Prie Sovietų buvo... (1961-1990)

[Rimas_OK]

Dar išvardinkite Buranus ir atomines jėgaines.
O aš tuo tarpu priminsiu, kad valstybėje gyvena visuomenė ir esmė kiek ji atsilikusi, kai Viatkas (vienintelė automatinė skalbimo mašina) turėdavo 1 iš 50 (o gal ir 100) šeimų, o indaploves 0 (nulis) šeimų.
Tai ką jau bekalbėti apie oro balionus

Taip. Be karšto oro baliono atsilikimas buvo baisus

[Sula]

/\ Atrodo, diskusija nuo sovietų kosmonautikos problematikos nukrypo į XVII a. reikalus.

Tai kad nebuvo jokios diskusijos. Rimas_OK tiesiog parašė, kad nuo sovietmečio Lietuvoje atsirado daug karšto oro balionų. Kau80 įgrūdo V.Tereškovos nuotrauką. Suprask, TSRS (LTSR tame terpe) technologiniai pasiekimai buvo aukštumoje.

Būtų pagrindas diskusijai, kiek technologijos koreliuoja su visuomenės būviu. Neneigčiau, kad Sovietai turėjo pažangesnių technologijų nei "buržuazinių nacionalistų" Lietuva (jei taip tiesiog įmanoma būtų lyginti). Bet ar tai savaime yra vertybė?

[sankauskas]

Grįžtant prie temos, tai oro balionai žinoma kad nėra technologinio pažangumo rodiklis. Tai yra socio-ekonominio pažangumo rodiklis. Skraidymas oro balionais - brangus, daug resursų reikalaujantis hobis, kurį sau gali leisti tik pasiturinčių valstybių gyventojai. Ir tai yra neblogas indikatorius kaip spėriai Lietuvoje kuriasi pasiturinti middle class, kuri sau gali leisti tokius hobius.

Panašus pavyzdys galėtų būti golfo aikštynai - vargu ar reikia daug technologijų su lazda kamuoliuką į duobutę įmušti, bet golfo aikštynai yra išskirtinai turtinguose šalyse, tuo pačiu populiarėja ir Lietuvoje.

[Eikantas X]

Be žaidimo dalyvauti kultūriniame gyvenime – neįmanoma

http://www.satenai.lt/2018/07/06/be-...ime-neimanoma/

Czesławas Miłoszas esė „Ketmanas“ vieną iš sovietmečiu susiklosčiusių gyvenimiškų vaidybos formų pavadino skeptiškuoju ketmanu. Jį pagrindė tokiu visiškai santvarka netikinčių intelektualų „prisitaikymu“, skatinusiu į visuotinį absurdą reaguoti absurdu. Noras geriau suprasti paradoksalią sovietmečio atmosferą, ją palaikiusios viešosios ir privačios erdvės skirtumus ir per kūrėjo laikyseną pasiaiškinti šio ketmano atvejį pastūmėjo pasikalbėti su ironišku poetu, eklektiku ir vertėju ANTANU A. JONYNU.

– Skirtingos aplinkybės bendraminčius suveda į privačius kūrybinius judėjimus be manifestų, savotiškas idėjų oazes. Tomas Venclova yra užsiminęs apie šnapsdrinkerius, gariūnlaikis prisišaukė hokitus… Kiekvienu atveju būriavimasis smarkiai susijęs su (auto)ironija ir cinizmu. Ar vėlyvuoju sovietmečiu susikūrusi Eklektikų sąjunga galėtų būti laikoma alternatyva anuometinei tikrovei?

– Jei kalbam apie viešąjį gyvenimą, sovietmečiu gyventi nebuvo įdomu. Bet neįdomiai praleisti gyvenimą bet kokiomis sąlygomis yra pernelyg kvaila prabanga. Todėl reikėjo susikurti tą įdomumą už viešumo ribų. Mūsiškė Eklektikų sąjunga buvo visai natūrali reakcija, savotiškas kultūrinis rezistavimas: matėme, kas vyksta, kaip atrodo oficialioji kultūra, buvo aiškios jos ribos ir veikimo būdas. Norėjosi peržengti žinomas kultūrines, estetines ribas, o jos buvo susijusios su socialiniais, politiniais reikalais. Bet Eklektikų sąjunga nebuvo politinė, ji nekėlė sau jokių politinių tikslų ir uždavinių, tačiau buvo natūraliai opozicinė visai aplinkai.
...

