Skelbimas

Collapse
No announcement yet.

Knygų rekomendacijos

Collapse
Tai svarbi tema.
X
X
  • Filtrai
  • Laikas
  • Show
Clear All
new posts

    Jau pasklido informacija (iš paties autoriaus), kad bus ir žaidimas
    Flickr || 2014 in retrospect: Minsk|Wien|Bangkok|Hong Kong|Shenzhen|Shanghai|Beijing|Guangzhou

    Comment


      Dėl Drėmos naujo leidimo. Prie naujo leidomi yra prisidėjusi ir jo dukra, ir kitas su Drėma labai susijęs žmogus, tad neabejoju, kad kokybės prasme naujas leidimas bus dar geresnis. per Knygų mugę būtinai reiks ją įsigyti. Imho, privaloma knyga.

      Dėl Tapino. Oficialus ne fb.com puslapis - http://www.vilkovalanda.lt/
      Šiaip bene įdomiausias žurnalistas Lietuvos žemėje. Prie fantasy (ypač Tolkieno) populiarinimo prisidėjęs nemažais darbais. Įdomu bus. Spėju oficialus pristatymas bus per Knygų mugę.

      Comment



        Puslapis, kaip suprantu, paleistas šiandien.
        Flickr || 2014 in retrospect: Minsk|Wien|Bangkok|Hong Kong|Shenzhen|Shanghai|Beijing|Guangzhou

        Comment


          Renė Martelis (René Martel, 1893-1972) „Lenkija ir mes : legenda ir istorija. Chimeros ir realybė“



          Ši knyga „Lenkija ir mes : legenda ir istorija. Chimeros ir realybė“ lietuviškai išeina prabėgus 85 metams nuo jos pirmojo pasirodymo prancūzų kalba Paryžiuje 1928 m. Jos autorius – žymus prancūzų istorikas ir tarptautinės politikos tyrėjas, pripažintas to meto Centrinės ir Rytų Europos reikalų žinovas, daugelio publikacijų šia tematika autorius, Lilio universiteto profesorius Renė Martelis (René Martel, 1893-1972).

          http://www.voruta.lt/pratarme-lietuviskajam-leidimui-2/

          Comment


            Norėdami išlikti kareiviai šaudė į save per duonos kepalus ir negyvėlius



            Leidykla „Briedis“ skaitytojams pateikia Nikolajaus Nikulino (1923–2009), Rusijos meno akademijos nario korespondento, profesoriaus, Ermitažo ir Peterburgo meno akademijos istoriko vadovėlių apie meną, buvusio Raudonosios armijos kario, patyrusio Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, knygą „Atsiminimai apie karą“.

            http://www.delfi.lt/news/ringas/abro...m_campaign=rss

            Comment




              „Vien 2011 m. už elektrą ir gamtines dujas Lietuva Rusijos bendrovėms „Gazprom“ ir „Inter RAO“ sumokėjo 500 mln. eurų. Joks monopolininkas nesutiks paprastai atsisakyti tokios rinkos, nes energijos ištekliai tapo galingu galios šaltiniu dėl šiame sektoriuje besisukančių milžiniškų pinigų.

              Geopolitinį energetinės nepriklausomybės aspektą sudaro Maskvos siekis atsilošti posovietinėje erdvėje. Nors politiškai priklausome euroatlantinėms struktūroms, mūsų elektros ūkis tebevaldomas iš Maskvos dispečerinės filialo Sankt Peterburge ir priklauso nuo Volgos hidroelektrinių. Kai kalbama apie politiškai labai jautrią sritį, neįmanoma nepaliesti ir geopolitinių užkulisių - aistrų dėl energetikos projektų, pavyzdžiui, Visagino atominės elektrinės, netrūko ir netrūksta.“

              Apie autorių:

              „Arūnas Spraunius - rašytojas, publicistas, kelių knygų autorius ir žurnalo „Valstybė“ bendradarbis ne vienus metus profesionaliai domisi geopolitinėmis temomis ir rengia komentarus radijui „Laisvoji banga“ bei interneto dienraščiui delfi.lt.“

              Daugiau info:
              http://vaga.lt/index.php?cid=64&acti...egory_id=60390
              Įžvalgos.lt - FB - G+

              Comment


                Trumpą apžvalgėlę-recenziją knygos galėtum parašyti.

                Comment


                  Drįstu rekomenduoti puikią mokslo populiarinimo knygą, priverčiančią daug ką permąstyti apie žmonijos istoriją nuo ledynmečio iki mūsų laikų. Atsisiunčiau iš Amazon.com Yra ir daugiau puikių šio mokslininko knygų.

