Parašė Tomizmas
Rodyti pranešimą
Na kodėl gi, smarkiai kritikuojamos ir nykios/nuobodžios architektūros/urbanistikos tendencijos (citatos žemiau). Na o kad architektų/kritikų dėmesį itin patraukia potencialios didelių gabaritų kičo apraiškos, nenuostabu.
atsidarom kičo sąvokos vikipediją:
Kičas (vok. kitsch) – sąvoka, atsiradusi XIX a. pab. – XX a. pr., apibūdinanti banalaus menkaverčio turinio ir stiliaus kūrinį;[1] iš pažiūros gražus, kupinas patoso ir jausmo, bet iš tikrųjų primityvus, perdėtas, pretenzingas, rėžiantis akį, neskoningas bei pigus[2]. Kičas tik mėgdžioja, imituoja originalą orientuojantis į žemo suvokimo paviršutinišką vartotoją, į momentinę emocinę reakciją be intelektualinių pastangų, stengiasi įbrukti mintį jog tai kažkas ypatingo, didingo, jausmingo, svarbaus.[3]
Šiuo metu Lietuvoje populiaru kurti politiškai korektiškas erdves, kurios privalo visiems įtikti ir negali rodyti nė menkiausių charakterio bruožų. Iš esmės kuo nuobodesnė ir pilkesnė erdvė, tuo visi laimingesni. Ryškiausias to pavyzdys yra Lukiškių aikštė. Svarbiausia valstybės aikštė po daugybės konkursų buvo tyliai patikėta pigiausiems statybininkams, kurie įrengė žiovulį keliančią erdvę. Vėliau šis eilinio skvero dizainas buvo maskuojamas siūlant įrengti Vytį ir bent taip suteikiant erdvei kažkokio išskirtinumo. Panašus receptas siūlomas ir Reformatų sodui.
Nuolat didėjantis atsargumas verčia kurti vis santūriau ir nuobodžiau. Nors nuobodžią architektūrą kuriantys biurai dominavo Čikagos architektūros bienalėje, yra priežastis, kodėl nuobodžiai kuriančių Lietuvos architektų ten nebuvo – Lietuvoje kuriami pastatai paprasčiausiai neturi ką pasakyti, jie tiesiog yra nuobodūs. Be jokios žinutės ar minties, kodėl jie yra tokie, kokie yra. Panašiai buvo kuriami kone visi postmodernistiniai pastatai Lietuvoje – kopijuojant užsienio madas, elementus, motyvus, be aiškaus teorinio pagrindo.
Komentuoti: