Vilniaus miesto bendrasis planas

[spekas]

Kuo labiau populiacijos skaičius nutolęs nuo 200 gyventojų - tuo ,,atomizacija'' (kai kaimynai net nežino kokie kaimynai gyvena toje pačioje laiptinėje) labiau vyksta, nes, panašu, kad žmogaus gebėjimas traktuoti aplinkinius žmones kaip bendruomenę galioja tik iki maždaug 200 gyventojų. Viena priežasčių kodėl multimilijoniniuose miestuose žmonės jaučiasi kaip reta vieniši.

[taccido]

Kuo labiau populiacijos skaičius nutolęs nuo 200 gyventojų - tuo ,,atomizacija'' (kai kaimynai net nežino kokie kaimynai gyvena toje pačioje laiptinėje) labiau vyksta, nes, panašu, kad žmogaus gebėjimas traktuoti aplinkinius žmones kaip bendruomenę galioja tik iki maždaug 200 gyventojų. Viena priežasčių kodėl multimilijoniniuose miestuose žmonės jaučiasi kaip reta vieniši.

Čia svarbesnis yra namo dydis. 3-6 aukštų daugiabučiuose nebūna per daug kaimynų toje pačioje laiptinėje, labiau pažįsti iš matymo, didesnis saugumo jausmas.
Netgi sveikatos (epidemijų) požiūriu daug geriau, palyginkite 6-15 butų laiptinę su 60-100 butų laiptine, kur per dieną praeina gal 150-300 žmonių...
Tokijus – multimilijoninis miestas, kur dominuoja žemas ir vidutinis aukštingumas, ir tai sukuria jaukią atmosferą.

[Tomizmas]

Iš tikrųjų yra daug teisybės dėl mažesnių miestelių. Miestuose su 4000 - 10000 gyventojų žmonės paprastai vieni kitus daugiau - mažiau žino (bent iš matymo), pažįsta gyvenančius savo laiptinėje, maždaug žino kas gyvena visame name. Mažiau anonimiškumo, mažiau galimybių užsidaryti ir "man niekas neįdomu". Galimai tikrai tai yra viena iš priežasčių, kodėl renovacijos eina lengviau. Kai tave dauguma pažįsta, kažkaip psichologiškai sunkiau prieštarauti renovacijai, negu ten kur tavęs nežino ir dar tie žmonės (visokie nuomininkai) dažnai keičiasi. Mažuose miestuose, žmonės paprastai gyvena tame pačiame bute dešimtmečiais, kaita beveik nevyksta, o jei kažkur gyventojai pasikeitė - visi greit sužino.

[KEdas]

Kuo labiau populiacijos skaičius nutolęs nuo 200 gyventojų - tuo ,,atomizacija'' (kai kaimynai net nežino kokie kaimynai gyvena toje pačioje laiptinėje) labiau vyksta, nes, panašu, kad žmogaus gebėjimas traktuoti aplinkinius žmones kaip bendruomenę galioja tik iki maždaug 200 gyventojų. .

Tas skaičius vadinasi „Dunbaro“ ir yra ne 200, o 150. Ir jis taikomas ne kaimynams, bet VISIEMS pažįstamiems.

[Kecal]

Čia svarbesnis yra namo dydis. 3-6 aukštų daugiabučiuose nebūna per daug kaimynų toje pačioje laiptinėje, labiau pažįsti iš matymo, didesnis saugumo jausmas.
Netgi sveikatos (epidemijų) požiūriu daug geriau, palyginkite 6-15 butų laiptinę su 60-100 butų laiptine, kur per dieną praeina gal 150-300 žmonių...
Tokijus – multimilijoninis miestas, kur dominuoja žemas ir vidutinis aukštingumas, ir tai sukuria jaukią atmosferą.

Namo dydis, aišku, turi poveikį. Janas Gehlas įdomiai aiškina, kad kuo aukštesnis namas, tuo didesnis viršutiniuose aukštuose gyvenančių žmonių psichologinis atotrūkis nuo aplinkos – jie net rečiau išeina į lauką!

Kita vertus, tikrai veikia ir pati miesto aplinka. Kuo daugiau judėjimo aplinkui, daugiau užklysta žmonių iš kitų kvartalų/rajonų, artimiausioje parduotuvėje irgi ne tik vietiniai lankosi, tuo sunkiau atsirinkti, kas „priklauso“ rajonui, o kas – ne. Todėl, manau, mieste 5 aukštų namo gyventojus sunkiau pažinoti, negu tokio pat namo mažesniame miestelyje.

