Bevardis Justiniškių skveras kaip palimpsestas – viešojo gyvenimo paieškos miegamajame rajone
2020-12-12
https://sa.lt/bevardis-justiniskiu-s...0JOUaU_ZOZl2TY
2020-12-12
https://sa.lt/bevardis-justiniskiu-s...0JOUaU_ZOZl2TY
Fontanas Justiniškių išplanavimo projekto autorių erdvėje buvo numatytas, kaip monumentalus erdvės kompoziciją baigiantis objektas. Teraco „dubuo“ kartu su skulptūrine kompozicija centre puikiai įkūnijo modernizmo estetiką. NO studio suprojektuota instaliacijai naudojamos medžiagos bei konstrukcija kuria laikinumo įspūdį – medžio lentos greitai susidėvi (vieno apsilankymo metu aptikome juose skyles, kito – lentos jau buvo pakeistos, bet siauresnėmis nei originalios, tad objekto estetika kiek subyrėjo), plieno lakštai jau dabar (praėjus dviem metams) prašosi remonto.
Autentiškus, anksčiau numatytus laikmečio ženklus derėtų apjungti, sulieti su naująja rekreacine infrastruktūra, taip išlaikant vieningą estetiką. Teraco estetika atgyja ir vėl aktuali šiuolaikiniuose projektuose – galbūt šis objektas atsiskleistų jį tiesiog nuvalius?
Užtenka pereiti gatvę į kitą – Sigito Gedos skverą, ir ten viskas veikia geriau: tarp suoliukų nedideli atstumai ir jų daug, intymus mastelis, kur gali apžvelgti akimis visus sėdinčius. Centre yra fontanas (taip, neįdomus, standartinis – tačiau tai yra vanduo, kuris kuria judesį, vėsą, jį galima liesti), ratu susėdę žmonės žvelgia į jį. Prisėsti žmonės renkasi kraštus, jie teikia saugumo, jaukumo, užnugarį, ir žvelgia į centrą. Ratas ir centras jame, kuriame kažkas vyksta yra gana natūralus žmonių būrimosi būdas. Vaikų žaidimo aikštelėje čia daugiau vaikų. Greta ant suoliukų šnekučiuojasi ir supa vežimėlius jų tėvai. Tolyn link amfiteatro besitęsiančioje promenadoje suoliukai išdėstyti salelėmis, apsupti žalumos. Architektūros estetikos čia nerasite, bet struktūriškai erdvėje išdėstyti objektai kuria palankią erdvę žmonių buvimui, veiklai, tarpusavio sąveikai, net kontempliacijai. Ryšį su skverą rėminančiais namais kuria į jį išeinančios laiptinės. Esama net įstaigų: kai kuriuose pirmo aukšto butuose siūlomos paslaugos, o tai dar labiau jungia skverą su aplinka. Per skverą galima keliauti tolyn į rajoną.
<...>
Ir galiausiai instaliacija ant fontano nors suteikia erdvei jaukumo akcento, tačiau nėra pajėgi re-aktyvuoti subyrėjusios skvero struktūros. Rekonstruojant miegamųjų rajonų viešąsias erdves, reikėtų pažvelgti į platesnį kontekstą – spręsti ne „tvarkant“ pavienius objektus, bet į viešųjų erdvių tinklą rajone žvelgti kaip į sistemą. Visų pirma, konkrečioms erdvėms priskiriant funkciją, tinkančią įvairaus amžiaus erdvės naudotojams ir siekti jų tarpusavio sąveikavimo. Antra, siekti nedubliuoti funkcijų kiekviename skvere. Trečia, bendrauti ir stebėti erdvės naudotojus – ko jiems iš tikrųjų reikia, kaip jie čia įpratę gyventi? Dažnu atveju funkcija ir vėl atgimstanti estetika yra apgalvota bei užkoduota gyvenamojo rajono autorių. Atnaujinant reikėtų siekti veiksmų nuoseklumo ir sprendinių tvarumo. Dažnu atveju tereikia išspręsti želdinių ir nusidėvėjusių paviršių klausimus, papildyti apšvietimu, – ir erdvė iš naujo atgims naudotojams.
Autentiškus, anksčiau numatytus laikmečio ženklus derėtų apjungti, sulieti su naująja rekreacine infrastruktūra, taip išlaikant vieningą estetiką. Teraco estetika atgyja ir vėl aktuali šiuolaikiniuose projektuose – galbūt šis objektas atsiskleistų jį tiesiog nuvalius?
Užtenka pereiti gatvę į kitą – Sigito Gedos skverą, ir ten viskas veikia geriau: tarp suoliukų nedideli atstumai ir jų daug, intymus mastelis, kur gali apžvelgti akimis visus sėdinčius. Centre yra fontanas (taip, neįdomus, standartinis – tačiau tai yra vanduo, kuris kuria judesį, vėsą, jį galima liesti), ratu susėdę žmonės žvelgia į jį. Prisėsti žmonės renkasi kraštus, jie teikia saugumo, jaukumo, užnugarį, ir žvelgia į centrą. Ratas ir centras jame, kuriame kažkas vyksta yra gana natūralus žmonių būrimosi būdas. Vaikų žaidimo aikštelėje čia daugiau vaikų. Greta ant suoliukų šnekučiuojasi ir supa vežimėlius jų tėvai. Tolyn link amfiteatro besitęsiančioje promenadoje suoliukai išdėstyti salelėmis, apsupti žalumos. Architektūros estetikos čia nerasite, bet struktūriškai erdvėje išdėstyti objektai kuria palankią erdvę žmonių buvimui, veiklai, tarpusavio sąveikai, net kontempliacijai. Ryšį su skverą rėminančiais namais kuria į jį išeinančios laiptinės. Esama net įstaigų: kai kuriuose pirmo aukšto butuose siūlomos paslaugos, o tai dar labiau jungia skverą su aplinka. Per skverą galima keliauti tolyn į rajoną.
<...>
Ir galiausiai instaliacija ant fontano nors suteikia erdvei jaukumo akcento, tačiau nėra pajėgi re-aktyvuoti subyrėjusios skvero struktūros. Rekonstruojant miegamųjų rajonų viešąsias erdves, reikėtų pažvelgti į platesnį kontekstą – spręsti ne „tvarkant“ pavienius objektus, bet į viešųjų erdvių tinklą rajone žvelgti kaip į sistemą. Visų pirma, konkrečioms erdvėms priskiriant funkciją, tinkančią įvairaus amžiaus erdvės naudotojams ir siekti jų tarpusavio sąveikavimo. Antra, siekti nedubliuoti funkcijų kiekviename skvere. Trečia, bendrauti ir stebėti erdvės naudotojus – ko jiems iš tikrųjų reikia, kaip jie čia įpratę gyventi? Dažnu atveju funkcija ir vėl atgimstanti estetika yra apgalvota bei užkoduota gyvenamojo rajono autorių. Atnaujinant reikėtų siekti veiksmų nuoseklumo ir sprendinių tvarumo. Dažnu atveju tereikia išspręsti želdinių ir nusidėvėjusių paviršių klausimus, papildyti apšvietimu, – ir erdvė iš naujo atgims naudotojams.
Tas reikalavimas yra ikimokyklinio ir / ar priešmokyklinio ugdymui. Jei progimnazijoje yra mokomi tokie vaikai, tikriausiai ir apsitveria (HN:75 "17. Statinio, kuriame vykdoma ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programa, sklypas / teritorija arba šio sklypo / teritorijos dalis, kurioje įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, turi būti aptverta ne žemesne kaip 1,5 m aukščio tvora.)
Comment