                  P.S. Pas rusus guli ir elektroninis variantas mobi formatu Kindle skaityklei, tiesa rusų kalba.
                  Paskutinis taisė J.U.; 2013.09.12, 10:17.

                  Comment


                    Gediminas Kulikauskas. Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą. – Kaunas: Obuolys, 2013. – 319 p.



                    „Tai savotiška „alternatyvioji istorija“, švystelinti prožektoriumi į tamsią tarpukario palėpę ir visai ne į tuos nublizgintus kampelius, prie kurių esame pratę. Kodėl tarpukario Lietuvoje neegzistavo cigarečių kontrabanda, bet „šmugelnikai“ net pasipūškuodami vilko per sieną spiritą, apelsinus ir mieles?
                    Kaip mūsų seneliai išgyveno Krizę, žiūrėjo į valdininkus ir ką galvojo apie... žąsis? Ne, ne apie šešias su šešiais žąsyčiais, o apie tą didžiulę gagenančią 600 tūkstančių armiją, kurią 1934 m. teko suvalgyti, nusipirkus už savo pinigus. Pabūkime arčiau žemės: man kur kas įdomiau, kiek „štukų“ apelsinų galėjo už vidutinę algą nusipirkti eilinis smetonmečio valdininkas, nei šimtąjį kartą narplioti Vasario 16-osios akto subtilybes.“

                    Comment


                      Mano nauja rekomendacija būtų ši:



                      https://www.pegasas.lt/index.php?cl=...anid=3cdb51805

                      Ištrauka:
                      Dabar hierarchijos sąraše Jungtinės Valstijos neginčytinai yra pirmoje eilutėje. O štai Amerikos galios tęstinumą ir efektyvumą pasaulis ima dažniau kvestionuoti. Kyla abejonių, ar Amerika dar ilgai pirmaus. Tam pagrindo teikia kasdien sudėtingesni JAV vidaus ir užsienio politikos iššūkiai. Nepaisant to, vertinant svarbiausias bendros galios dedamąsias – karinę, technologinę, ekonominę ir finansinę – Amerika kol kas neturi sau lygių. Jos ekonomika yra didžiausia, finansinė galia paprasčiausiai lemiama, technologijos pažangiausios, o karinis biudžetas viršija visų kitų pasaulio valstybių kartu sudėtus karinius biudžetus. Karinės JAV pajėgos yra ne tik pasiruošusios greitai veikti bet kuriuoje pasaulio vietoje, bet iš esmės jau dabar tinkamai tam dislokuotos. Tikėtina, kad, laikui bėgant, minėta padėtis keisis, tačiau šiuo metu ji yra būtent tokia.

                      Europos Sąjunga galėtų rungtis dėl antros vietos, tačiau tam reikėtų tvirtesnės politinės ir ekonominės sąjungos struktūros su vieninga užsienio politika ir bendromis (centralizuotai valdomomis iš vieno štabo) karinėmis pajėgomis. <...> Mažesnė ankstyvoji Euopos ekonominė bendrija buvo politiškai vieningesnė už dabartinę vos ne visų Europos valstybių sąjungą. Nors keliolika Europos šalių ir naudoja bendrą valiutą, tačiau be tvirtos centrinės valdžios (jos direktyvas turėtų vykdyti visos valstybės) ir be visoms narėms privalomos vieningos fiskalinės tvarkos Europos Sąjunga, kaip geopolitinė struktūra, išlieka silpna. <...> Istorija lėmė, kad Europos valstybės, pamokytos imperijų griūčių, išmoningai konsolidavo ekonomines pajėgas ir sukūrė vienijančią struktūrą. Brangiai kainuojančią misiją palaikyti globalų saugumą Europa paliko Amerikai. Iš atsiradusių perteklinių pajamų europiečiai susikūrė gyvenimą, kai individui beveik viskas (nuo lopšio iki anstyvos pensijos) yra garantuota valstybės. Ilgainiui šitokį gyvenimo būdą Europos valstybės pradėjo finansuoti skolintomis lėšomis.

                      Tuo tarpu Kinija, skirtingai nuo ES, tolydžio augina geopolitinį svorį. Ji išnaudoja savo stebinančią ekonominę pažangą ir priima strateginius sprendimus, kuriuos lemia aiškūs ir praktiški, dažniausiai savanaudiški nacionaliniai interesai. Kinija sumaniai išnaudoja menkų tarptautinių įsipareigojimų teikiamą realiatyvią veiksmų laisvę, jos karinis potencialas sklandžiai auga. <...> Visa tai leidžia pelnytai laikyti Kiniją antrąja šiuolaikinio pasaulio hierarchijoje.