[Obi-Wan Kenobi]

Jeigu yra perimetrinis užstatymas, jeigu yra uždari kiemai su rakinamais varteliais, pašalinių nebūna, kieme jauku, dviračiai laikomi ir pan.

[Lettered]

Iš tikrųjų yra daug teisybės dėl mažesnių miestelių. Miestuose su 4000 - 10000 gyventojų žmonės paprastai vieni kitus daugiau - mažiau žino (bent iš matymo), pažįsta gyvenančius savo laiptinėje, maždaug žino kas gyvena visame name.

Todėl žmonės ir bėga iš tų mažesnių miestelių.

[mantasm]

Todėl žmonės ir bėga iš tų mažesnių miestelių.

Bėga dėl to pačio anonimiškumo, kuris po to pareina antru galu su psichologinėm problemom. Čia kaip su rūkymu ar alkoholiu - viena vertus mokslas senai žino kas ir kaip, bet liaudis vistiek aukoja ilgalaikius dalykus vardan malonumo čia ir dabar.

[Kecal]

Jeigu yra perimetrinis užstatymas, jeigu yra uždari kiemai su rakinamais varteliais, pašalinių nebūna, kieme jauku, dviračiai laikomi ir pan.

Dar svarbus veiksnys gali būti, kai visi gyventojai įsikelia daugmaž vienu metu. Tada natūraliai atsiranda daugiau bendrų interesų, bendros grupės internete, ir pan. Kiek pastebiu, sovietmečiu statytuose namuose taip pat būta tokių bendruomenių užuomazgų, žmonės vieni kitus neblogai pažinojo. Dabar jau kas mirė, kas pardavė, kas nuomoja – vargiai įmanoma susekti permainas name, reiktų turbūt nuolat kieme ant suoliuko sėdėti ir stebėti. Pasitaiko, kad ir stebi

[Obi-Wan Kenobi]

Nuoma tai yra vėžys namui. Landlordai dėjo skersą ant namo gerovės, nuomininkai, juos galima suprasti, žodžiu, bendrabutis.

[Lettered]

Bėga dėl to pačio anonimiškumo, kuris po to pareina antru galu su psichologinėm problemom. Čia kaip su rūkymu ar alkoholiu - viena vertus mokslas senai žino kas ir kaip, bet liaudis vistiek aukoja ilgalaikius dalykus vardan malonumo čia ir dabar.

Kažin, ar ilgalaikėje perspektyvoje psichiškai labai sveika gyventi tokioje aplinkoje, kur vieni kitus pažįsta, apkalbinėja, pavydi ir pan. Ypač dar įvertinus lietuvišką mentalitetą. Tai nieko keisto, kad tie kaimai prasigeria.

[mantasm]

Kažin, ar ilgalaikėje perspektyvoje psichiškai labai sveika gyventi tokioje aplinkoje, kur vieni kitus pažįsta, apkalbinėja, pavydi ir pan. Ypač dar įvertinus lietuvišką mentalitetą. Tai nieko keisto, kad tie kaimai prasigeria.

Yra visokių tyrimų apie bendruomenės svarbą gerai psichinei būklei. Pažinojimas šiaip gerai. Apkalbinėjimas mažiau gerai, nors tai evoliuciškai labai naudinga prilaikant už vadelių, kad nebūtų nusivažiuota.

P.S. Miestuose irgi pilna prasigėrusių. Įskaitant ir padoriai atrodančių dirbančių stiklainėliuose sugražiais kostiumais. O vakarais padaužančių žmonas.

[MedinisStrazdas]

Nuoma tai yra vėžys namui. Landlordai dėjo skersą ant namo gerovės, nuomininkai, juos galima suprasti, žodžiu, bendrabutis.

Tikrai taip. Pas mus yra pragaras surinkti parašus kokiam didesniam darbui, nes labai daug butų nuomuojama ir savininkai gali būti kitame mieste ar net kitoje šalyje ar iš vis be kontaktų.

Pliusas tik komercinės patalpos pirmame aukšte, jie irgi skaitosi kaip savininkai ir mūsų atstovas su jais gerai sutaria ir gauna jų parašus.

[MedinisStrazdas]

Yra visokių tyrimų apie bendruomenės svarbą gerai psichinei būklei. Pažinojimas šiaip gerai. Apkalbinėjimas mažiau gerai, nors tai evoliuciškai labai naudinga prilaikant už vadelių, kad nebūtų nusivažiuota.

Bendruomenės yra gerai, privatumo nebuvimas yra blogai. Turi būti balansas tarp dviejų. Geriausia, jeigu bendruomenės yra susibūrusios ne fiziško atstumo pagrindu, o kažkokio interese (pvz ankščiau buvo bažnytinės bendruomenės, dabar gali būti kad ir koks knygų klubas ar VT entuziastai)

[mantasm]

Bendruomenės yra gerai, privatumo nebuvimas yra blogai. Turi būti balansas tarp dviejų. Geriausia, jeigu bendruomenės yra susibūrusios ne fiziško atstumo pagrindu, o kažkokio interese (pvz ankščiau buvo bažnytinės bendruomenės, dabar gali būti kad ir koks knygų klubas ar VT entuziastai)

Privatumas yra spektras. Ir privatumo gerumas yra su daug išlygų. Kai privatumas leidžia išsikeroti psichinėms ligoms - tai tikrai nėra gerai. Ir dar klausimas kur didesnės problemos su bendruomeniškumu - ar kaime kur yra daugiau erdvės, ar su bobutėm prie laiptinės kurios viską mato ir girdi.

Iš principo reikia bendruomenių ir fiziniu pagrindu. „Druskos pasiskolinti“ eisi pas kaimyną, o ne pas knygų klubo kolegą kitam didmiesčio gale. Ir aplinką prie namų tvarkysi su kaimynais, o ne VT entuziastais. Ir tai praverčia saugant visuomenę nuo burbulizacijos. Šalia paprastai gyvena skirtingi žmonės su skirtingom gyvenimo patirtim. O hobiai ir t.t. veda į labai burbulizuotas bendruomenes.

[MedinisStrazdas]

Privatumas yra spektras. Ir privatumo gerumas yra su daug išlygų. Kai privatumas leidžia išsikeroti psichinėms ligoms - tai tikrai nėra gerai. Ir dar klausimas kur didesnės problemos su bendruomeniškumu - ar kaime kur yra daugiau erdvės, ar su bobutėm prie laiptinės kurios viską mato ir girdi.

Iš principo reikia bendruomenių ir fiziniu pagrindu. „Druskos pasiskolinti“ eisi pas kaimyną, o ne pas knygų klubo kolegą kitam didmiesčio gale. Ir aplinką prie namų tvarkysi su kaimynais, o ne VT entuziastais. Ir tai praverčia saugant visuomenę nuo burbulizacijos. Šalia paprastai gyvena skirtingi žmonės su skirtingom gyvenimo patirtim. O hobiai ir t.t. veda į labai burbulizuotas bendruomenes.

Druskos pasiskolinti neisi, nes už 200 metrų bus prekybcentris. O bendrauti su kaimynais su kuriais neturi nieko bendro nebus jokio malonumo. bendruomenės iš principo privalo būti burbuliuotos, kitaip jos iširs dėl vidinių nesutarimų.

[mantasm]

Druskos pasiskolinti neisi, nes už 200 metrų bus prekybcentris. O bendrauti su kaimynais su kuriais neturi nieko bendro nebus jokio malonumo. bendruomenės iš principo privalo būti burbuliuotos, kitaip jos iširs dėl vidinių nesutarimų.

„Druskos pasiskolinimas“ kabutės, nes perkeltine prasme. Ir anksčiau ar vėliau atsiranda reikalų. Pavyzdžiui užsitrenkia laiptinės durys, kodinė spyna neveikia, o raktas nukištas velnias žino kur Jokia parduotuvė nepadės. Aišku galima kviestis spynų meistrą vidury nakties. Bet bendruomeniškai susitvarkyt galima daug paprasčiau.

Pabendraut su skirtingais žmonėm yra labai gerai. Elementariai dėl akiračio praplėtimo. Ir bendrų temų atsiranda. Bendruomenės kaip tik turėtų būti ne burbuliuotos. Kad skatintų žmones tolerantiškiau derintis su vidiniais nesutarimais. Kitaip gaunam dabartinę situaciją kai žmonės dėl menkiausių skirtimų įsiplieskia. Be to tokiose burbulizuotose bendruomenėse lengva radikalizuotis kai nėra skirtingų nuomonių kurios biški pristabdytų arklius.

[MedinisStrazdas]

Bendruomenės negali būti neburbuliuotos. Vidiniai nesutarimai sunaikina tokias bendruomenes. Net šimtmečiais atgal bendruomenės būrėsi į burbulus, tada dažniausiai pagal religinius tikėjimus bei kalbą/papročius.