– Nors jūsų poezija buvo mėgstama, išsyk neblogai įvertinta kritikos, sovietmečiu kultūros lauke kaip viešas asmuo reiškėtės palyginti nedažnai. Tai sąmoningas sprendimas?

– Galima taip sakyti, tačiau šis sprendimas ne tik mano, bet ir visos aplinkos. Visiškai suvokėme, kad gyvename absurdiškoje visuomenėje, okupuotoje valstybėje, kad komunizmas yra šmėkla, kuri varto akis ir nieko nepajėgia. Kolaboruoti tokiame pasaulyje iš principo nenorėjome, todėl kiek įmanoma stengėmės nedalyvauti viešame gyvenime. Nors, aišku, gyventi keturiasdešimt metų okupuotoje aplinkoje ir visiškai nedaryti kompromisų – neįmanoma. Dirbau leidykloj, kuri, šiaip ar taip, buvo ideologizuota įstaiga, priklausiau Jaunųjų rašytojų sekcijai prie LSSR rašytojų sąjungos, niekur nebūdamas aktyvistas, tačiau ir būti atviru opozicionierium, ko gero, stokojau drąsos.

Dabar pamenu iš šiandienos perspektyvos absurdiškai nuskambančius pokalbius maždaug 1980-aisiais: „Palauk, kas bus, kai ateis laikas mūsų kartai imtis vadovauti Rašytojų sąjungai. Nebus nė vieno žmogaus, kuris to imtųsi.“ Be abejo, tikriausiai jų būtų vis tiek atsiradę, bet mūsų aplinkoje tuomet tokių žmonių nebuvo. Dirbome redakcijose ir leidyklose, tačiau ėjome tokias pareigas, kurios turėtų kuo mažiau įtakos ir primestų atsakomybių. Be to, buvome ganėtinai bohemiški žmonės. Nors leidome knygas, tokiems nesiūlė stoti į Komunistų partiją, dėl to džiūgavome.

– Ar manote, kad galima kalbėti apie tuometinių privačių pasibuvimų teigiamą indėlį į šalies laisvėjimo istoriją?

– Sąmoningas nedalyvavimas ir atsiribojimas tam tikra prasme turėjo įtakos. Kritiškai į tokią laikyseną šiandien, ko gero, žiūri žmonės, kurie iš esmės nedarė kompromisų arba natūraliai priėmė tą aplinką ir gyveno jos nekvestionuodami. Eiti į kompromisus turi tada, kai tavo įsitikinimai nesutampa ir jauti poreikį nesutikti. Bohemiška laikysena nebūtinai galėjo būti opozicinė – galėjai tiesiog būti girtuoklis, bet tam tikrais atvejais ji galėjo reikšti sąmoningą atsiribojimą. Nereikėtų absoliutinti: būta abiejų atvejų.

90 proc. visuomenės visad niekame nedalyvauja ir jų veikimas ar neveikimas iš viso nieko nereiškia. Net tada, kai kalbame, kokia vieninga buvo Lietuva Sąjūdžio laikotarpiu, žinome, kad į mitingą atėjo 100 000 žmonių iš tų kelių milijonų. Tai nėra visa Lietuva. Gal tik tų 10 proc. jos visuomenės, tačiau jie nulėmė tolesnius laisvėjimo procesus. Sėdėję virtuvėse ir kalbėję negražius dalykus apie tuometinę valdžią tam tikra prasme irgi sudarė tuos 10 proc. Taigi sakyti, kad jų kalbėjimas nieko nereiškė, irgi nebūtų visai tiesa.

[Darius_]

Bėda tame, kad beveik nebėra gerų, talentingų architektų. Tai pasekmė to, kad daugybę metų į studijas priima ne žmogų pagal gabumus, o krepšelį su pinigais. Ruošia daug ir silpnų. Aš esu antisovietas iš principo, bet sovietmečiu buvo rimti konkursai, įstoti KPI į architektūrą tai buvo OHOHO! Antra vertus, dėstytojai buvo kitokios kvalifikacijos.

Sovietmečiu ir maisto produktų sudėtinga būdavo gauti, bet tai nereiškia, kad jie ženkliai geresni buvo.

[Lettered]

Sovietmečiu ir maisto produktų sudėtinga būdavo gauti, bet tai nereiškia, kad jie ženkliai geresni buvo.

