Viešosios erdvės ir mažoji Vilniaus architektūra

[Edd]

Mulčiaparkingis Reiks kada nueiti ir įvertinti, gal rasiu savo droniuką kurį ten įskraidinau kažkada į medį (kurio nenukirto).

[mantasm]

Mulčiasodis

[Edd]

Vilnius turi savo japonišką sodą: nuo šiandien jau galite užsukti - DELFI

[cozzamarra]

kokia jų išdėstymo logika?

Atsisėdi reikiamoje pusėje ir žiūri į savo mašiną, gėriesi.

[Knope]

kokia jų išdėstymo logika?

Taip, jie ten tinka. Kai pastatė, netgi išryškėjo alėja.

[DeSadas]

po medziais, logiska... vasara sedet bus malonu.

[R.D.]

kokia jų išdėstymo logika?

[Knope]

Pašilaičių monolitinių triaukštukų kiemuose - nauji suoliukai. Man pasirodė jaukūs ir patogūs. Iki šiol tokio elemento čia nebuvo.

[rmss]

Perkels MKIC ar statys naują?

[digital]

Nemanau. Ten kur parduoda, turbūt jau už parko ribų.

[zilve]

Parduodami sklypai lužių parke. Tai iš parko rekonstrukcijos, tiesiog virs namų kvartalu???

[mantasm]

Man susidaro įspūdis (esu skaitęs vieną jos gana pigių triukų pripildytą pop romaną), kad yra kiek paprasčiau. Svarstau primityviai: žmonės evoliucionavo tūkstančius metų gyvendami nedidelėmis grupėmis-bendruomenėmis, kur virė uždaras gyvenimas bei buvo įprasta bendrai gintis. Prasukam įstoriją iki mūsų senelių/tėvų dienų, kuomet absoliučiai dėl vienintelės kvailos priežasties-instinkto „jis – ne mūsiškis“ mušdavosi kiemas prieš kiemą/gatvė prieš gatvę ir pan. ir t.t. Taip ir šiandien – ne tokia jau maža miestiečių (gal net vis dar dauguma?) dalis tebenešioja geną „gintis nuo ne mūsiškio“, iš čia ir gan kurioziški pasvarstymai apie invazinius miestiečius. Vien suvokiant, kad miestas – tai pačių įvairiausių žmonių organizmas ir kuo tų žmonių daugiau, kuo jie įvairiapusiškesni – tuo pačiam miestui geriau, yra aišku, kokį absurdą ponia Sabaliauskaitė transliuoja. Galima ir iš kitos pusės pažvelgti: gerai, neįsileidi „invazinių“. Kas tada? Tartis ir priimti tai (vis dar) nemoki. Tada liks skaičiuoti kartas ir aiškintis, kuris čia mažiau invazinis ir turi teisę „teisingai“ nuspręsti... Juokai.

Sabaliauskaitės atveju juokingiausia, kad tuo pačiu didžiuojasi savo buvimu „invazine“ kitame mieste. Toks jausmas, kad ji „invazinė“ aukštesnėje kastoje. Todėl gali aiškinti „invaziniams“ prasčiokams į žemesnę rasę.

[cozzamarra]