                      Jei po Amerikos ir Kinijos bandytume toliau rikiuoti valstybes pagal geopolitinę svarbą, tvarka būtų mažų mažiausiai ginčytina. Tačiau bet kokiame sąraše turėtų būti įrašytos Rusija, Japonija, Indija, taip pat ES lyderės Didžioji Britanija, Vokietija ir Prancūzija.

                      Rusija išlieka svarbi dėl jos naftos ir dujų išteklių, branduolinio arsenalo. Tačiau kadaise buvusi reikšminga Rusijos svarba bliūkšta, kai ją iš Rytų ir Vakarų spaudžia ekonomiškai stipresnės jėgos. Stebina ir tai, kad ilgą laiką Rusija neišbrenda iš ekonominių, politinių ir demografinių bėdų. Ji, pavyzdžiui, akivaizdžiai atsilieka nuo Japonijos ekonomiškai.

                      Indija yra tikra naujokė menamame globalių jėgų sąraše. Ši valstybė puoselėja pasaulinio masto ambicijas, o kol kas stengiasi tapti svarbia regionine jėga. Tačiau sparčiau stiprėti jai trukdo strateginė priešprieša su artimiausiomis kaimynėmis – Kinija ir Pakistanu. Be to, Indijos valdžia iki šiol nepasiekė teigiamų rezultatų, spręsdama įsisenėjusias socialines ir demografines problemas.

                      Tuo tarpu Brazilija ir Indonezija „pateikė paraiškas“ ir įstojo į G-20 klubą. Šios dvi valstybės pretenduoja tapti regionų lyderėmis atitinkamai Lotynų Amerikoje ir Pietryčių Azijoje ir nori dalyvauti priimant visam pasauliui svarbius politinius ir ekonominius sprendimus.
                      Paskutinis taisė ; 2013.12.12, 17:34.
                      Įžvalgos.lt - FB - G+

                      Comment


                        Šiuo metu bandau perskaityti porą nemažos apimties knygų, kurias parašė buvęs ilgametis Singapūro ministras pirmininkas ir šalies įkūrėjas Lee Kuan Yew (LKY).

                        Prieš neriant į 1500+ puslapių skaitymo, nusprendžiau "apšilti" su ~150psl. apžvalgine knyga apie šitą žmogų, parašytą kitų. Tai tinka tiems, kas nori neskirdamas daug laiko susipažinti su jo idėjomis ir asmenybe arba tiesiog neturi laiko/noro užsiimti didelės apimties knygų skaitymu.




                        http://www.amazon.co.uk/Lee-Kuan-Yew.../dp/0262019124


                        Knygelėje sutalpintos įdomesnių ir aktualių interviu su LKY ištraukos, apimančios įvarias politikos, ekonomikos ir gyvenimo sritis. Viskas sugrupuota pagal temas (t.y. knygos skyriai), kurios yra tokios:

                        1. Kinijos ateitis
                        2. JAV ateitis
                        3. JAV ir Kinijos santykių ateitis
                        4. Indijos ateitis
                        5. Islamo ekstremizmo ateitis
                        6. Nacionalinio ekonomikos augimo ateitis
                        7. Geopolitikos ir globalizacijos ateitis
                        8. Demokratijos ateitis
                        9. Kaip mąsto Lee Kuan Yew
                        10. Išvados



                        Iš esmės visa knyga yra atskirų (dažniausiai nesusijusių) intervių ištraukų rinkinys, apimantis visas minėtas temas. Tai nesuteikia gilios įžvalgos, bet suteikia labai neblogą bendrą supratimą, kokiais kriterijais ir kokia logika vadovaujasi Lee Kuan Yew vertindamas pasaulį ir kaip tai atsispindėjo Singapūro valstybės kūrime ir valdyme nuo 1959 iki šiandienos.

                        Įdomiausios šito žmogaus mintys ne apie patį Singapūrą, bet jo deklaruojami ir puoselėjami principai, kurie tinkami naudojimui bet kur. Ypač socialinėje ir geopolitinėje sferose. Taip pat jo požiūris į JAV ir Kinijos vietą 21 amžiuje.

                        Skirtumas nuo kitų politikų, politikos apžvalgininkų ir akademikų nuomonių tas, kad LKY savo kompetenciją ir sugebėjimus labai gerai pademonatravo ne tik teorijoje, bet ir praktikoje t.y. žmogus, kuris per 30 metų pevertė Singapūrą tuo, kuo ta šalis yra šiandien - viena sėkmingiausių pasaulio valstybių, ko gero, per visą istoriją. Daugelis jo minčių yra tai, ką galima apibūdinti paprastu terminu - sveikas protas - ką sunku rasti šiuolaikinėje politikoje. Ypač aktualu dabartinės Lietuvos Parlamento daugumos ir Vyriausybės kontekste, kur siautėja tokie žmonės, kurie yra visiška priešingybė tam, ką vertina ir ką proteguoja Lee Kuan Yew t.y. populizmas, nekompetencija ir kvailybė.