Pagal sudėtį dauguma tikrai geresni. Tokių, kur sudėtis paklodės dydžio, praktiškai nebuvo.
Grįžtant prie architektūros, dabar statybos yra verslas ir kokybė kartais prasta tikrai ne dėl architekto talento trūkumo.

[Kristisz]

Pagal sudėtį dauguma tikrai geresni. Tokių, kur sudėtis paklodės dydžio, praktiškai nebuvo.
Grįžtant prie architektūros, dabar statybos yra verslas ir kokybė kartais prasta tikrai ne dėl architekto talento trūkumo.

Tai kad niekas nereikalavo rašyti sudėties detaliai, tai ir buvo trumpesnė.

[abruo]

Pagal sudėtį dauguma tikrai geresni. Tokių, kur sudėtis paklodės dydžio, praktiškai nebuvo.

Pagal realią ar deklaruojamą sudėtį? Nes skirtumas tarp šitų dviejų radikalus.

[senasnamas]

Sovietmečiu su ta kokybe niekas per daug nežaisdavo ir nebūdavo kam pasiskųsti, bet savaime buvo pranašumų tame, kad nebuvo tokios maisto priedų įvairovės ir nebuvo kuriamas skanus šlamštelis gražiose pakuotėse. Vyravo elementarūs produktai: jei sviestas, tai sviestas, jei pienas, tai pienas, nes nebuvo jokio tikslo siekti didesnių pardavimų. Požiūris į klientą paprastas: nepatinka, nepirk, džiaukis, kad išvis ko nors randi . Dėl tos pačios priežasties ir cukrus į duoną nebūdavo kraunamas tokiais kiekiais. Pelningumo vaikymasis padarė produktus skanesnius, išvaizdesnius, įvairesnius ir lėčiau gendančius, tačiau šitie dalykai neturi nieko bendra su kokybe. Maisto pramonė tokia sritis, kur kuo mažiau pažangos, kuo mažiau perdirbimo, tuo geriau. Tereikia, kad būtų laikomasi higienos reikalavimų ir tiksliai nurodoma, ko yra sudėtyje. Pastarieji dalykai šiuo metu turbūt geriau kontroliuojami.

[andyour]

Dabar taip pat gali nusipirkti natūralių/grynų produktų ir dar ekologiškų, bei kokybiškų. Tavo minėtą natūralią lietuvišką duoną gali nusipirkti ir be cukraus, nors originalus receptas su cukrum. Kad tai turi didesnę kainą, tai natūralu, kad kepėjai ir augintojai tau pusvelčiui, kaip sovietmečiu prievartoje, nedirbs.

[R.D.]

Ir mes sovietmečiu turėjome daiktų!
https://www.lzinios.lt/lzinios/Kultu...daiktu-/269719

„

Žmogaus sukurti daiktai – geriausia šalies istorijos iliustracija“, – rašė vienas parodos „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ rengėjų, menotyrininkas Ernestas Parulskis. Šiuo metu paroda veikia Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG). Apie praėjusį Lietuvos šimtmetį byloja gintaro dirbiniai, lietuviški sportbačiai – „inkariukai“, Vilniuje pagamintas sportinis „Lada“ automobilis, šaldytuvas „Snaigė“, televizorius „Šilelis“ ir kiti ženklai.

[Eikantas X]

Povilas Girdenis. Priešaušrio karta

Prisiminimai apie 1983–1987 m. Vilniaus jaunimą

Baltai pavydėdamas sugebėjusiai deramai įsiamžinti Lietuvos hipių kartai, pagalvojau, kad ne mažiau įdomi ir spalvinga mūsų – dabartinių penkiasdešimtmečių – karta, verta dėmesio jau vien dėl to, kad mokyta gyventi „brandžiame socializme“ į savarankišką gyvenimą žengė visiškai kitokioje santvarkoje. Jeigu gėlių vaikai ir jų amžininkai turi savo herojus, simbolius – tai vėlesnių metų jaunimas lieka tarsi nepastebėtas, o Sąjūdžio išvakarės dažnai įsivaizduojamos kaip tylos prieš audrą metas, kai visi buvo įsitikinę, kad permainos neįmanomos.

