Neblogas Eimanto Norkūno postas apie Simono Bartkaus "pasitraukimą".
Žinot, einant dirbti į Vyriausybę, buvau įsitikinęs, kad visi oponentai yra žūlikai ir vagys. Ilgametė indoktrinacija iš senelių padarė savo
Savas ir svetimas.
Balta ir juoda.
Gėris ir blogis.
Ir tarp visko - labai aiški riba.
Ir tada kažkuriuo metu pamatai, kad nėra aišku kur ta riba yra, o finale - ar ji iš vis kartais yra.
Net kai mūsų komandą tiesiogiai puola oponentai, dabar supranti, kad tai nėra kažkoks didysis blogis. Dažniausiai tai tiesiog ilgametis politinis įprotis taip veikti.
Už to stovi paprasti žmonės. Su savo baimėmis, lūkesčiais ir interesais. Žmonės, kurie veikia pagal kažkada kažkieno sukurtas taisykles.
Ateina supratimas - konservai, socdemai, liberalai, demokratai, valstiečiai... galų gale koks skirtumas, kam tu priklausai?
Yra tik vienintelis klausimas - ar gali ir kuo tu gali padėti mūsų šaliai. Gali - einam kartu, negali - ačiū, iki.
Socdemai matau, kad yra vis dar "savas - svetimas" etape. Trūksta kompetentingų žmonių užpildyti politines ministerijų vadovybes, bet tai nemaišo nuiminėti vieną po kito institucijų vadovus.
Kai kam tai buvo tiesiog pareigos. Kai kam - kaip Simono atveju - beveik hobis.
Žiūrint į tai vis sunkiau tikėti, kad ši logika greitai pasikeis. Rinkimai artėja, reitingai spaudžia, todėl pagunda pirmiausia sustatyti "savus" tampa per didelė.
Dėkui Simonai už visą tą darbą, kurį padarei. Buvo labai smagu sekti ir matyti tuos pokyčius.
Valstybė stiprėja ne tada, kai laimi "savieji", o tada, kai dirba geriausieji.
Savas ir svetimas.
Balta ir juoda.
Gėris ir blogis.
Ir tarp visko - labai aiški riba.
Ir tada kažkuriuo metu pamatai, kad nėra aišku kur ta riba yra, o finale - ar ji iš vis kartais yra.
Net kai mūsų komandą tiesiogiai puola oponentai, dabar supranti, kad tai nėra kažkoks didysis blogis. Dažniausiai tai tiesiog ilgametis politinis įprotis taip veikti.
Už to stovi paprasti žmonės. Su savo baimėmis, lūkesčiais ir interesais. Žmonės, kurie veikia pagal kažkada kažkieno sukurtas taisykles.
Ateina supratimas - konservai, socdemai, liberalai, demokratai, valstiečiai... galų gale koks skirtumas, kam tu priklausai?
Yra tik vienintelis klausimas - ar gali ir kuo tu gali padėti mūsų šaliai. Gali - einam kartu, negali - ačiū, iki.
Socdemai matau, kad yra vis dar "savas - svetimas" etape. Trūksta kompetentingų žmonių užpildyti politines ministerijų vadovybes, bet tai nemaišo nuiminėti vieną po kito institucijų vadovus.
Kai kam tai buvo tiesiog pareigos. Kai kam - kaip Simono atveju - beveik hobis.
Žiūrint į tai vis sunkiau tikėti, kad ši logika greitai pasikeis. Rinkimai artėja, reitingai spaudžia, todėl pagunda pirmiausia sustatyti "savus" tampa per didelė.
Dėkui Simonai už visą tą darbą, kurį padarei. Buvo labai smagu sekti ir matyti tuos pokyčius.
Valstybė stiprėja ne tada, kai laimi "savieji", o tada, kai dirba geriausieji.
Comment