                        Įdėsiu keletą citatų, kurios turėtų duoti neblogą "preview"

                        Apie šalies valdymą



                        Apie valstybės vadovų kritiką


                        Apie lygybę


                        Apie Vakarietišką demokratijos ir rinkimų sistemą
                        Paskutinis taisė John; 2014.01.08, 02:07.
                        Flickr || 2014 in retrospect: Minsk|Wien|Bangkok|Hong Kong|Shenzhen|Shanghai|Beijing|Guangzhou

                        Comment


                          Zigmas Zinkevičius - Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas



                          Knygoje "Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas" išsamiai aptariama pirmykštė Lietuva, davusi būsimajai valstybei pavadinimą, kitos rašytiniuose šaltiniuose minimos lietuvių žemės: Deltuva, Nalšia, Upytė, Šiauliai, Karšuva, Knituva, geografiniai žemaičių ir aukštaičių pavadinimai, aiškinama, kodėl lietuviai buvio pakrikštyti paskutiniai. Kadaise buvusioje didžiulėje daugiatautėje senosios Lietuvos valstybėje gyveno labai gausi lietuvių tauta, sugebėjusi išlaikyti savo valdžioje didelę teritoriją ir būti teisinga visiems jos gyventojams. Visa tai atskleidžiama remiantis kalbos, mokslo, archeologijos, etnologijos ir antropologijos tyrimų duomenimis.
                          Knygoje "Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas" kalbama apie Liublino uniją ir paskutinį Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį, trukdymą sukurti tautinę valstybę ir sostinės užgrobimą, Vilnijos sulenkinimą, Sovietų Sąjungos žlugimą.
                          Daug vietos skiriama Mažajai Lietuvai, kuri daugiau kaip septynis šimtmečius valdyta vokiečių. Aprašomas Antrasis pasaulinis karas, pokario trėmimai į Sibirą, priverstinė kolektyvizacija, sugriovusi klestėjusią krašto ekonomiką ir nuskurdinusi kaimą, Stalijo sukurtos blogio imperijos žlugimas, Michailo Gorbačiovo pastangos ją reformuoti, viešumo ir pertvarkos idėjos, pagreitinusios jos pabaigą.

                          http://www.patogupirkti.lt/knyga/Lie...sunykimas.html

                          Comment




                            Autorius: Sudarytojai: Ernestas Vasiliauskas, Gintautas Zabiela

                            Leidėjas: Klaipėdos universiteto leidykla

                            Lietuvos XVII-XIX a. pradžios ikonografijos ir kartografijos šaltiniai Švedijoje / sudarė Ernestas Vasiliauskas, Gintautas Zabiela. – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2013. – 140 p.
                            Tiražas 500 egz.
                            ISBN 978-9955-18-764-6(įr.)

                            Šiame leidinyje pristatoma archeologų dr. E. Vasiliausko ir dr. G. Zabielos nagrinėta Švedijos archyvuose ir bibliotekose sukaupta vertinga Lietuvos XVII–XIX a. pradžios kartografinė ir ikonografinė medžiaga – mažai žinomi ar nežinomi miestų (Klaipėdos, Biržų, Joniškio, Plungės, Tirkšlių, Jurbarko ir kitų) planai ir vaizdai, švedų kartografų sudaryti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarinės dalies ir Klaipėdos priekrantės jūriniai žemėlapiai – iš viso 52 vnt. Dauguma piešinių ir žemėlapių publikuojami originalaus dydžio, kai kurie jų – pirmą kartą. Katalogas turėtų sudominti tiek Lietuvos praeities tyrėjus, tiek besidominčius jos istorija, kartografija.