Skusti smilkiniai, keisti drabužiai ir neišaiškintas ženklas

1980-ųjų vasarą buvau nerangus vaikėzas, iškilmingai dainavęs Pionierių rūmų dainų ir šokių ansamblio chore apie tėviškėlės kloniais žygiuojančius Didžiojo spalio vaikus, plevėsuojančias raudonas, tartum skaisčios aguonos šilkines vėliavas ir didį, visų mylimą Leniną. Meno vadovo už išsiblaškymą tėviškai pabaramas ir švelniai pavadinamas „asilo koja“, dalį vasaros leidau jau apgriuvusiame pirklio Abraomo Šliosbergo name, Kalnų parke ir Vilniaus senamiestyje, kur pirmą kartą išvydau ilgaplaukius dėdes. Buvau įspėtas prie jų nesiartinti, nes jie labai negeri, baisiai pikti, prašinėja kapeikų, o tuos vaikus, kurie kapeikų neduoda, skaudžiai primuša. Kelis kartus tyčia prisiartinau, bet nei prašė, nei mušė.
Po poros metų ilgaplaukių dėdžių beveik nelikus tėvas šmaikštavo, kad ilgi plaukai išėjo iš mados ir juos nešioja nebent kaimiečiai traktoristai, nes į plaukus patogu greitai nusivalyti tepaluotas rankas. Sklido kalbos, kad „paskutinis kapitalistų mados klyksmas“ – labai keistos šukuosenos, o su bičiuliais aptarinėdamas užsienietiškos muzikos naujienas, pirmą kartą išgirdau žodį „pankai“. Jis pasirodė girdėtas filme apie indėnus, tik ten gentis vadinosi ne pankai, o ponkai. Supratome, kad būti panku, arba pankuoti, gali kiekvienas, užtenka ties smilkiniais nusiskusti plaukus, ant kuprinės ar sportbačių nusipiešti tam tikrą ženklą ir apsirengti kuo keistesniais rūbais.
Nors mano kiek atlėpusios ausys atsikišo dar labiau, smilkinių skutimo procedūra vyko beveik neskausmingai, skustuvas „Neva“ tik vienoje vietoje nežymiai įbrėžė odą. Su ženklu sekėsi prasčiau – išdidžiai mojuojantį sodriai paženklintu portfeliu, mane pamatęs kaimynas pareiškė: „Tu, pasirodo, pacifistas!“ Išsiaiškinęs, kad pacifistas yra tas, kuris už taiką, supratau, kad kažkas čia ne taip, taigi simbolį teko nugramdyti, nors nieko prieš taiką neturiu.
Tėvo nurašytų švarkų, mano paties nukleiptų sandalų buvo pakankamai, bet bijodamas apsijuokti ilgokai stebėjau, kuo puošiasi vyresni bičiuliai.

Tegyvuoja pankai ir laisva Lietuva!

Daugelio tėvai į atžalų šmėklojimąsi žiūrėjo gana ramiai. Aukščiau negu įprasta nuskusti smilkiniai atrodė mažesnė blogybė už ilgus, nešukuotus gaurus. Vaikai nustojo zyzti pinigų brangiems džinsams ir tenkinosi pigiomis darbininkiškomis pilkšvai melsvomis kelnėmis su plonais gelsvais dryžiais, o vietoj deficitinių čekiškų ar vengriškų sportinių batelių, mielai avėjo „tėvyninėmis basketkėmis“ ar neišvaizdžiais sandalais, praktikuojamais garbaus amžiaus kaimo žmonių. Kvailiojimą su aprašinėtais ir apipaišinėtais dujokaukių dėklais, kelnes prilaikančia viena petneša, nurėžtomis marškinių apykaklėmis ir visur segiojamais žiogeliais, visų vadintais grafkėmis, tėvai galėjo pakęsti.
O saugumiečiai į jaunimo stiliaus pakitimus reagavo labai rimtai. 1982–1983 m. dokumentuose įsitvirtino nauji terminai: „pankai“, „pankų judėjimas“, „vadinamųjų „pankų“ mėgdžiotojai“ ir t. t. KGB stropiai fiksavo naujųjų keistuolių „ideologiškai kenksmingą“ laikyseną ir stengėsi visais įmanomais būdais užkirsti kelią galimiems „ideologiškai nuostolingiems“ jų veiksmams.Operatyviniai darbuotojai skyrė patį rimčiausią dėmesį 1965–1971 m. gimusiems vaikinams ir merginoms, kurių dalis buvo dar visai vaikai.
Saugumiečiai nuogąstavo pagrįstai. 1983–1984 m. Vilniuje įsisiūbavęs jaunimo judėjimas skyrėsi nuo 6 dešimtmečio stiliagų, 7–8 dešimtmečių hipių drąsa, įžūlumu, naiviu, bet atviru antisovietišku nusiteikimu, radikaliu tautiškumu. „Politiškai kenksmingi reiškiniai“ užfiksuoti iš karto keliose Vilniaus mokyklose: sąsiuviniuose pastebėti „buržuazinės Lietuvos“ simboliai ir „pankų ženklai“, „nacionalistiniai eilėraščiai“, „politiškai kenksmingi“ svarstymai, ant kuprinių – tarpukario Lietuvos vėliavos spalvos, kiti tautiniai simboliai, ant mokyklų sienų – lapai su užrašu „Laisvę Lietuvai!“, ant skelbimų lentos – „buržuazinės Lietuvos spalvų“ vėliavėlė. Dalies tuomečio Vilniaus jaunuolių kredo galima laikyti šūkį, kurį ant popieriaus lapų 1984 m. kovą pašto dėžutėse rado ir perdavė KGB vieno daugiabučio gyventojai: „Tegyvuoja pankai ir laisva Lietuva!“
Žinojome, kad yra ne tik milicija, bet ir klastingas saugumas, tačiau susirinkę Kalnų parke ar prie atimtos iš tikinčiųjų, paveikslų galerijos funkciją atlikusios Vilniaus arkikatedros akmenų karštai diskutuodavome apie sovietų neseniai užgniaužtą lenkų bandymą gyventi žmoniškiau, drąsiai baimindavomės, kad netektų ginti tarybinės tėvynės tolimame Afganistane. Pasitaikydavo dėl intensyvaus trukdymo sunkiai pagaunamų užsienio radijo laidų aptarimų, istorinių-politinių svarstymų, kodėl Lietuva negali būti „bent jau tokia, kaip Čekoslovakija, Lenkija ar Vengrija“.
...