Didžiausią žalą miestui padarė sovietinės okupacijos urbanistika, su visokiais mikučianiais prieakyje, kuomet "sanacijos" tikslais sovietai sunaikino ištisus žydų kvartalus be galimybės atstatyti, prikūrė tuščių "viešų erdvių", arba pastatė namus-soliterius, kurie jau nepajudinami ir sunaikino pradinius užstatymu, taip ir suformavo visą pokarinę mąstymo paradigmą su laisvu užstatymu urbanizuotočiausioje miesto dalyje, o po 1990 metų šitie žmonės tęsė visas "geras tradicijas", kurių atgarsius matome ir šiandien, kai planuojami kažkokie laisvo užstatymo nauji kvartalai. T
Visi tie apleisti parkeliai su zikuratais, latrų pamėgtomis erdvemis (kurias myli kai kurie šio forumo nariai), kurios atsirado suniokojant prieš tai buvusius sluoksnius, užleistais medžiais (pasižiūrėkite priekškario žemėlapius, nuotraukas), kurie chaotiškai visur augo, o šiandien dendrofilai juos saugo kaip lietuvio tapatybės simbolį, per kažkokia greimišką sampratą: žemė-medis-lietuvis...
Viešų erdvių ir ypač įmanžinimo politika yra atskira didžiulė tema, kuri nagrinėjama jau ir akademiniu lygmeniu. Keistų srendimų priežastis yra tai, kad visuomenė didžioje dalyje neturi aiškaus supratimo, kas jiems svarbu, ko jie nori ir ką vienais ar kitais paminklais nori pasakyti. Klasikinio kanono nesilaikymas ar elementariai idėjų ir pinigų trūkumas atveda iki to, kad mums bet kokią forma reikia įamžinti kažką. O kartais, asmniškai puikiai žinau, kad tokie sprendimai priimami labai ekscentriškų žmonių, kurie nori paminklu save įamžinti, kaip kad raitelio-Vyčio atveju nutiko.

Daug prikalbėta nekonkrečiai ir su prieštaravimais, bet truputį panagrinėkim.

Nėra blogiau, kai, anot jūsų, „tuščias erdves“ keičia kitos išties tuščios (ne fiziškai, deja, o minties nebuvimo prasme) erdvės. Iš esmės jūs pasisakote už naujas statybas vien iš ideologinės pusės, t.y. elgiatės/gavojate lygiai taip pat, kaip sovietai anuomet. Pasižiūrėkime, kaip atrodo tokio „progreso“ varomas Vilnius: Žalgirio stadiono kvartalas, Misionieriai, „gražūs“ Bernardinų ir Reformatų sodai ar be jokios minties atnaujinta Lukiškių aikštė, savitumą prarandantis Žvėrynas, tas pats kažkokiais absurdiškais vazonais ar net reklamomis „dabinamas“ Žaliasis tiltas ir pan.

Ar keisti, judėti į priekį reikia? Reikia. O jeigu minties nėra? Lieka kaupti patirtį, domėtis, diskutuoti ir... palaukti. Puikiai pamename, kaip vyko paskutinysis „konkursas“ dėl memorialo Lukiškių aikštėje – vilniečiai balsavo už „Vytį“, kažkokia neaiški komisija rinko „kalvelę“... Rezultatai? Laimėtojas apviltas ir įtrauktas į politinius žaidimus, visuomenė suerzinta, diskusijos ir ginčai – vien apie formą, o apie turinį beveik nieko. Tad čia p. Sabaliauskaitei pritariu – nestatykime kurį laiką (ne tik Lukiškėse) nieko.

Kadangi Sapiensys nepasirodė tai aš (gimęs Vilniuje) atkreipsiu dėmesį į vieną dalyką. Iš neinvazinės Kristinos straipsnio:



Niekaip? Tikrai? Už 25 metrų stovi pastatas, į kurį 1905-ais susirinko krūva invazinių provincialų ir nutarė gan reikšmingų dalykų Lietuvai. Aš nežinau jos pasaulėžiūros (akivaizdu kad ji eruditė) nesu skaitęs nei vienos jos knygos ir nei vieno jos pokalbio su žurnalistais ir toliau tik spėjimas, nuojauta - bet beveik neabejoju jog po jos gan pagrįsta kritika estetiniams sprendimams (ar abejonėmis jų būtinumu iš vis) slepiasi gan tamsūs dalykai - tai ką prancūzai vadina ressentiment - priešiškumas ir pagieža provincialų iniciatyva atsiradusiai tarpukario Lietuvai, o gal net ir lietuviškai tapatybei bendrai. Straipsnyje yra ir kitų indikacijų. Gal ir klystu.