                            Comment


                              Karaliaučiaus kraštas. Kelionių gidas - Autorius: Valentinas Juraitis 2013



                              https://www.knygos.lt/lt/knygos/kara...elioniu-gidas/

                              Ištrauka iš knygos apie - Prūsijos hercogą Albrechtą (1490-1568) ir vietinių gyventojų germanizavimą

                              Čia reikėtų pasakyti keletą kritiškų, piktų ir teisingų žodžių kunigaikščio Albrechto adresu: ne toks jis jau buvo lietuvių ir lenkų - mozūrų tautinių interesų globėjas, sergėtojas ir draugas (taip kartais bandoma nupiešti), kiek nuoseklus krašto germanizavimo ideologas ir vykdytojas. Jis buvo klastingas vietinių gyventojų priešas ir vokietintojas. Ruošdamas kunigus bažnyčiose skelbti liuteronų tikėjimą vietine kalba, jis propagavo vokišką gyvenimo būdą, keitė savimonę žmogaus viduje, kitaip tariant, "plovė smegenis". Žodžiu, jis siekė pakeisti vietinius žmones iš vidaus, vietinės kalbos toleravimas - tai tik buvo vienas iš sąmonės "perprogramavimo" metodų. Pvz., Jonui Bretkūnui buvo užsakyta išversti Bibliją iš hebrajų į lietuvių kalbą. J.Bretkūnas 11 metų dirbo prie šio darbo ir jį užbaigė, bet Albrechtas pakeitė sprendimą - nesurado galimybės išleisti ir atspausdinti Biblijos lietuvių kalba. Matyt, vokiška liuteronybė buvo pakankamai įsitvirtinusi, jau nebuvo politinio reikalo globoti lietuvininkus, ir tai dar labiau pagreitino jų germanizavimą.
                              Ilgainiui pasiekė savo tikslo - nutautino prūsus, lietuvininkus, lenkus - mozūrus. Nors iš pradžių leido jiems mokytis lietuviškai, steigė lietuvių kalbos seminarus Karaliaučiaus universitete.
                              O kas vėliau iš to išėjo? Lietuvininkai ir lenkai - mozūrai pradėjo melstis vokiškai ir suvokietėjo. O galop hitlerininkai vietovių pavadinimus, seniausią kilmę žyminčius hidronimus pakeitė vokiškais, o vėliau sovietų santvarka dar paantrino: visus pavadinimų pėdsakus pakeitė rusiškais.

                              Comment




                                Zigmas Zinkevičius Vilnijos lenkakalbių pavardės 2012

                                Profesorius Zigmas Zinkevičius jau seniai domisi Pietryčių Lietuvos, vadinamosios Vilnijos, vietinių gyventojų pavardėmis ir jų kilme. Juk čia gimė lietuvių tauta, sukūrusi galingą valstybę. Šiame krašte lietuvių tautos ir senosios Lietuvos valstybės ištakos. Pastaruoju metu sukeltas triukšmas dėl lenkiškos pavardžių rašybos vertė paspartinti tyrimą, kurio rezultatas ir yra ši knyga.
                                Autoriui tyrimo metu panaikinus pavardėse esamą lenkišką apvalkalą išryškėjo nepaprastas toms pavardėms pradžią davusių senųjų asmenvardžių grožis, atspindintis buvusį krašto didingumą. Tai vertė į tiriamąsias pavardes žiūrėti su pagarba, nepaisant vėlesnio jų iškraipymo ir susvetinimo. Be to, jų išplitimas didelėse Lenkijos, Gudijos ir artimesnių kaimynų teritorijose verčia keisti nusistovėjusią pažiūrą į tokias pavardes kaip į Lietuvos neva atneštines, „pasiskolintas“. Jos buvo perneštos į Lietuvą ne iš tų plotų, bet atvirkščiai, atsirado čia pat, lietuviakalbių žmonių aplinkoje, ir iš čia vėliau išplito. Kitaip sakant, knygos autorius suslavintų bei sulenkintų pavardžių tyrimą pastatė „ant kojų“, o ne „ant galvos“, kaip iki šiol buvo daroma.

                                http://www.patogupirkti.lt/knyga/Vil...-pavardes.html

                                Comment


                                  Povilas Lasinskas Rusijos istorijos kryžkelės 2014



                                  http://www.melc.lt/lt.php/naujos-kny...5-420-01750-0/

                                  Comment


                                    Sigita Černevičiūtė, Saulius Kaubrys. Kartuvių kilpa, kulka ir dujų kamera - mirties bausmė Lietuvoje 1918-1940 m. 2014.



                                    Monografijos "Kartuvių kilpa, kulka ir dujų kamera - mirties bausmė Lietuvoje 1918-1940 m." tema išties netikėta, bauginanti ir kelianti smalsumą, nes visada buvo gaubiama paslapties skraistės. Autoriai pasirinko menkai tyrinėtą sritį – mirties bausmės vykdymo ypatumus Lietuvoje 1918–1940 metais.
                                    Konkrečių politinių ir kriminalinių nusikaltimų aprašymai ir egzekucijų detalės atskleidžia tikrovišką to laikotarpio paveikslą.