http://literaturairmenas.lt/2018-02-...esausrio-karta

[Eikantas X]

Laikai anuomet nebuvo politkorektiški nei sistemoje, nei priešsistemėje.

Pagal tuometę mūsų logiką, kad ir kokie baisūs tie vokiečiai būtų – vien dėl to, kad ant jų siunta atgrasūs karo veteranai, įžūlūs rusakalbiai kaimynai, „raudoniausi“ mokytojai, – verta jų ženklais apsipiešti sportinę avalynę, mokyklinę kuprinę, papuošti pastato sieną ar bravūriškai šį tą šūktelėti išmetant į priekį dešinę ranką. Nacistai atrodė šaunūs vien dėl to, kad net sovietiniuose filmuose visuomet tvarkingi ir pasitempę kovojo su apsmurgusiais bolševikais. Svastikų, laužtinių „S“ raidžių peckiojimą laikėme išdykaujamuoju protestu.

Neįtikėtina, tačiau už nacistinę simboliką grėsė gerokai mažesni nemalonumai ir bausmės nei už Gedimino stulpus, Vyčio kryžių ar „siaubingąjį“ geltonos, žalios ir raudonos spalvų derinį.

Kacapai ir montanos

Kiek nutolęs nuo gimtojo, universiteto dėstytojams skirto daugiabučio namo kiemo, rusų kalbą girdėdavau dažniau negu lietuvių. Rusiškai su klientais bendraudavo daugelis paslaugų sferos darbuotojų, o viena nevalyva, amžinai ką nors kramtanti, už Antakalnio „Neries“ parduotuvės prekystalio stovėdavusi pardavėja net nereaguodavo, jeigu pirkėjas paprašydavo „atleisti“ kokį nors maisto produktą lietuviškai.
Kacapais rusakalbius vadino ir senjorai, ir mūsų tėvai, taip darėme ir mes. (Toliau nuo Vilniaus buvo paplitęs keistas „skeltanagių“ pavadinimas.) Nemėgome jų, nes jautėsi šeimininkais, o jie nemėgo mūsų, nes mes jų šeimininkais nelaikėme. Vakariniam viešajam transporte dažnai kildavo kivirčų tarp savo tvarką įvedinėti bandydavusių kacapų ir nepaklusnių įvairaus amžiaus litofcų. Kadangi daugelis rusakalbių buvo itin lojalūs sovietų valdžiai ir tą savo lojalumą aktyviai demonstruodavo: triukšmingai švęsdavo sovietines proletarines ir militaristines šventes, uoliai žygiuodavo per demonstracijas, daugelis neapykantą jiems tapatino su neapykanta sovietiniam režimui.
Jeigu hipių kartos jaunimo grupuotės buvo internacionalinės ir jose, kaip ir derėjo gėlių vaikams, gražiai sutardavo lietuviai, rusai, žydai, lenkai ir kitų tautybių atstovai, tai pirmosios pankų kompanijos faktiškai buvo vien lietuviškos. Pankų nelietuvių nežymiai padaugėjo maždaug 1986-aisiais. Jeigu hipiai atvirai beveik neprotestavo prieš sovietinę santvarką, tai pirmieji pankai ėmėsi akiplėšiškų protestų. Vargu ar paaugliai galėjo padaryti didelės žalos tada dar gana tvirtai sovietų valdžiai, tačiau ši su „vakarų propagandos suklaidintais“ jaunuoliais elgėsi griežtai.

