dalis modernios lietuvių tautos ir yra kilus iš tų laikų kaimiečių. Iš to ir kyla nemaža dalis Lietuvos problemų, kad apsišvietęs tautos žiedas buvo nuolat išbarstomas arba išskerdžiamas. Daug labiau į lankas būtų tyrinėti dvarų kultūros ar miesto kultūros įtaką dabartiniam lietuvio identitetui.

Politinė tauta - kitas dalykas. Žiūrint į iškilių veikėjų biografijas, dažnai matosi ryšys tarp skirtingų etapų. Bet tai mažai lėmė masių identitetą. Dažniausiai to perduodamo identiteto nešėjai būdavo praretinami per sekantį karą/sukilimą/trėmimą ir ryšys buvo perduodamas tik pavienių išlikusių asmenų dėka.

[Raelis]

Taigi šis autorius šiek tiek prie fantasy, tai nėra blogai populiarinant mokslą, nors ir paviršutiniškai, bet prieinama ir patrauklia vartotojui forma.

Taip, nėra blogai populiarinti, bet tada reikia populiarinti kokybiškai, o ne maždaug kaip man susišvietė atsikėlus, taip aš ir parašiau. Pas mus su istorikais yra labai stipri problema, nes jie labai nori būti tolerantiški su kitom tautom, ko pasekoje gaunasi, kad lietuviai buvo mužikai, o baltarusiai su lenkais didieji Europos vaduotojai. Ir kai tu jiems sakai, kad klausykit ponai, kaip užkariautas kraštas gali būti lygus užkariautojams (čia kalbama apie Baltarusija), tada prasideda visokie piktumai ir debatai, nors kažkodėl niekas, pavyzdžiui, nesako, kad kokią Britų imperiją valdė airiai, nors pačių britų bendroje imperijoje vos 5 proc. buvo ir tai gal mažiau. Taip, kad mums su ta istorija ir ypač su ta meilę lituanistinei kaimo kultūrai reikia vieną dieną baigti, nes jau į lankas nueinama.

[Sula]

Jis su ta knyga daugiausiai taiko į valstietišką luomą, bet ne į miestiečius ar viršutinį. Tai yra gilus stereotipas, kad lietuviais savo tik išimtinai mužikai laikė, užtenka paskaityti XIX a. amžininkų atsiminimus. Be to čia ir siekiama parodyti kuo siauresnį visuomenės paveikslą. Esu aš kalbėjęs su autoriumi, tai jis kaip ir daugelis istorikų pas mus toliau tautinio suvokimo nelabai krypsta (nors ir parašė knygą apie ATR karą su Maskva, kurioje nėra nei vienos nuorodos).

Taigi šis autorius šiek tiek prie fantasy, tai nėra blogai populiarinant mokslą, nors ir paviršutiniškai, bet prieinama ir patrauklia vartotojui forma.

[Raelis]

Jo, čia geras šitas, ypač patiko ta vieta, kur pasakojo apie higienos reikalus - gamtinių reikalų atlikimas patvoriuose, prausimasis kartą per porą mėnesių, nosies šnypštimas į rankovę ir riebaluotų pirštų valymas į plaukus Kažkas dar nori idealizuoti senovę? Ačiū Dievui, kad gyvenu šiais laikais.

Jis su ta knyga daugiausiai taiko į valstietišką luomą, bet ne į miestiečius ar viršutinį. Tai yra gilus stereotipas, kad lietuviais savo tik išimtinai mužikai laikė, užtenka paskaityti XIX a. amžininkų atsiminimus. Be to čia ir siekiama parodyti kuo siauresnį visuomenės paveikslą. Esu aš kalbėjęs su autoriumi, tai jis kaip ir daugelis istorikų pas mus toliau tautinio suvokimo nelabai krypsta (nors ir parašė knygą apie ATR karą su Maskva, kurioje nėra nei vienos nuorodos).