                                    Darbas "Kartuvių kilpa, kulka ir dujų kamera - mirties bausmė Lietuvoje 1918-1940 m." stebina išsamia šaltinių ir literatūros analize, teisinių ir politinių realijų išmanymu. Faktinė medžiaga tiksli, paremta istoriniais dokumentais ir gausiai iliustruota nuotraukomis.

                                    http://www.patogupirkti.lt/knyga/Kar...FYnHtAodTUkA4g

                                    Comment


                                      http://www.partizanai.org/failai/pdf...jos-auksas.pdf


                                      Didelei miestų gyventojų nuostabai, septintojo dešimtmečio pradžioje
                                      atsirado parduotuvės “Beriozka”, prekiaujančios deficitinėmis ir
                                      užsieninėmis prekėmis už tvirtą Vakarų valiutą. Tai buvo tuo nuostabiau,
                                      kad, turint galvoje Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkų aiškų ideologinį
                                      apibrėžimą - kaip potencialaus priešininko busimajame kare ir visiškai
                                      realaus priešininko šaltajame - parduotuvės “Beriozka” atvirai prekiavo
                                      būtent už potencialaus priešininko pinigus. Tiems, kurie mokėjo matyti,
                                      tai reiškė okupacijos pradžią.

                                      1989m.

                                      Didysis dolerio puolimas prieš Tarybų Sąjungą
                                      sėkmingai plečiamas. 30 tūkstančių branduolinių galvučių ir pagal paskutinį
                                      technikos žodį ginkluota pati didžiausia pasaulyje armija nesugebėjo apsaugoti
                                      savo šalies teritorijos nuo visur prasiskverbiančio dolerio, kuris
                                      jau pusiau sunaikino Rusijos pramonę, pribaigė komunistinę ideologiją ir
                                      suardė tarybinę visuomenę. TSRS jau nepajėgia priešintis ir jos žlugimą
                                      specialistai pranašauja per artimiausius 2-3 metus...

                                      Oficialusis rublis, skirtas vergams, faktiškai buvo bevertis, pasaulio rinkoje
                                      nepripažintas, jo reikšmė greitai tirpo ir vidaus rinkoje. Mitinis invaliutinis
                                      rublis, kurį sugalvojo nomenklatūra, egzistavo tik jos vaizduotėje
                                      ir buvo išrastas siekiant vienintelio tikslo - prisivogti kuo daugiau užsienio
                                      valiutos. Šalyje cirkuliavo įvairiausi Užsienio prekybos banko išleisti čekiai
                                      ir sertifikatai, kuriais buvo mokamas darbo užmokestis žemesnio rango
                                      nomenklatūrininkams ir prekybos laivyno jūreiviams. Pirkti už juos buvo
                                      galima uždarose parduotuvėse ir specialiose bazėse. Gauti bent dalį darbo
                                      užmokesčio čekiais ir sertifikatais buvo laikoma didele garbe ir gerokai
                                      padidindavo gavėjo socialinę vertę. Bet, triuškindamas ir šluodamas
                                      iš kelio visas tas butaforines valiutas, valdingai ir tvirtai pamygdamas sau
                                      nugeibusią socialistinę ekonomiką ir negyvą ideologiją, žadindamas žmonių
                                      sąmonę, per šalį jau žygiavo DOLERIS - imperijos “potencialaus ir galimo
                                      priešininko” piniginis vienetas. Jis jau seniai, nesutikdamas jokio
                                      pasipriešinimo, okupavo Nomenklatūriją, prasiveržęs į “šešėlinės” ekonomikos
                                      ir prekybos kanalus, tiekimo ir materialinio techninio aprūpinimo
                                      sistemą, armiją ir saugumo organus.

                                      Dolerių reikalavo pramonė, dūstanti nuo atsilikimo.
                                      Dolerių reikalavo mokslas ir medicina.
                                      Dolerių reikalavo karinis pramonės kompleksas

                                      Didžiuliai JAV ir NATO transporto kariniai lėktuvai - juodi “Hercules”,
                                      skirti greitai permesti Amerikos “greitojo reagavimo” dalis į tarybinės
                                      karinės grėsmės zonas, prikimšti drabužių, maisto ir vaistų, vienas paskui
                                      kitą tupia Maskvos, Minsko, Jerevano ir kitų didelių Sąjungos miestų aerodromuose,
                                      kad bent šiek tiek palengvintų mirštančios šalies gyventojų
                                      kančias. Jei nežinotum, ką gabena “Hercules”, gali susidaryti įspūdis, kad
                                      amerikiečiai vykdo vieną iš tų globalinių operacijų - išlaipinti desantą
                                      priešininko gynybos užnugaryje (jas taip įspūdingai išmoko vykdyti dar Antrojo
                                      pasaulinio karo metais).