[AutoLiet]

Žurnalas "Darbas ir poilsis" 1985 m.

[Sula]

Povilas Girdenis. Priešaušrio karta

Prisiminimai apie 1983–1987 m. Vilniaus jaunimą

http://literaturairmenas.lt/2018-02-...esausrio-karta

Aš pats esu tos kartos. Beje, nepaminėta apie trumpų aulinukų madą. Pas bernus dažniausiai - "kerzavykų". O panos, aišku, dažytais, subtilesniais puošėsi. Su Gedimino stulpais išraižytais ant suolų praktiškai nustota kovoti. Bet KGB pabuvoti keliems klasiokams ( o tai 16-17 mečiai paaugliai) vis gi teko. Man jau "sekėsi" sovietinėje armijoje su "osobistu" bendrauti už propagandą apie laisvą Lietuvą. Laimei, jau buvo kiti laikai - perestrojka.

[evvt]

Žurnalas "Darbas ir poilsis" 1985 m.

Beje acetonas dažams valyti bei kiti skiedikliai irgi į tokius butelius buvo pilstomi.Tik etiketės(kalbu ape tą tualetinio popieriaus skiautę ant butelio) skyrėsi papeckiojimų turiniu.

[Aleksio]

Beje acetonas dažams valyti bei kiti skiedikliai irgi į tokius butelius buvo pilstomi.Tik etiketės(kalbu ape tą tualetinio popieriaus skiautę ant butelio) skyrėsi papeckiojimų turiniu.

Į panašius, bet ne į tokius pačius. Acetoniai/skiedikliniai ant kakliuko turėjo žiedo formos lanką (kad į priduotą butelį nuo skiediklio neįpiltų sulčių ar mineralinio).

[Al1]

Tai buvo tikras mineralinis vanduo, o ne tas surogatas, kuris dabar užima didžiąja rinkos dalį. Be to tara buvo stiklinė ir chemiškai neutrali, priešingai, nei plastikas...

[evvt]

Tai buvo tikras mineralinis vanduo, o ne tas surogatas, kuris dabar užima didžiąja rinkos dalį. Be to tara buvo stiklinė ir chemiškai neutrali, priešingai, nei plastikas...

O ir tas pac acetonas buvo stipresnis, tikras toks, dažus nuimdavo staigiai, akimirksniu nuo bet ko. Tai ne taip kaip dabar, šlamštą tenusipirksi už visus pynigus. Ką bekalbėt, turtyngai tada būvo.

[andyour]

Tai buvo tikras mineralinis vanduo, o ne tas surogatas, kuris dabar užima didžiąja rinkos dalį. Be to tara buvo stiklinė ir chemiškai neutrali, priešingai, nei plastikas...

Šiais laikais gali nusipirkti labai kokybiškas prekes, kai sovietiniais laikai buvo vien brokas. Tik žinoma, kokybiškų prekių neieškok tose lentynose, kur viskas pigiausia. Nebe sovietiniai laikai, kai visi per prievartą viską gamino pigiai, dabar viskas kainuoja pagal tikrą vertę. Kuo daugiau vertės sukuri, tuo daugiau jos gauni - logiška. Jeigu neįperki geros kokybės prekių, vadinasi tu pats nesukuri kokybiško produkto ir dėl to per mažai uždirbi. Prie sovietų bet koks mėlynosis viską gaudavo už dyką, o jo sukuriama "vertė" šiais laikai būtų lygi nuostoliams.
Kad valstybės tarnautojai per mažai uždirba, tai dėl to, kad valstybė per mažai surenka mokesčių. Lietuvoje labai didelis šešėlis. Korupcija ir mokesčių nemokėjimas yra postsovietinių valstybių bruožas.