Man susidaro įspūdis (esu skaitęs vieną jos gana pigių triukų pripildytą pop romaną), kad yra kiek paprasčiau. Svarstau primityviai: žmonės evoliucionavo tūkstančius metų gyvendami nedidelėmis grupėmis-bendruomenėmis, kur virė uždaras gyvenimas bei buvo įprasta bendrai gintis. Prasukam įstoriją iki mūsų senelių/tėvų dienų, kuomet absoliučiai dėl vienintelės kvailos priežasties-instinkto „jis – ne mūsiškis“ mušdavosi kiemas prieš kiemą/gatvė prieš gatvę ir pan. ir t.t. Taip ir šiandien – ne tokia jau maža miestiečių (gal net vis dar dauguma?) dalis tebenešioja geną „gintis nuo ne mūsiškio“, iš čia ir gan kurioziški pasvarstymai apie invazinius miestiečius. Vien suvokiant, kad miestas – tai pačių įvairiausių žmonių organizmas ir kuo tų žmonių daugiau, kuo jie įvairiapusiškesni – tuo pačiam miestui geriau, yra aišku, kokį absurdą ponia Sabaliauskaitė transliuoja. Galima ir iš kitos pusės pažvelgti: gerai, neįsileidi „invazinių“. Kas tada? Tartis ir priimti tai (vis dar) nemoki. Tada liks skaičiuoti kartas ir aiškintis, kuris čia mažiau invazinis ir turi teisę „teisingai“ nuspręsti... Juokai.

[spekas]

Bet pala, galbūt kai meldiesi prie zikurato tuomet mažėja noras tvarkyti viešas erdves?..

[spekas]

Didžiausią žalą miestui padarė sovietinės okupacijos urbanistika, su visokiais mikučianiais prieakyje, kuomet "sanacijos" tikslais sovietai sunaikino ištisus žydų kvartalus be galimybės atstatyti, prikūrė tuščių "viešų erdvių", arba pastatė namus-soliterius, kurie jau nepajudinami ir sunaikino pradinius užstatymu, taip ir suformavo visą pokarinę mąstymo paradigmą su laisvu užstatymu urbanizuotočiausioje miesto dalyje, o po 1990 metų šitie žmonės tęsė visas "geras tradicijas", kurių atgarsius matome ir šiandien, kai planuojami kažkokie laisvo užstatymo nauji kvartalai. T
Visi tie apleisti parkeliai su zikuratais, latrų pamėgtomis erdvemis (kurias myli kai kurie šio forumo nariai), kurios atsirado suniokojant prieš tai buvusius sluoksnius, užleistais medžiais (pasižiūrėkite priekškario žemėlapius, nuotraukas), kurie chaotiškai visur augo, o šiandien dendrofilai juos saugo kaip lietuvio tapatybės simbolį, per kažkokia greimišką sampratą: žemė-medis-lietuvis...
Viešų erdvių ir ypač įmanžinimo politika yra atskira didžiulė tema, kuri nagrinėjama jau ir akademiniu lygmeniu. Keistų srendimų priežastis yra tai, kad visuomenė didžioje dalyje neturi aiškaus supratimo, kas jiems svarbu, ko jie nori ir ką vienais ar kitais paminklais nori pasakyti. Klasikinio kanono nesilaikymas ar elementariai idėjų ir pinigų trūkumas atveda iki to, kad mums bet kokią forma reikia įamžinti kažką. O kartais, asmniškai puikiai žinau, kad tokie sprendimai priimami labai ekscentriškų žmonių, kurie nori paminklu save įamžinti, kaip kad raitelio-Vyčio atveju nutiko.

Uoj - zikurato prasmę būtinai reikia plačiau panagrinėti mūsų lietuviškame kultūriniame sluoksnyje. Čia giliai šaknis veda : ).

Volungės g viršus.

[Obi-Wan Kenobi]

Supratau. Na, tada be abejonės Vilnių ir tai, ko jam trūksta, ši mikrorajono princesė supranta gerokai geriau nei suprato Zaosėje gimęs Adomas Mickevičius, Migonyse gimęs Laurynas Gucevičius ar Šeteiniuose gimęs Česlovas Milošas.

O kuris iš dabartinių architektų būtų Gucevičius? Gal Gilma Teodora?