                                      P r a s i d ė j o T r e č i a s i s p a s a u l i n i s k a r a s ?
                                      Prasidėjo, ir pagal tradiciją užklupo šalį visiškai nepasirengusią. Tokio
                                      veržlaus “priešininko įsiveržimo” pradžia parodė, kad milžiniškas branduolinis
                                      potencialas, pati didžiausia pasaulyje armija, turinti daugiau tankų
                                      negu visos kitos šalys drauge, armija, apsikaišiusi tūkstančiais antžeminio,
                                      jūrų ir oro bazavimo raketų, armija, turinti kosminio ryšio ir lazerinio ginklo
                                      sistemas, pasirodė esanti visiškai nenaudinga ir nereikalinga. Ją galima
                                      panaudoti tik amerikiečių lėktuvams iškrauti

                                      Rusų pabėgėliai plūstelėjo iš respublikų į Rusiją, kur jie, suprantama,
                                      niekam nebuvo reikalingi. Jie metė savo namus ir turtą, atvyko į
                                      “tėvynę” nuskurdę, alkani, kai kada pusplikiai. Nebuvo kas juos maitina.
                                      Jų vaikams nebuvo kur mokytis. Jie patys neturėjo kur dirbti ir gyventi.
                                      Per visas masinės informacijos priemones buvo perduodami kreipimaisi į
                                      rusų žmones padėti savo tėvynainiams, patekusiems į baisią bėdą. Buvo
                                      skelbiami numeriai sąskaitų, į kurias prašė pervesti “kas kiek gali”. Pinigų
                                      niekas neturėjo. Reikėjo milijonų namams, mokykloms ir vaikų darželiams
                                      statyti, naujoms darbo vietoms steigti, savo ateičiai gelbėti. Į veiklą
                                      įsitraukė Tarptautinis Raudonasis Kryžius, siuntiniai pabėgėliams keliavo
                                      net iš pusiaujinio Kongo. Bundesvero sunkvežimių kolonos vežė maistą,
                                      palapines, šiltus drabužius. Amerikos, Anglijos, Prancūzijos ir net Izraelio
                                      lėktuvai dirbo “oro tilto” režimu, tarsi būtų rūpinę savo apsuptą armiją.
                                      Dar gerai, kad jų nenumušinėjo...
                                      215
                                      Paskutinis taisė Darius555; 2015.04.11, 20:29.

                                      Comment


                                        http://militera.lib.ru/research/suvorov12/index.html

                                        Technology is developing and each year equipment becomes more and more complex. But this does not conflict with the overall philosophy of Soviet designers. Of course, decades ago, their predecessors used the latest equipment available in their combat vehicles and aircraft and this equipment must then have been considered very complex. But the iron, unbreakable principle observed by Soviet designers retains its force. Whenever a new piece of equipment is being developed, making the use of highly complex tools and techniques unavoidable, there is always a choice of hundreds, even thousands of possible technical procedures. The designers will always select the very simplest possible of all the choices open to them. It would, of course, be feasible to produce an automatic transmission system for a jeep, but it is possible to get by with an ordinary one. This being so, there can be only one Soviet choice-the ordinary transmission.

                                        I once saw a film comparing a Soviet and an American tank. A driver was given both models to drive and he was then asked-`Which is the better?' The American one, of course,' said the driver. `It has automatic transmission, whereas in the Soviet tank you have to change gear, which is not easy in a heavy machine.' He was quite right-if you see war as a pleasant outing. But Soviet designers realise that any future war will be anything but this. They consider, quite correctly, that, if there are mass bombing attacks, if whole industrial areas are destroyed, if long-distance communications break down, mass production of tanks with automatic transmission would be out of the question. Equally it would be impossible to repair or service tanks of this sort which had been produced before the war. Accordingly, there can be only one choice-the ordinary, non-automatic transmission. This may be hard on the tank driver-he will get tired. But it will be easier for industry and for the whole country, which will continue to produce tanks by the ten thousand on machines which have been set up virtually in the open air.


                                        The simplicity of Soviet weapons surprises everyone. But each type of equipment which is produced is turned out in two variants-the normal one and the `monkey-model'.

                                        The `monkey-model' is a weapon which has been simplified in every conceivable way and which is intended for production in wartime only.

                                        For instance, the T-62 tank is one of the simplest fighting vehicles in the world. But as it was being designed, a still simpler version was also being developed, for wartime use. The `monkey-model' of the T-62 does not have a stabilised gun, carries simplified radio and optical equipment, the night-vision equipment uses an infra-red light source to illuminate targets (a method which is twenty years old), the gun is raised and turned manually, steel rather than wolfram or uranium is used for the armour-plating piercing caps of its shells.