[VLR]

Kiek pamenu, Sabaliauskaitė yra gal trečios kartos Vilnietė

Supratau. Na, tada be abejonės Vilnių ir tai, ko jam trūksta, ši mikrorajono princesė supranta gerokai geriau nei suprato Zaosėje gimęs Adomas Mickevičius, Migonyse gimęs Laurynas Gucevičius ar Šeteiniuose gimęs Česlovas Milošas.

[Stadionas]

Prisiims garbę to, kas seniai suplanuota:
https://www.15min.lt/naujiena/aktual...tos-56-1483678

tai gi yra skveras

https://www.15min.lt/kultura/naujien...eja-29-1030098

[R.D.]

https://www.15min.lt/kultura/naujien...mo-929-2027212

"Apie planus nestatyti „Laisvės kalvos“ V.Benkunskas jau buvo kalbėjęs 15min prieš mero rinkimus. Pasak V.Benkunsko, „Lukiškių aikštei reikalinga ramybė. Po visų pliažų, konfliktų su Remigijumi Šimašiumi, bandymų daryti kažkokius performansus tą sakiau nuosekliai.“ Jo įsitikinimu, „ši valstybės aikštė turi šiek tiek atvėsti“. Taip pat jos tvarkymą jis mato kompleksiškai, tačiau su Vyčio monumentu."

Taip pat kitur yra sakęs, kad Vilniuje statys paminklus Sigitui Gedai

Prisiims garbę to, kas seniai suplanuota:
https://www.15min.lt/naujiena/aktual...tos-56-1483678

[R.D.]

Pilnai suprantama frustracija dėl provincialų - po karo, Vilnius buvo apgyvendintas vien jais. Gaujos miesto kultūros nemačiusių kaimiečių ir jų palikuonių suniokojo miestą nepakeičiamai. Pusšimtis metų, o šie žmonės gero nenuveikė, praktiškai, nieko, tik šalia gražiausio miesto audinio Lietuvoje pastatė šlykščiausią: nesibaigiančių pilkų dėžių jūrą, šalia 'parkų', kuriuose pilna nuorukų ir tuščių alkoholio butelių. .

Didžiausią žalą miestui padarė sovietinės okupacijos urbanistika, su visokiais mikučianiais prieakyje, kuomet "sanacijos" tikslais sovietai sunaikino ištisus žydų kvartalus be galimybės atstatyti, prikūrė tuščių "viešų erdvių", arba pastatė namus-soliterius, kurie jau nepajudinami ir sunaikino pradinius užstatymu, taip ir suformavo visą pokarinę mąstymo paradigmą su laisvu užstatymu urbanizuotočiausioje miesto dalyje, o po 1990 metų šitie žmonės tęsė visas "geras tradicijas", kurių atgarsius matome ir šiandien, kai planuojami kažkokie laisvo užstatymo nauji kvartalai. T
Visi tie apleisti parkeliai su zikuratais, latrų pamėgtomis erdvemis (kurias myli kai kurie šio forumo nariai), kurios atsirado suniokojant prieš tai buvusius sluoksnius, užleistais medžiais (pasižiūrėkite priekškario žemėlapius, nuotraukas), kurie chaotiškai visur augo, o šiandien dendrofilai juos saugo kaip lietuvio tapatybės simbolį, per kažkokia greimišką sampratą: žemė-medis-lietuvis...
Viešų erdvių ir ypač įmanžinimo politika yra atskira didžiulė tema, kuri nagrinėjama jau ir akademiniu lygmeniu. Keistų srendimų priežastis yra tai, kad visuomenė didžioje dalyje neturi aiškaus supratimo, kas jiems svarbu, ko jie nori ir ką vienais ar kitais paminklais nori pasakyti. Klasikinio kanono nesilaikymas ar elementariai idėjų ir pinigų trūkumas atveda iki to, kad mums bet kokią forma reikia įamžinti kažką. O kartais, asmniškai puikiai žinau, kad tokie sprendimai priimami labai ekscentriškų žmonių, kurie nori paminklu save įamžinti, kaip kad raitelio-Vyčio atveju nutiko.