                                        Soviet generals consider, justifiably, that it is better to have tanks like these in a war than none at all. It is intended that the `monkey-model' approach will be used not only for building tanks, but for all other sorts of equipment-rockets, guns, aircraft, radio sets, etc. In peacetime these variants are turned out in large quantities, but they are only issued to countries friendly to the Soviet Union. I have seen two variants of the BMP-1 infantry combat vehicle-one which is issued to the Soviet army and another which is intended for the Soviet Union's Arab friends. I counted sixty-three simplifications which made the second `monkey-model' different from the original version. Among the most important of these were: The 73mm gun has no loading or round selection equipment. Whereas in the Soviet version the gunnerjust presses the appropriate buttons and the round which he requires slides into the barrel, in the simplified model all of this has to be done by hand, and furthermore, the gun is not stabilised. The turret is rotated and the gun is raised mechanically. In the Soviet version this is done electrically-the mechanical system is there only as a back-up. The `export' version is armed with the Malyutka rocket, the Soviet one with the `Malyutka-M', which differs from the other model in having an automatic target guidance system. The `monkey-model' is without the lead internal lining on the walls, which protects the crew against penetrating radiation and against flying fragments of armour in the event of a direct hit. The optical system is greatly simplified, as is the communications equipment, there is no automatic radiation or gas detector, there is neither an automatic hermetic sealing system nor an air filtration system, for use in conditions of very heavy contamination, no automatic topographical fixation system is fitted and many other systems are missing.

                                        When one of these `monkey-models' fell into the hands of Western specialists, they naturally gained a completely false impression of the true combat capabilities of the BMP-1 and of Soviet tanks. For what they were looking at was no more than a casing, or a container, like an empty money box which is of no value without its contents.

                                        The Soviet Union is currently making deliveries abroad of T-72 tanks, MIG-23 fighters and TU-22 bombers. But these are different from the models with which the Soviet Army has armed itself. When one of a man's pockets contains banknotes and the other simply holds pieces of paper, it is quite impossible to tell which is which from the outside.

                                        The current Soviet policy concerning equipment is a wise one-to amass first-class but very simple equipment in quantities sufficient for the first few weeks of a war. If the war continues, equipment will be produced on an enormous scale, but in variants which have been simplified to the greatest possible extent. Experience of producing both standard and `monkey' models is being gained in peacetime; the simpler variants are being sold to the `brothers' and `friends' of the USSR as the very latest equipment available

                                        Comment


                                          Raudonoji tvirtovė. Slaptoji Rusijos istorijos širdis Autorius: Catherine Merridale 2015.



                                          Knyga „Raudonoji tvirtovė. Slaptoji Rusijos istorijos širdis“ – tarsi jaudinanti kelionė iš viduramžių miškų į spindintį XVIII a. dvarą ir toliau – per Lenino revoliuciją – į slaptą prezidento, turinčio juodąjį karatė diržą, pasaulį.

                                          Nėra išlikusių jokių dokumentų apie Kremliaus atsiradimą. Kronikose 1147 m. ir dar kartą 1156 m. užsimenama valdovo rezidenciją buvus Maskvoje, bet niekas tiksliai nežino, kas pirmas pastatė į tvirtovę panašų pastatą ant kalvos prie Maskvos ir Neglinajos upių. Autorė pažeria ir netikėtų faktų: pasirodo, tą tvirtovę, kuri buvo ne kartą nusiaubta, tą tikrą rusiškumo simbolį, XV a. pastatė italai.

                                          Knygoje „Raudonoji tvirtovė. Slaptoji Rusijos istorijos širdis“ pateikiama iliust­ra­ci­jų, žemėlapių, kuriuose pavaizduota, kaip atrodė Kremlius Vasilijaus III valdymo laikais XVI a., koks jis buvo 1903 m. ir kas yra išlikę iki šių dienų.

                                          Catherine Merridale yra istorikė ir knygų – daugiausia apie Rusijos istoriją – autorė. Ji – Londono Karalienės Marijos universiteto šiuolaikinės istorijos profesorė. Už knygą „Raudonoji tvirtovė“ (Red Fortress) 2014 m. autorė pelnė keletą prestižinių apdovanojimų. Catherine Merridale rašo straipsnius apie Rusijos politiką, kultūrą ir dabartinius įvykius, dažnai lankosi Maskvoje ir Sankt Peterburge.

                                          https://www.knygos.lt/lt/knygos/raud...orijos-sirdis/

                                          Comment

                                          Working...
                                          X